Moterys, Motinos, Lietuva ir istorija | Apžvalga

Įžvalgos

  • Moterys, Motinos, Lietuva ir istorija

  • Temos: Istorija
    Data: 2012-05-16
    Autorius: Julius PANKA

    Sofija Vytautaitė Lietuvė – didžiojo Maskvos kunigaikščio Vasilijaus I žmona. Atvaizdas ant liturginio drabužio, priklausiusio metropolitui Fotijui. XIX a. (wikimedia.org nuotr.)

    Pirmąjį gegužės sekmadienį Lietuvoje švenčiama Motinos diena. Kadangi mūsų tautoje neprigijo sovietmetį visaip skatinta „tarptautinė tarybinės moters diena“, tradiciškai per Motinos dieną pagerbiamos ir visos mums brangios moterys. Lietuvių tautos kultūra moterį suvokia visų pirma kaip vaisingumo simbolį, kaip gyvybės nešėją, tai iš esmės kertasi su dabar Vakarų pasaulyje paplitusiu moters kaip sekso ir gašlumo simboliu ar kai kuriose Rytų tautose ar religijose gyvuojančiu požiūriu į moterį, kaip į namų apyvokos reikmenį, vyro nemokamą tarnaitę. Tačiau šįkart nenagrinėsime kultūrinių ir požiūrio į moteris skirtumų įvairiose tautose ar šalyse, šio straipsnio tikslas – pažvelgti į Lietuvos istoriją kaip į abiejų lyčių bendrą kūrinį.

    Tikriausiai niekas nesiginčys, kad pasaulio istoriją kuria ir vyrai, ir moterys. Tačiau jei atliktume tyrimą, turėdami tikslą apskaičiuoti, kuri lytis istorijoje minima dažniau ir kuri istorijos kronikose rodoma kaip įtakingesnė, gali pasirodyti, kad absoliuti dauguma istorinių asmenybių buvo būtent vyrai. O jei išrinktume tas keletą tradicinėje istorijoje minimų moterų, kurios darė tiesioginę įtaką įvykiams, iš pradžių tikriausiai labai nustebtume, o vėliau gal ir nusiviltume. Juk dauguma jų tiek savo epochoje, tiek ir mūsų laikais būtų laikomos netelpančiomis į formatą, kitaip tariant, netradicinėmis asmenybėmis. Kai kurie vertintojai gal jas galėtų pavadinti pralenkusiomis savo laiką. Galiausiai norėtųsi plačiau pristatyti ne tik tas moteris, kurios yra pasižymėjusios kaip tiesioginės istorinės asmenybės, bet ir tas, kurios nėra plačiai aprašytos istoriografijoje ir istorijos šaltiniuose, tačiau neabejotinai turėjo milžinišką įtaką mūsų tautos ir valstybės istorijai.

    Viena jų galėtų būti Sofija Vytautaitė, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Smolensko kunigaikštytės Onos dukra, Maskvos kunigaikščio Vasilijaus Dmitrijevičiaus žmona. Būdama 14 metų, 1385 metais susižadėjo su būsimu vyru, o po 6 metų ištekėjo už jo. Sofija susilaukė 9 vaikų, iš jų išgyveno tik 5, kaip buvo įprasta Viduramžių epochoje dėl ligų, epidemijų ir labai prastos medicinos. Nepaisant to, kad gimdė ir augino vaikus, Sofija Vytautaitė nelikdavo nuošalyje nuo valstybės reikalų. Po vyro Vasilijaus mirties 1425 metais Sofija pradeda valdyti Maskvos kunigaikštystę už savo mažametį sūnų Vasilijų Neregį, kuris ir sulaukęs pilnametystės buvo silpnos sveikatos ir nebuvo savarankiškas valdovas. Taigi galima drąsiai teigti, kad Rusijos kunigaikštystę Sofija Vytautaitė valdė nuo 1425 iki pat savo mirties 1453 metais. Jos valdymas pagarsėjo teisinių dokumentų rinkiniu, dar kitaip vadintu Sofijos teisynu, kuriame buvo suteiktos didesnės teisės tuomečiams rusų aristokratams – daliniams kunigaikščiams. 1451 metais, būdama 80 metų, Sofija pati vadovavo Maskvos miesto gynybai nuo totorių. Sofija, būdama ištikima savo tėvo Vytauto priesakams, visą savo gyvenimą garantavo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės įtakos stiprėjimą Maskvos kunigaikštystės valdomoms rusų žemėms ir iš Rytų pusės LDK saugumą, kurio taip reikėjo pavojams iš Vakarų galutinai atremti.

    Dar viena žymi moteris, kurią tikrai verta paminėti, – tai lietuviškoji Žana D’Ark – grafaitė, aktyvi 1831 metų sukilimo dalyvė Emilija Pliaterytė. Ji nesutiko tekėti už jai pasipiršusio rusų aristokrato dėl to, kad jis buvo Rusijos, valstybės, sutrypusios Abiejų Tautų Respublikos savarankiškumą, pilietis. Prasidėjus sukilimui prieš taip nekenčiamą okupantų valdžią, jauna mergina nusikerpa plaukus, apsirengia kariškio rūbais ir drąsiai stoja į kovą už Tėvynės laisvę. Kovojo Emilija drąsiai ir pasiaukojamai. Kai pamatė, kad kova pralaimėta ir priešas stipresnis, ji prisidėjo prie tų, kurie nusprendė nepasiduoti ir kautis iki paskutinio kraujo lašo, iki paskutinio atodūsio.

    Į klausimą, kas pirmininkavo pirmam Lietuvos Steigiamojo Seimo posėdžiui 1920 metais, tikriausiai retas galėtų atsakyti. O jei dar sužinotų, kad 1920 metais, kai daugumoje dabar pabrėžtinai mus demokratijos ir nediskriminavimo nuostatų mokinančių šalių moterys neturėjo nei aktyviosios, nei pasyviosios rinkimų teisės, mūsų Steigiamojo Seimo posėdžiui pirmininkavo moteris, tikriausiai labai nustebtų. Taigi toji moteris – tai žymi lietuvių rašytoja, gydytoja, knygnešė ir kovotoja už socialinio teisingumo visuomenėje idealus, pirmojo lietuviško dramos spektaklio režisierė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Ši neįgali (turėjusi stuburo traumą), sakytum, silpna moteris buvo labai stipri savo dvasia ir širdimi ir daug padarė lietuvių tautos labui.

    Dar viena žymi moteris – tai pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmona Sofija Chodakauskaitė- Smetonienė. Apie šios moters įtaką prezidentui Antanui Smetonai sklandė daug gandų ir pasakojimų. Jų amžininkas, žymus tarpukario Lietuvos humoristas Pupų Dėdė, kuris savo populiarumu galėtų lygintis su dabartiniais „Dviračio šou“ humoristais, buvo net sukūręs eilėraštuką, apdainuojantį Sofijos įtaką savo vyrui: „Geltona, žalia ir raudona– tai mūsų brangi vėliava, Antanas Smetona su žmona – tai mūsų valstybės galva.“ Negalime pasakyti, kiek stipri iš tikrųjų buvo Sofijos Smetonienės įtaka pirmajam mūsų šalies prezidentui, tačiau, kaip sakoma, „nėra dūmų be ugnies“. Istorikai, apibūdindami prezidentienę, teigia, kad ji buvo tikrai stipri asmenybė, domėjosi aktualijomis, dažnai patardavo prezidentui ne tik buities, bet ir valstybės valdymo klausimais. Taigi, už tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos nuopelnus, už tai, kad Lietuva tuo metu buvo daug pasiekusi valstybė, kuri gana lengvai pergyveno pasaulinę ekonominę krizę, kad buvo šalis, kurią galima drąsiai vadinti klestėjusia, turime iš dalies būti dėkingi ir prezidento žmonai.

    Taip pat nedera užmiršti partizano Juozo Lukšos-Daumanto žmonos Nijolės, kuri suprato, kad Juozas kovoja teisingą kovą, kad jis reikalingas Lietuvoje, ir netrukus po sutuoktuvių išleido vyrą į okupuotą Lietuvą. Šis partizanas savo knygoje „Laiškai mylimosioms“ rašė, kad jaučiasi turįs dvi mylimąsias, viena jų – jo žmona, o kita – Tėvynė Lietuva. Galim tik spėlioti, ką Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė jautė ir kokias dramas išgyveno savo širdyje, išlydėdama vyrą į pavojingą žygį, iš kurio jam nebuvo lemta grįžti, nes už savo mylimąją Lietuvą jis paaukojo tai, ką turėjo brangiausio, – savo gyvybę. Šiuos pamąstymus galima tęsti be galo.

    Kiekvieną mūsų istorijos laikotarpį puošia žymios ir įtakingos moterys – kažkieno motinos, seserys, žmonos, dukros. Juk ne vienoje dainoje girdime, kaip lietuvaitė išlydi į karą savo sūnų, brolį, vyrą ir kaip verkia sužinojusi, kad jis paguldė galvą. Kas gali visa tai įvertinti ir suskaičiuoti tas ašaras. Galima ištisus tomus knygų prirašyti apie kunigaikštienes ir kunigaikštytes, apie vaidilučių pasiaukojimą ir tvirtybę, apie sukilėles ir tremtines, apie savanorių kovų sanitares, apie partizanų ryšininkes ir partizanes, apie disidenčių kančias ir herojiškumą. Tai turėtų būti užduotis ateities istorikams. Vis dėlto ir be ypatingų istorinių tyrimų galima drąsiai teigti, kad už kiekvieno šaunaus lietuvio stovi moteris, kuri padėjo jam būti tokiam, kokio reikėjo Tėvynei. Todėl per Motinos dieną, pagerbdami savo ir savo vaikų motinas, pagerbkime ir visas Lietuvos moteris ir Tėvynę, kuri yra mūsų visų Motina…

  • ATGAL
    Moterų lūpomis prabilo Lietuva
    PIRMYN
    Vilties kelionė
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.