Marija Magdalietė | Apžvalga

Įžvalgos

  • Marija Magdalietė

  • Data: 2013-10-11
    Autorius: Rasa Baškienė

    Pasakojama, kad atvykusi į Prancūziją Marija Magdalietė atsiskyrusi apie 30 metų gyveno ant La Sainte Baume kalno. Ir dabar čia tebestovi koplyčia grotoje. Pasak legendos, Marijai Magdalietei ją įrengė angelai. 1279 m. paskelbta, jog čia buvo atrasti tikrieji Marijos Magdalietės palaikai Rasos Gečaitės paskaitos "Marijos Magdelietės paslaptis - dailėje ir Šventajame Rašte" medžiaga

    Liepos 22 dieną minime šv. Mariją Magdalietę – vieną svarbiausių Naujojo Testamento asmenybių, kuriai pirmajai pasirodė po nukryžiavimo prisikėlęs Jėzus.

    Kartu su kitomis moterimis, lydėjusiomis ir šelpusiomis Jėzų, ji sekė jį iki pat kryžiaus mirties. Apaštalų darbuose Marija Magdalietė neminima, tad tolesnio jos gyvenimo nežinome. Pasak legendos, Marija kartu su Morta, Lozoriumi ir šv. Maksiminu, vėliau tapusiu vyskupu, apaštalavo Prancūzijoje, kur jos garbinimo kultas klesti iki šių dienų. 1896 m. vokiečių mokslininko Karlo Reinhardto Kaire įsigyta „Marijos evangelija“ laikoma apokrifine (neįtraukta į Naujojo Testamento kanoną), tad Krikščioniškoji tradicija ja nesiremia. Be galo įspūdinga Marijos Magdalietės asmenybė jaudina daugelio vaizduotę, jos gyvenimas yra tapęs fantazijų ir interpretacijų, ypač populiarių dabartiniais laikais, šaltiniu, tačiau šiame straipsnyje remsimės tik apčiuopiamais jos gyvenimo liudijimais iš Naujojo Testamento, dailės kūrinių  ir liaudiškojo pamaldumo praktikos.

    Šv. Marija MAGDALIETĖ – viena svarbiausių Naujojo Testamento moterų

    Mariją Magdalietę, Jėzaus Kristaus prisikėlimo liudininkę, savo evangelijose mini visi keturi evangelistai. Šv. Lukas rašo apie moterį Mariją Magdalietę, iš kurios Jėzus išvarė septynis demonus, ir ji vėliau kartu su kitomis moterimis, šelpusiomis Jėzų ir jo mokinius turtu, visur Jį lydėjo (Lk 8,2). Šv. Morkus, rašydamas apie Jėzaus prisikėlimą, irgi pamini tą faktą, kad „ Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus“ ( Mk 16,9). Ji kartu su kitomis moterimis, tarp kurių buvo ir Erodo prievaizdo (!) Chuzos žmona, lydėjo Jėzų ir jo mokinius. Romos imperijos laikais, o ypač žydų tradicijoje, moteris viešajame gyvenime buvo niekas, su ja niekas nesiskaitė ir jos nuomonės neklausė. Gi Jėzui visi buvo svarbūs: ir žydai, ir pagonys, ir moterys, ir vyrai, tad šio pasaulio silpnieji ir nuskriaustieji atvira širdimi prie jo glaudėsi. Šv. Mato ir šv. Luko evangelijose minima moteris, kuri užpylė Jėzui brangaus nardo tepalo ant galvos (Mt 26, 6–12, Mk 14, 3–9), pagerbdama Jėzų taip, kaip gerbiami karaliai. Šv. Jono evangelijoje rašoma, kad Mortos ir Lozoriaus sesuo Marija, „paėmusi svarą brangių kvepalų iš gryno nardo <…>, patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais“ (Jn 12, 1–8). Šv. Luko evangelijoje minima nusidėjėlė moteris, kuri vakarienės Betanijoje metu bučiavo Jėzaus kojas ir tepė brangiu nardo tepalu (Lk 7, 36–50).

    Popiežius Grigalius Didysis tikėjo (nors dabar yra ir kitokių nuomonių), kad visos paminėtos moterys yra vienas ir tas pats asmuo – Marija Magdalietė. Evangelijoje pagal Joną minima laisvo elgesio moteris, kuriai Jėzus pasakė: „Eik ir nebenusidėk!“ (Jn 8,11). Spėjama, kad ši moteris yra Marija Magdalietė, gyvenusi kartu su šeimos nesukūrusiais seserimi Morta ir broliu Lozoriumi. Viengungius to meto žydų visuomenė laikė atstumtaisiais, tad tokia šeima buvo visuomenės paribyje.

    Marija buvo turtinga, nes tik ypač turtinga moteris galėjo leisti didžiulius pinigus – tris šimtus denarų! – brangiam nardo tepalui. Ji sekė Jėzų savo laisva valia ir nepabūgusi, kaip kiti mokiniai, stovėjo kartu su Jėzaus motina Marija ir dar dviem moterimis prie nukryžiuotojo Jėzaus iki pat Jo mirties. Trečią dieną ji pirmoji atvyko prie Jėzaus kapo ir jai pirmajai prisikėlęs iš numirusiųjų Jis pasirodė. Iš pradžių Marija Magdalietė Jėzaus nepažino ir palaikė jį sodininku, tačiau Jėzui šūktelėjus „Marija!“ ji iškart atsiliepė „Rabuni!“ („Mokytojau!“). Tuomet Jėzus jai atsakęs: „Noli me tangere“ („Nelaikyk manęs…“) (Jn 20, 11–18).

    Apaštalų darbuose nieko neberandame apie tolesnę Marijos veiklą, tik šv. Paulius savo laiške Romiečiams rašo: „..sveikinkite Mariją, daug triūsusią jūsų labui…“, tad manoma, kad Marija savo tolesnį gyvenimą skyrė apaštalavimui. Daugiau krikščioniškoji tradicija apie Mariją nebesako nieko.

    Šv. Marijos Magdalietės kultas Prancūzijoje

    Pasak legendos, Marija Magdalietė kartu su seserimi Morta, broliu Lozoriumi, šv. Maksiminu ir kitais krikščionimis, įsodinta į laivą be vairininko, pasiekė Prancūziją. Pasak vienos versijos, čia ji ėmėsi apaštalauti, o šv. Maksiminas tapo vyskupu. Vėliau ji pasitraukusi į nuošalią vietą Eks an Provanse, kur 30 metų gyveno atsiskyrėlės gyvenimą. Artėjant mirčiai ją aplankęs šv. Maksiminas atnešė ostiją, kurią priėmusi ji mirė. Apie 1050 m. atrastos Magdalietės relikvijos buvo nugabentos į benediktinų vienuoliams priklausiusį Vezelay vienuolyną. Vezelay vienuolynas, pavadintas šv. Petro, šv. Pauliaus ir šv. Marijos Magdalenos vardu, 1250 m. buvo pastatytas vietoj 860 m. normanų sugriautos koplyčios. Vienuolynas  nuo XII a. tapo piligrimystės vieta, į kurią 1147 m., paraginti šv. Bernardo vykti į II kryžiaus žygį, su savo kariuomene atvyko melstis Prancūzijos karalius Liudvikas VII ir Vokietijos karalius Konradas III. Prancūzijos karalius Pilypas II Augustas kartu su Anglijos karaliumi Ričardu I Liūtaširdžiu ir abiejų valstybių kariuomenėmis čia meldėsi šv. Marijai Magdalietei prieš III kryžiaus žygį 1189 m. Iki mūsų laikų Vezelay vietovėje tebestovi šv. Marijos Magdalenos bazilika, kurią aplanko maldininkai, vykstantys į Santjago de Compostelą aplankyti apaštalo Jokūbo palaikų.

    Kita legendos versija sako, kad atvykusi į Prancūziją Marija Magdalietė ėmė atgailauti ir atsiskyrusi apie 30 metų gyveno ant La Sainte Baume kalno. Ir dabar čia tebestovi koplyčia grotoje. Pasakojama, kad Marijai Magdalietei ją įrengė angelai. 1279 metais paskelbus, kad čia buvo atrasti tikrieji Marijos Magdalietės palaikai, Vezelay vienuolyno reikšmė sumenko.

    Chartres katedroje nuostabaus grožio vitražiniuose languose vaizduojama Marijos Magdalietės istorija: Lozoriaus mirtis, Jėzaus kojų šluostymas Simono namuose, tuščio Jėzaus kapo atradimas, Jėzaus pasirodymas  Marijai Magdalietei, žinios apie prisikėlimą pranešimas apaštalams, o vėliau – išsilaipinimas Provanse, apaštalavimas, mirtis ir žengimas pas jos laukiantį Jėzų.

    Prancūzijoje Šv. Marija Magdalietė yra laikoma kvepalų gamintojų (tepė Jėzų kvapniuoju nardo tepalu), vandens pardavėjų, vaistininkų, kirpėjų, manikiūrininkų globėja, taip pat ji globoja sodininkus. Išvaduotai iš septynių demonų nelaisvės Magdalietei meldžiasi kaliniai ir, atgavę laisvę, kaip votus aukoja jai savo grandines.

    Marijos Magdalietės garbinimas Lietuvoje

    Marija Magdalietė garbinama ir Lietuvoje. Jos vardu konsekruotos bent 4 bažnyčios:  Užlieknėje (Telšių vyskupijoje), Užventyje (Šiaulių vyskupijoje), Girdžiuose (Kauno arkivyskupijoje), Šunskų miestelyje (Vilkaviškio arkivyskupijoje). Šv. Marijos Magdalietės atlaidais, vykstančiais liepos ir rugpjūčio mėnesiais, garsėja Vyžuonų Šv. Jurgio parapija Panevėžio vyskupijoje, o Veiviržėnų parapijoje (Telšių vyskupija) vykstantys šv. Marijos Magdalietės atlaidai yra didžiausia metų šventė.

    Lietuviškoje ikonografijoje įsitvirtinęs liūdinčios ir atgailaujančios Marijos Magdalietės įvaizdis. Liaudies skulptūroje šv. Marija Magdalietė vaizduojama Nukryžiavimo ir Kristaus laidotuvių kompozicijose, dažnai vaizduojama viena besimeldžianti arba verkianti, klūpanti kryžiaus papėdėje ar apsikabinusi kryžių. Kristaus laidotuvių kompozicijose ji klūpo prie karsto. Šventoji vaizduojama vienplaukė, apsirengusi ilgu mėlynu rūbu, apsisiautusi raudonu apsiaustu, ilgais plaukais.

    Marijos Magdalietės atvaizdus randame Lietuvos bažnyčiose, o šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje šv. Uršulės koplyčią puošia šv. Marijos Magdalietės skulptūra. Vieni iš senovinių Vilnių juosusių vartų, buvęs šiandieninės L. Stuokos-Gucevičiaus g./Šventaragio g./Universiteto g. apylinkėse, yra pavadinti Marijos Magdalietės vardu. Vėliau šie vartai, nuolat kentėję dėl drėgmės, gavo Šlapiųjų vartų vardą. Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia, kartu su ligonine stovėjusi netoli Arkikatedros, caro valdžios buvo nugriauta 1818 m.

    Marijos Magdalietės ikonografija

    Ankstyvojoje Viduramžių dailėje Marija Magdalietė vaizduojama kaip dama su kvepalų indu – nuoroda į nusidėjėlę, patepusią Jėzaus kojas ir galvą kvapniu tepalu. Taip pat manoma, kad Marija Magdalietė surinko Jėzaus kraujo lašus į indą,  įvairiose legendose vadinamą Didžiuoju Graliu. Šį atributą šalia Magdalietės matome Albrechto Diurerio raižiniuose, Pierro dela Francesca freskoje Arezzo katedroje, Luvre esančiame Roger van der Weyden triptike bei daugybėje kitų meno kūrinių. Mariją Magdalietę gaubia ilgi plaukai,  jai atstoję drabužius gyvenant atsiskyrėlės gyvenimą. Šv. Albano rankraštinio giesmyno, esančio šv. Godehardo bažnyčioje Hildeshaime, graviūroje matome Mariją Magdalietę – apaštalę, kalbančią apaštalams. Sandro Bottičelli paveiksle „Marija Magdalietė – Švč. Trejybė“ ją vaizduoja stovinčią prie kryžiaus kartu su Jonu Krikštytoju, Giovanni Batista paveiksle „Marija Magdalietė ir Jonas Krikštytojas prie Madonos su kūdikiu“ Magdalietė stovi šalia Mergelės Marijos iš vienos pusės, Jonas Krikštytojas – iš kitos. Tai, kad Marija Magdalietė vaizduojama greta Jono Krikštytojo, rodo jos svarbą krikščioniškoje tradicijoje. Meno kūriniuose Prisikėlimo scenoje Marija Magdalietė dažnai vaizduojama suklupusi prie Jėzaus, kuris jai pasirodė sodininko pavidalu (Chuan de Flandes „Kristus pasirodo Marijai Magdalietei“) ir kt.

    Torūnės Šv. Jonų bažnyčioje stovi Marijos Magdalietės skulptūra, vaizduojanti angelų pulko į dangų nešamą Magdalietę. Angelai į dangų ją lydi ir kituose meno kūriniuose.

    XVI a. Marijos Magdalietės ikonografijoje įvyksta lūžis: 1531 m. Ticianas nutapo atgailaujančią Mariją Magdalietę. Tokią ją tapė ir El Grecco, garsus ispanų tapytojas. Ji vaizduojama ilgais palaidais plaukais, nukreipusi kenčiantį žvilgsnį į dangų. Šalia atsiranda naujas atributas – kaukolė, kaip žemiškos tuštybės simbolis. Po Tridento visuotinio Bažnyčios susirinkimo (1545–1563) paskelbus kovą su Reformacija, įsitvirtina atgailaujančios Marijos Magdalietės įvaizdis, deja, toks išlikęs iki mūsų dienų. Tuo tarpu Bizantijos tradicijoje Marija Magdalietė garbinama kaip apaštalų apaštalė, nemažai vienuolynų, tarp jų ir Vilniuje esantis moterų vienuolynas, yra pavadinti jos vardu (šiuo metu jis sujungtas su vyrų Šventosios Dvasios vienuolynu).

    Marija Magdalietė yra labai svarbi asmenybė krikščioniškoje tradicijoje. Ji buvo ta moteris, kuri matė, girdėjo, lietė Jėzų… Ji buvo paprastas žmogus – nuodėmingas kaip ir mes visi, tačiau Jėzaus dėka ji prisikėlė naujam gyvenimui, tuo suteikdama vilties, kad kiekvienam mūsų kelias į šviesą yra atviras… ■

    Straipsnyje naudotasi meno istorikės Rasos Gečaitės paskaitos „Marijos Magdalietės paslaptis –dailėje ir Šventajame Rašte“ (2013 m. vasario 26 d.) Bažnytinio paveldo muziejuje medžiaga

  • ATGAL
    1939-ieji: tarp dviejų nusikalstamų sutarčių
    PIRMYN
    Žemaičių krikštui - 600 metų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.