M. Bacevičius-Barabas: o galų gale, ar visa šiandieninė literatūra nėra žaidimas? | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • M. Bacevičius-Barabas: o galų gale, ar visa šiandieninė literatūra nėra žaidimas?

  • Data: 2013-11-11
    Autorius: Kalbino Vilius Arlauskas

    Mantas Bacevičius-Barabas

    Šį mėnesį jus, „Apžvalgos“ skaitytojai, noriu supažindinti su Mantu BACEVIČIUMI-BARABU. Šiuo metu šis rašantis žmogus tęsia filosofijos magistro studijas Lietuvos edukologijos universitete. Mantas rašo ne tik poeziją, bet ir prozą, o jo vienas mėgstamiausių žanrų – fantastika. Taip pat vaikinas aktyviai naudojasi interneto svetainėmis, skirtomis dalytis kūryba. „Apžvalga“ nutarė pakalbinti Mantą apie rašymą, filosofiją ir iš kūrybos nedingstantį žaidimą.

    Esi užsiregistravęs ne vienoje kūrybos ir jai spausdinti skirtoje interneto svetainėje. Kuo tave patraukė ši erdvė? Kaip ilgai užsiimi šia veikla?

    Pradėjau nuo pirmosios rašyk.lt, tačiau ten buvo tik pirmieji bandymai. Kartais tiesiog kažką parašydavau vien tam, kad paerzinčiau komentatorius, nes rašyk.lt aplinka yra gana gruboka – jie žodžių į vatą nevynioja ir stengiasi daugiau iškelti neigiamus dalykus negu teigiamus. Kažkas iš draugų užsiminė apie ekūryba.lt (dabar žaliažolė.lt). Pabandžiau ten, ir štai jau septynerius metus vis dar lankausi.

    Ką šios svetainės tau reiškia? Visgi septyneri metai – didelis laiko tarpas.

    Jos duoda labai daug tiems, kurie galvoja užsiimti rašymu. Tai yra tas lakmuso popierėlis pasitikrinti, kaip aš, mano žodis veikia aplinkinius, o tai, manau, yra labai gerai. Turi tam tikrą tribūną, o ar atsiras klausytojas, ar ne – tai jau kitas klausimas. Aš šiuos dalykus vertinu teigiamai, tiesiog nereikia pasinerti į tai visa galva ir negalvoti, kad jei ten mane pripažįsta, tai mane pripažins ir visas pasaulis.

    Kodėl nusprendei įkurti savo svetainę barabas.lt?

    Ji atsirado per atsitiktinumą. Vienas draugas buvo išsipirkęs erdvę internete ir pasiūlė  ja pasidalyti. Pagalvojau, kad viską turėti vienoje vietoje labai patogu. Iš kitos pusės, gal ir užklys kas nors.

    Ar esi spausdinęs savo kūrybos kultūrinėje spaudoje?

    Siunčiau į ne vieną leidinį, bet tik žurnalas „Nemunas“ išspausdino mano haiku, nors gal geriau juos vadinti tiesiog trieiliais. Tai yra vienintelė mano publikacija.

    Pats tave radau kaip žmogų, rašantį poeziją, o besidomėdamas sužinojau, kad rašai ir fantastiką. Kuriame žanre jautiesi geriausiai?

    Visų pirma, nelaikau savęs nei rašytoju, nei poetu. Tai yra daugiau gyvenimo būdas. Manau, kad rašytojai ar poetai yra tie, kurie iš to gali pragyventi. Turbūt tada gali sakyti, kad esi rašytojas ar poetas. O pats pradėjau nuo fantastikos. Jau vaikystėje jos daug skaitydavau. Pirmas buvo Žiulis Vernas (Jules Gabriel Verne), paskui nepriklausomoje Lietuvoje pradėjo leisti „Pasaulinės fantastikos aukso fondo“ seriją, dar prieš ją – „Zenito“ seriją. Tai buvo mano didžioji skaitomų knygų dalis. Man iki šios dienos geriausias rašytojas vis dar yra Rėjus Bredberis. Labai gera jį skaityti. Prie kai kurių jo apsakymų kartais vis sugrįžtu. Taip ir pats po truputį pradėjau nuo fantastikos. Mano proza lakoniška, trumpa, tad gal dėl to ją dar susisiaurinau ir pradėjau rašyti poeziją. Jei atvirai,  kad rašytum prozą, reikia turėti daug laisvo laiko. Prozai reikia stalo, kėdės, ramybės, tada tu sėdi ir rašai, nes tai yra didelis tekstas, tu jo viso neįsiminsi. O poezija yra gana nedidelis gabalėlis.

    Kartais, kad ir eidamas, pasižymi, užsirašai mintis?

    Aš viską susidėlioju galvoje, o vėliau užrašau jau galutinį tekstą. Dar būna, kad susapnuoju tekstus. Atsigulu su tam tikra mintim, kažkas kirba, ryte atsikėlęs užrašau. Blogiausia būna tada, kai naktį prabundu ir nebegaliu užmigti, nes bijau užmiršti. Nežinau, koks tai procesas. Tai ne poezija, o labiau būsenos. Kartais neišeina paaiškinti, kas tai yra, bet tiesiog pajauti tą eilėraščio atmosferą..

    Minėjai, kad jau nuo dvylikos metų pradėjai skaityti fantastiką. Kokia tavo nuomonė apie fantastikos vietą šiandieninėje literatūroje?

    Fantastika yra tas žanras, kuris yra truputį užmirštas, nustumtas į tam tikrą literatūros paribį, į kurį daugeliu atveju nerimtai žiūrima. Tam kartais yra priežasčių, ypač žvelgiant į dabartinę kinematografiją. Pagrindinis dėmesys fantastiniuose filmuose visgi skiriamas specialiesiems efektams. O tarkim, pažvelgus prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų, fantastai buvo tarsi tie žmonės-šviesuliai, kurie sujungdavo tai, ką  tuometis mokslas turėdavo, ir užmegzdavo tam tikrą žvilgsnį į ateitį. Dabar daugelis dalykų, kuriuos mes naudojame kasdien, pavyzdžiui, telefonas, televizorius ar internetas, buvo „išpranašauti“ tų pačių fantastų. Jie man įdomūs ir dėl to, kad skaitydamas fantastiką atradau filosofiją. Fantastai turi gebėjimą apčiuopti opias visuomenės, gyvenimo problemas ir per kai kuriuos fantastinius siužetus pabandyti pagliaudyti, panagrinėti, gal rasti sprendimą ar iškelti dar kokių nors klausimų. Daugybė fantastų šiandien yra užmiršti: mano minėtas Rėjus Bredberis, taip pat Aizekas Azimovas, Stanislavas Lemas, kurie yra be proto įdomūs.

    O kaip su Lietuvos rašytojais?

    Kažkada ieškojau lietuvių fantastų. Atradau Saulių Kanišauską, Kazį Paulauską, Banguolį Balaševičių, Vytautą Norbutą ir kitus. Kas vyksta dabar, tiesą sakant, nelabai žinau.

    Minėjai, kad per fantastiką atradai filosofiją. Pats esi baigęs filosofijos studijas. Ką tau šie mokslo metai davė? Kodėl pasirinkai būtent tokias studijas?

    Iš naivaus manymo, kad filosofija gali duoti atsakymus į man rūpimus klausimus. Kai pradedi studijuoti filosofiją, supranti, kad tų klausimų tik padaugėja. Studijų metai buvo smagūs, mokymasis tikrai padarė įtaką ir mano kūrybai, ir apskritai gyvenimo pojūčiui. Atrandi daug dalykų, apie kuriuos nebūtum net pagalvojęs. Požiūris į meną, kiną, literatūrą po truputį keičiasi, kai studijuoji filosofiją. Filosofija yra tas dalykas, kuris viską aplink save įtraukia, sujungia. Studijuodamas filosofiją iš naujo atradau kiną. Filosofija praplečia akiratį, o tai labai svarbu bet kuriam kuriančiam žmogui.

    Girdėjau apie tavo minėtose svetainėse vykstančius kūrybinius žaidimus. Papasakok apie juos. Ar kūryba gali būti žaidimas? Ar iš žaidimo gali gimti geras tekstas?

    Manau, taip. Didžioji dalis kūrybos yra žaidimas. Žaidimas su savimi, publika, skaitytoju, su bet kuo. Tam tikras priėjimo taškas. O dėl literatūrinių žaidimų – jų buvo ne vienas. Vienas iš tokių: tau duodami tam tikri žodžiai, kurie tarpusavyje niekaip nesusiję, ir juos reikia panaudoti savame tekste. Turi žodžių bagažą ir turi juos panaudoti taip, kad atliktų tam tikrą funkciją ir turėtų prasmę. Pavyzdžiui, kitas žaidimas – bandyti pratęsti kažkurio kito autoriaus tekstą. Gal ne pratęsti, bet tiesiog išplėsti, pabandyti atrasti, kur tam tikra istorijos šaka gali nuvesti. Tai labai spontaniška. Dar buvo toks, kuriame maišėsi proza su poezija – pirmas tekstas buvo prozos ir buvo duotas žodis. Tu turėjai pratęsti iš prozos į poeziją, o kitas iš poezijos į prozą.
    O galų gale, ar visa šiandieninė literatūra nėra žaidimas? Kada kažkas rašo vieną tekstą ir įtraukia kažkieno kito tekstą. Jei, tarkim, nesi daug skaitęs, net nepastebi, kad tekste yra ne autoriaus mintys, o jei turi didesnį skaitytų knygų bagažą, pastebi, kai autorius įpina kitą autorių į savo tekstą. Svarbu ne kieno mintis pratęsi/išpleti, bet kaip tą padarai.

  • ATGAL
    M. Bacevičius-Barabas. Švino žmonės
    PIRMYN
    I. Toleikytė. Pamėja arba pasakojimas apie kailį
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.