Moterų lūpomis prabilo Lietuva | Apžvalga

Įžvalgos

  • Moterų lūpomis prabilo Lietuva

  • Data: 2012-05-16
    Autorius: Raminta ŽŪSINAITĖ, Jurgita JARAŠŪNIENĖ

    Motina, moteris lietuvių kultūroje ir savimonėje visada stovi ant tam tikro pjedestalo, į ją žvelgiama be išlygų pagarbiai. Kita vertus, tai užkrauna mūsų Moteriai ir nelengvą naštą – ji gerbiama, mylima, tačiau iš jos ir daug reikalaujama. Neatsitiktinai ir Lietuvos valstybės istorija pareikalavo didelio iškilių moterų indėlio ir aukos. Istorinių Lietuvos moterų ginklai – tai intuicija, meilė, išmintis, dvasingumas. Moteris – kūrėja, kovotoja, švietėja, tačiau jaučianti, išgyvenanti, netgi klystanti – tokios iškiliausios Lietuvos istorijos moterys atsiskleidžia Pilaitės liaudies teatro vadovės Dalios Tarailienės epinėje dramoje „Mano vardas – Lietuva“. Teatras susikūrė 2008 metais, o šis spektaklis teatrui yra jau trečiasis. Šio spektaklio premjera 2010 metais buvo skirta Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui, Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti ir naujam Lietuvos tūkstantmečiui pradėti. Nuoširdžiai sveikindama visas Lietuvos Mamas su jų diena, „Apžvalga“ pakalbino spektaklio režisierę ir aktores, suvaidinusias dešimt Lietuvos istorijoje aukso raidėmis įrašytų moterų.

     
     

    Dalia Tarailienė (Lietuva). (Pauliaus Saudargo nuotr.)

    Dalia TARAILIENĖ, scenarijaus autorė ir režisierė (spektaklyje atlieka Lietuvos vaidmenį)

    Kaip gimė idėja sukurti spektaklį „Mano vardas – Lietuva“?

    „Mano vardas – Lietuva“ – trečiasis mūsų teatro spektaklis. Pilaitės teatrą įkūrėme prieš ketverius metus ir kaip tik atėjo laikas rimtam spektakliui, nes iki tol statydavome smulkesnius, skirtus tam tikroms progoms pasirodymus. Kai prasidėjo Lietuvos vardo tūkstantmečio ažiotažas, pagalvojau, kad reikėtų sukurti tokį gražų lietuvišką montažą. Išgirdau kalbų, kad kuriami įvairiausi planai šia proga paminėti Vytautą, Smetoną, Basanavičių, Darių ir Girėną, Gediminą ar Mindaugą ir daug kitų. Tuomet stabtelėjau ir pagalvojau – o kur moterys? Kur dingo Lietuvos moterys, Lietuvos motinos, kurios praktiškai ant rankų išnešė Lietuvą? Taip, vyrai ėjo kančia, jėga, kitokia kova, bet moterys ne ką mažiau savo meile ir intuicija kovojo. Tuomet tvirtai apsisprendžiau parašyti kūrinį, kuriame moterys būtų išaukštintos tiek, kiek iš tikrųjų jos yra vertos.

    Aš nesu profesionali režisierė ar aktorė, esu filologė, bet, matyt, viduje yra Dievo duoti tie kūrybos krisleliai. Jei rašau kokį sceninį kūrinį, iš karto pamatau spektaklio visumą: kokie žodžiai turi būti pasakyti, kaip viskas vyks scenoje, kokie įvykiai po ko dėliosis. Jau rašydama kūrinį galvoju apie kiekvieną personažą ir kas tą vaidmenį galėtų atlikti. Pirmiausia pradėjau galvoti apie spektaklio personažus vienijantį vaidmenį – tūkstantmetę Lietuvą. Ji per tą tūkstantmetį buvo visokia. Ji įplazdena į sceną ir pradeda pasakoti, ką matė, ką išgyveno, ir po truputį kviečia tas moteris, kurios per tūkstantmetį ėjo tuo pačiu keliu ir paliko savo pėdsaką. Nusprendžiau, kad mūsų tautinis drabužis geriausiai atspindi tai, ką Lietuva yra išgyvenusi. Lietuva – tai didingas personažas, o mūsų tautinis drabužis yra labai spalvingas ir įvairus, jis – ir prabangus, ir kuklus, paprastas ir iškilmingas. Ant to tautinio drabužio yra sugulusi visa tūkstantmečio Lietuva. Spektaklyje ji kaip motina už rankos įveda ir išveda kiekvieną moterį. Moterų personažai turėjo būti tipiškos lietuvės moterys – mylinčios tėvynę, pasiaukojančios šeimai, savo gentainiams. Svarbiausi spektaklio moterų atributai – šventumas, švelnumas, vidinė tvirtybė ir ėjimas per gyvenimą kaip per kovą, šypsantis, nedejuojant. Aš savo personažais norėjau kalbėti tai, ko šiandien viešumoje nedrįsčiau pasakyti, nes bijočiau įžeisti ką nors kitaip mąstantį. Šios moterys išsako, išrėkia tuos skaudulius, ką aš šiandien noriu pasakyti. Per jas tai išsakyti aš nebijau.

    Spektaklį pradeda Gražina. Jos personažas yra gana ramus, be didelių konfliktų. Gražinai svarbiausia yra meilė tėvynei, meilė vyrui ir svarbiausia pareigos, garbės jausmas, tai, ko šiais laikais pasigendame. Barborą Radvilaitę lydi stipri dvasinė meilė ir pasiaukojimas, suvokimas, kad žmogus ne tik gyvena savo uždarame rate, bet turi jausti atsakomybę savo laikui, kraštui, savo tautos žmonėms. Emilija Pliaterytė kitokia – ji kovotoja, maištautoja. Galvojau, juk Lietuva savo atgimimą pradėjo nuo kaimo, nuo tikro, paprasto lietuviško žodžio. Tada į sceną išeina trys švietėjos – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Šatrijos Ragana ir Žemaitė, po jų pasirodo Ieva Simonaitytė. Tai šviesuliai, kurie iš tikrųjų pažadino numirusią Lietuvos kultūrą. Po jų scenoje pasirodo Salomėja Nėris su savo dvasine kančia. Šis personažas natūraliai išėjo stipriausias. Tai visos dramos kulminacija, degimas per visus jausmų registrus. Salomėja Nėris scenoje gulasi kryžiumi ir išrėkia: „Prikalkite mane prie žemės, nes tėvynę aš labai mylėjau.“

    Po Salomėjos Nėries atsiranda Marija Gimbutienė, kuri suteikia nusiraminimą. Ji savo ramumu, mokslininkės povyza labai tiksliai sudėlioja, kas yra moteris, kas yra šeima, kas yra vyro ir moters santykis, kas yra praeitis ir dabartis, kas yra tėvynė, giminė, gentis. Tačiau spektaklio nuotaika vėl užkeliama ant bangos, kai į sceną išeina Loreta Asanavičiūtė, priverčianti ne vieną nubraukti ašarą.

    Kiekviena moteris savo monologo pabaigoje pasako tokius žodžius: „Einu į meilę – ji yra kova, einu į meilę – ji yra kančia, einu į meilę – ji yra šviesa, einu į meilę – ji yra tiesa.“ Šiuos žodžius kiekviena ištaria pagal savo charakterį, pagal savo tipažą – kovotojos, švietėjos, kentėtojos. Bet visos galiausiai išeina į meilę, nes moterys be meilės negali gyventi.

    Kuriant spektaklį, labai svarbus režisieriaus ir aktorių tarpusavio sutarimas. Aktorius turi paklusti numatytai režisūrinei linijai, bet režisierius negali išspausti iš aktoriaus nenatūralumo. Aš labai džiaugiuosi visomis savo aktorėmis, nes jos kiekviena gyvena savo personaže, nė viena nevaidina. Tai didžiulis laimėjimas. Vienas režisierius po spektaklio man pasakė: „Nėjau kaip kritikas, nėjau kaip režisierius, bet su malonumu žiūrėjau kaip žiūrovas, nes jūsų visų intuicija yra tokia gili, kad pasiekėte daugiau negu kai kurie aktoriai, praėję specifinius mokslus.“

    Kodėl būtent per moterų prizmę pasirinkta perteikti Lietuvos istoriją?

    Lietuva yra ji, tėvynė yra ji, gimtinė yra ji. Mes visi ateiname iš moters, iš motinos. Mes visi ateiname iš savo tėvynės. Tauta susidaro iš žmonių, bet juos sujungia tėvynė tarsi vienetas. Visos šios moterys per tūkstantį metų pademonstravo tai, ko šiandien kosmopolitiniame pasaulyje sunku berasti. Mano tikslas buvo pakelti nusmukdytą moters orumą, iškelti moterį taip, kad ji pasijaustų vertinama, parodyti jos išdidumą. Jei motina įskiepija vaikui visas tikrąsias dorybes ir vertybes, žmogus išauga visavertis, garbingas, atsakingas, tikras savo valstybės pilietis. Moteris rūpinasi gyvenimu – juk kartu su gyvybe ateina gyvenimas. Jinai kuria gyvenimą, jinai yra pirmoji kūrėja.

    Kaip Jums pavyko atrinkti tiek šaunių aktorių? Kaip buvo paskirstyti vaidmenys?

    Su visomis aktorėmis mane suvedė tiesiog likimas. Vienas moteris iš karto turėjau mintyje dar rašydama scenarijų, su kitomis susitikome įvairiuose mums artimuose renginiuose, dar kitas pasiūlydavo mano pažįstami žmonės. Kai buvo surinktos visos aktorės, pirmiausia kiekvienai daviau paskaityti tekstą ir leidau pasirinkti. Praktiškai visos išsirinko tai, ką aš ir buvau joms numačiusi. Kiekviena pasirinko tą personažą, kurį jos pajuto iš vidaus, savo esybe. Įdomu tai, kad netgi iš išorės nemažai aktorių iš tiesų yra panašios į spektaklio herojes: panašios ne tik veido bruožais, bet ir sėdėjimo bei kalbėjimo maniera, elgesiu, ekspresija ar, atvirkščiai, romumu. Manęs klausia, kaip man pavyko surinkti šias moteris. Bet aš atsakau, kad ne aš jas surinkau, jos pačios atėjo, jas čia suvedė pati Lietuva. Žinoma, nebuvo apsieita ir be nesklandumų. Būna, kad aktorės suserga ar dėl kitų priežasčių negali dalyvauti vaidinime, būna, kad apskritai atsisako vaidinti taip pat dėl natūralių gyvenimiškų aplinkybių. Vis dėlto aš manau, kad niekas nevyksta atsitiktinai, viskas susidėlioja taip, kaip ir turėtų. Mes visuomet atrasdavome išeitį, reikiamu momentu visada atsirasdavo kažkas kitas, kas su dideliu polėkiu įsiliedavo į mūsų kolektyvą. Tikriausiai Dievulis nori, kad tas spektaklis gyvuotų, kad mes jo nenutrauktume, kad jis toliau augtų ir visi galėtų juo džiaugtis, todėl ir gelbsti visas mūsų situacijas.

    Kaip gimė patys tekstai? Iš kur sėmėtės minčių, ar viskas atėjo per Jūsų asmeninę, kūrybinę patirtį?

    Aš jau seniai ir daug rašau. Pirmiausia aš susirinkau visą medžiagą apie kiekvieną heroję, kiek kas buvo parašęs ar pasakęs. Ir kai jau kiekviena šių moterų manyje „apsigyveno“, tekstai atsirado savaime. Būdavo, paryčiais pabusdavau ir lovoje pradėdavau rašyti – ir rašydavau tol, kol viskas susidėstydavo. Turiu pasakyti, kad vėliau teksto aš beveik ir netaisiau, taip kaip parašiau, taip jis ir skambėjo mano herojų lūpose. Kai kurioms ta pradžia buvo tokia nedrąsi, o kai kurios jautėsi iš karto, nuo pirmos minutės savo kailyje.

     
     

    Julija Lašinskaitė (Salomėja Nėris). (Pauliaus Saudargo nuotr.)

    Julija LAŠINSKAITĖ

    (Salomėja Nėris)

    Kuo artimas Jums Salomėjos Nėries Personažas?

    Man jis yra tikrai artimas, buvo visai nesunku įsigyventi. Aš jau kai pirmą kartą skaičiau tekstą, jaučiau, kad man tinka šis vaidmuo. Sunku buvo atsakyti, kuo tinka, nes esu jauna ir tragiškos gyvenimo patirties, kaip Salomėja, neturėjau. Vis dėlto, kaip ir ji, esu poetiškos sielos, rašau eiles, mane būtent ir pastebėjo „Poezijos pavasaryje“, gal dėl to man lengva įsigyventi į šį vaidmenį. Be to, Salomėja Nėris yra paprasta ir jos apranga paprasta, ji yra tarsi paprastumo įsikūnijimas, tačiau kartu ji išgyvena labai gilius jausmus ir man tai labai patinka, nes aš pati esu tokia.

    Man labai patinka, kad šis spektaklis suvirpina širdį net skeptiškiausiai nusiteikusiam žmogui, būtent patriotiškumo prasme. Mano vaidmuo daug ką sugraudina ir galbūt priverčia susimąstyti, kaip jis pats myli Lietuvą. Spektaklis paskatina prisiminti meilę tėvynei. Tai yra labai geras jausmas.

    Kaip manote, kodėl būtent Jūsų vaidmeniu spektaklyje pasiekiama kulminacija?

    Kulminacija išėjo ne tiek dėl manęs pačios kaip aktorės, bet dėl teksto ir dėl to, kad Salomėja Nėris žiūrovams daug reiškia. Tekstas labai paveikus, be to, jame yra daug eilėraščių. Man atrodo, kad ne dėl mano vaidybos, o dėl teksto daugelis žiūrovų susigraudina. Man Salomėjos Nėries asmenybė visada buvo įdomi, visuomet patiko.

    Gal ketinate keisti profesiją ir tapti profesionale aktore?

    Ne, neketinu. Studijuoju mediciną ir liko tik dveji metai studijų, aktorystė man kaip pomėgis.

     
     

    Laisvė Pelakauskienė (Šatrijos Ragana), Birutė Serapinienė (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė), Janina Ursache (Žemaitė). (Pauliaus Saudargo nuotr.)

    Birutė SERAPINIENĖ

    (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė)

    Man buvo labai netikėtas pasiūlymas dalyvauti dešimties iškilių moterų plejadoje, bet surizikavau, nors man jau 81 metai. Visą gyvenimą daug skaičiau. Apie šį personažą taip pat esu daug skaičiusi. Tai nėra didelis vaidmuo, bet man patiko, kad mane įveža su vežimėliu kaip neįgalią, tai žinau, kad man kojos nedrebės vaidinant (šypsosi). Tekste Bitė prisipažįsta, kad „mano spėkos jau nebe tokios“, tačiau jos stiprybė yra ne fiziniame kūne, bet dvasioje, juk ji dalyvavo atgaunant Lietuvos nepriklausomybę. Man spektaklio pabaigoje, nevaidinant, prasiveržė tokie žodžiai: „Padėkime tautiečiams susiprasti lietuvybėje! Kaip vieną motiną turime, taip viena mūsų motulė Lietuva Tėvynė. Kovokim už ją, mylėkim ją, tik ją ir josios žmones, eime į meilę – ji yra šviesa.“

    Janina URSACHE (Žemaitė)

    Žemaitė man yra labai artima, nes aš esu iš to paties krašto, kalbu ta senąja žemaitiška tarme. Žemaitės vaidmuo man tikrai yra labai artimas ir aš kartais pagalvoju, kad gal ir man pradėti rašyti… Man labai patinka žemaičių tarmė ir tas žemaitiškas natūralumas – tai man yra labai brangu. Prieš spektaklį niekada nerepetuoju, nes viskas man išeina natūraliai. Tai yra dvasios šauksmas, tai yra pokalbis, tai, ką aš jaučiu širdy, nes aš išgyvenau panašius jausmus gyvenime, man taip pat teko išvažiuoti ir tai, ką jinai (Žemaitė – red. p.) šneka, man yra labai aktualu ir artima.

     
     

    Rūta Zmejauskienė (Emijija Pliaterytė). (Pauliaus Saudargo nuotr.)

    Rūta ZMEJAUSKIENĖ

    (Emilija Pliaterytė)

    Emilija Pliaterytė – tai lietuviškoji Žana d‘Ark. Man paauglystėje Žanos d‘Ark asmenybė turėjo labai didelę reikšmę. Emilija savo monologo pabaigoje sako: „Einu į meilę – ji yra kova“, bet aš sakyčiau: „Einu į meilę – ji yra Lietuva.“ Aš Lietuvą myliu visa savo esybe. Imu justi meilę ir Baltarusijos žemei, kadangi teko visas pilis aplankyti, pajutau didžiulį ryšį su ta žeme. Už meilę Lietuvai turiu būti dėkinga savo tėvams, nes jie man tai įskiepijo. Su Emilija mus vienija tai, kad mes abi esame moterys mokytojos. Abi esame kovotojos.

    Kiek save atsimenu, visada kovoju už socialinį teisingumą, man visada norisi ginti silpnesnius mokinius ir mano pagrindinis tikslas darbe – kad mokinys norėtų siekti mokslo. Savo mokiniams aš visada pasakau, kad vienintelis dalykas, kam aš esu nepakanti, – tai patyčios.

     

    Joana Būtėnaitė (Loreta Asanavičiūtė). (Pauliaus Saudargo nuotr.)

    Joana BŪTĖNAITĖ

    (Loreta Asanavičiūtė)

    Iš pradžių man Loretos personažas buvo svetimas ir mažai pažįstamas. Žinojau, kad jinai žuvo Sausio 13-ąją, kad Karoliniškėse jos garbei pavadinta gatvė – ir daugiau nieko. Tai buvo tarsi susitikimas su nepažįstamu žmogumi. Bet kai pirmą kartą perskaičiau tekstą, iškart atradau ryšį. Atrodo, kad mano personažas mane susirado pats. Prieš spektaklį aš labai jaudinuosi ir kiekvienas išėjimas į sceną man yra iššūkis. Ypač per pirmuosius vaidinimus žengdama į sceną sakydavau „einu mirti, einu žūti, einu atiduoti viską“. Ir išeini ne vaidinti, bet išeini į nežinią. Per tuos trejus metus, kai vaidinu Loretą, jinai man tapo labai sava, tapo tarsi mano dalimi. Dažnai pagalvoju, kad ta mergina galėjo būti kiekvienas iš mūsų. Aš irgi esu labai entuziastinga ir noriu daryti viską dėl gėrio, dėl ateities. Dalios idėja papasakoti apie šias dešimt moterų yra labai nuostabi.

     

    Angelė Šarlauskienė (Marija Gimbutienė). (Pauliaus Saudargo nuotr.)

    Angelė ŠARLAUSKIENĖ

    (Marija Gimbutienė)

    Marija Gimbutienė man yra artima meile Lietuvai, noru parodyti Lietuvą gražiausiomis spalvomis. Abi esame mokslininkės. Visi ritualai, kuriuos  Dalia yra aprašiusi, man daugiau ar mažiau žinomi, esu parašiusi keturias epines knygas (romanus) apie baltiškus ir lietuviškus ritualus. Džiaugiuosi, kad mano gyvenimas susiklostė taip, kad aš turėjau palikti savo profesiją, jau 20 metų esu profesinė disidentė ir turiu laiko daryti darbus, kuriuos moku geriausiai.

     

    Diana Anevičiūtė-Valiušaitienė (Barbora Radvilaitė). (Pauliaus Saudargo nuotr.)

    Diana Anevičiūtė-VALIUŠAITIENĖ

    (Barbora Radvilaitė)

    Šis spektaklis – apie Lietuvos istoriją moterų akimis nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Mane labiausiai ir jaudina moterų žvilgsnis į valstybę ir tų moterų likimai. Man teko Barboros Radvilaitės vaidmuo, apie kurį profesionaliame teatre tektų tik pasvajoti. Barboros likimas ypatingas, apgaubtas nežemiška abipuse meile, o vaidinti apie meilę – aukščiausią iš vertybių – kas gali būti nuostabiau.

     

    Džiaugiuosi, kad teko garbė vaidinti spektaklyje „Mano vardas – Lietuva“. Dukra režisierei Daliai pasiūlė, kad kunigaikštienės Gražinos vaidmeniui ji gali pakviesti

    savo mamą, kuri jaunystėje vaidino studentų teatre. Taigi, jau du kartus vaidinau kunigaikštienę Gražiną, kunigaikščio Liutauro žmoną. Gražinos meilė tėvynei ir vyrui man yra labai suprantama ir sava… Dar turiu daug padirbėti, kad įtaigiai ir labai nuoširdžiai vaidinčiau šį vaidmenį, bet man jis labai patinka.

    Laisvė PELAKAUSKAITĖ (Šatrijos Ragana)

    Vaidindama šiame spektaklyje šiek tiek daugiau sužinojau apie to laiko problematiką ir supratau, kokių žmonių dėka Lietuva atsistojo ant kojų. Šatrijos Ragana galėjo pasirinkti lengvesnį gyvenimą, siekti savanaudiškų tikslų, tačiau savo gyvenimą paskyrė Lietuvos kultūrai puoselėti, nes suprato, kokie neišsenkami lobiai ten slypi.

     

    Genutė Baranauskienė (Ieva Simonaitytė). (Pauliaus Saudargo nuotr.)

    Genutė BARANAUSKIENĖ

    (Ieva Simonaitytė)

    Kai buvo leista pasirinkti, kurio vaidmens norėčiau, vos sužinojusi visų moterų sąrašą, aiškiai pasakiau – tik Ieva Simonaitytė. Esu perskaičiusi ne vieną kartą visą jos kūrybą. Man Simonaitytė labai patinka, artima savo vidumi. Na, o iš kitos pusės, tai ir išore esame labai panašios. Aš jau be lazdelės niekaip negaliu eiti. Man skirtas tekstas yra gana ilgas, tad norėdama jo nepamiršti ir sklandžiai išsakyti mintis, kartkartėmis pažvelgiu į ant stalo sudėtus popierius. Taip natūraliai išeina, tarsi Ieva kažko vis ieško tarp savo raštų. Tie, kurie yra dar matę gyvą Simonaitytę, pripažino, kad rašytoja taip ir elgdavosi, vis kažko ieškodavo savo popieriuose ir tik tada tęsdavo savo mintį. O jos mintys man labai artimos.

    Audronė Lašinskienė (kunigaikštytė Gražina). (Pauliaus Saudargo nuotr.)

    Audronė LAŠINSKIENĖ

    (kunigaikštytė Gražina)
  • ATGAL
    M. Haroldas: Lietuvoje daug potencialo ir mažai tikėjimo
    PIRMYN
    Moterys, Motinos, Lietuva ir istorija
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.