Manipuliacija dešine: nuosaikumo krizė Europoje | Apžvalga

Įžvalgos

  • Manipuliacija dešine: nuosaikumo krizė Europoje

  • Data: 2011-09-20
    Autorius: Edita Mieldažė

    Vyriausybes rūmai (Agilės Dumskytės nuotrauka)

    Vietinis ekstremizmas šių metų vasarą Norvegijoje išryškino nuosaikumo krizę Europoje. Tapo akivaizdu, kad ekstre­mizmo manipuliacija dešine neturi nieko bendro su ideologine ,,kairės-dešinės“ skirtimi. kas gi atsitiko? Tai, kad politiniame diskurse egzistuoja „kairė“ ir „dešinė“, yra grynas atsitiktinumas. Šie žodžiai, kaip žino­ma, bent jau vidaus politikoje pradėti vartoti nuo Prancūzijos revoliucijos laikų. Šios politinės metaforos paskirtis buvo įvardyti jau du šimtmečius nekin­tančią dichotominę pasaulio sąrangą, o nekintančią todėl, kad ji turi pamatinę reikšmę. diada „kairė-dešinė“ per kelis amžius tapo tokia reikšminga, kad iki šiol yra vartojama, nors ir ginčijama. Be „kairės-dešinės“ skirties politikoje egzistuoja ir kitos skirtys: „aukštas-žemas“ (pvz., Aukštieji ir Žemieji rūmai), ,,arti-toli” (pvz., centras arčiau kairės ar dešinės). Žmonių santykiuose kraštuti­nės antitezės pavyzdys yra „karas-taika“, „dievas-velnias“, „tvarka-chaosas“, „šviesa-tamsa“, „draugas-priešas“. Jos eg­zistuoja pagrindu „arba-arba“. Ar tokiu principu veikia ir „kairė-dešinė“?

    Kairė-dešinė – tuščios dėžės?

     Šios diados nuosmukio priežastimi prieš dvidešimtmetį buvo laikoma Ber­lyno sienos griūtis, o dabar – globaliza­cija. Šaltojo karo metu aiškiai atskyrėme dešiniuosius Vakarus ir kairiąją Sovietų imperiją. Nebelikus šio susipriešinimo, „kairė ir dešinė“ iš naujo patyrė tapatu­mo krizę. Garsus politologas ir knygos „Istorijos pabaiga“ (1992) autorius Fran­cis Fukuyama teigė, kad „kairė nebeturi ateities“. Šiek tiek anksčiau žymus pran­cūzų filosofas ir rašytojas Žanas Polis Sartras ( Jean-Paul Sartre) yra pasakęs, kad „kairė-dešinė“ yra dvi tuščios dėžės. Tiksliau, anot garsaus italų teisės ir po­litikos filosofo Norberto Bobbio, XX a. pabaigoje įsitvirtino mintis, kad „kairė-dešinė“ – tik tuščios dėžės, pripildytos ar toliau pildomos bet kokio turinio, todėl tai esančios ne idėjos, o tik žodžiai, kas­kart įgyjantys skirtingas reikšmes. Ko­dėl? Pirmiausia, pasak N. Bobbio, tokias dvejones pasėjo vadinamoji ideologijų krizė. Italas flosofas savo knygoje „Kairė ir dešinė: politinė skirtis“ pabrėžė, kad „nėra nieko ideologiškesnio, kaip skelbti ideologijų krizę“, nes „kairė-dešinė“ yra ne tik nuoroda į ideologijas, bet ir į prie­šingas programas, kaip įveikti daugelį visuomenėje egzistuojančių problemų. Tad dabar jau nebegalima kelti proble­mų „arba-arba“ principu, nes į politinį spektrą įsiskverbė naujos ideologijos, kurios daug ką perėmė iš „kairės-dešinės“, tačiau, pasak N. Bobbio, „skirtis nei mirė, nei buvo palaidota, o yra aktuales­nė, negu buvo kada nors anksčiau“.    

    Kuriai stovyklai priklausai?

     Polinkis stoti į vieną ar kitą iš priešingų stovyklų yra natūralus elge­sys, daug natūralesnis nei atsiribojimas. Įsitraukiant patenkinamas poreikis identifikuotis, tapti „mes“: mes dešinieji, jūs – kairieji, ir atvirkščiai. Tačiau, ko­kiais kriterijais remiantis pasirinkti, kad tu būtent priklausai dešinei ar kairei? Garsus XX a. italų dainininkas Giorgio Gaber vienoje savo dainoje juokais, o gal ir visai rimtai minėjo, kad „maudytis vonioje yra dešinė, o maudytis po dušu – kairė, Malboro pakelis yra dešinė, o kon­trabandinės cigaretės – kairė“. Kaip G. Gaber sudėliojo šiuos elementus į „kairės-dešinės“ lentynėles, telieka paslaptis, tačiau aišku viena, kad „kairė-dešinė“ ir šiais laikais yra supaprastinama tokio­mis skirtimis kaip „pažanga-status quo“ ar „progresas-tradicija“. Taigi pagal idėjinį kriterijų dešinė tradiciškai labiau vertina ir puoselėja privačią nuosavybę, o kairė – valstybinę. dešinieji labiau vertina laisvąją rinką, o kairieji stengia­si ją riboti. Kitas būdas atskirti dešinę nuo kairės, tai išsiaiškinti, kaip jos žiūri į šias vertybes: laisvę, lygybę ir tvar­ką. Kitaip tariant, jeigu reikia rinktis tarp laisvės ir lygybės ar tarp laisvės ir tvarkos, dešinysis visada rinksis laisvę ir tvarką, o kairysis – lygybę. Žinoma, šie kriterijai nėra „šventa karvė“, tačiau jie yra pagrindas, kuo turėtų remtis „kairė-dešinė“. dabartinėje Europoje laisvės, tvarkos ir lygybės problemos niveliuojasi, iš jų atsiranda kitos, tarp jų viena svarbiausių yra įtraukimas-atskirtis.    

     Daugiakultūriškumas ir ideologija

     Kaip vienetas XX a. septintąjį de­šimtmetį priskirta „dešinei“, Vakarų Eu­ropa dėl darbo jėgos trūkumo „įsivežė“ iš buvusių savo kolonijų ir silpniau išsivys­čiusių valstybių daugybę svetimšalių. Jie turėjo laikinai kompensuoti darbo jėgos trūkumą ir be perstojo sukti ekonominį variklį. Tokio projekto autoriai turbūt nė nenumanė, kad po 30–40 metų susidurs su didžiule antros ar trečios kartos imigrantų integravimo problema ir niekaip jau nesugebės grąžinti darbo jėgos atgal. Vakarų trumparegiškumas pasėjo priešpriešos sėklą visuomenėse, klausiant, „kokia ji turėtų būti“. daugiakultūriška ar homogeniškai izoliacinė? daugiakultūriškumas akcentuoja lygias visų kultūrinių grupių teises tenkinti savo poreikius ir gauti pagalbą. Ši sąvoka dažnai siejama su grėsme tradicinėms tautiškumo formoms, nes pasaulyje, pasak dr. N. Saugėnienės, vis labiau formuojasi daugiarasinis, daugiaetninis ir daugiakultūris etninis kontekstas. daugiakultūriškumas glaudžiai siejasi su saugios visuomenės vizija, laisve rinktis savitą gyvenimo būdą ir turėti lygias tei­ses. Homogeniškumas šiame kontekste, atvirkščiai, reiškia priklausymą tai pačiai grupei, nekintamumą, dažnai išreikštą per ekstremizmą. Kaip žinia, daugia-kultūriškumo politiką Vakarų Europoje, pradedant Vokietija ir baigiant Skan­dinavijos šalimis, nuosaikiai įgyvendina tiek dešiniosios, tiek kairiosios partijos. Pavyzdžiui, Vokietijos kanclerė krikš­čionė demokratė Angela Merkel prieš metus dar bandė ginti daugiakultūriškumo egzistavimą savo šalyje, kol nepasi­rodė T. Sarazzino knyga apie Vokietijos susinaikinimą dėl imigrantų politikos. Norvegijoje, prie kurios vairo dabar stovi kairieji su premjeru Jensu Stoltenbergu priešakyje, taip pat pabrėžia lygias visų kultūrinių grupių teises ir laisves. Tačiau po Anderso Breiviko smurtinio išpuolio Norvegijoje pasaulio žiniasklaida iškart užsipuolė dešinę, tarsi ji būtų kalčiausia dėl ekstremistinio norvego poelgio.    

    Ekstremizmas ir nuosaikumas   

    Kitą dieną po A. Breiviko išpuolio. Centrinėse Oslo gatvėse patruliuoja kariai (Agilės Dumskytės nuotrauka)

    Filosofas N. Bobbio yra pažymėjęs, kad diada „ekstremizmas-nuosaikumas“ nesutampa su diada „kairė-dešinė“. Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad skirtis „ekstremizmas-nuosaikumas“ susijusi ne tiek su skelbiamomis idėjomis, kiek su jų radikalizavimu. Todėl nieko nuostabaus, kad istorijoje revoliucionieriai (kairie­ji) ir kontrrevoliucionieriai (dešinieji) gali turėti bendrų idėjinių autorių: jie remiasi jais ne todėl, kad priklauso kairei ar dešinei, o todėl, kad yra kairės ir dešinės ekstremistai ir skiriasi nuo kairės ir dešinės nuosaikiųjų. Kairės ir dešinės ekstremistus dažniausiai vienija siekis pakeisti ar išardyti valstybės tvarką, naudojant smurtinius veiksmus. Jaunes­nysis JAV prezidento Džono Kenedžio brolis Robertas Kenedis yra pasakęs: „Kas yra smerktina ir pavojinga kalbant apie ekstremizmą, yra ne jo kraštutinu­mas, o netolerancija.“ Priešingų sto­vyklų ekstremistai susitinka, o susitikę randa savų motyvų moralės klausimais oponuoti nuosaikiesiems: karingumo, didvyriškumo, drąsos, pakantumo ir t. t. Neatsitiktinai ir kairės, ir dešinės ekstre­mistai įtariai žiūri į demokratiją, taip pat į jos puoselėjamas vertybes, reikalingas jai, kad išgyventų. Pasak N. Bobbio, ir vienų, ir kitų kalboje demokratija yra mediokratijos (vidutiniokų valdymas) si­nonimas. A. Breiviko adovakatas Geiras Lippestadas apie savo ginamojo vertybes sakė: ,,Jis nekenčia visų Vakarų idėjų ir demokratijos vertybių.“  

    Breivikas ir dešinės pažeminimas  

    Kai žiniasklaida pirmiau nei policija liepos 22 d. atskrido į A. Breiviko išpuo­lio vietą Utojos saloje, pasaulio bendruo­menė sužinojo būtų ir nebūtų dalykų apie šį norvegą: jis pasidarė plastinę operaciją, priklausė masonams ir vykdė „kryžiaus žygį“. dėl pastarojo teiginio abejonių tarsi ir nekilo, kai sulaikytas A. Breivikas patvirtino veikęs vienas ir savo veiksmais siekęs pradėti „kryžiaus žygį“, kuriuo norėjo sustabdyti musulmonų invaziją į Europą. Jis smerkė kairiojo Norvegijos premjero Jenso Stoltenbergo vykdomą daugiakultūriškumo politiką. Maža to, A. Breiviko motyvų galima rasti jo 82 dienų dienoraštyje. Birželio 11 d. jis rašė: „Po ilgos pertraukos vėl meldžiausi. Paaiški­nau dievui, kad norint, jog būtų nuga­lėtas marksistų-islamistų aljansas, kuris kėsinasi per keletą šimtmečių sunaikinti Europos krikščionybę, jis turi užtikrinti, kad kariai kovos už Europos krikščio­nybės egzistavimą.“ Pikti liežuviai ir dešiniųjų oponentai ilgai netruko ir dėl krikščioniškų dešiniesiems tradiciškai būdingų metaforų A. Breivikui prika­bino dešiniojo nacionalisto ir populisto etiketę. Štai garsus vokiečių žurnalo „der Spiegel“ internetinis variantas „Spiegel online International“ straipsnį apie A. Breiviką pavadino „Anderso Breiviko ša­knys slypi dešiniajame populizme“. Jame autorius Frankas Patalongas cituoja vieno vokiečių blogo antraštę „Anderso atvejis yra katastrofa konservatoriams“. Kitas garsus JAV dienraštis „New york Times“ straipsnį pavadino „dešinysis monstras“. Jame žurnalistas Rossas Douthatas teigia: „dešimtmečiais Europos valdančiosios klasės laikėsi nuomonės, kad tik rasistai susirūpinę dėl imigracijos, tik fanatikai dvejoja dėl daugiakultūriškumo sėkmės ir tik fašistams svarbi nacionalinė tapatybė. dabar tapo aišku, kad kraštutinė radikali dešinė irgi gali padaryti žiaurų nusikaltimą.“ Ar dešinė bus išteisinta?  

    Pabaigoje  

    A. Breiviko atvejis parodė, kad ne­paisant kairiųjų ir žiniasklaidos mani­puliacijos dešine, skirtis „kairė-dešinė“ kaip niekada išlieka aktuali ir svarbi. Sukrečiantys darbo ieškančių žmonių kėlimosi iš vienų valstybių į kitas, iš vie­nų žemynų į kitus procesai sukuria vis daugiau konfliktinių situacijų ir jų skai­čiui lemta augti. Šių konfliktų sprendi­mas yra vienas didžiausių artimiausios ateities problemų. Ši problema kaip nie­kada sudavė pasitikėjimo smūgį dešinei vien jau dėl to, kad viena šalia kitos buvo sugretintos nuosaikioji dešinė ir kraštutinė dešinė. Ar dešinės vardas bus reabilituotas daugiakultūriškumo kontekste, priklausys nuo Europos nuo­saikiųjų dešiniųjų laikysenos radikalių dešiniųjų ekstremistų atžvilgiu. reikia manyti, ši laikysena tikrai neturėtų būti gimininga!

  • ATGAL
    Kiek kainuoja rožinio gyvenimo iliuzija
    PIRMYN
    Apie baimę ir drąsą, arba viskas eina į gerą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.