Mažo gimstamumo ir visuomenės senėjimo problema: sprendimo būdas – šeimos institutą stiprinanti mokesčių politika | Apžvalga

Įžvalgos

  • Mažo gimstamumo ir visuomenės senėjimo problema: sprendimo būdas – šeimos institutą stiprinanti mokesčių politika

  • Data: 2013-03-21
    Autorius: Simonas Klimanskis

    Vyčio Šulinsko nuotrauka

    Sumažėjęs gimstamumas ir visuomenės senėjimas – vienos didžiausių socialinių problemų, ilgalaikėje perspektyvoje darančių neigiamą poveikį šalies ekonomikos plėtrai. Lietuvai – vienai sparčiausiai senstančių Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių – tai ypač aktualu. Apie šių problemų reikšmę, jų sprendimo būdus diskutuota išties nemažai, tačiau tenka pripažinti, kad nėra deramai tuo susirūpinta, nes nesiimta jokių realių ir efektyvių priemonių joms spręsti.

    Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nepaisant to, kad pastarąjį dešimtmetį gimstamumas didėja, jis išlieka gana mažas: šalyje per metus gimsta maždaug 7 tūkstančiais mažiau žmonių, nei miršta. Nedarbingo (65 m. ir vyresnių) ir darbingo amžiaus (15–64 m.) šalies gyventojų santykis nuolat didėja nuo 1990 m. Šiuo metu šis santykis siekia 26,9 proc., tačiau prognozuojama, kad 2060 m. sieks 56,65 proc. Kitaip tariant, dabar keturiems dirbantiesiems tenka vienas pensininkas, o 2060 m. vienas pensininkas teks dviem dirbantiesiems, – akivaizdus visuomenės senėjimas. Tai reiškia, kad mažės kvalifikuotos darbo jėgos skaičius, kas ilgalaikėje perspektyvoje kels grėsmę šalies ekonomikos augimui. Dėl didėjančio pagyvenusių žmonių skaičiaus didės į pensiją išeinančių gyventojų skaičius, dirbantiesiems bus vis sunkiau juos išlaikyti. Galiausiai didės su gyventojų senėjimu susijusios valstybės išlaidos, kas kels „Sodros“ biudžeto deficito didėjimo grėsmę. O tai neigiamas signalas viešųjų finansų stabilumui.

    Pagrindinės visuomenės senėjimo priežastys – kritęs gimstamumas ir ilgėjanti žmogaus gyvenimo trukmė. Paprastai žmogaus gyvenimo trukmės ilgėjimas siejamas su medicinos mokslo pažanga. Žinoma, ilgėjančios gyvenimo trukmės nereikėtų traktuoti neigiamai. Mažas  gimstamumas susijęs su padidėjusiu mirčių jauname amžiuje skaičiumi dėl neatsakingo gyvenimo būdo, jaunų žmonių emigracija – dažniausiai dėl ekonominių priežasčių – ir nenoru kurti šeimų dėl gyventojų ekonominio neapibrėžtumo, t. y. gyventojai nesijaučia tikri dėl pakankamų pajamų. Taip pat sumažėjęs gimstamumas siejamas su Vakarų visuomenėje populiarėjančiu karjerizmu, keičiančiu požiūrį į šeimos vertybes.

    Kova su padariniais, o ne su priežastimis

    Kas daroma sprendžiant visuomenės senėjimo problemą? Paprastai teorijoje egzistuoja trys būdai: pensijų mažinimas, socialinio draudimo įmokų didinimas ir / arba pensinio amžiaus ilginimas. Vyriausybė yra pasirinkusi kompleksinį sprendimo būdą, paremtą socialinės atsakomybės ir solidarumo principais, taip siekdama atsižvelgti į teisėtus žmonių lūkesčius, išlaikyti šalies konkurencingumą ir užimtumą ir nesupriešinti dabartinių pensininkų su būsimaisiais. Konkrečiai tai būtų pensijų kaupimas privačiuose pensijų fonduose, sumažinantis valstybės įsipareigojimus būsimiesiems pensininkams, nuoseklus pensinio amžiaus ilginimas iki 65 m., sumažinsiantis „Sodros“ deficito didėjimą, taip pat rodantis, kad  žmonės dirbs ilgiau ir į pensiją išeis vėliau. Matome, kad tai atitinka ir ilgėjančios žmogaus gyvenimo trukmės tendenciją. Tai yra daug geresnis sprendimas nei galimas pensijų mažinimas, dėl ko mažėtų pensininkų pragyvenimo lygis, ar „Sodros“ įmokų didinimas, dėl ko didėtų darbo jėgos apmokestinimas. Beje, iš esmės šios priemonės yra susijusios su trečiuoju teorijoje egzistuojančiu problemos sprendimo būdu, mažinančiu nedarbingo ir darbingo amžiaus gyventojų santykį.

    Greta sprendimų verta paminėti Nacionalinę 2012-ųjų Europos vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metų programą, kuria siekiama skatinti savanorystę, vyresnio amžiaus žmonių aktyvumą viešajame gyvenime, gerinti pagyvenusių žmonių gyvenamąją aplinką. Ilguoju laikotarpiu tai sumažintų su sveikata, ilgalaike priežiūra susijusias išlaidas ir didintų socialinės apsaugos tvarumą.

    Įvairios pilietinės iniciatyvos, kuriomis skatinamas kartų solidarumas, yra vertingos ir reikalingos priemonės. Tačiau reikia pripažinti, kad tai orientuota į kovą su problemos padariniais. Visuomenė senės ir toliau, su tuo susijusios neigiamos finansinės ir socialinės pasekmės neišnyks – jos bus tik atitolinamos. Medicininiais terminais tariant, simptominis gydymas, kuris, deja, yra ne pats efektyviausias. Todėl būtina daugiau dėmesio skirti profilaktikai, t. y. kovoti su problemos atsiradimo priežastimis.

    Siūlymas – remti šeimas

    Populiariausi minėtos problemos sprendimai, susiję su jos priežastimis, būtų gimstamumo didinimas ir imigracija. Imigracijos didinimas leistų verslui įsivežti darbo jėgos iš svetur ir taip mažinti didėjantį kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą. Tačiau imigracija kelia klausimų, susijusių su imigrantų iš trečiųjų šalių kultūriniais skirtumais ir jų integracija, o žvelgiant plačiau – tai kelia visuomenės senėjimo problemą tose šalyse, iš kurių emigruoja jauni darbingo amžiaus žmonės. Nebent tose šalyse padidėjęs nedarbas. Tad bene priimtiniausias ilgalaikis sprendimas būtų gimstamumo didinimas.

    Norint didinti gimstamumą, reikia spręsti priežastis, dėl kurių jis mažėja, t. y. jau minėtas išaugęs mirčių jauname amžiuje skaičius dėl neatsakingo gyvenimo būdo, jaunų žmonių emigracija ir nenoras kurti šeimų dėl gyventojų ekonominio neapibrėžtumo. Žinoma, Vyriausybė deda nemažai pastangų verslo sąlygoms gerinti, jaunimo nedarbui mažinti ir jaunimo verslumui skatinti, tačiau to nepakanka gyventojų ekonominei gerovei užtikrinti, kas skatintų jaunus žmones likti savo šalyje, čia kurti šeimas. Reikia kur kas kompleksiškesnio požiūrio. Kitaip tariant, būtų tikslinga sukurti tokį gerovės valstybės modelį, kuris stiprintų šeimos institutą, šeimų ekonominę gerovę, kartu skatintų šalies gyventojus dirbti ir užsidirbti. Tai galėtų būti tam tikras materialinės paskatos instrumentas, kad šalies gyventojai būtų skatinami kurti stabilias šeimas, įsipareigotų bendrystei. Juk šeima, kaip teigiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, „yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Tikėtina, kad tokia parama šeimoms prisidės prie gimstamumo didėjimo ir ilguoju laikotarpiu padės spręsti visuomenės senėjimo problemą.

    Sutuoktinių poroms palankesnis pajamų apmokestinimas

    Atsižvelgdamas į visa tai, VšĮ Lietuvos socialios rinkos plėtros institutas parengė studiją „Šeimos institutą stiprinanti mokesčių politika: gerosios praktikos pavyzdžiai ir įgyvendinimo Lietuvoje galimybės“. Joje, įvertinus trijose pagrindinėse ES ekonomikose (Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje), lemiančiose ES ateitį, taikomus paramos šeimai mechanizmus ir Lietuvos situaciją,  pateikiamas optimalus finansinės paramos šeimai mechanizmas, turintis paskatinti gyventojus kurti šeimas santuokos pagrindu.

    Studijoje, analizuojant keturis teorijoje žinomus gerovės valstybės modelius, t. y. šiaurietišką, kontinentinį, anglosaksišką ir Viduržemio jūros, nustatyta, kad didelis valstybės dėmesys šeimai kaip pagrindinei globos institucijai ypač būdingas kontinentinio modelio šalims. Vokietija ir Prancūzija – tai jau minėtos pagrindinės šalys, kurios šeimų atžvilgiu taiko palankią mokesčių politiką, konkrečiai susijusią su gyventojų pajamų apmokestinimu. Jose gyventojų pajamos apmokestinamos, priklausomai nuo šeiminės padėties ir vaikų skaičiaus. Pavyzdžiui, susituokusių asmenų pajamos yra apmokestinamos bendrai. Tokiu atveju dėl progresinės pajamų mokesčio sistemos  kiekvienai sutuoktinių porai tenkanti bendra mokestinė našta yra mažesnė, palyginti  su tuo,  jei jie būtų apmokestinami atskirai. Tačiau mokestinė našta mažėja tik tada, kai abu sutuoktiniai gauna skirtingo dydžio pajamas. Jei vienodo dydžio – mokestinė našta ta pati, nepriklausomai nuo to, ar sutuoktiniai bendrai, ar atskirai.

    Jei šeimoje yra vaikų, šeimai yra tai­komas papildomas neapmokestinamas ir pajamų dydis (toliau – PNPD), sumažinantis mokestinę naštą. Kuo daugiau vaikų šeima turi, tuo didesnis PNPD, tuo mažesnė mokestinė našta.

    Nors Jungtinė Karalystė priskiriama anglosaksiškam gerovės valstybės modeliui, tačiau joje teikiamos santykinai aukšto lygio viešosios paslaugos, įskaitant santuoką ar partnerystę sudariusiems asmenims, priartina šalį prie kontinentinio gerovės valstybės modelio šalių grupės. Jungtinėje Karalystėje sutuoktinių pora gali gauti sutuoktinių išmoką, tačiau bent vienas iš sutuoktinių turi būti ne jaunesnis kaip 75 m. Beje, šeima nėra laikoma vienu mokesčių mokėtoju. Tėvai taip pat gauna vaiko išmoką.

    Matome, kad palankiausias šeimų apmokestinimas yra Vokietijoje ir Prancūzijoje. Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje galioja amžiaus cenzas, dėl kurio paramą, išskyrus vaiko išmoką, gauna pagyvenusios poros, bet ne jaunos, valstybės ateitį kuriančios šeimos.

    Siekiant parinkti Lietuvai optimalų variantą, visų pirma reikia pažymėti, kad Lietuvoje yra proporcinė pajamų mokesčio sistema, tačiau progresyvumas apmokestinant  pajamas yra per neapmokestinamąjį pajamų dydį (toliau – NPD), kurio diferenciacija nėra didelė – nuo 470 iki 0 Lt, priklausomai nuo gaunamų pajamų dydžio. Jeigu sutuoktinių gautos pajamos būtų bendrai apmokestinamos, tai mokestinė našta porai nesumažėtų. Netgi padidėtų, jei, tarkime, skirtumas tarp jų gaunamų pajamų būtų didelis, t. y. kada vieno iš sutuoktinių gautoms pajamoms būtų taikomas NPD, o kito netaikomas, ir kada jų bendrai apmokestinamoms pajamoms NPD nebūtų taikomas.

    Kalbant apie amžiaus cenzą, sprendžiant sumažėjusio gimstamumo problemą, reikia remti jaunus gyventojus, kad jie būtų skatinami dirbti ir kurti stabilias, t. y. santuokos pagrindu sudarytas, šeimas. Tad šis Jungtinės Karalystės variantas nebūtų tinkamiausias.

    Lietuvai siūlomas tarpinis variantas: sutuoktiniai nebūtų laikomi vienu mokesčių mokėtoju, kada sutuoktinių gautos pajamos sudedamos ir apmokestinamos bendrai, kaip Vokietijoje ar Prancūzijoje, taip pat nebūtų taikomas amžiaus cenzas bent vienam iš sutuoktinių. Todėl atsižvelgiant į dabar galiojančią gyventojų pajamų apmokestinimo schemą ir siekiant remti stabilias šeimas, būtų tikslinga kiekvienam iš sutuoktinių – ne visiems dirbantiesiems – padidinti taikomą NPD. Konkrečiai – iki 520 Lt, išlaikant tą patį jo diferenciacijos laipsnį. Tai truputį sumažintų mokestinę naštą sutuoktinių poroms.

    Kita vertus, ta parama šeimai turėtų būti kompleksinė, t. y. turėtų būti remiamos ne vien sutuoktinių poros, bet atsižvelgiant į prastą gimstamumo lygį šalyje, tikslinga svarstyti galimybę didinti paramą vaikus auginantiems tėvams. Todėl studijoje siūloma iki 350 Lt už kiekvieną vaiką padidinti PNPD vaikams, kitaip tariant, susieti su valstybės remiamų pajamų dydžiu. Šiuo metu  pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą tėvams, auginantiems vaikus iki 18 m., taip pat vyresnius, jei jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, už pirmą vaiką taikomas 100 Lt PNPD, už antrą ir kiekvieną paskesnį – po 200 Lt. Jei tėvai kartu augina vaikus, papildomas NPD dalijamas per pusę kiekvienam iš tėvų. Pažymėtina, jog šie dydžiai nepriklauso nuo gaunamų pajamų dydžio.

    Tuo tarpu siūlomu atveju parama vaikams būtų daugiau nei du kartus didesnė. Be to, tai užtikrintų didesnę paramą daugiavaikėms šeimoms ar vienišiems vaikus auginantiems tėvams. Juk, pavyzdžiui, vieniša daugiavaikė motina, savo vaikams siekianti užtikrinti kuo kokybiškesnes gyvenimo sąlygas, kad jie taptų dorais savo valstybės ateitį kuriančiais piliečiais, yra didelė vertybė.

    Taigi šeimos institutą stiprinančios mokesčių politikos esmė – iki 520 Lt padidintas NPD sutuoktiniams ir už kiekvieną vaiką nustatytas PNPD, lygus 350 Lt. Vertinant pačią NPD ir PNPD siūlomų pokyčių proporciją, parama vaikams didesnė nei sutuoktiniams – kad gyventojai ne tik santuokos pagrindu kurtų šeimas, bet ir augintų vaikus. Įgyvendinus tokius pokyčius, pavyzdžiui, gyventojo, sudariusio santuoką, turinčio du vaikus ir gaunančio 1000 Lt minimalią mėnesinę algą, grynosios mėnesinės pajamos būtų 39 Lt didesnės, nei tokių pakeitimų neįgyvendinus. O jei jis vienas augintų tuos vaikus – uždirbtos pajamos būtų neapmokestinamos pajamų mokesčiu.

    Žinoma, tai yra kuklus materialinės paskatos instrumentas kurti stabilias šeimas, tačiau tuo būtų parodyta valstybės parama šeimai, nes būtent šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Kita vertus, negalima neatsižvelgti į ribotas valstybės finansines galimybes. Nepaisant to, kad tokie NPD ir PNPD pokyčiai nereikalautų didelių administracinių išlaidų, valstybės biudžeto pajamų netekimas sudarytų apie 348 mln. Lt, skaičiuojant 2013 m. pajamomis. Tuomet visas viešųjų finansų deficitas sudarytų apie 2,8 proc. BVP – arti Mastrichto deficito kriterijaus 3 proc. BVP ribos. Žinoma, dalį netektų pajamų kompensuotų dėl padidėjusių grynųjų pajamų padidėjęs vartojimas. Tačiau siekiant išlaikyti šalies finansų stabilumą, būtų galima galvoti apie kitus pajamų šaltinius, tokius kaip kapitalo prieaugio ar visuotinis nekilnojamojo turto mokestis.

    Galiausiai šeimos institutą stiprinančios mokesčių politikos idėja turėtų išlikti atvira, t. y. augant šalies ekonomikai ir gerėjant finansinėms galimybėms turėtų būti svarstytinas paramos šeimai per NPD didinimo klausimas. Be to, parama šeimoms per NPD yra daug efektyvesnė nei per socialines pašalpas, kurios neskatina žmogaus dirbti, nes, jei uždirba papildomą litą, jas praranda. Tuo tarpu papildomas NPD užtikrina paramą tik tuomet, jei žmogus dirba ir moka mokesčius.

    Ar tai turės teigiamą poveikį demografinei tendencijai? Vertinant suminio gimstamumo rodiklio didėjimą pastarąjį dešimtmetį, 2007 ir 2011 m. matyti gimstamumo didėjimo paspartėjimas, nepaisant to,  kad ketvirtąjį 2008 m. ketvirtį prasidėjus recesijai nuo 2009 m. buvo pakeista vadinamųjų „vaiko pinigų“ mokėjimo tvarka, jie imti mokėti tik atsižvelgiant į vaiko amžių ir šeimos pajamas, kurios neturi viršyti 525 Lt per mėnesį vienam šeimos nariui, o ne visoms be išimties šeimoms. Gimstamumo didėjimo paspartėjimą galima sieti su keliomis priežastimis: 1) 2001–2008 m. laikotarpiu šalies ekonomika sparčiai augo, didėjo gyventojų pajamos. O gerėjant finansinėms perspektyvoms, šeimos ryžosi gimdyti vaikus; 2) 2007 ir 2009 m. įsigaliojo gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisos, susijusios su mokesčio tarifo mažinimu ir NPD didinimu; 3) daugelis jaunų tėvų pasinaudojo vaiko priežiūros atostogomis kaip finansiškai saugiu būdu pralaukti 2008–2010 m. ekonominę krizę. Tad galima sutikti, jog gyventojų pajamų apmokestinimo pokyčiai, sumažinę mokestinę naštą ir pagerinę šeimų finansines perspektyvas, iš dalies prisidėjo prie gimstamumo paspartėjimo.

    Todėl atsižvelgiant į tai, kad šalies ekonomika atsigauna, dėl ko gerėja šeimų finansinės perspektyvos, įgyvendinus šioje studijoje siūlomą šeimos institutą stiprinančią mokesčių politiką, galima tikėtis gimstamumo didėjimą išlaikyti tvaraus lygmens, o apie 2018 m. suminis gimstamumo rodiklis pasiektų 2. Kitaip tariant, vienai moteriai tektų 2 kūdikiai. Nors norint, kad būtų užtikrinta palankiausia demografinė padėtis, minėtas rodiklis turėtų svyruoti apie 2,1.

    Be to, tokie NPD ir PNPD pokyčiai iš dalies sumažintų darbo jėgos apmokestinimą, prisidėtų prie neoficialaus darbo užmokesčio mažėjimo, o tai padidintų šalies ekonomikos patrauklumą investuotojams ir jos konkurencingumą. ■

  • ATGAL
    Brangi pigesnių dujų kaina
    PIRMYN
    Diskusijos apie gimdymą namuose: demokratijos egzaminas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.