Margučių puošybos paslaptys | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Margučių puošybos paslaptys

  • Data: 2012-04-10
    Autorius: Bernarda ŠKLĖRIŪTĖ

    Margučio piešinys visada pradedamas braižyti iš centro. (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    Kiaušinių marginimo tradicija siekia dar ikikrikščioniškus Senovės Egipto laikus ir yra būdinga ne tik lietuviams, bet ir įvairioms slavų tautoms (lenkams, ukrainiečiams, baltarusiams, čekams), iš kurių greičiausiai mūsų protėviai šią liaudies kūrybos sritį ir perėmę. Dar iki Kristaus gimimo senovės egiptiečiai, žydai ir romėnai kiaušinį laikė ne tiek gamtos atgimimo pavasarį simboliu, kiek kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Apie būtent tokią ir lietuvių margučiams teiktą simbolinę reikšmę byloja anksčiau paplitęs paprotys kiaušinius dažyti ne tik per Velykas, bet ir per šv. Jurgio, Sekminių šventes. Lietuvoje velykinių margučių dažymas žinomas jau XVI a. ir yra paminėtas Martyno Mažvydo išleisto Šv. Ambraziejaus ir Šv. Augustino giesmių vertimo „Te Deum laudamus“ dedikacijoje.

              Lietuvoje tradiciškai susiklostė trys kiaušinių marginimo būdai: dažymas, raštų išbraižymas vašku ir nudažyto kiaušinio paviršiaus išskutinėjimas. Kai kiaušinis yra tiesiog nudažomas viena spalva, jis taip ir vadinamas – dažytiniu. Iki XIX a. kiaušiniai būdavo įmerkiami į augalų pagrindu pagamintus dažus, kad įgautų norimą spalvą: iš ąžuolo ar juodalksnio žievės – juodą; raugintų burokėlių ar svogūnų lukštų – raudoną, vyšninę; samanų – žalią; ramunėlių – geltoną… Vėliau kiaušiniai pradėti dažyti ir cheminiais dažais.

              Sudėtingesnis, kūrybiškumo reikalaujantis užsiėmimas yra marginimas vašku. Ant trumpos lazdelės (pvz., pieštuko) yra pritaisomas skardos vamzdelis arba įkalamas smeigtukas (kurių šiandien paprastai būna prismaigstyta kad ir naujuose marškiniuose) su galvute ar maža vinutė. Šiuo įtaisu paimamas tirpdytas vaškas ir juo kiaušinio paviršius padengiamas raštais. Jei raštus piešiame su skardos vamzdeliu, raštai liesis vienodo storumo linijomis, jei su smeigtuku ar vinimi, neišgausime ilgesnių vienodo storio linijų, o tik vieno patraukimo, prasidedančio storai ir pasibaigiančio smaigaliu. Taip išmargintą kiaušinį dedame į dažus. Jie  nudažo tik nepadengtas vašku vietas, tad išryškėja balti vašku išpiešti raštai pasirinktos dažų spalvos fone. Jei norima išgauti daugiau spalvų, toks jau kartą nudažytas margutis dar kartą išpiešiamas naujais raštais ir vėl merkiamas į kitos spalvos dažus. Procedūra kartojama tol, kol išgaunama norima spalvų ir raštų kompozicija. Šiuo būdu išmargintų kiaušinių meniškumas slypi ryškių spalvų ir gan paprastų raštų su retesnėmis variacijomis deriniuose, spalvoms suteikiant dominuojančią reikšmę. Brėžtinio rašto pagrindinis spalvos tonas yra juodas ir tamsiai rudas, o raštai pasižymi drąsiomis ir ryškiomis linijomis.

              Skutinėjimas yra trečiasis, gana sudėtingas kiaušinių marginimo būdas, kai raštas daromas ant kokia nors viena spalva jau nudažyto kiaušinio, praskutant raštus iki kiaušinio natūralaus baltumo paviršiaus. Skutinėjimo technika marginant kiaušinius, pasiekiamas kitoks meninis efektas: spalvotumui teikiant tik antraeilę reikšmę, išryškėja dominuojantys sudėtingi, turtingi raštai. Skustinio rašto pagrindinis spalvos tonas yra mėlynas arba raudonas, o raštai pasižymi ne tiek ryškumu, kiek ažūriškumu.

              Nors ir sudėtinga atsekti lietuviškų margučių simbolikos ypatybes pačioje šios tradicijos aušroje, tačiau lietuvių pamėgtų margučių raštų ir spalvų simbolinę reikšmę galima sieti bendrai su lietuvių liaudies menu. Dauguma margučių raštų aptinkama ir kituose mūsų liaudies meno dirbiniuose, nors nemažai yra ir visoms margučius kuriančioms tautoms būdingų piešinių motyvų. Populiaresni raštai net įgiję pavadinimus: driežiukai, rinkučiai, grandinėliai, žiedeliai, vabaliukai, kukučiai, dantukai, eglutės, žvaigždutės, peteliškės, kriputės, turkliukai, rūtelės, vištos kojelės, snaiguolės… Ant margučių ir skrynių aptinkamuose raštuose slypi simbolinis krūvis, liaudies išmintis. Margučių spalvoms priskiriamos tradicinės simbolinės reikšmės: žalia – pavasaris, augmenija, javų daigai, viltis ir ramybė; geltona – derlius, subrendę javai; raudona – gyvybė, šiluma; juoda – žemė.

              Per Velykas Lietuvoje buvo mėgstama spėti ateitį ne tik iš oro, saulės, vėjo, bet taip pat ir iš kiaušinių, žiūrint, kur bus pramušto kiaušinio duobutė. Jei viršuje – geri metai, jei šone ir dar neapvali – lauk negandų. Margutį galima pasukti ir žiūrėti, į kurią pusę sustojus atsisuks jo smaigalys: jei į pietus – bus šilta, jei į šiaurę – šalta, jei į rytus – sausa, į vakarus – drėgna. Be to, kieno margutis stipresnis, tam ir metai laimingesni, tas ilgiau gyvens. Kai kuriose Lietuvos vietose pirmąjį kiaušinį visi išsidalydavo po skiltelę – tai reiškė, kad vėl visa šeima sulauks kitų Velykų.

    Apžvalgiečius svetingai sutikusi dailininkė Laisvė Ašmonaitienė ne tik parodė gausią savo puoštų margučių kolekciją, bet ir supažindino su marginimo subtilybėmis. (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    Norėdama apie margučių dažymą sužinoti daugiau, „Apžvalga“ lankėsi pas jau 22 metus šia sritimi besidominčią, profesionaliai ją tyrinėjančią ir kiekvienus metus vien saviškiams po 100–120 kiaušinių numarginančią (neskaitant įvairiems marginimo seminarams skirtųjų) dailininkę Laisvę Ašmonaitienę. Mums smalsiai apžiūrinėjant ponios Laisvės vašku dažytų margučių pavyzdžius, tarp kurių buvo ir didelių, lietuviams neįprastų, stručio kiaušinių, dailininkė pokalbį pradėjo kaip tik pastaba, kad mums įprasti vištų kiaušiniai, ypač švieži, dažosi sunkiausiai, o dažai lengviau kimba būtent prie stručio kiaušinių. Apskritai, pasak jos, labai geros kokybės dažų Lietuvoje gauti sunku, todėl juos tenka siųstis iš užsienio (menininkė pati naudoja JAV gaminamus dažus).

    Natūralių dažų namuose menininkė prisipažįsta nesiimanti gamintis. Pirmiausia dėl to, kad taip dažant kiaušinius, dailininkės įsitikinimu, reikėtų mirkyti keletą dienų ar net savaitę – ji abejojo, ar po tokio mirkymo margučiai dar bebus tinkami valgyti. Antra, kiek dailininkė yra mėginusi dažyti margučius pagal iš įvairių Lietuvos kraštų surinktus receptus ir patarimus, dar niekada nėra išgavusi, pavyzdžiui, gražios juodos spalvos. Pasak L. Ašmonaitienės, galimas daiktas, kad yra dar kažkas, ko margučius tyrinėjančiai dailininkei kaimo žmonės nepasakė, galbūt paslaptys, kurių visiems neatskleisdavo ir ankstesnių kartų žmonės. Tiesa, vienu natūraliu būdu menininkė ir pati dažanti – svogūnų lukštų nuoviru: siekiant išgauti tamsesnę anglų raudoną spalvą atrenkami viršutiniai svogūnų lukštai, o iš arčiau centro esančių lukštų išeina šviesesnio, gelsvesnio atspalvio raudona.

    Įdomu tai, kad Velykoms kiaušinius žmonės margindavę vašku ar tiesiog dažydavę, o juos skutinėdavo jau Velykų antrą dieną. Marginimas, pasak L. Ašmonaitienės, visada buvęs vaikų ir senų žmonių užsiėmimas ir net dabar Kaišiadorių apylinkėse, Dzūkijoje neretai tęsiama tradicija, kai šis amatas ar menas perduodamas iš kartos į kartą, tačiau beveik visi marginti išmoksta ne iš savo mamos, bet iš močiutės, o mama mokys jau savo anūkus. Tai yra logiška, nes moteris per Velykas ir taip turėdavo daug darbų, tad jai nebūdavo kada marginti.

    Dzūkijoje ir Suvalkijoje dažniausiai marginta vašku. Suvalkiečiai pirmieji pradėjo naudoti violetinį cheminį pieštuką, todėl ir dabar dažniau nei kiti margina violetine spalva. Aukštaitijoje vyravo dažytinis marginimo būdas ir skutinėjimas, o Žemaitijoje naudoti visi trys būdai. Tiesa, kiaušinius skutinėdavo meniškesnės sielos žmonės, nes tai yra gana sudėtinga, reikalauja daugiau fantazijos ir talento.

    Dailininkės nuomone, marginti vašku gali ir nemokantys piešti žmonės, nebūtinai meniški, bet turintys šviesos – tamsos pojūtį, saiką, nes margučio raštas turėtų būti aprėpiamas ir aiškus vienu žvilgsniu. Net jei raštas ir nenutrūkstantis, „bėgantis“, jis vis tiek turi būti suprantamas iš karto, be to, turėtų būti aiški vyraujanti fono spalva. Viena dažniausiai daromų marginimo klaidų – kai žmonės, jau įgudę marginti tradicinius piešinius, „grynuolius“, prisigalvoja per sudėtingų raštų, todėl dažnai neskoningai perkrauna margučius. Kita vertus, pasak menininkės, šiais laikais jau nėra labai griežtai laikomasi tradicijų, mažai išmanoma apie margučių raštų simboliką, todėl dabar, kaip, beje, jau ir prieš šimtą metų, kiaušiniai marginami vadovaujantis estetiniais kriterijais – tiesiog, kad būtų gražu.

    L. Ašmonaitienės teigimu, raštų simbolika koncentruojasi  į pačius svarbiausius dalykus. Žalčio, kylančios ir besileidžiančios saulės motyvuose slypi žmogaus galimybė permaldauti, aukos idėja; saulutės, ratai – nenutrūkstamumo, amžinybės simboliai. Taško reikšmė – tokia kaip ratelio, nes tai irgi ratelis, tik mažesnis – lyg siekis pabrėžti tai, kas svarbiausia, susikoncentruoti. Kiekvienas margutis prasideda nuo taško centre ir skleidžiasi raštais iš centro. Pasak menininkės, iš esmės neteisingas dabar populiarus atvirkštinis saulutės spindulių vaizdavimas, kai brūkšneliai piešiami smaigaliais į išorę, nes tai sudarko viso rašto kryptingumą į centrą, vidurį, patį tikslingumą. Šiais laikais piešinio pasirinkimas priklauso nuo kiaušinio formos – jei pailgas, labiau tiks skėlimas per pusę išilgai, jei apvalesnis – horizontaliai. Anksčiau margučio skėlimas per pusę simbolizavo viena už kitą ne mažiau svarbias žemės (apačioje) ir dangaus (viršuje) sferas, gyvybės medį.

    Naudojantis tokiu paprastu įtaisu vaškui šildyti (sukonstruotu iš šaukšto ir lentelės) ir marginimo lazdele (pagaliukas su smeigtuku) kuriami sudėtingiausi margučių raštai. (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    „Apžvalgos“ kolektyvas turėjo galimybę išsamiai susipažinti su technologinėmis marginimo vašku paslaptimis ir pasipraktikuoti „kūrybinėse dirbtuvėse“. Pirmas svarbus momentas, į kurį ponia Laisvė siūlo atkreipti dėmesį, – tinkamai pasiruošti marginti. Nevirtus kiaušinius reikia pamirkyti vandenyje. Tuomet nuo tų, kurie neįtrūkę, soda pašalinti riebalus. Virti galima tik po šios procedūros, nes ant kiaušinių esančios riebalų dėmės verdant užsifiksuoja ir jų nebegalima nuplauti. Marginami atvėsę iki vos juntamo šiltumo kiaušiniai, tam kad gerai liptų vaškas, jokiu būdu ne per naktį laikyti šaldytuve. L. Ašmonaitienei jos vedamuose marginimo seminaruose stažavęsi mokiniai yra padovanoję specialių įtaisų vaškui šildyti: prie medinės lentelės pritaisytas perlenktas valgomasis šaukštas, į kurį įdedama gryno bičių vaško. Po juo padedama žvakelė, kaitinanti šaukštą ir neleidžianti jame esančiam vaškui atvėsti. Atstumas tarp liepsnos ir šaukšto neturi būti per mažas – vaškas neturėtų ir labai stipriai garuoti.

    Į šaukštą merkiamas pagaliukas su smeigtuku ir pakaitinus greitai nešamas prie kiaušinio. Kuo mažesnis atstumas tarp vaško ir kiaušinio, tuo lėčiau stingsta vaškas, tad gali būti išgautos ilgesnės linijos. Kuo mažesnė smeigtuko galvutė – tuo plonesnis raštas, todėl geriausia turėti įvairaus storio įrankių. Piešiant vašku, pagaliuką laikančia ranka būtina atsiremti į kiaušinį, neleisti jai laisvai judėti ore, nes tik taip pavyks nubrėžti tiesias, tikslias linijas. Vienu pamirkymu daromas tik vienas greitas, staigus judesys – piešiama tik viena linija ar taškas, suklydus netaisoma, nevaloma, nes visa tai matysis ant kiaušinio.

    Iš daugybės ponios Laisvės surinktų margučių raštų pavyzdžių išsirinkome po keletą labiausiai patikusių (arba neviršijančių šiandienės fantazijos ir galimybių ribų). Ji pažymėjo, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti, suvokti piešinio elementų išsidėstymą, sugalvoti piešimo „strategiją“. Kaip jau rašyta, piešinys visada pradedamas nuo taško kiaušinio centre (ne smaigalyje), tada sudedami kiti svarbiausi, atraminiai taškai. Siekiant išlaikyti simetriją, galima nusipiešti kiaušinio ašines linijas pieštuku, jis vėliau nusivalo kaitinant vašką ugnimi. Numarginti kiaušiniai dedami į iš anksto paruoštus dažus. Dažai užpilami verdančiu vandeniu ir dar pavirinami. Įpylus reikalingą kiekį acto (1 šaukštas acto 1 litrui vandens), dažai atvėsinami ir tik tada yra tinkami dažyti. Jeigu dažai kiaušinių visiškai neapsemia, galima į dažus įpilti daugiau šilto virinto vandens. Kiaušinių nepatariama dėti į dažus keliomis eilėmis, geriau iš karto pasiruošti indą plokštesniu dugnu.

    Nors daugelis įsitikinę, kad kiaušinius verdant dažuose ar vandenyje vaškas nutirpsta savaime, pasak dailininkės, to daryti nereikėtų, nes nutirpus vaškui, gali užsidažyti ir raštais išpieštos vietos, nukentėtų marginimo tikslumas. Geriau nuo iš dažų ištrauktų ir gerai nudžiovintų kiaušinių (kad užsifiksuotų spalva) vašką nuvalyti atskirai. Vaškas valomas taip: margutis priartinamas kuo arčiau prie dujinės viryklės arba vaškinės žvakės liepsnos, trumpai taip palaikomas (kad neįkaistų pats kiaušinis ir nenudegintų rankos) ir vaškas švelniai  nubraukiamas  kuo minkštesne popierine servetėle. Geriausia, kad žvakė būtų vaškinė, su kuo mažiau parafino, nes nuo jo margutis gali aprūkti. Dailininkės požiūriu, neestetiškai atrodo, kai žmonės naudoja, kad ir spalvotą vašką, bet paskui jo nenuvalę padeda „murzinus“ margučius ant stalo: „čia kaip išeiti su plaukų suktukais į balių – mes nutuokiame, kad po jais turėtų būti garbanos, bet jų nematome“…

    Kad ir kaip būtų, margučiai – viena smagesnių lietuviškų tradicijų, tad suteikime sau puikią galimybę pasidžiaugti ir bent kartą per metus išlaisvinti meninį polėkį. Tegu šv. Velykų stalą puošia mūsų pačių marginti – tiesiog dažyti, skutinėti ar vaško raštais išbraižyti – margučiai, simbolizuojantys atgimimą, gyvybės prabudimą ir pergalę.

  • ATGAL
    Lietuviška šiaurietiško pasaulio grafika
    PIRMYN
    ACTA. Būti ar nebūti?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.