Mano gyvenimo nuotykis – Malaizija | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Mano gyvenimo nuotykis – Malaizija

  • Data: 2011-04-09
    Autorius: Kalbino Martyna ŽILIONYTĖ

    Audronė Pakalnytė (antra iš kairės). Ofise švenčiama tradicinė Malajų Šventė, Ramadano pabaiga, vadinama Hari Raja.

    Į Malaiziją Audronė Pakalnytė atvyko daugiau nei pries dvejus metus, nes, pasak Vytauto Didžiojo universitete anglų filologiją baigusios Audronės, 2009-ųjų žiema buvusi itin šalta, o ji vis svajodavusi apie nesibaigiančią vasarą ir margas sukneles… Taigi, nusprendusi, kad reikia pokyčių, ir ieškojusi darbo pasiūlymų įvairiose šalyse.

    Jaunosios anglistės dėmesį patraukė Malaizija. Po mėnesio susirašinėjimų ir dokumentų tvarkymo ji jau buvo Pietryčių Azijos tropikuose, kur prasidėjo naujasis gyvenimo nuotykis.

    Iš pradžių Audronei teko padirbėti Inovacijų ir kūrybingų technologijų universitete – čia ji stažavosi – vėliau daugiau nei metus dirbo Malaizijos jaunimo rinkos ekspertų įmonėje „Youth Asia“, kur daug dėmesio buvo skiriama socialiniams tinklams. Vienas iš įdomesnių projektų buvo „Youth Engagement Summit“, kurį įgyvendinant Audronei asmeniškai teko bendrauti su „Facebook“ įkūrėjo Marko Zuckerbergo seserimi Randy Zuckerberg – ji kurianti „Facebook“ marketingo startegijas – taip pat su Twitter įkūrėju Bizu Stone‘u ir legenda jau tapusiu „Live Aid“ įkūrėju Bobu Geldofu. „Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę dalyvauti pradinėje penkių žmonių komandoje, kuri Malaizijoje įkūrė socialinių prikimų tinklalapį, kurį po 5 mėnesių gyvavimo įsigijo sparčiausiai auganti Amerikos internetinio verslo įmonė „Groupon“, – pasakojo A. Pakalnytė.

    Iššukius mėgstanti lietuvaitė vos pries mėnesį priėmė naują darbo pasiūlymą – vadovauti žmogiškųjų išteklių komandai.

    Audronė, kuri sakosi kiekviena diena Malaizijoje tiesiog besimėgaujant, mielai sutiko papasakoti „Apžvalgos“ skaitytojams apie šią egzotišką šalį.

    Kuo įspūdinga Malaizija – jos žmonės, kultūra?

    Turiu prisipažinti, kad tikrai nedaug žinojau apie Malaiziją. Prieš išvykdama rodžiau savo trejų metų sūnėnui žemėlapį ir sakiau, kad teta išvažiuoja ten, kur niekada nesninga. Tada tik suvokiau, kad tai yra beprotiškai toli ir ties pusiauju.

    Pirmas įspūdis, užklupęs čia, buvo tai, kad Malaizija – šalis, kurioje verda margas ir egzotiškas gyvenimas. Tik išlipusi is lėktuvo supratau, kad nuo dabar viskas bus kitaip. Karšta drėgno oro banga pasveikino atvykusiuosius. Pirmą dieną atėjusi į darba įsitikinau, kad Malaizija ne tik karštas katilas, kur nuo kaitros varva prakaitas, tačiau tai katilas, kuriame verda ir daug kultūrų. Malaizijos gyventojai yra trijų pagrindinių tautybių –  malajai, kinai ir indai. Taip pat daug atvykėlių iš Indonezijos, Bangladešo, Birmos. Kiekviena etninė grupė švenčia savo šventes, valgo savo maistą, praktikuoja savo religiją ir tradicijas.

    Atvykusi į naują šali dažniausiai viską stebi ir mėgini priimti keistus dalykus, gerbti tradicijas. Ilgiau gyvendamas šalyje, supranti visų šitų „įdomybių“ priežastis. Iš pradžių buvo labai keista matyti musulmones moteris, dengiančias plaukus skara, bet nešiojančias prie kūno prigludusius drabužius trumpomis rankovėmis (pagal islamo tradiciją, drabužiai turėtų neišryškinti moters figūros ir dengti nuogą kūną). Keisti atrodė kinai vyrai su ilgais nagais arba katės su trumpomis uodegomis. Dabar, po dvejų  metų Malaizijoje, viskas atrodo normalu. Mano įsitikinimu, naujoje šalyje jausiesi patogiai tik tada, kai įdėsi pakankamai pastangų priimti vietos papročius ir gerbti tradicijas. Beje, svarbiausia yra turėti vietinių draugų. Dauguma užsieniečių bendrauja tik su kitais užsieniečiais ir dėl to net po keletos metų nesupranta kai kurių elementarių kultūros dalykų.

    Malaizijoje ryški kosmopolitinė kultūra, kur 3 kultūrų tradicijos susipina su modernumu. Tad nieko nuostabaus matyti močiutę, įsisupusią į sarį (tradicišką indų drabužį) ir kalbančią su savo anūkais naujausiu „iPhone“ telefonu. Beje, reikia pažymėti, kad modernioji civilizacija būdinga daugiau sostinei Kvala Lumpurui, kuris yra išsivystęs miestas. Kai kuriose kitose Malaizijos dalyse, pavyzdžiui, Saravake, iki šiol nėra nuolatinio elektros tiekimo, tad elektrą gamina elektros generatoriai. Todėl interneto ryšys, pavyzdžiui, ten labai silpnas ir jo nėra nuolat.

    Kadangi Malaizijoje gyvena trijų tautybių žmonės, tai čia apstu įvairių skirtumų, tačiau ir panašumų. Įdomu, kad etninės grupės tradiciškai pasiskirsčiusios vaidmenis visuomenėje. Malajai vadovauja politikai, nes pagal Konstituciją tik malajas gali tapti ministru pirmininku, ir tik karališkos šeimos atstovas gali tapti karaliumi, kuris valdys šalį. (Malaizija yra federalinė konstitucinė renkamoji monarchija. Šalis suskirstyta į 13 valstijų ir kiekviena valstiją turi savo karališką šeimą, kuri vadovauja valstijai. Yra renkamas ir visos Malaizijos karalius.)

    Ne kartą gali išgirsti vietinius kalbant, kad malajai yra tingūs žmonės, nes vyriausybė suteikia jiems daug lengvatų, nemokamą išsilavinimą, jiems yra daug lengviau susirasti darbą valtybinėse institucijose. Priešingai kalbama apie kinus, kurie valdo ekonomiką. Jie vadovauja didžiosioms korporacijoms ir iš prigimties yra labai darbštūs ir ambicingi. Na, o indai labiausiai mėgsta švesti savo šventes. Beveik kiekvieną mėnesį jie švęs vieno ar kito dievo šventę.

    Suprantama, tai tik stereotipai, bet juos žinant, galima įžvelti nemažai tiesos, kuri nulemta istorijos ir politinės santvarkos. Kita vertus, iš visų trijų etninių grupių turiu daug draugų, kurie jokiais būdais netelpa į šių stereotipų rėmus.

    Tiesa, Malaizijoje yra dar viena etninė grupė – vadinamieji aborigenai (Orang Asli), kurių gentys iki šių dienų gyvena džiunglėse. Jie savo išvaizda labai skiriasi nuo malajų, kinų ar indų. Oda yra daug tamsesnė, plaukai afrikietiško garbanotumo, nosis šiek tiek platesnė. Iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip afrikiečiai. Jie iki šių dienų medžioja gyvūnus bambukinių ginklu, kurio strėlė patepama nuodais, gaunamais iš tam tikrų džiunglėse augančių medžių. Apie 20 žmonių šeimyna vakarieniaudami dažniausiai mėgaujasi daržovėmis, vaisiais ir žalumynais, surinktais džiunglėse, ir kepa ant laužo beždžionieną.

    Malaizijos gyventojai yra religingi. Oficiali religija – islamas. Kitos religijos taip pat pripažįstamos ir praktikuojamos. Vaikštant po miestą, tai lenga pastebėti. Kiekviename rajone pamatysi musulmonų mečečių, budistų, induistų šventyklų ir krikščionių bažnyčių.

    Kadangi daugiau nei pusė gyventojų yra musulmonai, islamas daro įtaką visuomenei, moterų ir vyrų santykiams. Žinoma, yra šiuolaikinių modernių šeimų, kur moterys dirba, kaip ir vyrai, bet visuomenės vis tiek priimta, kad vyras – šeimos išlaikytojas, o moteris – namų šeimininkė, kuri vadovauja namų ruošai ir auklėja vaikus. Vyrai po vakarienės išeina su savo draugais į vietinius restoranėlius, vadinamus mamakais (mamak – musulmoniškas indiškas restoranėlis), kur sėdi iki išnaktų gurkšnodami itin saldžią tradicinę arbatą (teh tarek) ir diskutuoja apie politiką.

    Malaiziečiai mėgsta švęsti, taigi visai nenuostabu, kad Malaizija – viena iš daugiausiai valstybinių švenčių turinčių šalių, nes čia švenčiamos visų religijų šventės.

    Hari Raja – tai šventė, pažyminti musulmonų šventojo mėnesio Ramadano pabaigą. Festivalis vyksta visą savaitę. Kiekviena šeima atveria savo namų duris visiems giminaičiams, kaimynams, draugams, netgi nepažįstamiems žmonėms ir vaišina tradiciniais patiekalais. Jei esi pakviestas, – nemandagu atsisakyti. Šiais metais svečiavausi keliuose draugų ir kolegų šeimų atviruose namuos.Turiu pripažinti, kad teko ragauti pačių geriausių malaiziečių virtuvės patiekalų. Ko nerasi malajų šventėje – alkoholio ir šokių.

    Didžiausia kinų šventė – Naujieji (mėnulio) metai. Visas miestas skamba nuo garsių būgnų ir šokamas tradicinis liūto šokis. Per kinų Naujuosius metus gausu maisto ir mandarinų, kurie simbolizuoja auksą, turtą ir sėkmę. Einant pas kinus į svečius, dovanų reikia nešti raudoną voką su pinigais (vadinamąjį ang pau), patartina pinigų suma yra 88 arba 888.

    Dipavalis – tai šviesos festivalis, kurį švenčia indai. Spalvingą šventę tikrai pastebės visi, nes ji skambės garsia muzika, bus daug šokama. Indai tikrai žino, kaip švęsti!

    Kita induistų religinė šventė – Taipusam. Per šį festivalį yra praktikuojama Kavadi ceremonija-šokis. Tik stiprių nervų turistams siūloma apsilankyti šioje šventėje, nes ten galima išvysti ekstremalius dievų garbintojus, kurie transo būsenoje gali, pavyzdžiui, ietimis persiverti odą.

    Ar lengva lietuviui prisitaikyti prie vietos kultūros ir gamtos?

    Malaizija yra labai graži šalis, marga skirtingomis kultūromis ir gamta. Ča rasi nuotabius paplūdimius, seniausias pasaulio džiungles, kalnus, palmių ir arbatų plantacijas. Kai pabosta greitas ir intensyvus gyvenimas Kvala Lumpuro mieste, visada gali ištrūkti į paplūdimį, kuriame nerasi nė vieno turisto.

    Maisto kultas – tai vienas iš dalykų, kuris iškart ateina į galvą, kai kas nors paklausia apie Malaiziją. Labai didelė maisto įvairovė. Bet kuriuo paros metu rasi kur pasimėgauti vietiniais delikatesais. Čia yra visiškai normalu, jei po darbo dienos, dvyliktą valandą nakties, sulauksi skambučio iš draugų, kurie kvies išgerti arbatos vietiniame restoranėlyje. Čia gyvenimas verda nesustodamas.

    Žinoma, skirtumai tarp lietuvių ir malaiziečių kultūrų yra akivaizdūs. Skirtinga ne tik kalba, istorija, klimatas, religijos, tradicijos, vertybių sistema, valžios santvarka, net eismas vyksta priešinga puse. Ar lenga lietuviui prisitaikyti – labai subjektyvus klausimas. Tai priklauso nuo žmogaus asmenybės ir tolerancijos, norų pažinti ir išmokti kažką naujo. Vienas lietuvis gali gyventi kaip žuvis vandenyje (kalbu apie save), kitas – alsuoti kaip žuvis, išmesta ant svetimo kranto. Manau, kad ir Malaizijoje kiekvienas gali atrasti savo gyvenimo būdą ir tempą. Vis dėlto,  jei negali gyventi be juodos duonos, balto varškės sūrio, raugintų kopūstų ir pigaus alaus, – Malaizija ne tau.

    Ko galėtų lietuviai pasimokyti iš Malaizijos gyventojų?

    Visų pirma – paprastumo. Dauguma malajų yra labai paprasti žmonės, ypač tie, kurie gyvena ne sostinėje. Jie nesivaržo, kas turės prabangesnį automobilį ar naujesnio modelio mobilųjį telefoną. Turiu keletą draugų, kurie gyvena ir dirba saloje. Jų namai yra trobelė, iš palmių šakų suręsta paplūdimyje, o vakarienė – jūros gėrybės, keptos ant laužo. Apskritai tradicinis malajiečių namas yra vieno aukšto, kuriame rasi tik pagrindinius baldus, dažniausiai šeima vakarieniauja sėdėdamia ne prie stalo, bet ant grindų pasitiesusi bambukinį kilimėlį.

    Lietuviai galėtų pasimokyti ir atvirumo kultūroms. Nepaisant kultūrinio susikaldymo, kuris yra daugiau įpirštas valdžios, visos trys etninės grupės gyvena draugiškai, yra atviri kiekvienos kultūros tradicijoms ir labai svetingai priima užsieniečius. Kaip minėjau, Malaizijoje labai daug švenčių, tad visos tautybės švenčia vieni kitų šventes.

    Kokia yra vietos virtuvė kas skaniausia ir kas atrodo keisčiausia?

    Malaiziečiai didžiuojasi savo maisto įvairove. Malajai vietoj paprasto pasilabinimo: labas, kaip sekasi? teiraujasi: labas, ar jau pavalgei? (Hi, sudah makan?) Tai reiškia, kad gerai gyveni ir tau sekasi, jei jau pavalgei. Kaip anglai gali valandų valandas kalbėti apie orą, taip malaiziečiai gali kalbėti apie maistą, pavyzdžiui, diskutuoti, kur galima rasti geriausią nasi lemak (tradcinis patiekalas – ryžiai, virti kokoso piene su įvairiais prieskoniais, patiekiami ant banano lapo su agurkų griežinėliais, mažais džiovintais ančiuviais, skrudintais žemės riešutais, virtu kiaušiniu ir karštu pikantišku padažu (sambal); dažniausiai galima pasirinkti, ar valgyti su vištiena, jautiena ar jūros gėrybėmis). Savo „Facebook“ draugus malaiziečiai palepins tą dieną valgomo maisto nuotraukomis, o komentaruose virs diskusija, kur galima rasti pigesnį ir skanesnį patiekalo variantą.

    Turistai pirmiausia sulaukia klausimo, ar jau ragavo vieno ar kito patiekalo, o ne klausimo, ar jau aplankė kurią nors salą ar miestą.

    Nuo lietuviškosios maitinimosi tradicijos malajų virtuvė labiausiai skiriasi tuo, kad čia ryžius žmonės valgo 3 kartus per dieną. Vienas dalykas išties erzina – visos daržovės yra keptos. Norint pasimėgauti šviežiomis salotomis, reikia jas gaminti namuose arba valgyti vakarietiškuose restoranuose.

    Netgi vaisiai kepami aliejuje. Yra visiškai normalu pavakariams ar naktipiečiams valgyti aliejuje keptą bananą ar durianą. (Durian – Azijoje vadinamas vaisių karaliumi. Šis vaisius yra uždrautas daugumoje viešbučių ir įstaigų dėl labai stipraus kvapo, kurį galima apibūdinti kaip migdolų, supuvusių svogūnų ir nešvarių kojinių kvapo mišinį. Sakoma, kad durianas yra afrodiziakas.)

    Vis dėlto labiausiai mėgstu Malaiziją dėl vaisių įvairovės. Jie visada švieži, skanūs ir jų be galo didelis pasirinkimas.

    Nuotraukos iš asmeninių Audronės Pakalnytės, Eglės Zuzevičiūtės ir Veeros Pitkanen albumų.

  • ATGAL
    Kur viskas matuojama zebu
    PIRMYN
    Talka Kristijonui Donelaičiui
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.