Mes gyvenam aukštyn kojom | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Mes gyvenam aukštyn kojom

  • Žemynai: Australija
    Data: 2013-05-03
    Autorius: Kęstutis Danielius Rimkevičius

    Australija didelė. Tai pirma mintis, ateinanti į galvą, kai permąstau savo įspūdžius, patirtus mėginant įsigyventi šioje saloje-žemyne.

    Kaip Kęstutis ir Jurgita šv. Velykas šventė... Kelias – į Sidnėjų, šypsenos – į Lietuvą, lietuviškai australiški margučiai – į pilvus, o už mūsų – vandenynas, virš kurio dieną naktį spindi jūrų žvaigždė Nuotraukos iš asmeninio Kęstučio D. Rimkevičiaus archyvo

    Australijoje pagal plotą sutilptų koks 117 Lietuvų… Vien važiuodami automobiliu iš Brisbeno (Brisbane) į Sidnėjų (Sydney) – australiškais mastais artimiausią didelį miestą – turėjome sulakstyti kaip nuo Vilniaus iki Klaipėdos, tada atgal į Vilnių ir vėl atgal į Klaipėdą… Apie pačią kelionę į Sidnėjų – šiek tiek vėliau. Dabar apie pradžių pradžią. Juk kiekviena rimta istorija turi prasidėti nuo pradžių.

    Kaip aš čia atsiradau?

    Žinote, kai du žmonės labai myli vienas kitą… Jie negali vienas be kito gyventi. Tada vaikinas ir mergina (pasirinkome tradicinį modelį) pasižada vienas kitą amžinai mylėti ir tampa šeima. Štai toji šeima ir buvo mano atsiradimo Australijoje priežastis. Žmona išvyko mokytis, rašyti daktaro disertacijos, o aš – iš paskos. Mokytis gyventi aukštyn kojomis. Nežinau, ar gausiu už tai daktaro laipsnį, tačiau patys mokslai tikrai praktiški ir įdomūs. Galėsiu grįžęs į Lietuvą kokius aukštynkojų kursus vesti, paskaitas skaityti. Ai, tiesa, „Keistuolių teatras“ bus mane aplenkęs, jie seniai visai Lietuvai yra pareiškę: „Jūs gyvenat taip, kaip norit. Mes gyvenam aukštyn kojom.“ Taigi teoriškai ir Lietuvoje yra iš ko mokytis tokio gyvenimo, tačiau Australijoje viską išgyveni čia ir dabar.

    Taigi išlėkiau paskui mylimą žmoną, tačiau ne kartu. Turėjau dar nebaigtų politinių reikaliukų Lietuvoje. Rinkimai į Seimą ir panašiai. Net buvau apsvarstęs planą „B“. Jei tapčiau parlamentaru, tai valgyčiau tik kruopas ir bulves, parduočiau paskutinius marškinius – tuos, kurių apykaklė mažiausiai nutrinta, tačiau nuolat skraidyčiau į Australiją. Taip pelnyčiau didžiausio Seimo turisto vardą, gal net žiniasklaidos dėmesį. Visgi Kėdainių rinkėjai išgelbėjo mane nuo ne visada padoraus žiniasklaidos dėmesio ir asmeninio bankroto ir išleido ramia širdimi krimsti aukštynkojų mokslo į kitą Žemės pusę. Meilė nugalėjo. Šeima už postus ir karjerą, žinoma, svarbiau. Nesiginčiju. Rinkėjas visada teisus.

    Taip savo politinę karjerą atidėjęs laikui, kai vėl abiem kojom atsistosiu ant Lietuvos žemės. Dainomis, gražiomis kalbomis ir kitais graudinančiais elementais atsisveikinęs su artimaisiais ir draugais, prisėdau po lėktuvo sparnu ir pakilau – iš pradžių į Briuselį, paskui į Abu Dabį, tada į Singapūrą, galiausiai – į Brisbeną… Praslinko tik trys paros, nuskridau 15 tūkst. kilometrų – ir jau Australijoje.

    Nuo nemigos ir dėl sustingusių kaulų pasišlitinėdamas nulingavau prie pasų kontrolės. Žinoma, nesivežiau nieko, ko negalima vežtis. O negalima nieko… kas galėtų išdygti ar kas turi (ar menamai turi) dar kiek gyvų ląstelių, potencialių Australijos užgrobėjų – vaisių, daržovių, mėsos, sėklų, (vadinasi, ir kavos pupelių) ir t. t. Netgi koksai Kaziuko mugėje pirktas, iš medžio šakos drožtas pieštukas atsidurtų karantine – o jeigu ims ir sužaliuos lazda… Pakeliui užpildžiau reikiamą deklaraciją ir jau buvau ramus – tuoj pulsiu į glėbį išsiilgusiai žmonai. Juk aš iš Europos Sąjungos, drąsios šalies Lietuvos pilietis, nešinas vyšniniu, europinius standartus atitinkančiu pasu, su visokiais ten biometriniais duomenimis ir labai gražia mano nuotrauka. Tik štai tas europiniai lietuviškas pasas ėmė ir užsiožiavo – niekaip nepavyko jo duomenų nuskaityti australiškiems skaitytuvams. Gal varde „e nosinė“ jiems nepatiko ar pavardėj – vienguba v…, o gal mano biomentriniai duomenys tapo kokiais nors biokilometriniais. Taip iš drąsaus ES piliečio staiga virtaus susigūžusiu Rytų europiečiu.

    Buvau vedžiojamas nuo Ainošiaus prie Kaipošiaus, kol galiausiai paprastuoju kopijuokliu pasą nukopijavę, spaudų į lydraštį pridėję, vizą ištikrinę, tiesa, labai draugiški australų pareigūnai leido žengti jau arčiau išėjimo. Prieš išleisdami dėl visa ko pastatę į eilę su keliomis panašiai susigūžusiomis merginomis iš Azijos šalių, idant būčiau treniruotų šuniukų apuostinėtas, ar nevežąs kokių nors perdėm drąsių iš drąsios šalies produktų. Taip atlikęs visas oro uosto procedūras, turbūt teisėtai paburbėjęs ant lietuviškų pasų gamintojų, peržengiau ribą tarp šiapus ir anapus. O ten, kaip ir svajojau, pasitiko karštas žmonos glėbys, karštos jos lūpos ir… Kvynslando (Queensland) kaitra. Vos prasivėrus oro uosto durims, į mane, atvykusį iš jau nušalnojusio lietuviško lapkričio, tvokstelėjo vėlyvo australiško pavasario šiluma. Kad tai tik šiluma, supratau vėliau, kai atėjo vasara. Taigi karštis, it sapnas grįžęs pavasaris, saulės nutvieksta keista anapusybė ir dvimilijoninis miestas. Kaip sakoma, sveiki atvykę į Brisbeną! Saulėtosios valstijos sostinę.

    No worries

    Pavaldumą Anglijos karalienei vis dar pripažįstanti ir daugiau nei prieš 200 metų atvykėlių iš Didžiosios Britanijos kolonizuota Australija – anglakalbė. Taigi teko prisiminti ir tai, ką mokėjau angliškai, ir ko ne. Pirmas naujas posakis, kurį išmokau, buvo „no worries“ (angl. nesijaudink; nieko tokio; nėra už ką). Nežinau, ar šis posakis – australiškas išradimas, tačiau labai jau australų mėgstamas. Taip dažnai jį girdėdavau, kad ėmiau įsivaizduoti pakliuvęs į „no worries“ kultūrą, kur visi tik ir stengiasi, kad tu nesijaudintum, nesirūpintum. Kiek vėliau teko įsitikinti, kad posakis „nieko tokio“ reiškia, kad nesirūpinti linkima ne tik girdinčiam, bet ir sakančiam. Ir jei girdinčiam visgi yra kas nors „tokio“, sakančiam gali labiau rūpėti „nieko“. Kita vertus, čia Australija, todėl į viską reikia išmokti reaguoti australiškai. Taigi, mielieji, „no worries“.

    Kita išmokta savoka – „jet lag“ (organizmo ritmo sutrikimas dėl greito laiko juostų keitimosi skrendant lėktuvu). Kol supratau, ko visi iš manęs nori, kai su užuojauta veide klausinėja, kaip aš išgyvenąs tą „jet lag“… Ką gali atsakyti, kai viskas ir taip aukštyn kojom, ir tiesiog stengies išgyventi – ir su „jet‘u“, ir su „lag‘u“, ir, pirmąkart išėjęs vakare pasivaikščioti į miestą, užkluptas audros su žaibais ir kliokiančiu lietumi. Ką lieka atsakyti – atsakymo ieškokite aukščiau esančioje pastraipoje. Tiesa, minėtoji audra buvo tik švelnus perspėjimas apie tai, kas laukia prasidėjus drėgnajam sezonui vasarą. Kai įsišėlęs tropinis ciklonas beveik savaitę liejo lietų ir potvynius ir ūžavo tokiais vėjais, kad po vienos audringos nakties tūkstančiai Brisbeno gyventojų galėjo maigyti elektros jungiklius, kiek panorėję. Jokia lempelė, nė šaldytuvas neįsijungė. Beje, mūsiškis būstas irgi pakliuvo į beelektrę zoną. Visgi namas nenugriuvo, medžiais neužvirto, potvynis nenuplovė. Tik elektros penketą dienų neturėjom. Tad australiškai mąstant, kaip ir nebuvo kuo skųstis – „no w…“

    Kokia ta Australija?

    Kaip jau rašiau šio straipsnio (vadinkime taip šį sunkiai nusakomo žanro tekstą) pradžioje – Australija yra didelė. Todėl mėgindamas ją apibūdinti, turbūt atrodyčiau kaip tas kažkur skaityto pasakojimo aklas personažas, kuris, apčiuopęs dramblio koją, sakė, esą dramblys – tai didelė kolona. Arba čiuptelėjęs už straublio, prabilęs jau visai kitaip. Neatsimenu tiksliai šio pasakojimo, tačiau pats jo principas gerai apibūdina mano dabartinį pažinimą.

    Mėginu dėliotis savąją Australiją iš kelionių įspūdžių, vaizdų ir garsų, istorinių žinių nuotrupų. Viskas klojasi į tam tikrą mozaiką, tačiau suvokiu, kad visa tai tik „dramblio koja“. Nežinau, kiek reikia laiko pažinti šiai šaliai. Kad atskirtum „straublį“ nuo „uodegos“, gal ir užtektų apvažiuoti visą pakrantę, paskui dar pervažiuoti žemyną skersai, tada išnaršyti didžiuosius miestus, pastovyklauti nacionaliniuose parkuose, užkopti į Mėlynuosius kalnus, pamedituoti prie Uluru uolos. Gal ir galėtum nusipiešti mintyse kontūrą, kuris tik dar kartą patvirtintų – Australija didelė ir tu jos dar visai nepažįsti… Vien savąją mozaikos dalį sudėti į vieną straipsnį atrodo neįkandama užduotis.

    Visgi mėginu bent truputėlį kilstelėti atminties šydą, įtempti ausis ir išgirsti… Keistą klyksmą, lyg juoką, lyg beždžionės šūkalojimą. Tai ne beždžionių keliamas triukšmas, ne pamišusio juokdario kvatojimas. Tai kukabaros – tokie australiški paukščiai neproporcingai didelėm galvom ir masyviais snapais – pažadina mus, iškeliavusius pastovyklauti, pažinti apylinkių. Palapinėje ilgai nepradrūnysi – anksti patekėjusi saulė užvirina šonus, o paukščių klegesys prikeltų ir didžiausią miegalių. Apskritai Australija turėtų būti paukščių stebėtojų rojus – su daugybe paukščių visur ir visada. Na gerai – bent jau pusrojis, ypač pavasarį ir vasarą klegantis, švilpiantis, kleketuojantis, tarškantis, karkiantis įvairiausių paukščių balsais. Negaliu palyginti su kitomis šalimis, kuriose nebuvau, kuriose gal ir daugiau paukščių, tačiau įspūdis lieka įspūdžiu.

    Duodasi paukšteliai po žydinčius arba jau sėklas brandinančius medžius ir krūmus, o žmonėms kai kuriose gatvėse netgi ženklų savivaldybė pristačiusi: „Atsargiai, čia paukščių perėjimo zona.“ Pasirodo, perintys paukštukai labai atkakliai gina savo teritoriją,  todėl dviratininkai gali tik padėkoti valdžiai, kad yra priversti užsimaukšlinti šalmus. Kai pėstiesiems skrybėlės praverčia ne tik ginantis nuo kaitrios australiškos saulės. Pačiam neteko patirti karingų paukščių atakų, tačiau pasakojimų prisiklausiau įvairiausių – nuo juokingų iki šiurpių.

    Dar vieni skraidantys ir medžius apspintantys, tarsi bitės žydinčius krūmus, objektai – šikšnosparniai. Saulei leidžiantis, sėdiniuodamas Brisbeno upės pakrantėje gali stebėti jų vakarinę migraciją, panašu, iš šiaurinių miesto pakraščių – kažkur į pietus ar tiesiog į miesto parkus. Tik šikšnosparniai su paukščiais kažką bendra turi tiek, kiek, pavyzdžiui, su lėktuvais. Skraido, yra su sparnais. Dėl savo slaptingo naktinio gyvenimo ir nuolatinio džeržgiančio spygavimo, matyt, pešantis dėl skanesnio uogos kąsnelio ar vietos medyje, šios skraidančios pelės netampa gėrėjimosi objektu. Kita vertus, be jų masyvių šešėlių danguje ir naktinio kunkuliavimo medžių lajose jau neįsivaizduočiau Australijos.

    Paukščiai yra tai, kas vis kaip nors nustebina, patraukia dėmesį. Ar tai būtų spalvingosios loriketos, įvairios papūgos, pakrantėje stypsantis ir vandeny grobio tykantis naktikovas, krūmuose šmirinėjantis, griežtai valstybės saugomas, laukinis kalakutas, ar skustagalvis, nuolat visur besiknaisiojantis lietuviško miesto balandžio atitikmuo ibis ir dar daug, daug kitų… Neveltui žmonos įteikta sutiktuvių dovana buvo knyga „Australijos paukščių vadovas“. Nesam ornitologai, tačiau stebėti paukščius mėgstam abu. Taip pat abiem patinka keliauti.

    Stovyklavimo ypatumai

    Jei žinotumėte, kokios čia tiek nuolatinės, tiek trumpalaikės gyvenamo būsto nuomos kainos, tai suprastumėt, kodėl australai, keliaudami ar pavieniui, ar su šeimomis, dažnai renkasi kempingus. Juolab kai oro sąlygos itin palankios tokiam atostogavimo būdui. Tik tradicinis lietuviškas palapinės, laužo ir katiliuko su koše įvaizdis čia netiktų. Kemperiai, „miegamieji“ autobusiukai, „miegamieji“ džipai, palapinės, labiau primenančios stacionarius namukus, didžiuliai tentai, rūkstantys atsivežtiniai maisto gaminimosi įrenginiai, susikurtas elektros apšvietimas, veikiantys kompiuteriai… Palapinių miestelio sąvoka čia labiau suprantama pažodžiui – juk smagu, kai yra ne tik dušai, bet juose ir šiltas vanduo, kai gali išsipirkti stovyklai vietą su elektros lizdu, kai yra vieši elektriniai griliai. Aišku, viskas kainuoja, tačiau ne tiek, kiek viešbučiai. Be to, ir bendruomeniškumo jausmas stipresnis – juk stovykla.

    Kitų keliautojų australų garbei reikia pripažinti, kad draugiškumas – tikrai maloniai nustebinęs jų bruožas. Kai nepatyrę australiškos žemės kietumo, tursenome aplink palapinę mėgindami rankomis, kojomis ir kitais įmanomais ir neįmanomais būdais įsmeigti kuoliukus, kaimynų iškart buvo pasiūlytas plaktukas – su atlaidžia šypsena: et europiečiai, studentai… Kitą kartą, kai plaktuką jau buvome pasiėmę, tačiau pamiršę žibintuvėlį ir pavėlavę su šviesa atvykti į stovyklavietę, palapinę konstravome jau tamsoje. Temsta čia net ir vasarą gana anksti ir greitai. Taigi kaimynai, užmatę, jų žodžiais tariant, „people in the dark“ (angl. žmones tamsoje), tuoj suorganizavo lempą. Žinoma, į mūsų nuoširdžią padėką atsakė – na, turbūt jau patys supratote – „no w…“ Aptariant stovyklavimo ypatumus, reikėtų nepamiršti, kad Australija yra visa apsupta vandenyno. Netoli vandenyno daugiausiai ir keliavome. Kai palapinę ir vandenyno bangas skiria vos keli šimtai metrų, ima tikrai patikti stovyklaut aukštyn kojom.

    Pažinimo keliais

    Australiški atstumai diktuoja savo sąlygas. Automobilis čia – pirmos būtinybės namų ūkio subjektas. Po viryklės, šaldytuvo ir vandens tiekimo įrenginių. Aišku, yra traukiniai, autobusai, lėktuvai. Gal savaitės ar savaitgaliniam keliautojui to ir užtektų, tačiau gyvendamas čia ilgiau, imi justi, kad ir ekonomiškai, ir emociškai automobilis tampa privalomas. Todėl ir mes, susidėję santaupas, įsigijome mums labai brangią (gal australams ir pigią) senučiukę. Na, gal ne visai senutę, gal labiau brandaus amžiaus transporto priemonę. O tada prasidėjo… Kelių žemėlapis tapo artimu draugu. Vandenynas – ranka pasiekiamas. Atsivėrė nacionalinių parkų panoramos – su kriokliais, kalnais, drėgnųjų miškų („rainforest“) masyvais. Jei jau esi Australijoje, tai norisi jos kuo daugiau pamatyti, išgirsti, pajusti, išgyventi. Pamatyti kengūras ne tik reklamose ar zoologijos sode, bet laisvai šokuojančias tarp namų kaimelyje prie įlankos, rupšnojančias skurdoką sausojo sezono žolę ir, aišku, nusėjančias visą pakrantę spiriukais. Gamta yra gamta… o ji – Australijos pasididžiavimas.

    Europiečių kolonizuota Australija skaičiuoja kiek daugiau nei kelių šimtų metų laikotarpį. Baltojo žmogaus istorija čia neturi gilių šaknų. Aborigeniškoji, senoji istorinė tradicija, nors šiuo metu ir gaivinama, puoselėjama, tačiau, žvelgiant neseniai atvykusio akimis, susiliejusi su gamta, negrįžtamai nutolusi sengirių šešėliuose. Didžiųjų miestų modernioji kultūra – tai tos netolimos, importuotosios istorijos produktas ir tik vietovardžiai bei hidronimai vis dar mena senąsias aborigenų kalbas, jų genčių gyventas teritorijas. Turiu vilties, gal pavyks per laiką pažinti ir aborigeniškąją kultūrą, visgi pirmieji atvykusiojo įspūdžiai taip giliai neužgriebia. Lieka pažinti gamtą, kuri patiems australams, rodos, užpildo senosios istorijos trūkumą, įtvirtina jų tapatybę. Todėl yra labai saugoma ir labai mėgstama. Tos gamtos pažinti ir dardame vos ne kiekvieną savaitgalį. Vandenyno pakrantė, įlankos, upės, ežerai, iškyšuliai, salos… Kartą pamatęs, negali sustoti – norisi daugiau, toliau, išsamiau, atidžiau… Tai neišvengiamai susiję su maudynėmis vandenyno bangose ir baltu pavydu, žvelgiant į banglentininkų skrydžius purslotomis keteromis. Besileidžianti saulė nuauksina pakrantės smėlį ir slepiasi už miško ir uolų, į kurias nenuilstamai plakasi vandenyno galybė. Vanduo išvagoja uolos paviršių, palikdamas joje kur kas senesnės nei žmogiškoji istorijos pėdsaką.

    Šventės australiškai

    Tai, kad gyvename aukštyn kojomis, labai aiškiai primena kalendorinės šventės. Kai Lietuvoje artimieji džiaugėsi prieš Šv. Kalėdas iškritusiu baltu sniegu (beje, užtrukęs iki balandžio tas sniegas džiaugsmo nebekėlė, bet tai jau kita istorija), taigi mes tuo metu alpėjome iš karščio ir buvome prausiami vis dažnėjančio vasaros lietaus. Kalėdiniai atributai vasaros karščių fone atrodė kiek keistai. Kalėdų eglutės prekybos centruose, įvairiaspalvėmis lempelėmis padabinti namai ir medžiai, Kalėdų senelio kepurėmis pasipuošę australai. Viskas taip nederėjo prie trumpų kelnių, marškinėlių, gamtos žalumo, alsios šilumos. Taip nederėjo, kad tapo net savotiškai žavu. Jei jau aukštyn kojom – tai linksmai.

    Australijos diena – nacionalinė australų šventė, kurią galėtume lyginti su lietuviškąja liepos 6-osios Valstybės diena – taip pat vasarą. Tiesa, australišką vasarą – sausio 26-ąją. Nesiginčijant dėl australų teisės švęsti kolonizacijos (taigi tam tikros okupacijos) pradžią, visgi oficialiai tai didelė valstybinė šventė. Šįmet, kaip ir kiekvienais metais, buvo suplanuota daugybė renginių, koncertų, pasibuvimų parkuose – kepant mėsą ant grotelių, kitų bendruomenės, savivaldos ar valstybės lygiu inicijuotų šventės akcentų. Nežinau, gal aborigenų protėvių dvasios supyko, tačiau šįmet bent jau Kvynslande daug lauke turėjusių vykti ilgojo savaitgalio šventinių renginių baigėsi net neprasidėję. Mat su audrom, kliokiančiu lietum ir potvyniais atūžė tropinis ciklonas Osvaldas (Oswald).

    Lietuvoje vis dar laukiant, kol ištirps balandžio sniegas, mes Šv. Velykas pasitikome su vakarais juntama rudens vėsa. Kita vertus, ši australiško rudens vėsa nesutrukdė keliaujant į Sidnėjų nakvoti palapinėje. Prisikėlimo varpus išgirdome romantiškai skambančio Marijos Jūrų Žvaigždės vardo bažnyčioje, viename iš miestelių, pro kuriuos tiesiasi Ramiojo vandenyno magistralė („Pacific Highway“). Velykų savaitgalis buvo ilgas, tačiau ir kelias iki Sidnėjau taip pat netrumpas. Apie tūkstantį kilometrų į vieną pusę (vis išsukant iš kelio pasigėrėti pakrantės vaizdais) ir panašiai tiek atgal – nelengva užduotis ir automobiliui, ir jo keleiviams. Nesumeluosiu – vertėjo.

    Senasis Sidnėjus, turintis, kad ir mažą, bet senamiestį. XX a. pirmoje pusėje pastatytas milžiniškas Uosto tiltas („Harbour Bridge“). Sidnėjaus vizitinė kortelė – tarsi bures iškėlęs laivas baltoji opera. Ir vanduo – daug vandens, vandenyno, jo iš gilumų pulsuojančios, audrų ir jas įveikusių laivų jėgos. Nusprendėme, kad į Sidnėjų dar turime sugrįžti. Supratome, kad Australija tikrai didelė. Turbūt nuo to ir pradėjau šį savo tekstą. Tada tuo ir pabaigsiu, nes aprašyti visko, ką spėjome pamatyti ir patirti, ir visko, ką dar galėtume aplankyti šalyje anapus Žemės, viename straipsnyje niekaip neįmanoma. Tam reikėtų prirašyti visą romaną. Gal kada ir parašysiu…

    *Į šį tekstą nesiūlau žvelgti kaip į socialinę dokumentiką ar kelionių vadovą. Ir objektyvumo daug čia nerasite. Tai tik subjektyvių įspūdžių mozaika. Autoriaus akyse atsispindėjusių vaizdų koliažas. Jeigu patiko – džiugu. Jei ne, autorius atsiprašo, o skaitytojas gali atlaidžiai ištarti: „No worries…“

  • ATGAL
    Noras gyventi Lietuvoje didesnis už Singapūro prabangą ir saulę
    PIRMYN
    Gamtos ir ekologijos paviliota
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.