Mokesčių reforma: perbrendęs būtinumas ir valdžių neveiksnumas | Apžvalga

Redakcijos žvilgsnis

  • Mokesčių reforma: perbrendęs būtinumas ir valdžių neveiksnumas

  • Data: 2017-11-20
    Autorius: Valentinas Stundys

    Lietuva – aštrėjančių socialinių kontrastų valstybė

    Valstybės finansų ir mokesčių politika nėra savitikslė – ji susijusi su kitomis valstybės viešosios politikos sritimis, valstybės raidos tikslais bei viešųjų paslaugų apimtimi. Mokesčių politika ir jos instrumentai yra ne tik lėšų, reikalingų apmokėti už suteikiamas viešąsias paslaugas, sutelkimo sistema. Ji turi užtikrinti socialinį teisingumą ir orias kiekvieno žmogaus gyvenimo galimybes bei socia­linį saugumą, turi skatinti visuomenės solidarumą ir socialinę atsakomybę.

    Turtingųjų valstybių (high-income countries) įsipareigojimo mažinti nelygybę reitingas

    Mus galėtų guosti, kad tyrimo autoriai, reitinguodami šalis pagal regionus ar turtingumą, Lietuvą, kaip ir kitas ES valstybes (išskyrus Bulgariją ir Rumuniją) priskiria į turtingųjų šalių (high-income countries) bendriją. Taigi, esame geroje kompanijoje, bet toli eilės gale. Ir joks siurprizas, kad vos viena pozicija telenkiame totalitarizmu ir sovietizmo nestalgija sergančią, daugiausiai naftos bei dujų išlaikomą Rusiją.

    Šaltinis: https://www.oxfam.org/en/research/commitment-reducing-inequality-index


    Lietuvos mokesčių sistema stokoja teisingumo, nes didelė mokesčių našta tenka mažas ir vidutines pajamas gaunantiems, kai kurios mokesčių lengvatos yra nepagrįstos ir tarnaujančios siauroms interesų grupėms. Socialinę nelygybę didina nesurenkami mokesčiai, piktnaudžiavimas lengvatomis, verslo apskaitos ir apmokestinimo ydos.

    Gerovės valstybė negali būti kuriama ir nuolat didėjančios skolos sąskaita – pamatinis solidarumo principas reikalauja gyventi pagal turimus išteklius, neperkeliant atsakomybės ateities kartoms, bet prisiimant didesnę naštą tiems, kuriems šiandien geriau sekasi.

    Lietuvos išlaidų struktūra atskiroms valstybės funkcijoms ne itin skiriasi nuo Europos Sąjungos vidurkių, tačiau mūsų paslaugų kokybės rodikliai atskirais atvejais neatitinka bent jau vidutiniškų ES mastu rezultatų. Akivaizdu, kad ypač pagal išlaidas socialinei apsaugai – pensijoms, paramai šeimai ir vaikams bei bedarbiams – gerokai atsiliekame nuo ES vidurkio. Šiuolaikinėse gerovės valstybėse apie 2/3 viešųjų išlaidų skiriama socialinei ir sveikatos apsaugai, švietimui. Lietuva socialinei sričiai skiria tik 15 % bendrojo vidaus produkto (BVP), o ES vidurkis – 28 %. Nors kalbama, kad Lietuvoje daug išlaikytinių, bet tikslinę socialinę paramą gauna tik 4 % žmonių.

    Jei norime lygiuotis į Šiaurės Europos valstybes, tai be mokesčių bei socialinės politikos struktūrinės-sisteminės reformos vargu ar pakelsime skurdo rizikos slenkstį iki Danijos ar Norvegijos lygio.

    Šaltinis: Eurostat, http://ec.europa.eu/eurostat

    Pastaba: nesant atnaujintų duomenų, grafike neatspindėtas ES vidurkis ir tokios valstybės kaip Vokietija, Prancūzija, Italija ir kt.


    Pastaraisiais metais tarptautinės organizacijos ir ekspertai pabrėžia Lietuvoje didėjančią socialinę nelygybę. Skirtumas tarp 20 % gyventojų, gaunančių didžiausias pajamas, ir 20 %, gaunančių mažiausias, yra 7,5 karto. Ši takoskyra vis didėja. Viešajame sektoriuje aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų atlyginimų skirtumas siekia 8–12 kartų. Eurostato duomenimis, 2016 metais Lietuvoje 29,3 procento gyventojų gyveno ties skurdo riba, ir šis rodiklis per pastarąjį dešimtmetį iš esmės nesikeitė. Sodros statistika atskleidžia, kad šių metų pradžioje net 160 tūkstančių dirbančiųjų gavo mažesnį nei MMA (minimali mėnesinė alga) atlyginimą. Mažiausios pensijos ES, mažiausias vidutinis atlyginimas ES ir t. t. – tai įsisenėjusios mūsų problemos. Kylant ekonomikai, jos naudos nejaučia dauguma Lietuvos gyventojų. Tai lemia ir didelę emigraciją, ir Lietuvos kaimų, miestelių tuštėjimą, kvalifikuotos darbo jėgos stygių, regioninę atskirtį. Tik Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos regionai sukuria net 70 % BVP, Vilnius gyventojo pajamų vidurkis 1,5 karto lenkia šalies vidurkį, kitur pajamos net iki 3 kartų mažesnės nei Vilniuje.

    Mokesčių ir BVP santykis Lietuvoje yra apie 28 procentus, kai ES vidurkis – kone 40 %, tačiau nesame „mažų mokesčių valstybė“. ES kontekste mūsų pelno mokesčiai yra maži, kai kurių – turto ar automobilių – nėra, kai kurie vidutiniai (pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokestis (PVM)). Labai ryškiai išsiskiria darbo apmokestinimo nesubalansuotumas: pajamų mokesčio tarifas yra nedidelis, bet kitos įmokos, priskiriamos draudimui – sveikatos ar socialiniam – yra neproporcingai didelės, nors tai tėra paprastas pajamų perskirstymas.

    Moksliniai tyrimai patvirtina, kad pajamų nelygybę lemia 2 veiksniai: mokesčiai ir socialinės išmokos, net ¾ pajamų nelygybės sumažėjimo priklauso išmokoms. Akivaizdu, kad turime ieškoti sprendimų ir finansų bei mokesčių politikoje, jei norime įveikti didėjančią pajamų nelygybę, skurdo mastą ir gyventojų migraciją.

    Išorės, tarptautinių organizacijų, ekspertai negailestingi Lietuvai

    Iš šalies geriau matyti. Tokia taisyklė dažnai pasitvirtina, ypač kai užsisukę vidiniuose ginčuose ir politikų apsižodžiavimuose imame užmiršti esmę – kur einame ir kas šiandien mūsų valstybei yra svarbiausia. Tada prireikia, kad kuri nors tarptautinė institucija pirštu pabaksnotų į tuos valstybės skaudulius, kuriuos dažnai esame linkę apeiti – neva, jei man šiandien neskauda, tai turbūt ir problemos nėra…

    Tokį aiškų parodymą pirštu matėme šių metų vasarį, kai Europos Komisija pateikė Lietuvos socialinės ir ekonominės padėties vertinimą (2017 m. Europos semestras. Struktūrinių reformų pažangos vertinimas). Tada be užuolankų buvo konstatuota, kad pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių Europos Sąjungoje ir didėja nuo 2012 m. Tarp esminių to priežasčių paminėtas ribotas mokesčių sistemos progresyvumas, taip pat silpna (minimali) socialinės apsaugos sistema. EK savo pranešime pabrėžė, kad didelė pajamų nelygybė kenkia ekonomikos augimui ir makroekonominiam stabilumui. Taip pat vertinime atskleidžiama, jog santykinai maži aplinkosaugos ir kapitalo mokesčiai, taip pat išbujojusi šešėlinė ekonomika stumia Lietuvą į padėtį, kai bendros mokesčių naštos lygis tampa vienas žemiausių ES ir tai suponuoja mintį, jog mokesčių bazė Lietuvoje galėtų būti plečiama.

    Dėl skurdo ir pajamų nelygybės pavojaus varpai Lietuvai suskambo ir šių metų liepą, kai su nelygybe ir skurdu kovojanti tarptautinė labdaros organizacija „Oxfam International“ drauge su kita ne pelno siekiančia organizacija „Development Finance International“ paskelbė tyrimo duomenis, kuriuose pateikiamas reitingas, kaip pasaulio valstybių vyriausybėms sekasi tvarkytis su nelygybe. „Įsipareigojimo mažinti nelygybę“ indeksas sudarytas remiantis 152 šalių rodikliais, kurie atspindi, kokį dėmesį vyriausybės skiria socialinėms išlaidoms, mokesčių progresyvumui ir darbuotojų teisėms. Pagal šį reitingą Europos Sąjungoje esame paskutiniai. Pasauliniame reitinge iš apžvelgtų 152 šalių užimame nykią 83 poziciją, užleisdami į priekį visas valstybes koleges iš ES.

    Dėl mūsų ekonominės ir socialinės padėties turi pastabų ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF). Naujausioje Lietuvai skirtoje apžvalgoje (June 2017, Article IV Consultation – Press Release and Staff Report) yra pripažįstama, kad dabartinė Lietuvos vyriausybė remiasi socialios rinkos ekonomikos idėja, tačiau reformas gali būti sunku įgyvendinti, jei nebus sutelkiamas dėmesys į esmines priemones. Taigi, paprasčiau tariant, kol mūsų vyriausybė neišmoks konstruktyviai veikti, tol gražios kalbos ir pažadai liks tik rinkimų programose.

    Prognozuodamas šiųmetinį 3,2 % ekonomikos augimą, TVF kartu perspėja, kad lietuvių pajamų artėjimas prie vakarietiškų uždarbių yra sustojęs. Tad išjudinti šį procesą lieka vienas esminių uždavinių. Fondas taip pat pastebi, kad Lietuvoje mokestinių pajamų ir bendrojo vidaus produkto santykis yra vienas mažiausių Europoje. To priežastys galėtų būti: iš vienos pusės – mokesčių administravimo sistemos ydos bei šešėlinė ekonomika, iš kitos – nedideli mokesčiai ar tam tikrų mokesčių nebuvimas, taip pat skirtinga ekonomikos struktūra.

    Pranešime apžvelgiant mokesčių politiką, konstatuojama, jog pajamų ir pelno mokesčiai yra maži ir apipinti visokiomis schemomis. Turtas ir kapitalas yra silpnai apmokestinami – ypač kapitalo prieaugis per nekilnojamojo turto sandorius.

    TVF atkreipia dėmesį į mažas pajamas gaunančiųjų padėtį, kai jie nuo pirmojo uždirbto euro turi mokėti didžiules, beveik 40 % socialinio draudimo įmokas, o tuo tarpu lengvatos taikomos 15 % pajamų mokesčiui. Taigi siūloma vyriausybei svarstyti, kaip mažinti mažai uždirbantiesiems socialinio draudimo įmokas, kaip aktyvinti darbo rinką ir kaip bedarbiams mokėti dosnesnes pašalpas.

    Kokias reformas žada atėjusieji valdyti?

    Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungos (LŽVS) rinkiminėje programoje, skirtoje ekonomikai ir socialinei politikai, vartojama sąvoka „darni ekonomika“, kuri artima socialiai orientuotos rinkos sampratai. Plačiau dokumente socialinės rinkos idėja paminima ir kiek plėtojama darnos su aplinka, su kitais žmonėmis kontekste. Tačiau, kaip žinia, darna savaime nei įkvepia, nei įgalina judėti tam tikrus procesus. Reikalingi konkretūs siūlymai ir sprendimai. Beje, užsimenama apie Prancūzijos mokestinę sistemą, kuri galėtų būti progresinės mokesčių sistemos pavyzdžiu, tačiau toliau darnaus santykio su aplinka ir kitais žmonėmis nenueinama. Taigi žvelgiant į Vyriausybės programos dokumentą, jokių ryškesnių socialiai jautresnės ekonomikos pasiūlymų nepastebėta. Beje, tai nestebina, nes progresinių mokesčių kabliukas kaskart kairiųjų – socialdemokratai ir šį kartą „kovoja“ už juos – yra kaip asilui morka pakabinama rinkėjui ant kaklo…

    Nežinia, kiek prasmės rinkiminėse programose nuolat kartoti visiems matomus dalykus: regionų socialinį-ekonominį netolygumą, vidinę ir išorinę migraciją, didėjančią socialinę atskirtį ir pan. Kiek esmingiau yra sprendimo būdai. O vienas iš jų – Nacionalinės gyventojų pajamų didinimo programos sukūrimas, kviečiantis tarptautinius mokestinės sistemos ekspertus, taip pat Švietimo sistemos kokybinis pertvarkymas bei viešojo administravimo paslaugų kokybės efektyvinimas. Kreipiamas dėmesys į tai, jog Lietuva turėtų tapti aukštųjų technologijų, kvalifikuotos darbo jėgos šalimi. Regioninei atskirčiai spręsti numatomas finansinių ir administracinių galių vietos savivaldai perleidimas (decentralizacija) bei patogių gyvenimo sąlygų regionuose sudarymas. Apie tai, kad skurdas kelia pavojų visuomenei, jau seniai kalba tarptautiniai ekspertai. Tą pastebi ir LVŽS rinkiminės programos kūrėjai, o vėliau tai atsispindi Sauliaus Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės programoje kaip nuostata ir tikslas suteikti Lietuvos žmonėms laimės.

    Vyriausybės programos socialinės kryptys

    Kaip rinkiminius pažadus sekasi įgyvendinti S. Skvernelio ministrų kabinetui? Kaip jau minėta, apibrėžties, kas yra socialios rinkos ekonomika, nepateikiama. Galime tik miglotai nujausti, jog tai būsena, kurią galima pasiekti pagerėjus gyvenimo sąlygoms. Vyriausybės programoje paminima, kad klestėjimui ir ekonomikos augimui žalingi veiksniai yra nekonkurencinga švietimo sistema, sparčiausiai visoje ES mažėjantis gyventojų skaičius, didelė socialinė ir ekonominė atskirtis, neefektyvios ir fragmentiškos politinė, švietimo, profesinių sąjungų ir verslo asociacijų sistemos, eksporto ir importo santykio disbalansas. Kiek įdomiau, kaip šie iššūkiai ir nepalankūs veiksniai sulaukia deramų įveikos priemonių. Bandant rasti vientisas programinių nuostatų gijas, su apgailestavimu tenka stebėti, jog stokojama ryžto, drąsos, o sykiu ir konkretumo. Dažnai pasiūlymai tėra deklaratyvaus pobūdžio, paženklinti fragmentuotais šūkiais: „sieksime“, „skatinsime“, „pritrauksime“. Ypač tai matome regionų plėtros dalyje. Kiek konkretesnis tikslinių išmokų šeimoms, auginančioms vaikus, klausimas. Realūs gaunami pinigai lyg ir didėja, bet be reikalo ketinama atsisakyti neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) už vaikus. Beje, Vyriausybės programoje žadėti 60 eurų kiekvienam vaikui pavirsta 30, o gausioms šeimoms už 3 ir paskesnį vaiką vietoje žadėtų 75 eurų, lieka tai, kas lieka… Tiesa, yra 153 eurų riba asmeniui, kai galima papildoma keliolikos eurų išmoka.

    Yra Vyriausybės programos punktas, tarsi vienu riebiu brūkšniu nubraukiantis visą įsivaizduojamai įmanomą socialios ir atsakingos rinkos idėją, – „… įvesti progresinius mokesčius, kai tam bus palanki visuomenės nuomonė“. Tai ar ne apie mokesčių progresyvumą kalba Pasaulio banko, Europos Komisijos ir kitų tarptautinių institucijų ekspertai? Rinkdami LVŽS, rinkėjai balsavo už socialinės atskirties mažėjimą, geresnio gyvenimo galimybę. Kokiu lygmeniu reikia visuomenei pribręsti, kad politikai suprastų, jog visuomenė pritaria mokesčių progresinių tarifų idėjai? Gal ne visuomenė, o politikai turi išdrįsti imtis kardinalios reformos? Tikslingiau būtų diskutuoti apie mokestines sistemos pakopas, lanksčiau traktuoti tarifų taikymo ribas, tiesiog pasiskaičiuoti, o ne iškart pareikšti, jog to nedarysime. Bandant gelbėtis iš tokio akibrokšto, numatomas algų indeksavimas, minimalios algos didinimas. Tiesa, pasitikima darniu dialogu su šakinėmis profesinėmis sąjungomis, kolektyvinėmis sutartimis su darbdaviais ir, matyt, premjero tvirtu žodžiu.

    Tiek rinkimų programoje, tiek Vyriausybės programoje buvo konstatuota, jog mokesčių lengvatos, kurios suteiktos kai kurioms asmenų grupėms, nepagrįstai sudaro joms palankesnes sąlygas bei pakerta solidarumą, tačiau tenka konstatuoti, jog vyriausybės programos įgyvendinimui skirtame priemonių plane numatyti pakankamai ilgi pereinami laikotarpiai esamos situacijos išlaikymui. Taigi neskubama, sudaromos sąlygos bet kada priimtus sprendimus pakeisti.

    Apibendrinant pastebėtina tai, jog Lietuvą valdanti koalicija tiki, kad žmonės gyvens ilgiau, bus laimingesni ir santarvė bei darna juos lydės. Žinoma, galima taip tikėti, tačiau tikėtis, jog, neatliekant aktyvių veiksmų, viskas savaime išsispręs, primena vieno instituto jau daugiau nei 20 metų į sąmonę ir pasąmonę kaip magišką užkalbėjimą kartojamą dogmą, jog rinka viską sutvarkys ir išspręs. Tenka, matyt, sutikti su LR prezidentės nuomone, jog pateiktos mokesčių sistemos pertvarkos gairės neužtikrins socialinio teisingumo. Reikalingi kompleksiškesni ir labiau žmonių realaus gyvenimo problemas užčiuopiantys sprendimai.

    Programa – tik žmonių gundymai?

    Visai neseniai SEB banko ekonomikos prognozių pristatyme finansų ministras Vilius Šapoka apibendrino šios Vyriausybės siekius, paaiškindamas, kad progresiniai mokesčiai Lietuvoje atneštų daugiau žalos nei naudos, nes yra per mažai daug uždirbančių asmenų. Beje, visiškai taip pat teisinosi gerokai anksčiau ir socialdemokratų premjerai. Anot V. Šapokos, įvedus progresinius mokesčius, šalyje nebūtų surenkama daugiau pajamų, nes uždirbančių daugiau nei 4 tūkst. eurų per mėnesį tėra 0,8 procento dirbančiųjų. Įdomiai dogmatiška ministro logika: tiesmukai daugiau nurėžti nuo didesnių pajamų ir tiek. Savo kalboje ministras dar pasiteisina, kad mokestinės priemonės pajamų nelygybės mažinimą lemia tik keliolika procentų. Tai jei jau taip, didinkim išlaidas socialinei apsaugai, nes išmokos yra efektyvesnės, o ir nuo ES vidurkio per kelias mylias atsiliekame. Panašu, kad, deja, šios abi priemonės yra veiksmingiausios. Skeptiškai ministras vertino ir siūlymą progresyvumą įvesti mažinant mokesčių naštą mažiausiai uždirbantiems, o pajamų stygių kompensuojant nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčiais. Tiesa, ministras pripažino, kad didžiausia Lietuvos problema – skurdo mastai, bet gerokai glumina jo įsitikinimas, kad mokestinės priemonės nieko bendra su skurdo mažinimu neturi. Suprask, šita valdžia nieko iš esmės nesiruošia keisti. Tiesa, jau po kelių dienų tas pats ministras džiūgavo, kad ekonomika auga, kad bus biudžeto perviršis – taigi vėl galės šį bei tą patrupinti žmonėms. Įsitikinimas, kad ekonomikos augimas mums padės išspręsti visas problemas, yra labai patogus šiandien, priimant vienadienius, paternalistinius sprendimus, tačiau nieko bendra neturi su kompleksiniais sprendimais, kad mokesčių politika būtų socialiai jautri ir teisinga. Ir dar. Jei jau daug metų kapanojamės vietoje: vieną mokestį kilstelim, kitą pamažinam, mestelim daugiau socialinėms išmokoms, tačiau faktas toks, kad pajamų nelygybė ir toliau didėja, vadinasi, mūsų sistema nėra taip progresyvi, kad realiai įveiktų tą nelygybę. Reikalingi drąsūs sprendimai.

    O Europoje yra kiek kitaip

    Pajamų mokestis „paliečia“ visus gyventojus, nes juo apmokestinamos gautos pajamos. Šis mokestis gali būti proporcinis arba progresinis. Valstybės, įsivedusios proporcinį pajamų mokestį, visus dirbančiuosius apmokestina tiek pat, nepriklausomai nuo to, kiek pajamų gauni. Ir minimalų atlyginimą uždirbantis, ir keliolika tūkstančių eurų uždirbantis žmogus šiose valstybėse pajamų mokesčio sumoka tokią pačią proporciją. Valstybės, įsivedusios progresinį pajamų apmokestinimo būdą, uždirbantįjį apmokestina skirtingai. Kuo didesnės žmogaus pajamos, tuo didesnį pajamų mokestį valstybei jis turi sumokėti, o esant minimalioms pajamos, dažnai šis mokestis išvis nėra taikomas.

    Proporcinis mokesčių tarifas dažniau taikomas Rytų ir Vidurio Europos valstybėse. Čekijoje, Estijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, iš esmės ir Lietuvoje taikomas tik vienas pajamų mokesčių tarifas, nepriklausomai nuo to, kiek pajamų gauni. Čekijoje šis tarifas yra 15 %, Rumunijoje – 16 %, Vengrijoje – 15 %, Estijoje – 20 %.

    Progresinis mokesčių tarifas taikomas beveik visose Vakarų Europos valstybėse ES narėse. Kiekviena iš jų savaip nustato, kiek mokesčių tarifų, kokio dydžio ir nuo kokios pajamų sumos juos taikyti. Tad šių mokesčių įvairovė Europos Sąjungos šalyse tikrai didelė. Pavyzdžiui, Airija įsivedusi du pajamų mokesčio tarifus – 20 ir 40 %. Graikija tris – 22, 32, 42 %, Prancūzija keturis – 0, 14, 30 ir 41 %. Pagal tarifų kiekį ES neabejotinai pirmauja Liuksemburgas, kuriame taikomi net 18 skirtingi pajamų mokesčio tarifai. Pagal dydį pirmauja Belgija, dalį savo piliečių apmokestindama net 50 % pajamų tarifu. Nuo 2018 metų Latvija irgi pradės taikyti progresinius pajamų mokesčius. Darbuotojai, uždirbantys iki 20 tūkst. eurų per metus, mokės 20 % pajamų mokesčio nuo savo pajamų, 20–55 tūkst. per metus uždirbantieji mokės 23 % pajamų mokestį, o uždirbantys daugiau nei 55 tūkst. eurų per metus – 31,4 % mokestį.

    Ką daryti?

    Ryžtingai imtis mokesčių kompleksinės, ilgalaikės reformos, jei pripažįstama, kad nemažėjanti gyventojų pajamų nelygybė daro neigiamą poveikį šalies ekonomikos tvarumui ir gyventojų migracijos mastams, kad nemažėjančios skurdo apimtys yra socialinės atskirties ir grėsmės nacionaliniam saugumui veiksnys, kad mokesčių sistema nėra socialiai teisinga ir skaidri, nes didelė mokesčių našta tenka mažas ir vidutines pajamas gaunantiems, kad kai kurios mokesčių lengvatos yra socialiai nepagrįstos ar neefektyvios, kad nesubalansuotas darbo apmokestinimas, kad mokesčių įplaukų ir BVP santykis, socialinio draudimo sistema ir socialinės apsaugos finansavimas neatitinka gerovės valstybės standartų, kad…

    Būtina nedelsiant atlikti valstybės mokesčių sistemos vertinimą ir parengti jos reformos planą, siekiant realiai mažinti gyventojų pajamų nelygybę ir skurdo apimtis, įtvirtinant verslo apmokestinimo skaidrumą ir paprastumą, sudarant mokestines galimybes verslo plėtrai ir technologiniam atnaujinimui, skatinant savivaldybių finansinį savarankiškumą ir regioninę plėtrą. Būtina parengti Sodros integravimo į bendrą valstybės biudžetą bei gyventojų pajamų ir kitų įmokų, priskiriamų draudimui, integravimo projektą bei jį įgyvendinančius teisės aktus.

    Būtina parengti mokesčių tarifų pertvarkos projektus, siekiant padidinti darbo apmokestinimo progresyvumą bei kitų mokesčių tarifų skaidrumą ir pagrįstumą.

    Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, Vyriausybei paskelbus mokesčių reformos planus, vienareikšmiškai pastebėjo, kad būtina parengti esminę mokesčių reformą, kad būtini sprendimai dėl abejotinų mokesčių lengvatų, dėl geresnio PVM surinkimo, dėl platesnės nekilnojamojo turto mokesčio bazės, dėl transporto priemonių aplinkosauginio mokesčio, dėl darbdavio ir darbuotojo socialinio draudimo įmokų sujungimo.

    Ne vienas ekonomikos ekspertas ragina imtis rimtos, sisteminės mokesčių reformos. Apie tai nuolat kalba prof. Raimondas Kuodis, pateikdamas Skandinavijos pavyzdžius, parodydamas dabartinės mūsų mokesčių sistemos neteisingumą, neskaidrumą – „gyvulių ūkio“ apraiškas, ragindamas kreipti sistemą tiek į horizontalų, tiek į vertikalų mokesčių teisingumą.

    Kompleksinės mokesčių reformos reikalingumą pabrėžia „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Pavyzdžiui, šį rugsėjį aptardamas „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ galimus mokesčių sistemos pokyčius, jis pastebi, kad Lietuvoje įstatymai yra sukurti tokie, jog turto mokesčių de facto nėra. Ir turbūt esame vienintelė tokia valstybė Europos Sąjungoje. Pasak eksperto, reikia kompleksinio požiūrio, kaip keičiasi turto mokesčiai Lietuvoje, ir kaip jie keičiasi kitų mokesčių kontekste.

    Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas, išsakydamas savo idėjas Lietuvai Delfi.lt laidoje „Gyvai“, atkreipia dėmesį į didelę darbo apmokestinimo naštą. Jis siūlo mažinti socialinio draudimo mokesčius kone perpus, sujungti vadinamąsias darbdavio ir darbuotojo dalis į vieną ir keisti požiūrį į tai kaip į draudimo įmoką, o ne mokestį. Žinia, įgyvendinti tokius siūlymus be struktūrinės visos sistemos reformos būtų neįmanoma.

    Spalio pradžioje portale Delfi.lt išspausdintame interviu su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atstovu Michaeliu Fosteriu, yra pabrėžtinai aptariamos pajamų nelygybės temos. Šią nelygybę M. Fosteris siūlo mažinti būtent mokestinėmis priemonėmis, socialinės ir darbo politikos pokyčiais. Ekspertas be užuolankų pastebi, kad Lietuvoje labai mažai išleidžiama socialinėms reikmėms, o dabartinė mokesčių sistema yra nepakankamai progresyvi.

    Deja, kol kas viskas lieka savo vietoje, nes valdančių politikų a priori neigiami bet kokie kardinalūs mokesčių sistemos pakeitimai, kaip neva neduosiantys jokios naudos. ■

  • ATGAL
    Dešinėn ar į priekį?
    PIRMYN
    Kuo toliau į Rytus, tuo prastesnis maistas?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.