Mao Dzedongas iki šiol turi pasekėjų | Apžvalga

Įžvalgos

  • Mao Dzedongas iki šiol turi pasekėjų

  • Data: 2016-10-04
    Autorius: Jonas Švagžlys

    Šių metų rugsėjo 7 dieną sukako 40 metų nuo ilgamečio Kinijos komunistų partijos lyderio Mao Dzedongo mirties. Nors jo vykdyta politika kainavo gyvybę keliasdešimt milijonų Kinijos žmonių, dėl jo vaidmens šalies istorijoje nesutariama iki šiol. Vieni pabrėžia jo nusikaltimus žmogiškumui, kiti teigia, kad be jo vykdytos politikos nebūtų įmanomas ir vėliau prasidėjęs Kinijos „ekonominis stebuklas“.

    Komunizmo idėjomis susižavėjo dar jaunystėje

    Mao Dzedongas gimė 1893 m. Hunano provincijoje Kinijos pietuose, turtingų ūkininkų šeimoje. Vaikystėje Mao, kaip ir du jo broliai bei sesuo, dažnai patirdavo tėvo smurtą. Mao motina buvo religinga budistė, mėginusi sušvelninti griežtojo tėvo elgesį su savo vaikais. Nors Mao taip pat augo kaip budistas, dar paauglystėje jis nusivylė budizmu ir tapo ateistu. Jaunystėje jis žavėjosi nacionalistinėmis idėjomis, bet vėliau, studijuodamas Pekino universitete, Mao susidomėjo marksizmu.

    1921 m. prisijungė prie Kinijos komunistų partijos. Ypač aktyviai jis veikė gimtojoje Hunano provincijoje, siekdamas įtvirtinti jos autonomiją. Mao tikėjo, kad tai jam padės įtvirtinti joje komunistinį valdymą. Mao turėjo didelį palaikymą tarp neturtingų Kinijos valstiečių. 1927 m. jo vadovaujama Revoliucinė darbininkų ir valstiečių armija, dar žinoma kaip Raudonoji armija, pradėjo sukilimą Hunane, tačiau jis buvo numalšintas. Mao ir jo rėmėjai pasitraukė į kalnuotą Dsiangsi provinciją Kinijos pietuose, kur ėmė kurti Kinijos Sovietinę Respubliką. Joje buvo diegiamos socialistinės idėjos. Kinijoje atsirado ir daugiau regionų, kuriuose valdžią įtvirtino komunistai. Kinijos valdančioji Kuomintango vyriausybė sunerimo dėl augančios komunistų įtakos ir į jų valdomas zonas ėmė siųsti savo kariuomenę. Tačiau daugumą susirėmimų laimėjo komunistai. 1934 m. Mao tapo Kinijos komunistų partijos vadovu.

    1937 m. komunistai įsitraukė į kovą prieš Japonijos imperiją, siekusią valdyti rytinę Kinijos dalį. Karą 1945 m. laimėjo kinai. Karo metu komunistai ėmė kontroliuoti vis daugiau Kinijos teritorijų, o 1949 m. jie įsitvirtino visoje šalyje ir paskelbė Kinijos Liaudies Demokratinę Respubliką. Kuomintango vyriausybė pasitraukė į Taivano salą. 1911 m. paskelbta Kinijos Respublika iki šiol tebegyvuoja Taivane. Nors Taivaną kaip nepriklausomą valstybę yra pripažinę tik labai nedaug valstybių, jis gyvuoja kaip savarankiška valstybė su visais nepriklausomos šalies atributais.

    Žuvo dešimtys milijonų žmonių

    Perėmusi valdžią, Kinijos komunistų partija ėmėsi ekonomikos reformų. Buvo siekiama ne tik pertvarkyti visą šalies ūkį iš kapitalistinio į socialistinį, bet ir paversti Kiniją iš atsilikusios agrarinės į stiprią industrinę šalį. Pirmaisiais komunizmo gyvavimo metais Kinija palaikė draugiškus santykius su Tarybų Sąjunga, todėl pastaroji padėjo jai vystyti infrastruktūrą.

    1958 m. buvo pradėta „Didžiojo šuolio“ reforma. Jos metu daugybė žmonių iš kaimų buvo perkelti į miestus, nacionalizuoti privatūs ūkiai, o valstiečiai buvo priversti pereiti dirbti į vadinamąsias „liaudies komunas“. Didelė žemės ūkio produkcijos dalis buvo nusavinta ir paskirta miestų gyventojams. Dėl to Kinijos kaimuose kilo didžiulis badas. Skaičiuojama, kad dėl „Didžiojo šuolio“, trukusio iki 1962 m., metu vykdytos politikos badu mirė net 30 mln. kinų.

    „Didžiojo šuolio“ nesėkmė sukėlė pasipiktinimą Mao politika net pačioje Kinijos komunistų partijoje. Bijodamas galimo pasipriešinimo, 1966 m. Mao pradėjo garsiąją „Kultūrinę revoliuciją“. Jos metu siekta „apsaugoti“ Kiniją nuo neigiamos užsienio įtakos ir „išvalyti“ nuo „buržuazinio palikimo“. „Kultūrinės revoliucijos“ metu imta persekioti visus asmenis, kurie būdavo įtariami kaip potencialūs Mao režimo priešai. Dėl šios priežasties į koncentracijos stovyklas buvo išsiųsta didelė dalis šalies inteligentijos. „Kultūrinės revoliucijos“ metu dar labiau imta keisti tradicinį kinų gyvenimo būdą, imtas naikinti istorinis šalies paveldas, pavyzdžiui, uždaryta daugybė šventyklų.

    Studentai ir moksleiviai jungėsi į garsiuosius chunveibinų būrius. Šie būriai aršiai kovojo su vadinamaisiais „liaudies priešais“. Jie vykdydavo viešas egzekucijas miestų gatvėse, kankindavo nelojalumu režimui įtariamus žmones. Nors tikslus „Kultūrinės revoliucijos“ aukų skaičius nėra žinomas, neabejojama, kad jos metu žuvo milijonai kinų. Be to, tarp chunveibinų būrių taip pat įsiplieksdavo tarpusavio konfliktai, todėl Mao teko pasiųsti kariuomenę kovoti su įsisiautėjusiais chunveibinų būriais.

    Penktajame dešimtmetyje Mao vadovavosi požiūriu, kad komunistinė šalis turi būti valdoma kolektyviškai, todėl didelė dalis sprendimų buvo priimama bendru Komunistų partijos sutarimu. Tačiau vėliau dalis Kinijos komunistų ėmė nepritarti Mao vykdomai politikai, tad šis ėmė stiprinti savo asmenybės kultą. Todėl būdavo kuriami propagandiniai filmai, knygos, siekiant dar labiau įtvirtinti Mao valdžią šalyje.

    Nors Mao idėjų sėmėsi iš bolševikų revoliucijos Rusijoje, o Stalino valdymo metais palaikė draugiškus santykius su Sovietų Sąjunga, vėliau šių šalių santykiai ėmė prastėti. 1956 m. į valdžią atėjęs Nikita Chruščiovas pradėjo vadinamąją destalinizaciją, pamažu bandė gerinti santykius su Vakarų šalimis. Tačiau Mao vis dar vadovavosi ortodoksinėmis socializmo idėjomis, todėl ėmė abejoti Sovietų Sąjungos pasirinktu keliu. Be to, Kinija nebenorėjo būti sovietų „jaunesnysis brolis“ ir siekė pati jai primesti savo valią. Įtampa tarp Kinijos ir Sovietų Sąjungos pasiekė apogėjų 1969 m., kai kilo pasienio konfliktas tarp dviejų galingiausių socialistinių pasaulio valstybių. Vyko susišaudymai tarp abiejų šalių pasienio pareigūnų. Kinija užėmė Sovietų Sąjungai priklausančią Damansko upę, o sovietai į tai atsakė bombarduodami Kinijos karinius dalinius ir vėliau susigrąžindami kinų užimtos teritorijos kontrolę. Per susirėmimus žuvo keli šimtai abiejų šalių kareivių, nors buvo baiminamasi, kad šis konfliktas gali virsti karu tarp dviejų branduolinių valstybių. Galutinai teritoriniai nesutarimai tarp Rusijos ir Kinijos išspręsti tik XXI a. pradžioje.

    1950 m. Kinija okupavo Tibetą. Baimindamasis galimo susidorojimo, 24 metų Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama 1959 m. buvo priverstas persikelti į kaimyninę Indiją. Kinija pradėjo vykdyti regiono kultūrinę asimiliaciją. Nors gyvendamas išeivijoje Dalai Lama yra aktyvus pasaulio bendruomenės narys (1989 m. jis buvo apdovanotas Nobelio taikos premija), nėra prošvaisčių, kad bent jau per artimiausius dešimtmečius Tibetui pavyks atkurti nepriklausomybę.

    Vertinamas įvairiai

    Skaičiuojama, kad Mao vykdyta politika pražudė 40–70 mln. kinų. Pagal žuvusiųjų skaičių jis lenkia žiauriausius Europos diktatorius Staliną ir Hitlerį. Tačiau Kinijoje Mao nėra vieningai pasmerktas. 1981 m. Kinijos komunistų partija paskelbė, kad 70 proc. Mao idėjų buvo teisingos, 30 proc. – klaidingos. Iki šiol šalyje tebestovi daugybė šiam žmogui pastatytų paminklų, o jo portretas vis dar kabo virš Tiananmenio aikštės Pekine.

    Mao šalininkų teigimu, nors Mao buvo padaręs klaidų, tokių kaip „Didžiojo šuolio“ reformos, jo valdymo metu šalyje buvo pagerinta švietimo bei sveikatos apsaugos sistemos, sumažėjo neraštingumas, buvo tiesiami keliai ir plėtojama kita infrastruktūra. Be to, Kinija buvo suvienyta ir, skirtingai nei XIX a., nebepatyrė kitų šalių invazijų.

    Panašūs argumentai pasitelkiami kalbant apie Tibeto okupaciją. Pavyzdžiui, kad tibetiečių gyvenimo trukmė pailgėjo nuo 36 metų 1950 m. iki 67 m. 2000 m. Kita vertus, kalbant apie Mao vykdytos politikos įtaką šalies ekonomikai, negalima ignoruoti ir fakto, kad Taivanas, kurį valdo po komunistų pergalės iš Kinijos pasitraukę nacionalistai, vystėsi kur kas greičiau nei Kinija ir iki šiol smarkiai lenkia ją pagal ekonominį išsivystymą.

    Per pastaruosius 66 metus Kinija iš tiesų padarė didžiulę ekonominę pažangą. Pavyzdžiui, 1950 m. Kinijos ir Indijos bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui buvo daugmaž vienodas. Užtat dabar, nepaisant to, kad Indija taip pat sparčiai vystosi, Kinija lenkia Indiją kelis kartus. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad didžiausia pažanga buvo padaryta jau po Mao mirties, kada nuosekliai pereidama prie rinkos ekonomikos Kinija ėmė sparčiai vystytis. Todėl abejotina, kad dabartinė Kinijos valdžia vengia atsiriboti nuo Mao kulto nuoširdžiai tikėdama jo vykdytos politikos nauda šaliai. Veikiau tai – išvengti režimo griūties, atsižvelgiant į Sovietų Sąjungos pavyzdį, kai Gorbačiovo pradėta „pertvarka“ galiausiai lėmė sovietų imperijos žlugimą. ■

  • ATGAL
    Kodėl politikoje nebereikia tiesos?
    PIRMYN
    Donaldo Trumpo abejonės dėl NATO – įspėjimas Baltijos valstybėms
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.