Mažų valstybių sėkmė Olimpinėse žaidynėse | Apžvalga

Renginiai

  • Mažų valstybių sėkmė Olimpinėse žaidynėse

  • Data: 2016-09-09
    Autorius: Jonas Švagžlys

    Kasmet olimpinėse žaidynėse dalyvauja vis daugiau rinktinių. 1896 m. Atėnuose surengtose pirmosiose vasaros olimpinėse žaidynėse dalyvavo delegacijos tik 14 šalių, o 2012 m. Londono olimpiadoje – net 205 šalių atstovai. Šiųmetinėse Rio de Žaneiro vasaros olimpinėse žai­dynėse dalyvavo 206 valstybių delegacijos, o su Tarptautinio olimpinio komiteto vėliava varžėsi iš įvairiose šalyse apsistojusių pabėgėlių sudaryta rinktinė. Nors jai ir nepavyko iškovoti medalių, ši rinktinė sulaukė didelių viso pasaulio aistruolių simpatijų.

    Kaip ir tikėtasi, geriausiai olimpiadoje sekėsi amerikiečiams. JAV rinktinė Rio De Žaneire iškovojo 46 aukso, 37 sidabro ir 38 bronzos medalius. Tačiau buvo ir netikėtumų. Nors dar prieš olimpines žaidynes tikėtasi, kad didžiausia kova medalių lenktynėse vyks tarp JAV ir Kinijos, antrąją vietą pagal laimėtų aukso medalių skaičių užėmė 20 kartų mažesnės nei Kinija Didžiosios Britanijos rinktinė.

    Ne viena nedidelė šalis gali didžiuotis puikiu savo šalies atletų pasirodymų šiųmetinėje olimpiadoje. Pavyzdžiui, tik apie 3 mln. gyventojų turinti Jamaika iškovojo 6 aukso, 3 sidabro bei 2 bronzos medalius ir bendroje medalių įskaitoje užėmė 16-ą vietą. 4,2 mln. gyventojų turinčios Kroatijos rinktinės sąskaitoje – 5 aukso,  3 sidabro ir 2 bronzos medaliai, o panašaus dydžio Naujosios Zelandijos atstovai laimėjo 4 aukso, 9 sidabro ir 5 bronzos medalius..

    Nors Rio De Žaneire sekėsi ne visiems favoritais laikytiems mūsų atletams, tačiau pagal medalių skaičių vienam gyventojui Lietuva užėmė solidžią 12-ą vietą. Palyginimui, vos 2,9 mln. gyventojų turinčios Lietuvos delegacija laimėjo 4, o 1,3 mlrd. Turinčios Indijos atstovai – tik 2 medalius. Taigi, akivaizdu, kad sėkmę olimpinėse žaidynėse lemia ne tik gyventojų skaičius. Įprasta manyti, kad daugiausia medalių olimpinėse žaidynėse laimi didžiųjų valstybių atletai. Tačiau istorija rodo, kad kai kurių nedidelių šalių rinktinės nesunkiai gali pranokti konkurentes iš gerokai didesnių valstybių. Kviečiame susipažinti su keliais sėkmingiausiais mažų šalių dalyvavimo olimpinėse žaidynėse pavyzdžiais.

    Norvegija žiemos olimpinėse žaidynėse

    Aplenkti norvegus vasaros olimpinėse žaidynėse nėra neįveikiamas iššūkis mažesnių šalių rinktinėms. Tai 2012 m. įrodė ir Lietuva, iškovojusi vienu medaliu daugiau už turtingąją Skandinavijos valstybę. Tačiau žiemos olimpinėse žaidynėse Norvegijos rinktinė – kietas riešutėlis net pačių didžiausių šalių atletams.

    2014 m. Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse norvegai iškovojo 11 aukso, 5 sidabro ir 10 bronzos medalių. Pagal iškovotų medalių skaičių bendroje įskaitoje Norvegija užėmė antrąją vietą, nusileidusi tik olimpiados šeimininkei – Rusijos rinktinei. Toks sėkmingas norvegų pasirodymas – ne išimtis, o taisyklė. Pavyzdžiui, 2010 m. Vankuverio žiemos olimpinėse žaidynėse pagal iškovotų medalių skaičių norvegai buvo ketvirti, o 2002 m. 25 medalius (13 iš jų aukso) iškovojusi Norvegijos rinktinė užėmė pirmąją vietą.

    Norvegų sėkmės žiemos olimpiadose priežastis – senos slidinėjimo tradicijos ir šios sporto šakos populiarumas. Slidinėjimo varžybos tarp norvegų karių būdavo rengiamos dar XVIII a. 1791 m. gimęs norvegų karininkas Olafas Rye, žinomas kaip pirmasis šuolininkas su slidėmis, 1809 m. kariuomenės kolegų akivaizdoje sugebėjo iššokti 9,5 m. 1843 m. Tromsėje surengtos pirmosios aprašytos slidinėjimo varžybos, o nuo 1864 m. Trondheime slidinėjimo varžybos pradėtos rengti reguliariai, taip pat imta treniruoti būsimuosius slidininkus.

    Pirmosios žiemos olimpinės žaidynės 1924 m. buvo surengtos Šamoni kurorte (Prancūzija). Tačiau panašaus pobūdžio Šiaurės žaidynes skandinavai ėmė rengti beveik ketvirčiu amžiaus anksčiau. 1901 m. Švedijos sostinėje Stokholme surengtos pirmosios Šiaurės žaidynės, kuriose dalyvavo norvegų, švedų, suomių, danų ir islandų atletai. Jie varžėsi slidinėjimo, šuolių su slidėmis, greitojo ir dailiojo čiuožimo, skeletono, ledo ritulio bei akmenslydžio rungtyse. Tiesa, į Šiaurės žaidynes buvo įtrauktos ne tik žiemos sporto šakos. Skandinavų atletai taip pat varžėsi plaukimo, jojimo, fechtavimo rungtyse.

    Įdomu yra tai, kad pasaulyje seniausias žiemos sporto tradicijas puoselėjantys norvegai toli gražu nebuvo didžiausi žiemos olimpinių žaidynių idėjos šalininkai. Žiemos sportą skandinavai laikė išimtinai savo tradicija, todėl nematė reikalo rengti olimpines žaidynes, kuriose dalyvautų viso pasaulio sportininkai. Tiesa, ar buvo dėl ko piktintis, – pirmosiose žiemos olimpinėse žaidynėse skandinavai puikiai įrodė savo pajėgumą. 1924 m. žiemos olimpinėse žaidynėse triumfavo būtent norvegai, iš viso laimėję net 17 medalių, o antri liko 11 medalių iškovoję suomiai. Iš viso buvo išdalyta 16 medalių komplektų.

    Tarpukario Suomija ir Švedija

    Žvelgiant į pastarųjų vasaros olimpinių žaidynių rezultatų lenteles, Skandinavijos šalys vargu ar gali stebinti įspūdingais savo olimpiečių pasiekimais. Pavyzdžiui, šiemet Suomijai pavyko iškovoti tik vieną bronzos medalį, Jį laimėjo boksininkė Mira Potkonen. Tačiau kadaise Suomija, kaip ir jos kaimynė Švedija, garsėjo įspūdingais pasiekimais vasaros sporte.

    Pirmą kartą vasaros olimpinėse žaidynėse Švedija dalyvavo 1908 m. ir pasirodė gana sėkmingai. 1908 m. Londono vasaros olimpinėse žaidynėse švedai iškovojo 25 medalius ir pagal iškovotus medalius užėmė trečiąją vietą, nusileido tik žaidynių šeimininkės Didžiosios Britanijos ir JAV rinktinėms. Kitos vasaros olimpinės žaidynės 1912 m. buvo surengtos Stokholme. Jose švedai laimėjo net 65 medalius ir pagal bendrą medalių skaičių užėmė pirmąją vietą. Tiesa, aukso medalių daugiau iškovojo JAV atletai, todėl medalių rikiuotėje Švedijai atiteko antroji vieta. Švedams puikiai sekėsi ir tarpukariu – 1920 m. Antverpeno olimpinėse žaidynėse švedai laimėjo 64 medalius ir pagal iškovotų medalių skaičių vėl užėmė antrąją vietą, taip pat po Antrojo pasaulinio karo pirmąkart surengtose 1948 m. Londono vasaros olimpinėse žaidynėse, kuriose 44 medalius laimėję švedai vėl užėmė antrąją vietą, į priekį praleidę tik amerikiečius.

    Švedų kaimynams suomiams vasaros olimpinėse žaidynėse sekėsi ne ką prasčiau. Pirmą kartą olimpinėse žaidynėse suomiai dalyvavo 1908 m. dar būdami Rusijos imperijos sudėtyje. Nuo tada Suomija pasižymėjo kaip vasaros sporte itin pajėgi šalis. Didžiausias Suomijos triumfas – 1924 m. Paryžiaus vasaros olimpinės žaidynės, kuriose ši nedidelė šalis laimėjo 37 medalius (14 iš jų aukso) ir bendroje įskaitoje užėmė antrąją vietą. 1928 m. Amsterdamo vasaros olimpinėse žaidynėse suomiai iškovojo 25 medalius ir užėmė trečiąją vietą, į priekį praleidę tik amerikiečius ir vokiečius.

    Suomija ir Švedija – vienintelės pasaulio valstybės, nuo 1908 m. laimėjusios bent po vieną medalį visose vasaros olimpinėse žaidynėse. Tiesa, visada sėkmingai pasirodžiusių šalių esama ir daugiau, tačiau 1980 m. daugelis Vakarų pasaulio šalių boikotavo Maskvos olimpiadą, todėl jose negalėjo iškovoti nė vieno medalio. Nors ilgainiui suomių ir švedų olimpinė šlovė ėmė blėsti (to priežastis – didėjanti konkurencija ir naujų šalių dalyvavimas olimpinėse žaidynėse), tačiau, žiūrint į bendrą per olimpines žaidynes iškovotų medalių skaičių, suomiai ir švedai iki šiol užima labai garbingas pozicijas.

    Kontraversiška Rytų Vokietijos šlovė

    Šaltojo karo metais sportas buvo viena sričių, kuriose tiek kapitalistinių Vakarų, tiek socialistinių Rytų šalys bandė įrodyti savo pranašumą prieš ideologinius priešus. Ypač daug dėmesio sportui ir dalyvavimui olimpinėse žaidynėse skyrė socialistinės valstybės – Sovietų Sąjunga ir jos sąjungininkės, ypač Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR), arba Rytų Vokietija.

    Nieko keisto – norint įrodyti pranašumą prieš varžovą, svarbu, kad jis būtų lengvai apčiuopiamas. O laimėjimus sporte liudija iškovotų medalių skaičius, todėl įrodyti pranašumą nesunku. Tereikia iškovoti daugiau medalių nei nemėgstamos valstybės atletai iškovoja.

    Rytų Vokietijoje sportui buvo skiriamas didžiulis dėmesys. Šalyje buvo masiškai steigiamos sporto mokyklos, į sportininkų paruošimą investuotos milžiniškos lėšos. Ir tai davė rezultatų – nors ekonomiškai Rytų Vokietija gerokai atsiliko nuo Vakarų kaimynės (netgi šiandien buvusios VDR regionuose pragyvenimo lygis žemesnis nei vakarinėje šalies dalyje), sporte VDR smarkiai lenkė Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR).

    Rytų vokiečiai pagal iškovotų medalių skaičių konkuravo su dviem galingiausiomis pasaulio šalimis – JAV ir Sovietų Sąjunga. VDR atletai geriausių rezultatų pasiekė 1980 m. Maskvos ir 1988 m. Seulo vasaros olimpinėse žaidynėse, laimėję atitinkamai 126 ir 102 medalius. Palyginimui – keturiskart didesnės VFR atletai Seule iškovojo 40, Didžiosios Britanijos – 24, Prancūzijos – 16, Italijos – 14 medalių. Žiemos olimpinėse žaidynėse VDR sekėsi ne ką prasčiau. 1984 m. Sarajevo žiemos olimpiadoje VDR užėmė pirmąją vietą pagal iškovotų medalių skaičių. Rytų Vokietijos sportininkai puikiai varžėsi plaukimo, slidinėjimo, lengvosios atletikos, dailiojo bei greitojo čiuožimo ir kitose rungtyse.

    Tiesa, pergalių siekta ne vien intensyviomis treniruotėmis. Patys VDR atletai šiandien pripažįsta, kad nuo pat vaikystės vartojo steroidus ir kitas raumenų vystymąsi skatinančias medžiagas. Nors tai padėjo pasiekti puikių rezultatų, tačiau draudžiamų preparatų vartojimas turėjo tragiškų padarinių dažno sportininko sveikatai. Pavyzdžiui, buvusi Europos rutulio stūmimo čempionė Heidi Krieger dėl gausaus steroidų vartojimo įgijo daug vyriškų kūno bruožų, tad, nebegalėdama toliau gyventi kaip moteris, pasikeitė lytį.

    Lichtenšteino slidininkų pergalės

    Nykštukinių šalių atletai ant olimpinės pakylos – retas reiškinys, tačiau Lichtenšteino slidininkai įrodė, kad laimėti medalius pajėgūs net pačių mažiausių valstybių sportininkai. Nors vasaros olimpinėse žaidynėse Lichtenšteino delegacija kol kas neiškovojo nė vieno medalio, žiemos olimpinėse žaidynėse lichtenšteiniečiai iš viso yra laimėję 9 medalius.

    Sėkmingiausios Lichtenšteinui yra 1980 m. Leik Placido žiemos olimpinės žaidynės. Jose Lichtenšteino kalnų slidininkė Hanni Wanzel iškovojo du aukso ir vieną sidabro medalį. Dar vieną sidabro medalį laimėjo jos brolis slidininkas Andreas Wanzel.

    Taigi, tuo metu tik 25 tūkst. g­yventojų turėjusio Lichtenšteino slidininkai vieneriose olimpinėse žaidynėse laimėjo net keturis medalius, arba po vieną medalį 6,25 tūkst. šalies gyventojų. Jeigu JAV rinktinė būtų iškovojusi tokį patį medalių skaičių vienam gyventojui, jai būtų tekę maždaug 36 tūkst. medalių. Tačiau olimpiadoje buvo įteikta tik 114 medalių.

    Sekasi ne visiems didiesiems

    Didžiųjų pasaulio šalių, tokių kaip JAV, Rusija, Vokietija ar Kinija, olimpinės rinktinės pajėgios daugumoje sporto šakų ir iš kiekvienų olimpinių žaidynių parsiveža ne vieną dešimtį medalių. Tačiau puikiai sekasi toli gražu ne visų d­idžiųjų valstybių atletams. Pavyzdžiui, per milijardą gyventojų turinti Indija 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse iškovojo tik šešis medalius, o šiemet Rio De Žaneire – tik du medalius. Iš viso Indija yra laimėjusi 28 medalius per visą istoriją. Palyginimui – jau minėta Švedija, turinti mažiau 10 mln. gyventojų, vien vasaros olimpinėse žaidynėse yra iškovojusi 488 medalius.

    Indijos kaimynėms Pakistanui ir Bangladešui sekasi dar prasčiau. Daugiau nei 200 mln. gyventojų turintis Pakistanas per visą istoriją laimėjo vos 10 olimpinių medalių. Paskutinį kartą – 1988 m. Seulo olimpiadoje. Tiesa, tai gali atrodyti visai neblogai, nes 1971 m. nuo Pakistano atsiskyręs Bangladešas, kuriame šiuo metu gyvena per 170 mln. žmonių, nėra iškovojęs nė vieno medalio per visą valstybės gyvavimo istoriją. Ketvirtoji pagal dydį pasaulio valstybė Indonezija bei didžiausia Afrikos šalis Nigerija taip pat negali girtis įspūdingais medalių kraičiais.

    Šiųmetinių olimpinių žaidynių šeimininkė Brazilija žinoma kaip bene geriausių pasaulio futbolininkų kalvė. Pasaulio futbolo čempionatą brazilai laimėjo penkis kartus, t. y. daugiau nei bet kurios kitos šalies rinktinė. Tačiau olimpinėse žaidynėse Brazilijos pasiekimai nėra tokie įspūdingi. Per visą žaidynių istoriją iki Rio de Žaneiro olimpiados brazilai buvo iškovoję 108 medalius. Palyginti su Indija ar Pakistanu, brazilų rezultatai puikūs, tačiau kai kurios mažos šalys geba pasiekti dar geresnių rezultatų nei 200 mln. gyventojų turinti Brazilija. Tiesa, per pastaruosius 20 metų brazilų atletų vis geresni sporto pasiekimai, šalis investuoja į sporto infrastruktūrą, todėl nereikia stebėtis, kad ant olimpinės pakylos brazilus matysime vis dažniau.

  • ATGAL
    Dovanojimo ir laisvės kultūros užauginti: geriausias mokymas – pavyzdys
    PIRMYN
    „Kompromisų scenarijaus paieškos“ – pagrindinė XIV Eurazijos žiniasklaidos forumo Astanoje tema
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.