MILDA ARČIKAUSKAITĖ: dainuoju – esu gyva! | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • MILDA ARČIKAUSKAITĖ: dainuoju – esu gyva!

  • Data: 2015-11-08
    Autorius: Martyna BRAŽIŪNAITĖ

    Charizmatiškąją dainininkę Mildą pirmą kartą išgirdau per šiųmetę Kultūros naktį. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje ji su savo suburtu merginų Laisvo balso ansambliu atliko prieškario Lietuvos bei lietuvių liaudies dainas. Milda Arčikauskaitė – dainininkė, kompozitorė, aktorė, psichologinės dainavimo mokyklos  Laisvo balso studijos įkūrėja ir mokytoja. Milda moko ne vien dainuoti, bet ir taisyklingai, raiškiai kalbėti, be ko šiandien, kaip sako ji, turbūt nė vienas neišsiverstume. Dainininkė nuo vaikystės yra linkusi į įvairius menus: domisi balsų skambesiu, kalbomis, teatru, rašymu. Milda apsistojo ties muzika, tačiau drąsiai žengia ir į kitas meno sritis – tai rodo įvairūs tarpdisciplininiai projektai, tokie kaip muzikos ir poezijos ar muzikos ir šokio dermė. Klausant Mildos atrodo, kad ji kaip gyvsidabris: niekuomet nenustygsta vietoje, tuo judrumu pasižymi ir jos meniniai ieškojimai.

    Milda, pradėsiu nuo tradicinio klausimo: kodėl nusprendėte tapti dainininke? Baigėte Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, galėjote rinktis, kaip pati sakote, iš daugybės veiklų, o  nuo vaikystės buvote apsupta meno žmonių.

    Muzika, garsai mane jaudina, veikia iki pat širdies gelmių. Spalvos – nupieštos, nutapytos, taip pat mane traukia, tai tiesiog beprotiškai gražu.

    Vaikystėje bei jaunystėje daug svarsčiau apie būsimą profesiją, svajojau, kuo tapsiu užaugusi. Man visada, nuo mažų dienų, buvo labai svarbu, kokia žmogaus profesija. Nežinau, kodėl, kažkokia mistika. Pačiai juokinga, bet iki šiandien taip yra: susipažįstu su žmogumi ir iškart klausiu: Kuo užsiimate, kokia Jūsų profesija? (šypsosi). Vaikystėje daug piešdavau, lipdydavau, leidau savo laikraštį. Dar būdama nemokyklinio amžiaus svajojau dirbti astronome, nes žavėjo dangaus šviesulių pasaulis. Vėliau – dizainere-juvelyre, nes akį traukė mamos auskarai, ypač dideli. Labai trumpai buvau pajutusi norą sekti tėvo (Lietuvos teatro dailininko Jono Arčikausko – aut. past.) pėdomis ir tapti teatro dailininke, tačiau tai neilgai truko. Buvau rimtai apsisprendusi tapti aktore. Taip pat labai norėjau dirbti žurnaliste, kol supratau, kad iš tikrųjų aš ne žurnalistė, o rašytoja. Galiausiai suvokiau, kad svarbiausia man yra dainavimas ir muzikos komponavimas. Visa tai puikiai dera su rašymu ir vokalo mokytojos profesija.

    Dainininkės profesiją pasirinkau ir dėl to, kad tai tiesiogiai su kūnu susijusi veikla. Kai dainuoji, reikia aktyviai dirbti fiziškai. Man įdomu pažinti savo kūną, dirbant su savo balsu. Būna taip, kad ir manęs paklausia, kuo aš užsiimu, ką veikiu. Atsakau: aš dainuoju. Ir man šioje frazėje telpa viskas. Visos mano veiklos, visa mano filosofija. Tai magiška frazė.

    Yra profesijų, kurios remiasi vien fiziniu darbu, yra ir tokių, kurios susijusios su mentaliniais procesais, kur reikia spręsti problemas grynai protu. Man patinka viską susieti, įtraukiant pojūčius. Nepakanka vien sausai sugroti natas, kaip parašyta. Juk visa yra būsenos – mes nuolat kaip nors jaučiamės, o muzika, kiti menai padeda tai išreikšti. Muzika – emocijų menas. Neužtenka remtis vien jos istorija ir teorija. Be abejo, tikiu, kad profesionaliam muzikantui reikalingos teorinės, istorinės žinios, bet be pojūčių, jausmų nieko nebus. Yra ir kitas kraštutinumas: kai muzikantas per daug emocionalus, taško savo energiją į šalis, neturėdamas stipresnio teorinio pagrindo ir techninio paruošimo – toks atlikėjas nepaliečia ir nesujaudina. Taigi siekiu minėtų dalykų dermės.

    Išbandžiusi skirtingus menus, veiklas – dirbau radijo laidų vedėja, dainavimo mokytoja muzikos mokyklose, žurnaliste – pajutau, kad muzikoje galiu būti stipriausia. Jeigu jos nebūtų, laikas eitų beprasmiškai, tuščiai. Man labai svarbus ir šokis, judesys, nes jeigu nejudėčiau, suglebčiau – kokia dainininkė tada būčiau? Teatras irgi visada su manimi, o tai jau savaime yra menų simbiozė: vaidybos, muzikos, teksto, spalvų ir šviesų, filosofijos.

    Visos mano svajonių profesijos vis dar gyvena manyje. Noriu ne tik dainuoti ir vesti balso užsiėmimus, bet ir aktyviai kurti muziką ir literatūrinius tekstus. Apskritai, nenoriu apsiriboti viena profesija, viena sfera, siekiu viską, kas mane domina, sujungti į bendrą visumą.

    Kas Jus žavi būtent scenos menuose – teatre, muzikoje – ir kuo jie skiriasi nuo, tarkime, literatūros, dailės ar kitų menų?

    Man patinka tiek muzika, tiek teatras, nes šios sferos pasižymi akimirkos žavesiu. Gyvai atliekama muzika, kaip ir teatro pasirodymas, vyksta čia ir dabar, neatskiriama nuo žiūrovo ar klausytojo laike ir erdvėje, kitaip nei, pavyzdžiui, žiūrint į paveikslą. Nors ten irgi vadovaujamės akimirkos įspūdžiu, bet tai vyksta kitaip. Šitai turbūt ateina iš to, kad ir šiaip gyvenime mėgstu sustabdyti save ir pajusti, kad gyvenu dabar. Žavi, kad toks garsas, kokį išleisiu koncerto metu, niekada nepasikartos. Tai didelė atsakomybė. Jau minėjau, kad man svarbus teatras, nes jame jungiama daug meno sričių – tai atspindi mane, nes man svarbu neapsiriboti viena profesija ar veikla… Rinkdamasi studijas, susitelkiau ties muzika ir dainavimu, nes jaučiau, kad man nepakanka sėdėti vienoje vietoje ir skaityti, rašyti. Man reikia judėti, jausti savo kūną. Kai dainuoju, galiu geriau pažinti save – ir fiziškai, ir psichologiškai. Dainuodama randu labai daug atsakymų, kokia esu aš, koks yra mano kūnas, kokia yra mano psichika, siela.

    Kodėl žmonės eina į koncertus? Muzikiniai garsai juos jaudina, pakylėja aukščiau. Gera klausytis. Užsimiršti… arba kaip tik – prisiminti. Kodėl žmonės eina į teatrą? Kažkada iškėliau šį klausimą ir suvokiau: todėl, kad mato ten save. Teatras atspindi mus. Mūsų draugystes, intrigas, džiaugsmus, nuosmukius. Tai mažas mūsų gyvenimo maketas. Visas mūsų gyvenimas vienoje dėžėje. O nejaugi nesmagu visiems kartu susirinkti ir pasižiūrėti į save? Menas mums pasakoja apie mus – glosto savimeilę. Jaučiamės pamaloninti ir esame apimti bendrumo jausmo.

    Teatrinė kalba veikia, nes ji ypatinga – atitolina mus nuo buities. Nemėgstu buitinio teatro.  Teatras yra magija. Ir muzika yra magija.

    Man viskas labai svarbu: ir scenos menai, ir dailė, ir kiti menai. Bet kaip atsirinkti, kurioje iš tų sferų nori tapti profesionalu? Arba išvis, kaip susivokti savyje? Pasufleruosiu savo atrastą būdą, vieną iš daugybės, kaip mąstyti ir tai pajausti. Kartais būna, kad sėdi spektaklyje ar koncerte ir verki. Taip gražu, kad verki, ašaros teka upeliais. Netgi žliumbi arba raudi. Tik negarsiai, kad netrukdytum renginio. Arba negali pratarti nė žodžio. Kas nors klausia: Na, kaip patiko spektaklis? Na, kaip koncertas? O tu galvoji: Kaip jis gali manęs šito klausti? ir negali žodžio pratarti, nes viskas tarsi jau pasakyta. Tokį poveikį man darydavo muzika ir teatras nuo vaikystės. Tada ima bręsti planas chuliganas – gimsta didžiulis troškimas pačiai kurti tose sferose. Štai ir atsakymas. Kiti, žinoma, atras kitus, gal panašius būdus, kaip atskleisti savo pašaukimą.

    Na, kitą kartą būna, kad nueini į prastą spektaklį ar koncertą ir neįvyksta nieko, ką čia ką tik pasakojau. Tuomet geriau einu išgerti arbatos su Vincentu van Gogu.

    Jūs ne tik užsiimate menais, bet ir jau kuris laikas mokote kitus. Papasakokite apie savo neįprasto pavadinimo Laisvo balso studiją. Kaip kilo idėja ją įkurti ir kaip sekasi šiandien?

    Jau ne pirmą kartą girdžiu, kad žmonėms įdomus, patrauklus šis pavadinimas. Kažkokiu būdu pavadinimas padeda pajausti, kad čia yra tai, ko jiems reikia. O viskas prasidėjo nuo to, kad ilgai galvojau, kokį darbą noriu dirbti šalia savo kūrybinės ir koncertinės veiklos. Mokyti dainavimo pradėjau gana anksti, dvidešimties metų, ir gana greitai ir lengvai įsisukau į šią veiklą, nors neturiu pedagogės išsilavinimo. Gal todėl, kad pradėjau nuo privačių pamokų. O gal todėl, kad man labai patinka bendrauti su žmonėmis, pasakoti, ko pati esu išmokusi. Kita vertus, susipažinęs su mokiniais ir jų lūkesčiais, atsinaujini pats. Komunikacija, bendravimas man apskritai yra viena įdomiausių sričių.

    Kai 2013 m. Užupio meno inkubatoriuje įkūriau savo kūrybinę dirbtuvę ir pradėjau vesti pamokas, pagaliau pasijaučiau laisva, nuo nieko nepriklausoma. Iš pradžių studija vadinosi tiesiog Dainavimo studija. Norėjau kantriai išlaukti, kol susiformuos mano filosofija ir požiūris į dainavimo mokymą. 2014 m. lapkritį atsirado Laisvo balso studija. O šių metų sausį, sukūrusi Laisvo balso ansamblius, pajutau, kad man ypač gera dirbti su ansambliais… ateina nuostabūs žmonės…ir apskritai labai gera dirbti šį darbą! (juokiasi). Mano studija tapo dar gyvesnė! Jau anksčiau žinojau, kad darbas, kai sėdi prikaustytas prie biuro stalo, priklausomas nuo kažkieno nurodymų – ne man. Tai nereiškia, kad neturiu atsakomybės jausmo ar pareigingumo – kaip tik priešingai! Tiesiog aš aiškiai jaučiu, kad noriu šį bei tą sukurti, noriu nuolat tobulinti savo mokyklą. Kai esu pati sau direktorė, turiu puikią galimybę gyventi, nuolat įsiklausydama į save ir keisdama darbo įpročius bei mokyklos taisykles pagal savo atradimus, pastebėjimus, nuojautas, įgytas patirtis. Nepakartojamas jausmas! Kartais net gailiuosi, kad nemečiau vidurinės mokyklos… Kiek būčiau nuveikusi! Būčiau žymiai prasmingiau praleidusi laiką. Aš visada sakydavau, kad mano mokymasis vyksta už mokyklos ribų: teatre, namie, koncertuose… Nors mokykloje buvo šaunių žmonių ir gerų dalykų, bet buvo ir labai daug pykčio, žudomo laiko. Tuomet atrodė, kad neįmanoma mesti mokyklos, nes vėliau neįstosi į aukštąją ir t.t. O štai labai žymi JAV kontrabosininkė Esperanza Spalding, kuri dainuoja ir kuria muziką, mokyklos nebaigė. Ji metė ją būdama šešiolikos, išsilaikė egzaminus eksternu ir, dar nė dvidešimties neturėdama, įstojo į Berklio muzikos koledžą – vieną žymiausių muzikos mokyklų pasaulyje. Sulaukusi dvidešimt kelerių metų ji jau pati dėstė šiame koledže. Gyvenimas nestovi vietoje, tad laiką reikia leisti prasmingai. Per daug jo atidaviau kažkam kitam. Dirbdama savo studijoje, jaučiu, kad galiu tobulėti ir tobulinti ją taip, kaip noriu. Kadangi po truputį vis daugėja žmonių, norinčių joje mokytis, išaugome iki trijų ansamblių, kurie nuo šio rudens sujungti į vieną. Taip pat šiam sezonui subūriau naujų narių ansamblį. Laisvo balso ansambliai skirti tik moterų balsams.

    Iš tikrųjų, Laisvo balso studija pamažu tampa tam tikru organizmu, žmonių ugdymo centru, o man ypač patinka šį savo tvarinį vadinti kūrybine laboratorija. Joje vystoma įvairi veikla. Be ansamblių užsiėmimų vedu individualias pamokas-konsultacijas. Be to, organizuoju ir vedu savaitgalio seminarus, kurie skirti moterims ir vyrams, norintiems savarankiškai tobulinti savo kalbėjimo ir dainavimo gebėjimus.

    Papasakokite daugiau, kaip vyksta užsiėmimai Laisvo balso studijoje.

    Sunku net papasakoti, kaip jie vyksta, reikėtų viską gyvai pamatyti ir patirti. Nors iš tikrųjų aš laikausi aiškios darbo sistemos ir pamokos plano. Trumpai tariant, stengiuosi derinti tradicinius ir netradicinius, įprastus ir naujus, išmušančius iš vėžių dalykus. Pavyzdžiui, prasidainuoti galima ne vien mums visiems žinomais, muzikos mokykloje išmoktais būdais. Yra labai įvairių būdų, kaip apšilti kūną, balso stygas, kaip prieiti prie kūrinio, kaip formuoti repertuarą. Savo mokiniams rodau daug kvėpavimo pratimų, įvairių žaidimų. Kuriame asociacijas, mėgdžiojame žvėrių, paukščių leidžiamus garsus ar motorus, laivo sirenas. Labai daug improvizuojame tam, kad pajustume, koks yra mūsų tikras balsas ir, bene svarbiausia, kad pasijaustume esantys kūrybingi! Kūrinius, dainas skiriu, atsižvelgdama į mokinių balso prigimtį, neįrėmindama dainininkų viename stiliuje. Todėl mūsų ansambliai nereprezentuoja vieno stiliaus. Mes „paragaujame“ įvairių epochų, susipažįstame su įvairiais žanrais tam, kad lavintume savo muzikinį suvokimą ir tobulintume balsą.

    Sakyčiau, individuali pamoka įdomi, nes, bendraudamas su vienu žmogumi, gali jį labiau pažinti ir galbūt jam daugiau duoti, bet, dirbant su ansambliais, yra sukuriama neįtikėtina atmosfera. Juose labai linksma! Vieni žmonės dainuoja, kiti lavina kalbėjimą. Ruošiame įvairias kalbas, susijusias su jų darbu, profesine veikla. Mano pamokas lanko ne tik dainininkai ar aktoriai, bet  visi, kuriems svarbu aiškiai ir gražiai kalbėti: mokytojai, renginių, laidų vedėjai, advokatai, vadovai ir kiti. Sutinku įvairiausių profesijų atstovų! Dirbdama šį darbą jaučiu, koks beprotiškai įdomus yra gyvenimas! (šypsosi).

    Aišku, didelį vaidmenį čia vaidina psichologiniai momentai – žmonės bijo, nedrįsta dainuoti. Man net keista, kai, pavyzdžiui, dvidešimtmetė ar vos penkiolikmetė mergina klausia, ar jai dar nevėlu mokytis dainuoti. Tikrai nevėlu – juk kaip tik paauglystėje balsas bręsta, formuojasi. Kai tai įvyksta, net palankiau pradėti aktyviai dainuoti! Nebūtina balso eikvoti, esant labai jaunai, galima ir vėliau mokytis tų dalykų, prie jų sugrįžti, naujai atrasti savo balsą, ypač jei vaikystėje dainavai. Daugeliui neįprasta, bet puikus metas to mokytis yra studijuojant ar baigus studijas, nes tai investicija į save, savęs tobulinimą.

    O koks šių užsiėmimų tikslas?

    Užsiėmimais siekiama kuo labiau pajusti savo balsą, jo savitumą. Taip pat išlaisvinti jį, išmokti kontroliuoti, sąmoningai valdyti, panaudoti taip, kaip nori. Pajusti, kad dainavimas ir jo mokymasis – natūralus ir nebaisus žmogui dalykas. Tai padeda pažinti save, savo kūną ir psichiką.

    Įvairių tikslų būna, tai priklauso nuo žmogaus. Dažniausi – atsikratyti scenos baimės ar ją sušvelninti, gebėti tvarkytis su jauduliu, švarinti artikuliaciją, mokytis raiškumo, intonacijos. Išmokti taisyklingai kvėpuoti. Daug dirbame su greitakalbėmis, tekstais, kalbomis, eilėraščiais. Man pačiai nepaprastai įdomus oratorystės menas, traukia senovės Graikija… Labai daug kas priklauso nuo to, kokiu tempu, tyliai ar garsiai, aukštai ar žemai, rišliai ir aiškiai ar visai neaiškiai kalbame. Visi šie dalykai lemia, ar padarysime įspūdį pašnekovui, pavyzdžiui, darbo pokalbyje arba skaitydami pranešimą prieš auditoriją, ar ne. Kartais šnekamės vienu du, kartais miniai žmonių – tai skirtingos situacijos. Yra tokių žmonių, kurie neturi problemų šnekėdami, jie tiesiog skambiai, raiškiai šneka. Tokių klausytis malonumas! Yra tokių, kurie šneka, tarsi būtų prisipylę į burną akmenėlių ir šnekėdami barstytų juos į šalis… panašiai kaip toj pasakoj, kur mergelės pamotę ir netikras seseris nubaudė ir, joms tik prasižiojus kokį žodį ištart, iš burnos krisdavo rupūžės ir kiti šiurpūs gyviai (juokiasi). Na, čia stiprus palyginimas. Bet patikėkit manim, žmogus kartais šneka, kad negali suprasti: lietuviškai čia jis ar uzbekiškai.

    Žmonių poreikiai skiriasi, bet yra ir panašumų – dauguma nori atsikratyti įtampos, balso suvaržymo – akivaizdu, kad to reikia ne vien dainininkui, bet ir visiems žmonėms. Būtų baisu, jei visi veržtųsi į didžiąją sceną, bet tai, kad daug žmonių tiesiog domisi savo balsu, man atrodo normalu ir labai džiugina. Kai kurie žmonės nori tapti dainininkais ar stoti į aktorinio meistriškumo kursus. Tačiau daugybė žmonių tiesiog nori dainuoti, jaučia vidinį poreikį, kuris juos galbūt nuo vaikystės kamuoja, nes jie neturėjo galimybės lankyti muzikos mokyklą ar buvo nutraukę mokymąsi. Visiems žmonėms bendras noras išlaisvinti savo balsą ar daugiau apie jį sužinoti, galbūt tiesiog išgirsti, koks jis yra. Šios pamokos padeda suvokti tai, apie ką dauguma žmonių net nepagalvoja – kad jie gali išreikšti save per įvairią muziką, stilius, žanrus, o ne vien per popmuziką.

    Pastebėjau, kad daugelis Jūsų projektų sukasi apie balsą, jo potencialą – tai matyti ir iš pavadinimų „Laisvo balso ansamblis“ ar „Balsologijos“ projektas. Ar balsą suvokiate vien mechaniškai, kaip instrumentą, ar plačiau, tarsi savotišką metaforą?

    Į balsą, šį nuostabų, gyvą „instrumentą“, Dievo tvarinį, žinoma, dažnai žiūriu iš techninės pusės, nes atsieti save nuo technikos dainininkui, ypač profesionalui, būtų visiškai nenaudinga. Tai gali būti ir yra metafora, be jokios abejonės. Dainavimas, laisvas balsas… yra gyvenimas, gyvastis. Filosofija, gyvenimo būdas. Pasaulio pojūtis. Kas nors jaučia didžiulę aistrą ir gyvenimo prasmę, aptarnaudamas klientus restorane ar spręsdamas finansines, logistines problemas, užduotis. Tai žmogaus darbas, pašaukimas, šitaip jis neša naudą kitiems ir yra reikalingas pasauliui. Kaip gerai, kad yra tokių žmonių! Kartais pagalvoju, kaip suktųsi pasaulis, jeigu jų nebūtų ir nebūtų kam nudirbti tokius darbus? Nes aš, štai, jaučiuosi gyva tada, kai dainuoju. Ir tai šventa. Dainavimas arba giedojimas teikia gyvastį. Jaučiu tai tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Šis jausmas tarsi užplūsta visą galvą ir visą kūną. Panašiai kaip vaikštant miške ir kvėpuojant grynu oru ar išsimaudžius jūroj karštą vasaros dieną, kai galva pradeda svaigti ir tvinksėti, ar įsimylėjus šaunų žmogų, ar sutikus sielos draugą, kai pajunti bendrystę, kuri praturtina tave ir neša beribį džiaugsmą. Neįkainojami dalykai. Kiekvienam žmogui linkiu atrasti pojūtį savyje, kada jis jaučiasi esąs gyvas. Tada gyvenimas įgauna visai kitų atspalvių!

    Aš domiuosi balso prigimtimi ir psichologija, tembrais… vokalinėmis technikomis. Taigi, nors labai myliu instrumentus, pavyzdžiui, klarnetą, kontrabosą, violončelę, fleitą, fortepijoną, kartais kuriu muziką tik balsams. Nagrinėju balsą, ką ir atspindi mano projektų pavadinimai.

    Muzikos ir poezijos projekte „Milosz Clouds“ („Milošo debesys“) skaitote poeto eilėraščius lietuviškai, lenkiškai ir angliškai, o programoje „Singing Hindi Zahra“ dalį dainų atliekate berberų kalbomis. Kodėl Jus domina įvairios kalbos?

    Todėl, kad kalba yra muzika! Kalbos man visą gyvenimą buvo svarbios. Kai buvau maža, pasakiau visiems, kad mokysiuosi persų kalbos, nors net nebuvau jos girdėjusi! Vėliau suvokiau, kad man tiesiog gražiai skambėjo žodis „persai“. Nuo trejų metų mokiausi anglų, o rusų kalbos išmokau žiūrėdama televizorių. Šiandien rusų rašytojus Josifą Brodskį ir Daniilą Charmsą skaitau originalo kalba. Kartais einu sau ir mąstau arba kalbu ispaniškai, klausausi sąskambių. Pastebėjau, kad kai žmogus kalba gražiai, įdomiai, savitai, man taip gera klausytis visaip skambančių garsų ir jo tariamų žodžių, kad tai net daro fizinį, fiziologinį poveikį!

    Analizuodama šiuos dalykus, supratau, kad tai susiję su mano muzikine klausa. Turint gerą klausą, daug lengviau išmokti ir įsiminti žodžius, juos ištarti.

    Domiuosi garsais, sąskambiais ir tuo, kokį meną galima iš jų sukurti. Svarbiausia tai, kad kiekviena kalba išreiškia tam tikrą būseną, taigi skirtingoms emocijoms atskleisti bei išreikšti renkuosi skirtingas kalbas.Kalbos svarbios ir dėl to, kad tai komunikacijos priemonė, o man patinka kalbėtis su žmonėmis.

    O kai kuriate muziką, ar galvojate apie klausytoją?

    Pirmiausia galvoju apie tai, ko pati noriu išmokti kurdama ir dainuodama, ką noriu atrasti, kokia to prasmė man pačiai konkrečiame gyvenimo etape. Kai žmogui patinka tai, ką jis daro, jis gali geriau perteikti savo darbą ir nešti džiaugsmą kitiems. Labai gaila, kad kartais menininkai būna priversti užgniaužti savo idėjas, kūrybingumą, potencialą, o kartais net keisti stilių ar požiūrį vien dėl to, kad būna nesuprasti neišsilavinusių ar tiesiog kitokį skonį turinčių piliečių. Tuomet jis turi tenkinti ne savo, o kitų poreikius, kad galėtų išgyventi arba tapti žinomas. Skaudu, bet tai itin dažnas reiškinys.

    Kita vertus, kuriu ne tik sau, bet ir klausytojui, žiūrovui. Savo kūryba, menu norisi dalytis, o ne pasilikti vien tik sau. Kūryba turi kisti, įgauti naują lygmenį. Labai gera gauti atsaką, nuoširdų, teigiamą atsiliepimą, išgirsti įdomią nuomonę. Kai Gedulo ir vilties dienos minėjime birželio mėnesį dainavau lietuvių liaudies dainas, daug žmonių po renginio priėjo prie manęs ir dėkojo. Buvo labai malonu. Tai reiškė, kad mano dainavimas pasiekė jų širdis, vadinasi, pasiekė tikslą. Noriu, kad ir mano pačios kūryba netolimoje ateityje paliestų žmonių širdis.

    Šiandien, o gal ir visais laikais, kūrybiškumas reikalingas ne vien kuriančiajam meną, bet ir kiekvienam žmogui. Kaip Jūs suprantate kūrybiškumą ir kiek jis reikalingas kasdienybėje?

    Manau, kad kiekvienoje specialybėje, kiekviename darbe kūrybiškumas įgauna naujas prasmes, išraiškas. Man kūrybiškumas reiškia lankstumą, vaizduotę, džiugų nusiteikimą, meilę žmonėms. Kai kuriems žmonėms kūryba asocijuojasi su posakiu „Per kančias į žvaigždes“. Žinoma, kai stengiesi kažko pasiekti, susiduri su sunkumais, bet juos gali įveikti, rasti išeitį, tad tai jokiu būdu nereiškia kančios. Jeigu myli savo darbą, gali prie jo prieiti įvairiais būdais ir jausti kitą žmogų. Pavyzdžiui, mokytojas turi nuolat pasitelkti kūrybiškumą, psichologines žinias tam, kad pajustų, kodėl mokinys liūdnas, užsidaręs ir prakalbintų jį. Lygiai taip pat kūrybiškumas reikalingas ir kituose darbuose – net ir fabrike gali krauti krovinius švilpaudamas ar dainuodamas, taip lengviau ir darbą nudirbti.

    Šiandien pastebiu vieną teigiamą pokytį: kaip gerai, kad atsigręžiame į tai, kas buvo anksčiau – turiu omenyje specializuotas parduotuvėles, kurias parduotuvių tinklai buvo beveik išstūmę. Juk Vilniuje vingiuoja Odminių, Labdarių gatvės, kurių pavadinimai kilę nuo senovėje ten dirbusių žmonių amato. Man labai patinka ateiti į Tymo turgų čia, Užupyje, ir pabendrauti su pardavėjais. Kai perki ką nors iš žmogaus, kuris išmano ir myli savo amatą, ne vien įsigyji prekę, bet ir šio bei to išmoksti. Jie tiesiog kitaip parduoda. Pavyzdžiui, viena moteris turguje pardavinėja ropes ir apie jas šneka taip, kaip aš apie dainavimą. Ji žino, kiek ten vitaminų, net yra gavusi apdovanojimą už tai, kad rūpinasi žmonių sveikata. Jūs pamatytumėte, kaip ji myli ropes! (šypsosi).

    Man atrodo, labai svarbu, kad pats gerai jaustumeisi, kad tau būtų gera dirbti savo darbą ir kartu, kad neštum naudą kitiems – privalo būti ta apykaita. Bet apsižvalgykime aplink ir paklauskime žmonių, ar jie visi dirba būtent tai, ką nori?

    Kokiuose renginiuose lankotės laisvalaikiu, kas Jus įkvepia iš lietuvių menininkų?

    Iš Lietuvoje vykstančių meno renginių daugiausia domiuosi ir lankausi šiuolaikinės akademinės, klasikinės, senovinės muzikos koncertuose ir džiazo festivaliuose. Man labai brangus ir patinka visoks teatras – tiek klasikinis, tiek modernusis. Apskritai manau, kad bet kokio meno paskirtis – gydyti sielą, praskaidrinti kasdienybę. Tiek laukuose žmonės dainuoja, kad palengvintų savo dalią – taip juk ir bliuzas gimė, tiek kare, ir taip yra nuo senų laikų, tad tai negali nieko nereikšti.

    O įkvepia mane dailininkas Rimvydas Mulevičius, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojas, daugybę metų atidavęs studentams, kuriantis vitražus bažnyčioms ir privačioms erdvėms, puikiai išmanantis grafiką bei tapybą. Kaip muzikantei ir dailininkų dukrai man labai gera bendrauti su dailininku, ir ne bet kokiu, o būtent su Rimu Mule. Jis nepaprastai gyvastingas, išsilavinęs žmogus, į daug ką žiūri su humoru – pabendravusi su juo, pasikraunu tiek emocine, tiek intelektine prasme.

    Man brangiausi tie žmonės, apie kuriuos galiu pasakyti jie jaučia pasaulį – ne vien sėdi savo lopinėlyje ir niekuo nesirūpina. Kai žmogui pasidaro viskas vis vien, jis tampa nebegyvas. O su tokiais žmonėmis kaip Rimas Mulė labai įdomu, jis įkvepia kurti savo dalykus, dirbti savo darbus, nesustoti, eiti pirmyn ir suteikia man viltį, kad pasaulyje dar yra gyvų žmonių. ■

  • ATGAL
    LIETUVIŲ EMIGRANTŲ ŠEIMA: KALBA IR TAPATYBĖ
    PIRMYN
    Portugalija – šiurkšti, bet svetinga žemė
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.