Miša Jakobas: Svarbiausias dalykas mokykloje – moksleivių motyvacija | Apžvalga

Įžvalgos

  • Miša Jakobas: Svarbiausias dalykas mokykloje – moksleivių motyvacija

  • Data: 2015-11-08
    Autorius: Jonas Kazimieras Švagžlys

    Dalinamės interviu su Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktoriumi Miša Jakobu. Ši gimnazija jau daugelį metų patenka į geriausių Lietuvos mokyklų dešimtuką, pavyzdžiui, šiemet pagal abiturientų rezultatus užėmė antrąją vietą Lietuvoje tarp mokyklų, nedarančių priimamų mokinių atrankos, nusileisdama tik Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijai. M. Jakobas gimnazijai vadovauja nuo 1991 m., yra apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi ir Garbės sidabro ženklu už nuopelnus.

    Jūsų vadovaujama gimnazija jau daugelį metų patenka į geriausių Lietuvos mokyklų dešimtuką. Kaip Jums pavyko pasiekti tokius puikius rezultatus?

    Manau, kad didžiausią įtaką tam turėjo mokykloje galiojanti disciplina bei aukšta moksleivių motyvacija. Bendraudamas su savo mokiniais, nuolat jiems kalbu apie mokslo ir žinių naudą gyvenime, kad be savo pačių pastangų jie niekuomet nepasieks sotaus ir turtingo gyvenimo. Daugelis vaikų tikisi, kad susikurti gerovę jiems padės tėvai, kiti mano, kad pagalbos sulauks iš artimųjų. Tokiu atveju aš jiems atsakau: galbūt iš pradžių iš tėvų jūs gausite viską, ko panorėję, bet neišvengiamai ateis laikas, kai savo gerovę teks kurti patiems ir jei nuo pat mažumės nebūsite išmokę daug ir stropiai dirbti, gyvenime turėsite daug sunkumų. Būtent to suvokimas mokinius labiausiai motyvuoja daugiau dėmesio skirti mokslui, nes jie žino, kad mokykloje mokomasi ne šiaip sau, jog visa tai bus naudinga gyvenime. Be to, savo mokiniams taikome gana aukštus reikalavimus, pavyzdžiui, namų darbai užduodami kasdien, pamokų lankomumas griežtai kontroliuojamas, bet suvokdami mokymosi naudą, mokiniai laikosi šių reikalavimų.

    Kalbant apie mūsų gimnaziją, prie jos sėkmės prisideda ir Izraelio valstybės, užsienio organizacijų finansinė parama, padedanti užtikrinti tinkamas mokymosi sąlygas mokiniams. Tačiau pats svarbiausias dalykas, padedantis mūsų gimnazijai pasiekti aukštų rezultatų, yra aukšta mokinių motyvacija.

    Kokie, Jūsų manymu, yra didžiausi Lietuvos švietimo sistemos trūkumai? Pavyzdžiui, Vilniaus Licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius yra rašęs, jog šiandieniniai mokiniai jaučia per mažai atsakomybės už savo veiksmus, o mokytojai dėl iškreipto vaiko „teisių“ suvokimo net neturi užtektinai galimybių imtis priemonių prieš nedrausmingus mokinius. Galbūt tai ir yra didžiausia Lietuvos švietimo sistemos bėda?

    S. Jurkevičių gerai pažįstu ir labai gerbiu šį žmogų, daugeliu klausimų sutinku su jo pozicija. Šiuo atveju vėlgi reikia grįžti prie mokinių motyvavimo problemos. Jei mokinys nesuvokia, kam yra reikalingas mokymasis, tuomet iš tiesų yra sunku jį priversti ne tik daugiau dėmesio skirti mokslui, bet ir laikytis elementarių, kiekvienam mokiniui privalomų taisyklių. Be abejo, mokytojams turi būti suteikiama teisė imtis priemonių prieš taisyklių nesilaikančius moksleivius, kartais tos priemonės gali būti ir pakankamai griežtos, pavyzdžiui, šalinimas iš mokyklos. Vis dėlto esant probleminėms situacijoms, paprastai stengiuosi rasti išeitį, bendraudamas su mokiniais bei jų tėvais ir išspręsti problemas kiek įmanoma taikiau.

    Pastarąjį dešimtmetį didelė dalis gabių abiturientų renkasi studijas kitose šalyse, daugelis jų, net ir pabaigę mokslus, pasilieka gyventi svetur. Kokia situacija yra Jūsų gimnazijoje? Ar dauguma abiturientų savo ateitį sieja su Lietuva ar su Izraeliu, ar svajoja apie gyvenimą turtingose Vakarų Europos šalyse?

    Būna įvairiai. Pavyzdžiui, Izraelyje sudaromos puikios galimybės kvalifikuotiems specialistams siekti karjeros ir gyventi materialiai komfortišką gyvenimą. Tarp mūsų mokyklos mokinių esama tokių, kurie, baigę mokslus, išvyksta į Izraelį arba kitas užsienio šalis. Vis dėlto norėčiau pasidžiaugti, kad didžioji dalis mūsų gimnazijos abiturientų gyvena ir dirba Lietuvoje, turi gerus darbus bei prisideda prie Lietuvos gerovės kūrimo.

    Sutinku, jog šiandieninėje Lietuvoje jaunimo emigracijos mastai yra dideli ir tai tampa rimta problema. Tačiau nereikia skubėti smerkti visų, išvykstančių dirbti ar mokytis svetur. Yra daugybė atvejų, kai išvykę ir Vakaruose įgiję patirties lietuviai vėliau grįžta į tėvynę, čia sukuria verslus, investuoja svetur uždirbtus pinigus. Galima būtų pažiūrėti į žydų tautos atvejį. Žydai ištisus šimtmečius neturėjo savo atskiros valstybės, bet, nepaisant to, sugebėjo išsaugoti savo tapatybę. Yra daugybė atvejų, kuomet JAV bei kitose šalyse gyvenantys turtingi žydai investuoja į Izraelį, teikia paramą šiai valstybei. Tad galbūt panašiai elgsis ir kai kurie lietuviai. Juk jeigu svetur išvykęs ir ten sėkmingą karjerą padaręs lietuvis vėliau čia įsteigs kokį nors verslą, užsiims filantropine veikla, ar tokiu būdu,  net ir gyvendamas ne Lietuvoje, nebus naudingas savo tėvynei? Svarbiausia, kad gyvendami svetur lietuviai neprarastų savo tapatybės ir ryšio su savo tauta bei valstybe.

    Prieš kelerius metus Lietuvoje priimtas įstatymas, pagal kurį visi Lietuvos abiturientai turės laikyti vienodą valstybinės lietuvių kalbos egzaminą. Šis įstatymas sulaukė daug pasipiktinimo tarp lenkakalbių bei rusakalbių gyventojų. Tuo tarpu Jūs apie šį įstatymą visuomet atsiliepėte pozityviai, nors Šolomo Aleichemo gimnazijoje didelė dalis moksleivių taip pat yra rusakalbiai.

    Laikausi nuostatos, jog visi Lietuvos piliečiai, nepriklausomai nuo tautybės, privalo gerai mokėti valstybinę kalbą. Juk be jos vargiai įmanoma studijuoti universitete, vėliau gauti gerą darbą. Tikiu, jog šis įstatymas ateityje išeis į naudą visiems.

    O Jūsų gimnazijoje egzistuoja tam tikra atskirtis tarp rusakalbių bei tų mokinių, kuriems gimtoji kalba yra lietuvių?

    Nepasakyčiau, jog tokia atskirtis pas mus egzistuoja. Nepriklausomybės pradžioje, kai dar tik kūrėsi mūsų gimnazija, daugeliu klausimų reikėjo ieškoti kompromiso ir buvo nuspręsta steigti atskiras klases lietuviškai bei rusiškai kalbantiems moksleiviams. Tačiau tokia praktika nebuvo teisinga ir vėliau nusprendėme sujungti šias klases. Be abejo toks sprendimas gimnazijos bendruomenėje sulaukė įvairių reakcijų, buvo nuogąstaujančių, kad rusakalbiams moksleiviams gali būti sudėtinga pasivyti lietuviškai kalbančius bendraamžius. Šie nuogąstavimai nepasitvirtino ir mūsų gimnazijoje besimokantys rusakalbiai vaikai puikiai išlaiko visus egzaminus, įskaitant ir lietuvių kalbos. Tikiu, jog įdėjus pastangų ir turint tinkamą motyvaciją, tikrai įmanoma puikiai išmokti valstybinę kalbą ir gerai išlaikyti valstybinius egzaminus.

    Pakalbėkime apie Lietuvos žydų bendruomenės realijas. Kokie yra svarbiausi dalykai Lietuvos žydų tapatybėje?

    Manyčiau, jog įvairios tautinės tradicijos yra svarbiausias mus vienijantis veiksnys. Be abejo jos yra susijusios ir su mūsų religija, judaizmu. Nors žydų tarpe esama ir nemažai nereligingų žmonių, daugelis jų tautinei tapatybei teikia didelę reikšmę.

    O tarp Lietuvos žydų yra daug žmonių, atsivertusių į kitas religijas, arba priešingai – žmonių, priėmusių judaizmą, nors jų tėvai nėra žydai?

    Manau, jog yra. Nemažai žydų sudaro santuokas su kitų tikėjimų atstovais ir dalis jų tokiais atvejais priima sutuoktinio tikėjimą. Be to, yra daug atvejų, kai vaikai auga šeimose, kuriose tėvai išpažįsta skirtingas religijas, pavyzdžiui, judaizmą bei krikščionybę ir tokiu atveju vaikai paprastai save identifikuoja su kuria nors iš šių religijų, nors yra perėmę daug tiek tėvo, tiek motinos tautos tradicijų, susijusių su religija. Pažįstu ir į judaizmą atsivertusių žmonių, tokiu būdu įsiliejusių į Lietuvos žydų bendruomenės gyvenimą.

    Pastaruosius kelis dešimtmečius Vakarų pasaulyje vyksta vadinamieji „vertybiniai karai“ tarp tradicines moralines vertybes išpažįstančių žmonių ir vadinamųjų progresyvistų. Tarp žydų taip pat esama nesutarimų tarp socialiai konservatyvių žmonių (ypač išpažįstančių ortodoksinį judaizmą) ir tarp sekuliarių bei reformuotąjį judaizmą išpažįstančių jų tautiečių. Pavyzdžiui, JAV absoliuti dauguma sekuliarių žydų palaiko Demokratų partiją, o didžioji dalis ortodoksų balsuoja už konservatyvius respublikonus dėl jų nuostatų šeimos politikos, abortų ir panašiais klausimais. O kokia situacija yra Lietuvoje?

    Iš tiesų, tarp žydų gausu įvairių pažiūrų žmonių. Kartais netgi mėgstame pajuokauti, jog kiekvienas žydas yra savo šalies ministras pirmininkas, nes turi daugybę idėjų, kaip turėtų būti valdoma valstybė. Kaip jau minėjote, tradicinį judaizmą išpažįstantys žydai būna gana konservatyvūs ir palaiko konservatyvias politines jėgas, o sekuliarūs žydai paprastai būna gerokai liberalesni. Kiek tenka bendrauti su Lietuvos žydais, tarp jų taip pat yra įvairių pažiūrų žmonių.

    Kalbant apie vadinamuosius „vertybių karus“, laikausi pozicijos, jog tolerancija kitaip gyvenantiems yra svarbus dalykas demokratinėje visuomenėje, tačiau tai nereiškia, jog būtina pritarti visoms liberalioms naujovėms. Pavyzdžiui, nepritariu patyčioms  kitokios orientacijos žmonių atžvilgiu, tačiau manau, jog tradicinė šeima yra visuomenės pagrindas ir dėl to pasisakau būtent už tradicines šeimos vertybes. Apskritai, pagarba bei tolerancija visuomet turi būti abipusė, ir „progresyvūs“ žmonės taip pat turėtų suvokti, jog ne visiems yra priimtinos jų peršamos naujovės ir savo nuostatas daugeliu atveju reikėtų reikšti santūriau.

    Šiek tiek paliesime vieną skaudžią temą – antisemitizmą. Ar Jums gyvenime yra tekę patirti priešiškumo būtent dėl Jūsų tautybės?

    Deja, taip. Kai kuriems mūsų gimnazijos mokiniams taip pat yra tekę patirti aplinkinių priešiškumą vien dėl to – tautybės. Ypač nemalonu skaityti anoniminius komentarus internete, kuriuose vos ne džiūgaujama dėl Holokausto bei siūloma jį pakartoti. Apskritai, sunku suvokti, kaip galima niekinti kurią nors visą tautą. Pavyzdžiui, galbūt kai kurie nemėgsta žydų dėl jiems nepatinkančio vieno ar kito asmens arba organizacijos. Tačiau nereikia pamiršti, kad visokių žmonių pasitaiko kiekvienoje tautoje. Kai kas nors pasako, jog nekenčia žydų, tokiam žmogui norėtųsi pasiūlyti nesinaudoti Google, Facebook ar net paprasčiausiu šratinuku. Juk šiuos dalykus taip pat sukūrė žydai!

    Kitas dalykas – manau, jog dalies žmonių priešišką nusistatymą žydų tautos ir ypač Izraelio valstybės atžvilgiu lemia vadovavimasis stereotipais bei tam tikrų žinių stoka. Neretai tenka girdėti kaltinimus, jog Izraelis netinkamai elgiasi su arabų mažuma. Tačiau dažniausiai yra nutylima tai, jog Izraelis nesutarimus stengiasi spręsti taikiomis priemonėmis ir jėga naudojama tik tuomet, kai nebelieka kitos išeities. Be to, Izraelis (išskyrus nebent pavienius ekstremistus, kuriuos taip pat smerkia ir patys žydai) niekuomet nevykdo teroro išpuolių prieš arabų civilius, tuo tarpu radikalios musulmonų organizacijos rengia išpuolius būtent prieš Izraelio civilius. Tokios grupuotės tyčia naudojasi civiliais arabais kaip skydu, kad vėliau galėtų apkaltinti Izraelį neva naikinant taikius arabus. Taip pat šiame kontekste dažniausiai nutylima, jog Izraelis teikia daugybę socialinių garantijų arabų mažumai, o, patys to norėdami, Izraelio arabai gali puikiai integruotis į šalies visuomenę.

    Prieš kelerius metus duotame interviu Vitalijus Korakorskis atkreipė dėmesį, jog jį stebina Efraimo Zuroffo veikla, kadangi šis žmogus gana daug bendrauja su Kremliui lojaliais asmenimis, nors antisemitizmo problema Lietuvoje atsirado būtent carinės Rusijos valdžios metais, o Rusijoje ir šiandien gajus antisemitizmas, kurį kursto netgi kai kurie šios šalies valdžios atstovai. Kokia būtų Jūsų nuomonė šiuo klausimu? Gal iš tiesų esama žmonių, kurie yra suinteresuoti antisemitizmo augimu, jog galėtų tai išnaudoti asmeniniais tikslais?

    Vėlgi, esama įvairių žmonių bei organizacijų, turinčių įvairius, anaiptol ne visuomet kilnius tikslus. Asmeniškai yra tekę bendrauti su E. Zuroffu. Šio žmogaus šeima skaudžiai nukentėjo nuo Holokausto ir todėl jam išties rūpi, jog šiandieniniame pasaulyje būtų užkirstas kelias galimiems antisemitiniams išpuoliams. Manau, kad apmąstyti savo veiklą bei įvaizdį derėtų ir Lietuvos tautininkams, jog jų organizuojamuose renginiuose būtų mažiau tokių radikalių ir dviprasmiškų šūkių kaip „Lietuva – lietuviams“, galinčiu įžeisti didelę dalį Lietuvos piliečių.

    Iš tiesų šis šūkis yra prieštaringai vertinamas ir kelia daug diskusijų. Kita vertus, nemanau, jog visi Lietuvos nacionalistai yra priešiškai nusistatę prieš žydus ar kitas tautines mažumas. Pavyzdžiui, teko skaityti apie tautininkų dalyvavimą, tvarkant apleistus už Lietuvos laisvę žuvusių žydų savanorių kapus, taip pat  pagarbius jų lyderių tekstus apie iškilų lenkų kilmės tarpukario Lietuvos veikėją Mykolą Romerį. Be to, nacionalistinės idėjos šiandieninėje Europoje yra aktualios, nes dėl augančios imigracijos daugelis europiečių savo šalyse nebesijaučia kaip namuose. Ši problema taip pat liečia ir žydų tautybės Vakarų Europos gyventojus, nes dėl tarp musulmonų paplitusio antisemitizmo daugėja antisemitinių išpuolių. Tad galbūt problema ne pačiame nacionalizme, bet jo pateikimo formoje? Pavyzdžiui, prof. Vytauto Radžvilo tekste „Lietuva-lietuviams“ išsakomos toli gražu ne ksenofobiškos, o būtent nuosaikaus ir protingo nacionalizmo idėjos, tačiau agresyvus šio šūkio naudojimas masiniuose renginiuose iš tiesų gali asocijuotis su šovinizmu ir kelti pagrįstą pasipiktinimą.

    Pats nacionalizmas savaime nėra jokia blogybė. Priešingai – kiekviena tauta turi teisę į savo valstybę, o imigrantai turi prisitaikyti prie galiojančių visuomenės normų. Pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje daug diskutuojama pabėgėlių klausimu. Daliai šių žmonių iš tiesų reikia pagalbos ir Lietuva tikrai turėtų padėti tokiems žmonėms, tačiau svarbu užtikrinti, kad tarp jų nebūtų potencialių teroristų ir kad atvykėliai tinkamai integruotųsi į Lietuvos visuomenę, perimtų jos kultūrines normas.

    Mes, Lietuvos žydai, tikrai gerbiame Lietuvos suverenumą ir jos tautiškumą, tik pasisakome prieš radikalias idėjas bei raiškos formas. Šiuo atveju galima pažvelgti į Izraelio pavyzdį. Šalies premjeras Benjaminas Netanyahu yra siūlęs šalies Konstitucijoje apibrėžti, jog Izraelis yra žydų tautos valstybė, bet visi jos piliečiai turi lygias teises. Tokiu būdu norima apibrėžti valstybės prigimtį ir jos kultūrines normas. Analogiškai galima teigti, jog kaip valstybė Lietuva yra susikūrusi lietuvių tautos pagrindu, tačiau gerbianti ir užtikrinanti lygias teises visiems šalies piliečiams. Tačiau masinių renginių metu vertėtų rinktis mažiau kontraversiškus šūkius, kurie nesukeltų dviprasmybių ir asociacijų su ksenofobija.

    Visai atsitiktinai prisiminiau vieną neseniai perskaitytą anekdotą: „Pokalbis žydų mokykloje. Mokytojas sako vaiko tėvui: – Jūsų sūnui prastai sekasi šie dalykai (….). Reikės samdyti repetitorių; – O kurie dalykai jam gerai sekasi? – klausia vaiko tėvas; – Na, jam gerai sekasi (…) dalykai; – Puiku, šiems dalykams mes ir samdysime repetitorių!“ Kaip manote, galbūt tai padeda paaiškinti žydų tautybės žmonių sėkmę įvairiose srityse, kuomet tėvai bei pedagogai stengiasi atrasti kiekvieno vaiko talentą, neskuba jo „nurašyti“, kai jam kažkas nesiseka?

    Tame yra tiesos. Dirbdamas su moksleiviais, visuomet stengiuosi, jog jie neprarastų pasitikėjimo savimi ir realizuotų savo gabumus. Laikytis disciplinos ir įvykdyti numatytus reikalavimus privalo visi mokiniai, bet jeigu vaikas yra mažiau gabus kuriems nors dalykams, jokiu būdu negalima jo „nurašyti” kaip niekam tikusio, dažniausiai galima rasti kitų sričių, kur jis galėtų realizuoti savo gebėjimus. Yra ir tokių mūsų moksleivių, kurie vietoj universitetinio pasirenka profesinį išsilavinimą. Svarbu, kad jie būtų dori ir sąžiningi žmonės.

    -Dėkui už pokalbį. Linkime sėkmės, ugdant jaunąją Lietuvos kartą. ■

  • ATGAL
    Apie migrantus, žmogaus teises ir pavojų tautinei valstybei
    PIRMYN
    LIETUVIŲ EMIGRANTŲ ŠEIMA: KALBA IR TAPATYBĖ
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.