Mama, pavadink mane Jogaila! Tautų draugystės virsmo taškas? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Mama, pavadink mane Jogaila! Tautų draugystės virsmo taškas?

  • Data: 2013-11-11
    Autorius: Martynas Pilkis

    Lenkų futbolo fanų akibrokštas šių metų rugpjūtį vykusiose Vilniaus „Žalgirio“ ir Poznanės „Lech“ varžybose, kai buvo iškeltas plakatas, raginantis lietuvių chamą klauptis prieš lenkų poną, Lenkijoje susilaukė atvirkštinės – atmetimo – reakcijos. Ultras.lt/Kristinos Černiauskaitės nuotrauka

    Italijoje sutikti vyrą vardu Benito pasitaiko retai. Mažai kas nori suteikti savam vaikui vardinę sąsają su istorijoje prastai pagarsėjusiu diktatoriumi. Per tėvų valią stebėti praeities įvykių vertinimus galime ir čia, Lietuvoje. O šitaip kartu įvertinti ir raibuliuojančio politinio gyvenimo srovę.

    Nuo XX amžiaus pradžios iki šių dienų Jogailos vardas Lietuvoje buvo suteiktas 132 naujagimiams. Tuo tarpu didžiųjų Lietuvos valdovų Mindaugo, Vytauto, Gedimino vardai suteikti dešimtims tūkstančių būsimųjų Lietuvos vyrų-ąžuolų. Svarbūs, žinoma, ne tik absoliutūs skaičiai, bet ir jų kryptys: Lietuvą Lenkijos – ir Vakarų linkme pasukusio Jogailos vardas iki  tūkstantmečio pabaigos buvo tikras tabu, tačiau šiame amžiuje sparčiai populiarėja, ir 2011 m. jau pralenkė Algirdo ir Kęstučio vardus, kurie, kaip ir kitų valdovų vardai, kūdikiams teikiami vis rečiau. Regis, matome Lietuvos tėvelių atlaidesnį žvilgsnį į bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją. Ar atlaidžiau žiūri ir valdžia?

    Perkrovimo politika: ar krauname į tą pusę?

    Po pastarųjų Seimo rinkimų padėtis santykiuose su Lenkija keitėsi. Jau ne sykį kalbėta apie antilietuviškos partijos patekimą į valdančiąją koaliciją, Vyriausybės pažadus nusileisti lenkų spaudimui dėl pavardžių rašymo lenkiškais rašmenimis Lietuvos Respublikos dokumentuose, apie dvikalbių gatvių lentelių įteisinimą,  ministro Lino Linkevičiaus atsiprašymus ir kt.

    Tačiau, nors santykiuose žadamas perkrovimas, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) reikalavimai dėl pavardžių rašybos originalo rašmenimis ir dvikalbių gatvių lentelių nejuda iš vietos: tam visų pirma trukdo nepalankūs Konstitucinio Teismo išaiškinimai, ginantys patį trumpiausią Konstitucijos straipsnį: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“.

    Vis dėlto tikimasi tai apeiti. Šią vasarą ministrų kabinetas kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (VLKK) su prašymu pateikti išvadą dėl galimybės įteisinti originalią nelietuviškų pavardžių rašybą valstybės dokumentuose. Palanki Vyriausybei išvada suteiktų akstiną vėl pajudinti diskusiją politiniu lygmeniu. Kalbinta VLKK pirmininko pavaduotoja Jūratė Palionytė teigė, kad šiuo metu komisijos žodis dar nėra aiškus – išvados reiks laukti iki lapkričio. J. Palionytės manymu, šioje srityje tikėtis pokyčio sunku, kol galioja minėti Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimai, tačiau VLKK, reikšdama savo nuomonę, nėra įpareigota išaiškinti klausimą taip, kaip tai padarė KT teisėjai.

    Visiškai įmanoma, jog pavardžių ir dvikalbių lentelių nepavyks įtvirtinti tol, kol nebus keičiamas lakoniškasis Konstitucijos straipsnis apie kalbą. Tai būtų sudėtingas procesas, kuriam vargiai pavyktų sutelkti skirtingų politinių partijų valią. Bet VLKK išbūrus, KT užsinorėjus, pavardžių rašyba galbūt galėtų būti sutvarkyta pagal LLRA reikalavimus (kaip buvo į ateitį nukeltas visų tautybių abiturientams vienodas lietuvių kalbos valstybinis brandos egzaminas)? Ar tai būtų į gerą? Juk perkrovimai turi būti į gerą!

    Atsakymas į tokius klausimus, deja, nežinomas, nors iš analogijų (Vengrijos ir Rumunijos santykių) galime įtarti, kad ne į gerą ir kad reikalavimų vis naujiems perkrovimams rasis vėl. Lenkų kilmės Lietuvos piliečių ir jiems atstovaujančios LLRA siekiai dėl dabartinės padėties Vilniaus krašte sugrėsminimo – kai lenkai vaizduojami užpulti aštriadančių pagonių lietuvių – yra tapę ne tik Lietuvos vidaus politikos reikalu, kaip turėtų būti suverenioje valstybėje, bet ir Lietuvos-Lenkijos tarpvalstybiniu klausimu, einančiu greta saugumo, energetikos ir transporto projektų. Tai netgi nagrinėjama kaip Lenkijos vidaus politikos reikalas! Taip pat dar reikia nepamiršti ir platesnio geopolitinio paveikslo su ES ir, žinoma, Rusija. Trumpai tariant, kintamųjų yra tiek daug, kad prognozavimas be rimtos studijos yra tik būrimas obuolio sėklomis.

    Perkraunant perkrovimą: ko daryti nederėtų?

    Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo tinkamai neišspręstas apie autonomiją galvojusių Lietuvos lenkų klausimas lieka kyboti ore, nepaisant jau metus valdančiojoje koalicijoje esančios LLRA – o galbūt kaip tik būtent dėl jos. Kol talentingi politikai ir geros valios žmonės ieško, kaip jį spręsti, verta savęs paklausti lengvesnio klausimo: kaip Lietuvos lenkų reikalo nereikėtų spręsti.

    Visų pirma nederėtų vaizduoti save lenkais laikančių Lietuvos žmonių kaip netikrų lenkų, paikų ir suklaidintų lietuvių. Taip, gali būti, kad jų proseneliai buvo lietuviai. Taip, galimas daiktas, jog lenkiškos priesagos prie jų pavardžių buvo prisiūtos baltais siūlais. Tačiau pasaulyje, kuriame amerikiečiai velkasi vis kitų Europos šalių nacionalinių krepšinio rinktinų marškinėlius, kuriame lietuvė sportininkė priima Rusijos pilietybę, kuriame iškyla palestiniečių tauta, – tokiame pasaulyje argumentas, kad turi būtinai būti tokios tautybės, kokios buvo tavo proseneliai, negalioja. Ypač tokiuose artimuose etnosuose kaip lenkų ir lietuvių. Žmonės renkasi: kalbama, kad kažkada Voldemaras Adamkevičius pasirinko būti Valdu Adamkumi. Individo teisių diktato amžiuje rėksmingas teigimas, kad esą „vis tiek tu netikras lenkas“, nepaskatins žmogaus rinktis lietuvybės, greičiau atvirkščiai.

    Antra, derėtų per daug vilčių nedėti į politinius ir techninius sprendimus. Geros valios žmonės ir jų iniciatyvos žymi viltingesnį kelią į visuomeninio masto pokyčius. Tai, ką galima padaryti leidžiant Lietuvos ar ES biudžeto pinigus, tai, ką geba padaryti beveidė biurokratija ar nuolat užsiėmęs Seimas, – visa tai gana maža ir gana trumpalaikiška. Tuo tarpu tokios akcijos kaip Vytauto V. Landsbergio po Vilniaus krašto mokyklas rengiamas koncertų ir knygų dalijimo turas, bendri lietuvių ir lenkų jaunimo piligriminiai žygiai ir panašiai gali pakeisti dalyko esmę iš vidaus. Lenkijoje tai, beje, irgi veikia: lietuvių chamą prieš lenkų poną raginęs klaupti plakatas geros valios žmonėms abipus sienos susivienijus susilaukė atvirkštinės – atmetimo – reakcijos.

    Jogaila 2.0

    Lietuvos valdžia pradėjo nuolankiau žiūrėti į Lenkijos reikalavimus tautinės lenkų mažumos atžvilgiu, tegul, regis, ir ne visada naudingus Lietuvai. Tai faktas. Tačiau faktas ir tai, jog konstitucinis respublikos sutvarkymas neleidžia valdantiesiems visko keisti iš karto ir tuoj pat. Saugikliai veikia. Faktas, kad pilietinė visuomenė aktyviai diskutuoja Lietuvos lenkų klausimais, apie galimas grėsmes kalbos sklinda garsios, nors protestų ir mitingų rengėjai toli gražu ne visada patenkinti žiniasklaidos jiems skiriamu dėmesiu. Faktas, kad Lietuvai svarbūs strateginiai energetikos, transporto projektai vykdomi. Yra daug vilčių, kad sąmoningi geros valios Lietuvos piliečiai neleis Lietuvos ir Lenkijos santykiams balansuoti tarp strateginės partnerystės ir strateginės vasalystės.

    Jogailos vardas Lietuvoje suteikiamas vis dažniau. Dalis šių vyrų užaugę, tikiu, gyvens Vilniaus krašte. Jie sieks, kad Lietuva ir Lenkija būtų brandžios Vakarų civilizacijos narės – kaip to siekė garsusis šio vardo nešiotojas XIV amžiuje. Ir jiems turi pavykti. Pavyks. ■

  • ATGAL
    Sutarimas dėl Sirijos reiškia stabilumą pasaulyje
    PIRMYN
    A.Merkel triumfas: ar kas nors keisis?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.