Mūzos dvelksmas

  • MICHELIO HOULLEBECQO „PASIDAVIMAS“ – NE GĄSDINIMAS, O RAGINIMAS SUSIMĄSTYTI

  • Data: 2016-02-27
    Autorius: Linas Kojala

    Praėjus vos kelioms valandoms po
    to, kai skandalingas Michelio Houllebecqo romanas „Pasidavimas“ (pran. „Soumission“) buvo išleistas Prancūzijoje, ginkluoti užpuolikai įsiveržė į satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ būstinę ir nušovė 12 žmonių. Lyg šio sutapimo būtų negana, tą pačią savaitę „Charlie Hebdo“ savo viršelyje pašiepė patį rašytoją skambia antrašte, kad jo naujausias kūrinys esą „žymi dieną, kai kraštutinės dešinės idėjos sugrįžta į Prancūzijos literatūrą“. Be to, viena iš teroristinio akto aukų buvo artimas Hollebecqo bičiulis.


    Tai šeštoji kontraversiško rašytojo knyga, kuri iškart tapo bestseleriu – per mažiau nei dešimt mėnesių vien Prancūzijoje parduota 650 tūkstančių knygos kopijų, tokia pat sėkmė ją lydėjo Vokietijoje, Italijoje. Anot „The Guardian“, Hollebbecqas yra apskritai vienintelis šiuolaikinis prancūzų rašytojas, turintis tokį pasisekimą ne tik gimtinėje, bet ir svetur. Tragiškos aplinkybės, kurių apsuptyje pasirodė „Pasidavimas“, tik dar pakurstė aistras: ir autorius, ir knygos leidėjai iki šiol yra akylai saugomi baiminantis neapykantos išpuolių.

    Pats rašytojas savo kūrinį laiko ne satyra, o politine fikcija, kuri šiandien nėra reali, tačiau gali tokia virsti. Kūrinyje pasakojama apie netolimą Prancūzijos ateitį, 2022 metus, kuomet šalies prezidentu išrenkamas charizmatiškas musulmonų kandidatas Ben Abesas, įveikęs kraštutinių dešiniųjų kandidatę Marine Le Pen (beje, pastaroji, kaip žinia, yra reali politikė, šiuo metu viena populiariausių Prancūzijoje, tuo metu Ben Abeso atitikmenį rasti sunkiau). Naujasis šalies vadovas pradeda sąlyginai nuosaikią Prancūzijos islamizaciją, sekuliarizmo atsisakymą, skatina į Europos Sąjungą priimti Šiaurės Afrikos valstybes, Turkiją.

    Šioms tendencijoms aršiausiai priešinasi kraštutinė dešinė, o tai atspindi ir esamas politines tendencijas: finansinių sunkumų, pabėgėlių krizės, skirtingų kultūrų sugyvenimo problemų kontekste kraštutinė dešinė Prancūzijoje stiprėja, o vienas pagrindinių jos teiginių – siekis apginti šalį būtent nuo islamo įtakos. Todėl siužetas iškart paskatino kritikus, tokius kaip „Charlie Hebdo“, teigti, kad knygos idėja, tam tikra prasme apokaliptinis esamai Prancūzijos laicizmo kultūrai scenarijus – geriausias ginklas radikaliosios dešinės spektro politikams. Pats Hollebecqas teigia netikįs, kad jau 2022 metais Prancūzijoje valdžią galėtų perimti islamo partijos deleguotas prezidentas (pirmiausia todėl, kad musulmonai toli gražu nėra pasiekę tokios tarpusavio bendrystės, kokia pastebima romane), tačiau neslepia bandantis kiek hiperbolizuotai atspindėti vykstančius socialinius pokyčius. Visgi teiginys, kad tai savaime tarnauja kraštutinės dešinės interesams, neatspindi knygos socialinio įžvalgumo.

    Kūrinio ašis sukasi ne apie politikų asmenybes. Pagrindinis veikėjas – su vidaus demonais besikaunantis, vienišumo, depresijos ir sekso troškimo kamuojamas akademikas Fransua. Po rinkimų prasidėjus islamizacijai šis iš pradžių netenka literatūros profesoriaus darbo Sorbonos universitete, bet ilgainiui naujojo elito yra prisiviliojamas atgal pažadant didžiulį atlyginimą bei poligamijos, kuri tampa islamizuotos Prancūzijos norma, malonumus. Tad krikščionybės įtakos bei kultūrinės prasmės byrėjimo, vykstančio visoje Europoje, kontekste islamizacija įvyksta ne brutalia jėga, o manipuliuojant nuodėmingomis aistromis.

    Pats rašytojas, nors nėra tikintis, neslepia manąs, kad visuomenė negali gyventi be religijos. Knygoje netgi minimas esą ES valstybėse narėse atliktas tyrimas, kurio išvada – tikėjimas yra selekcijos pranašumas, užtikrinantis tokių bazinių visuomenės problemų kaip demografija ar kultūrinis sugyvenimas sprendimą. Šie svarstymai, o kartu ir socialiniai pjūviai, atsispindi Fransua asmenyje. Jis pasimetęs ir nerandantis savo vietos – panašiai kaip tuometė (o tam tikra prasme ir šių dienų) Prancūzija. Krizės metu bandydamas atsigręžti į krikščionybę jis pajaučia jos jėgą, bet kartu – išsekimą, kurį atspindi scena Dievo Motinos koplyčioje (simboliška, kad ji siejama su Karoliu Marteliu, VIII a. įveikusiu bei sustabdžiusiu į Europą besiskverbusias arabų jėgas): „Mergelė lūkuriavo prieblandoje, rami ir amžina. Iš jos sklido didybė, iš jos sklido galia, tačiau pajutau, kad pamažu ryšys nyko, jaučiau, kad ji tolo erdvėje ir grįžo šimtmečius atgal, o aš tuo metu sėdėjau susigūžęs ant suolo, vis traukiausi, vis mažėjau“ (p. 164). Panašiai kaip krikščionybė Europoje: jos prasme ir istorine reikšme abejoti sunku, tačiau lankančiųjų bažnyčias skaičius yra gerokai mažesnis negu dešimtadalis piliečių, o bažnyčios uždaromos ir išparduodamos.

    Atsiradus kultūriniam vakuumui, jis galiausiai vis tiek yra užpildomas. Houllebecqo personažas jau pačioje knygos pradžioje, dar iki bandymo gręžtis į religiją, svarsto apie būdus atkurti tvarką, spręsti tokias problemas kaip demografija: „<…> patriarchatas turėjo bent jau šiokį tokį egzistavimo pranašumą, mano galva, kaip socialinė sistema išlaikė pastovumą, šeimos gimdė vaikus ir gyveno daugiau ar mažiau pagal tą pačią schemą, trumpai tariant, tai funkcionavo; o dabar vaikų per mažai, taigi, atėjo galas“ (p. 39). Galiausiai šias paieškas vainikuoja ir vakuumą užpildo konversija į islamą: nors Fransua į tai žiūrėjo atsargiai, pinigai, dominuojantis vyrų socialinis statusas, galimybė rinktis moteris ir turėti jų net kelias nejučiomis užburia pagrindinį veikėją.

    Tiesa, ši pabaiga nėra pateikiama nei kaip apokalipsė, nei kaip savaiminė blogybė – greičiau konstatavimas, jog stipresnieji užėmė nusilpusiųjų vietą (lygiai taip pat, kaip Ben Abesas iš politikos išstūmė bestuburius ir sumišusius tradicinių centro dešiniųjų ir centro kairiųjų jėgų politikus). Tad pabėgti nuo islamo tampa tiesiog nebeįmanoma, ir čia jau išryškėja paties rašytojo nuogąstavimai: „Taip, esu tam tikra prasme islamofobas, bet fobija reiškia ne neapykantą, o baimę. Baimę, kad Vakaruose viskas kryps tik blogyn, o terorizmas stiprės. Galbūt teroristai atspindi tik nedidelį skaičių žmonių, bet istorija rodo, jog didžiausią efektą dažniausiai turi aršiausios mažumos. Skaitydamas Koraną aš kiek nusiraminau, tačiau esmė ne tik knyga, bet ir jos interpretacijos, mediatoriai.“

    Kiek pranašingas, o kiek tik kontraversiškai hiperbolizuotas šis kūrinys, matyt, sprendžia kiekvienas jo skaitytojas. Juo labiau, kad tai – Prancūzijos socialinis pjūvis, atsižvelgiantis į daugelį šalies kultūrinių niuansų, tačiau tam tikra prasme panašios tendencijos vyksta daugelyje Europos valstybių. Be to, Hollebecqas įžvalgiai įspėja mus ne tik apie politinę bestuburystę, bet ir apie nutolimą nuo svarbiausių demokratijos ir laisvės principų, kurie tik skaldys ir skatins dar didesnę visuomenių eroziją.

    Pavyzdžiui, kūrinyje aprašomi kruvini susirėmimai tarp nativistų (antimusulmoniškai nusiteikusių dešiniųjų) bei islamo grupuočių, tačiau pažymima, kad didžioji žiniasklaida ėmė juos ignoruoti, nutylėti, nebeatlikti pagrindinės savo funkcijos nupiešti realų visuomenės paveikslą: „Prieš dvejus metus, įvykus pirmiems ginkluotiems susirėmimams, žiniasklaidoje pasirodė keletas šokiruojančių reportažų, tačiau dabar apie tai buvo kalbama vis mažiau, visa tai nebeatrodė taip rimta. Daugelį metų <…> kone visi dienraščiai periodiškai prie gėdos stulpo kalė „kasandras“, kurios pranašavo pilietinį karą tarp musulmonų imigrantų ir Vakarų Europos vietinių tautų. <…> problema buvo paprasčiausiai ignoruojama, netgi liautasi pliekti „kasandras“, kurios ir pačios galiausiai užtilo.“ Prisiminus pastarųjų mėnesių nusikaltimus Vokietijoje, kurie iš pradžių neprasimušė į žiniasklaidą ir net buvo glaistomi oficialiuose policijos raportuose, tokio iškreipto veidrodžio vaizdinys atrodo gerokai realesnis.

    Todėl Hollebecqas šiame romane yra provokatyvus, kartais įžvalgus, o kartais – hiperbolizuojančiai gąsdinantis ir kurstantis aistras. Nėra abejonių, kad dabartinių iššūkių kontekste šis romanas yra vertingas ir duodantis peno apmąstymams, tačiau praras savo vertę, jeigu bus skaitomas su išankstiniu nusistatymu bei stereotipų šešėliu ar pasitelkiamas tik siauriems ideologiniams pamąstymams pagrįsti. Galime džiaugtis, kad mes taip pat esame šių Europai reikšmingų diskusijų sūkuryje, o romanas jau yra išverstas ir į lietuvių kalbą. ■

  • ATGAL
    MILDA ARČIKAUSKAITĖ: dainuoju – esu gyva!
    PIRMYN
    TOMAS DIRGĖLA: „TAI TĖVAI TURI DIRBTI, KAD VAIKAI SKAITYTŲ.“
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.