Monblanas – kai mintys susilieja su kvėpavimu… | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Monblanas - kai mintys susilieja su kvėpavimu...

  • Data: 2013-10-11
    Autorius: Gerimantas Statinis

    Gerimantas Statinis Monblano viršūnėje Gerimanto Statinio asmeninio archyvo nuotrauka

    „Įkvėpiu mintis tarsi orą, o su jomis gaunu ir deguonies, viskas taip reliatyvu, kad net nebežinau, ar aš kvėpuoju, ar košiu pro dantis išmintį. Tiesa, į kalnus ir einu pasisemt išminties, tuomet viskas gerai.“ Tokios mintys gali ateiti tik išretėjusiame ore, kur deguonies lieka kur kas mažiau įprastos normos. Tačiau žinau, reikia dažniau kvėpuoti ir viskas bus gerai, tai juk atsitinka nebe dešimtą kartą. Matau, bendražygiams, perpus jaunesniems, aklimatizacinio žygio buvo per mažai: jiems svaigsta galva ir pykina. Tačiau reikia judėti ir kažkuo užsiimti, tuomet pasimiršta negalia, negalima gulėti, manant, kad tokioje pozoje pailsėjus negerovės praeis. Kasame sniegą, statome palapines, verdame vakarienę, ruošiame įrangą rytdienos startui į viršūnę, rašome dienoraštį, tvarkingai dėliojame reikalingus daiktus – vienus palikti bazinėje stovykloje, kitus pasiimti su savimi į viršūnę.

    Susiruošti į kalnus nėra paprasta, nes kiekviena smulkmena ten gali pavirsti tikra tragedija. Svarbiausi yra keli dalykai: gera kuprinė, batai, kepurė, prožektorius ir akiniai nuo saulės. Be jų kalnuose gali trumpam apakti. Prieš kelionę reikia morališkai nusiteikti, susitaikyti su mintimi, kad bus sunku. Palaužti savo tingėjimą geriausia rytais lakstant krosiukus – tai ne tiek fizinis krūvis, kiek valios ugdymas. Apgalvoti reikia visas smulkmenas. Ten, viršuje, šalta ir pučia labai stiprūs vėjai, todėl prie mažos vėliavėlės su kregždute iš anksto prisiuvu mažas kilpeles, kurias, jau žinau, užmausiu ant treko lazdos, kitaip vėjas ją gali išplėšti iš rankų. Mažesnę, popierinę, oranžinę vėliavėlę susuku į ritinėlį ir suklijuoju lipnia juosta – viršuje tereikės peiliu brūkštelt ir ji išsiskleis, o peilis visada šalia, kišenėje. Be šių, reikėtų ir trispalvę pasiimti, tačiau virš Monblano ši plevėsavo ne kartą, todėl ją palieku namie. Į kalnus su „Ditmos projektai“ kelionių agentūra keliauju jau šeštą kartą, todėl visiškai pasitikiu jos žygio vadovais.

    Šamoni miestelis įsikūręs žaviame slėnyje, aukščiausio Europos kalno, kai išpopuliarėjo žiemos sporto šakos ir iš Europos pasipylė keliauninkai, norintys paliesti amžinuosius Savojos ledynus. Čia tikra kalnų keliautojų, parasparnininkų, laipiotojų uolomis ir alpinistų Meka. Daugelis turistinio inventoriaus parduotuvių dirba iki vėlyvos nakties, tokio pasirinkimo neteko dar matyti, tačiau kainos aukštos, kaip ir visiems ekstremalios industrijos rakandams. Yra ką veikti ir nemėgstantiems fizinio krūvio: daug muziejų, galerijų, keltuvų ir traukinukų, keliančių į pačias viršūnes. Jau ko vertas technikos stebuklas Aiguille du Midi – Vidurdienio Smaigalio kalnas (3842 m), į kurį pasikėlus iš Prancūzijos galite nusileisti į kitą slėnį, esantį jau Italijoje. Kavinių ir restoranų gausa kviečia svečius ragauti viso pasaulio virtuvių patiekalų, tačiau visos šios gėrybės apačioje, slėnyje, o mes kopiame į viršų. Net naktį, kai keliamės Monblano šturmui, matome neužgesusias Šamoni šviesas – ten dar vidurnakčio linksmybių įkarštis.

    Ant uolų, šalia trobelės Refuge de Tete Rousse (3167 m), matome pritvirtintą gražų metalinį edelveisą – liūtpėdę, tai lenta 2003 m. čia žuvusiai Lijanai Kasevičienei atminti. Šalia jos – kitų trijų lietuvių (Vytauto Domino, Arūno ir Laimos Tumynų), žuvusių 2009 m. akmenų griūties metu, paminklinė lenta. Visas būrys lietuvaičių čia padėjo galvas lipdami į Monblaną, ypač baisus šis mirties kuluaras, praėjimas per ledyno liežuvį, nuo kurio nuolat rieda akmenys. Tai bene pavojingiausia atkarpa pakeliui į viršūnę. Pro šią vietą eina visi, tik ne visiems pasiseka. Žvalgai stebi situaciją ir duoda ženklą skubiai praeiti, rodos neilgą, atkarpą. Nagės arba katės ant batų padeda neslidinėti, svarbu iš pirmo karto peršokti kuluaro viduryje upelio vagą ir bėgte leistis į kitą pusę. Kai matau priekyje einančią merginą, susirišusią virve su vaikinu, apima negera nuojauta. Staiga visi ima šaukti „akmuo, stok!“, tačiau mergina nesustoja ir tai jai išgelbsti gyvybę. Lagamino dydžio akmuo, pasileidęs tiesiai į judančią merginą, staiga pakeitė kryptį ir, jeigu ši būtų stovėjusi, jos likimas būtų nulemtas. Besileidžiant per kuluarą širdis ima šokinėti tarp krūtinės ir kulnų, burna išdžiūsta, net negaliu ištarti žodžio. Laimingai praėjęs šią vietą jaučiuosi tarsi žaidęs rusišką ruletę, bet žinau, ją reikės dar kartą žaisti grįžtant.

    Sniego kalvos prabudus saulei suspindi „laumės smegenimis“ – milijonai „swarovskių“ regimi tik plika akimi, tačiau be akinių geriau į juos nežiūrėti. Pradžioje dominuoja tamsiai melsva spalva, vėliau – žydra, o saulei atsimerkus auksu užliejamos ledo kupros. Dangus įgauna permatomo pyrago įvaizdį. Kai pasiekiu 4810 metrų Monblano viršūnę, visi glėbesčiuojamės, tarsi patekę į rojų, aš iš to grožio net susigraudinu – oras toks vaiskus ir aplinkui matyti neaprašomi ir neapsakomi toliai. Jaučiamės „pateptaisiais“, kuriuos kalnas įsileido, o mintyse skamba Salomėjos Neries citata: „O baltieji kalnai, o baltieji kalnai, nusilenkt aš Jums kaip dievams atėjau“. Ant aukščiausio Europos kalno išskleidžiu TS-LKD ir Lietuvos krikščionių demokratų vėliavėles. Jos gražiai plazda, tačiau objektyvui sunku tokioje kosmoso erdvėje pagauti jas mažas virpančias. Gal jos pačios išsigando šitokio aukščio, nes Lietuvoje tik pažeme vaikščiojo? Tačiau kalnų grožis ir aukštis yra svaiginantys, kartą pabuvojus

  • ATGAL
    Rūstus poliarinis Uralas
    PIRMYN
    Agnė Bilotaitė: gera knyga yra savotiški vaistai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.