Moterys – valdovės, nusikaltėlės, vilioklės, politikės | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Moterys - valdovės, nusikaltėlės, vilioklės, politikės

  • Data: 2017-04-07
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Rašyti ar kalbėti apie moteris – viena sudėtingiausių ir nedėkingiausių temų. Galima svarstyti apie jų vaidmenį buitiniame lygyje, apžvelgti jų įtaką politikai ar ekonomikai, nusileisti iki socialinių ir teisinių visuomeninio gyvenimo aspektų, – ir visuomet gali prašauti pro šalį. Netgi tai, kad pagrindinį dėmesį jai skiri Kovo 8-ąją, Tarptautinę moters dieną, susilauki teisingų priekaištų… O vis dėl to – ar galima nubrėžti ryškią punktyrinę liniją per visą istoriją, žyminčią Moters – pasaulinio ir nacionalinio masto veikėjos bei garsenybės – vaidmenį?

    Biblinis gyvybės simbolis

    Kai kalbame apie Moterį, žinoma, pirmiausiai prisimename biblinės Ievos figūrą – žemiškosios nuodėmės ir gyvybės simbolį. Pagal Senąjį testamentą Ievą (hebr. Havva – gyvybės davėja) Dievas sukūrė iš miegančio Adomo (hebr. Adam – žmogus) šonkaulio. Tačiau yra versija, kad tai neteisingas vertimas iš hebrajų kalbos: ne „šonkaulis“, o „pusė“.

    Gyvybingosios Moters linija nusitęsia per visą žmonijos istoriją. Apie jos vaidmenį parašyta daug knygų, jis analizuotas daugybe pjūvių. Iš lietuvių autorių galima išskirti prof. Onos Voverienės 2005 m. išleistą knygą „Žymiosios XX amžiaus moterys. Partizanės, ryšininkės, tremtinės, kovotojos“, istorikės Anelės Butkuvienės veikalus „Amžinos moterys“, „Garsios Lietuvos moterys“ ir kitus. Nemažai rašyta apie garsiausias moteris išradėjas, moteris nusikaltėles, moteris meilužes. Vyksta konferencijos, atidaromos parodos, o Lietuvos sostinėje net yra kelionių maršrutas „Žymiausios Vilniaus moterys ir meilės istorijos“.

    Jos skatina pažangą

    Bet grįžkime į istoriją.

    Mėgėjai suverti ant vieno istorijos siūlo žymiausių pasaulio moterų vardus pirmiausia pasirenka Kleopatrą (69–30 m. pr. Kr.), kuri savo grožiu ir politine galia Egiptą atvedė į Romos imperijos glėbį. Nepamirštama Žana d‘Ark (Žana Arkietė, Jeanne d‘Arc, 1412–1431) – „Orleano mergelė“, išreiškusi prancūzų pasipriešinimą Anglijos karaliams ir tapusi brutalaus teismo simboliu bei kankine. Išskirkime naujos Anglijos dinastijos pradininkę monarchę Elžbietą I (1533–1603) bei Rusijos carienę Jekateriną II (1729–1796), sunaikinusią Abiejų tautų respubliką (ATR) ir atvedusią imperiją į Europos areną. Vėl grįžtame į britų viešpatavimo laikus – karalienės Viktorijos (1819–1901) patvaldystę, kuri tęsėsi net 63 metus; ji pasauliui pelniusi „Europos močiutės“ pravardę, nes paliko 9 vaikus, 26 vaikaičius…

    Mokslo pasaulis iki šiol mini fizikę ir chemikę Mariją Sklodovskają-Kiuri (Maria Skłodowska-Curie, 1867–1937), kuri buvo pirmoji moteris, laimėjusi Nobelio premiją ir daug nuveikusi radioaktyviųjų procesų tyrinėjime, savo fondą panaudojusi kovoje su vėžiu, pati mirusi nuo leukemijos. Visai iš kito pasaulio – Motina Teresė (1910–1997) – albanų kilmės misionierė, ypač daug padėjusi Indijos vaikams ir 1979 m. pelniusi Nobelio taikos premiją. Šių dienų politikos pasaulis išryškina Margaret Tečer (Margaret Thatcher, 1925–2013) asmenybę – vienintelę britų premjerę moterį, vadinamą „Geležine ledi“ – daugiausiai už pasipriešinimą sovietiniam režimui. Daugybė jaunų žmonių „meldžiasi“ Amerikos pramogų pasaulio žvaigždei Madonnai (Madonna Louise Ciccone, 1958), tapusiai šiuolaikinės muzikos ikona ir humanitarinės veiklos įžymybe…

    Čia rašau daugtaškį: Moterų – iš didžiosios raidės – pasaulis neišmatuojamas ir nesuskaičiuojamas. Tas pasaulis stumia mus pažangos keliu; būtent „stumia“, nes pasipriešinimo jėga baisiai didelė – tradicinis moteriškojo prado neigimas ir menkinimas, jėgos ir prievartos kultas, karai ir konfliktai, skaudžiausiai paliečiantys moters esybę, užkardos emancipacijai, socialinėms ir politinėms teisėms, iš jų svarbiausiai teisei – gyventi ir nešti žmonijai gyvybę.

    Meilės kerų favoritės

    Kad moteris yra daugialypė asmenybė, kaip ir kiekvienas žmogus, daug filosofuoti nereikia. Kaip minėjau, buvo tų, kurios valdžios galias ir politinę įtaką išnaudojo pasitelkdamos galingus meilės kerus. Tokia buvo Egipto karalienė Kleopatra (paprastai meilės naktis su ja vyrui kainuodavo gyvybę), o Inessa Armand pažintimi su V. Leninu pelnė „revoliucingiausios“ meilužės vardą. Jos fone visiškai nublanksta tylioji ir nelaimingoji bolševikų lyderio žmona, vyro tremčių palydovė Nadežda Krupskaja. Toli nuo šventumo buvo Aisedora Dunkan (Isadora Duncan arba Dora Angela Duncan) – amerikietė šokėja, kurtizanė ir rusų poeto, dieviško veido „lovelaso“ Sergėjaus Jesenino žmona. Kas negirdėjo apie kino žvaigždės Merlin Monro (Merilyn Monroe) santykius su JAV prezidentu Džonu Kenedžiu (John Kennedy) arba Monikos Levinsky (Monica Lewinsky) pikantiškus ryšius su prezidentu Bilu Klintonu (Bill Clinton), kas kainavo jam valstybės vadovo karjerą. Ir taip toliau…

    Jos puošė Lietuvą ir pasaulį

    Lietuva pasaulio žemėlapyje maža šalis, nors kažkada, LDK ir ATR, laikais ji buvo didesnė. Bet Lietuvos žemėje buvo didžių moterų. Tą sąrašą pradėkime karaliene Morta, kunigaikštienėmis Birute ir Ona Vytautiene, atvykėle iš Italijos Bona Sforza, lietuviškąja Jeanne d’Arc vadinama 1831 metų sukilimo dalyve Emilija Pliateryte, pirmąja Lietuvos lakūne Antanina Liorentaite, rašytoja Julija Žymantiene-Žemaite, visuomenės veikėja Gabriele Petkevičaite-Bite ir taip toliau.

    A. Butkuvienė rašo, kad, nors ir buvo kilusi iš Italijos, Milano ir Bario kunigaikštytė Bona Sforca (Bona Sforza d’Aragona) amžiams įsirėžė į Lietuvos istoriją. XVI amžiaus pradžioje ištekėjusi už Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo, žavioji svetimšalė tapo karaliene ir įgavo didžiulę galią. Nuo mažens Bona buvo gerai auklėjama ir jau vaikystėje įgavo puikų humanitarinį išsilavinimą. Mokėjusi daug kalbų, puikiai išmaniusi įvairias sritis, buvusi ambicinga ir pasižymėjusi atkaklumu moteris netruko ištekėti už vieno įtakingiausių to meto vyrų. Su Žygimantu Senuoju Lenkijoje ji pragyveno 38 metus, susilaukė 5 vaikų ir faktiškai ji vadovavo Lietuvos kunigaikštystei ir Lenkijos karalystei.

    Jos „karaliavimas“ nublanko, kai sūnaus Žygimanto Augusto akiratyje pasirodė kita lietuvių tūkstantmečio pažiba – Barbora Radvilaitė. Ji dar ir šiandien puikiai pažįstama kaip neapsakomu grožiu ir didžiule meile Žygimantui Augustui pasižymėjusi moteris. Daugelyje literatūros šaltinių teigiama, jog ji buvo viena subtiliausių bei elegantiškiausių to meto Europos damų. Jos romanas su Žygimantu Augustu virto europiniu meilės reiškiniu, beje, Lietuvą iškėlusiu net į pasaulinį lygį. Anot A. Butkuvienės, Žygimantas Augustas nestokojo jai dovanų, ne tik puošdavo mylimąją brangiausiais perlų vėriniais, bet net iš Vakarų Europos atgabeno gulbes. Romanas baigėsi slaptomis tuoktuvėmis, bet Barbora bendru gyvenimu džiaugėsi neilgai: sunkiai susirgusi mirė ir buvo palaidota Vilniuje. Kaip teigia sklandančios legendos, įsimylėjęs vyras net bandė išsikviesti Barboros dvasią: jis visą likusį gyvenimą negalėjo susitaikyti su brangiausios žmonos netektimi.

    Ji vienijo lietuvius ir lenkus

    Naujųjų amžių didvyre reiktų laikyti Emiliją Pliaterytę, apie kurią lygiai prieš šešerius metus rašiau portale DELFI. Nuklyskime į 1831-uosius, kai antrą kartą po Žalgirio mūšio, po LDK ir ATR pergalingų šimtmečių, lenkų ir lietuvių sukilėliai parodė vienybės jėgą. Tiesa, sukilimas prieš carinę patvaldystę buvo žiauriai numalšintas, o nuo to laiko tarp Lietuvos ir Lenkijos tvyro įtarumo atmosfera. Šios vienybės simbolis buvo iš garsios grafų Pliaterių giminės kilusi E. Pliaterytė – lenkų kariuomenės kapitonė – Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos nacionalinė didvyrė. Savo trumpą sukilėlės biografiją ji pradėjo Dusetų dvare, o balandžio 4 d. su maždaug 500 raitelių, šaulių ir dalgiais ginkluotų vyrų užėmė Zarasus. Jos vadovaujami būriai patraukė į Daugpilį, tačiau rusų tvirtovės įveikti neįstengė (pasakojama, kad, kai tvirtovės komendantas generolas M. Kablukovas, anksčiau atvykęs į Dusetų dvarą, prašė Emilijos rankos, ši atkirtusi, kad jis yra kitos valstybės, pamynusios Lietuvos laisvę, atstovas, ir atmetė piršlybas).

    Netrukus rusų kadetai atsiėmė Zarasus, o birželį – ir Kauną. E. Pliaterytė per Užnemunę turėjo trauktis į Lenkiją, tačiau patyrė badą, nuovargį ir įvairias ligas, o, apsistojus viename netoli Kapčiamiesčio esančiame Justinavo dvare (dabar – Vainežerio kaimas), išsekęs organizmas nepajėgė atsilaikyti. Vos 25 metų mergina, parodžiusi, kad ir moterys gali kovoti už laisvę greta vyrų, tapo prancūzų didvyrės Žanos d’Ark prototipu Lietuvoje. Jos kapą Kapčiamiesčio bažnyčios šventoriuje įamžino paminklas su iškaltais žodžiais: „Sielą atidaviau Dievui, o gyvybę – Tėvynei.“

    Vienas pirmųjų E. Pliaterytės atminimą įamžinęs poetas Adomas Mic­kevičius poemoje „Pulkininko mirtis“ rašė:

    Bet tas veidas kareiviškuos rūbuos –

    Kokį puikų mergelės tur veidą!

    O krūtinėj!? Ach, juk tai mergelė…

    Ir jos vardas Emilija Plater.

    Feminizmo įkvėpėjos

    2012 m. liepos 4 d. istorinėje Prezidentūroje Kaune atidarytoje parodoje „Valstybės moterys: artimui ir Tėvynei“ parlamentarė Irena Degutienė kalbėjo: „Šiandien net sunku patikėti, kad tik 1922 m. moterys gavo teisę balsuoti. Noriu pabrėžti, kad Lietuvos moterys visais laikais buvo atsakingos, išmintingos, mylėjo savo Tėvynę.“ Ji pabrėžė, kad 1920 m. jos pirmą kartą dalyvavo Steigiamojo Seimo rinkimuose ir 1926 m. pirmą kartą į Prezidento postą iškėlė dvi kandidates: Feliciją Bortkevičienę ir Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Prieš daugiau kaip šimtą metų, 1911-aisiais, Lietuvos moterų judėjimo pradininkės G. Petkevičaitės-Bitės buvo suformuluotas pirmasis Lietuvos moterų politinis siekis „Ieškome teisybės! Reikalaujame žmogaus teisių!“. Šios teisės buvo įtvirtintos nuolatinėje 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

    Taigi, moterų judėjimo pradininke laikoma G. Petkevičaitė-Bitė, tačiau pirmoji feministė – Ona Brazauskaitė-Mašiotienė. To meto aplinkybėmis pastaroji pateikė išsiskiriančių radikalumu reikalavimų dėl įvairių moterų teisių ir laisvių, dirbo įvairų moterų šviečiamąjį darbą, dalyvavo moterų taryboje. Kai ji su broliu po žemės reformos pasidalijo dvarą, tai jos nurodymu buvo pastatyta dviejų metrų aukščio siena, skirianti sesers ir brolio valdas. Taip ponia Mašiotienė parodė nenorinti, kad būtų girdėti lenkų kalba, kai į svečius atvažiuos pats prezidentas A. Smetona.

    Šių moterų rūpesčiu Lietuvoje pradėjo veikti didžiausios moterų organizacijos – Lietuvių katalikių moterų draugija (1908–1940 m.), Lietuvos moterų sąjunga (1908–1935 m.), Lietuvos moterų taryba (1929–1940 m.). Draugijos savo skyriais nusėjo visą Lietuvą ir stengėsi savo nariams įkvėpti gilesnį tautinį bei religinį supratimą per įvairius susirinkimus, paskaitas, konferencijas.

    Prieškariu politinio gyvenimo sūkuriuose labiausiai buvo matomos aukštuomenės ponios, kurių diskusijos bei debatai dažnai persikeldavo į mažiau oficialią politinio salono aplinką. Privatūs susitikimai, priėmimai aukštuomenės atstovų namuose, diplomatinėse atstovybėse, restoranuose ir kitur tapo viena iš moterų saviraiškos ir bendruomeniškumo formų. Iškilmingi pokyliai, neapsieidavę be Prezidento su žmona Sofija Smetoniene, Ministro Pirmininko su žmona Jadvyga Tūbeliene, Kauno miesto burmistro su žmona Marija Merkiene, vyriausybės narių, kariuomenės vadų, užsienio diplomatų, kitų žymių visuomenės veikėjų ir jų damų, moterims tapo galimybe netiesiogiai dalyvauti politiniame gyvenime. Lietuvių moterų erudicija, taktas bei mokėjimas bendrauti maloniai stebino ne vieną užsienio šalių diplomatą. Ne veltui Lenkijos karo atašė Leonas Mitkievičius savo atsiminimuose apie tarnybą Kaune (L. Mitkiewicz, Kauno atsiminimai (1938–1939), Vilnius, 2002) rašė: „Mano plunksna nėra tiek įgudusi ir tokia talentinga, kad rastų tinkamą formą ir tinkamus žodžius. Ponios Indrašiūnienė, Tūbelienė, Lozoraitienė ir Raštikienė – finansų ministro, buvusio ministro pirmininko, užsienio reikalų ministro ir vyriausiojo kariuomenės vado žmonos – man atrodė kaip lietuvių dievaitės, atstovaujančios Lietuvos moterų grožio ir žavesio atmainoms.“

    Kito sukirpimo moterys

    Lietuvos feminizmo istorijoje būta ir kitokių atspalvių.

    2011 m. esu rašęs apie mutuojantį terorizmą ir jo ištakas. Tuomet pateikiau ir keletą pasaulinių pavyzdžių.  Antai, Aleksejus Michailovskis (rusų žiniasklaidos prodiuseris) prieš keletą metų neįprastoje savo skandalingam tyrimui svetainėje Medportal.ru paminėjo keletą aktyviausių terorisčių moterų: Sofiją Perovskają (dalyvavo trijuose pasikėsinimuose į carą Aleksandrą II), Fanią Kaplan (būdama beveik neregė, 1918 m. rugpjūčio 8 d. dviem kulkomis sunkiai sužeidė V. Leniną, viena jų turėjo lemtingos įtakos jo sveikatai), Ulriką Mainchof (jau po II pasaulinio karo veikė Vokietijos „raudonosiose brigadose“, plėšusiose bankus, žudžiusiose pareigūnus ir įkaitus), Pati Herst (JAV kairiosios teroristinės grupuotės „Symbionese Liberation Army“ narė, vykdžiusi daugybę teroro aktų, nuteista 1974 m.), Shinaz Amuri (arba Vafa Indris; pirmoji palestiniečių savižudė moteris, susisprogdinusi Jeruzalėje 2002-ųjų sausio 29 d.; po to S. Husseinas įsakė jai pastatyti paminklą Bagdade) ir t. t.

    Kaip čia nepaminėsi Lietuvos žydės, per visą pasaulį nuskambėjusios anarchizmo šalininkės „Raudonosios Emmos“, aprašytos 2013 m. lietuvių kalba išleistoje knygoje „Emma Goldman. Anarchizmas ir kitos esė“. Kaune gimusi žydaitė Emma Goldman paties FTB įkūrėjo Johno Edgaro Hooverio buvo vadinama „pavojingiausia moterimi Amerikoje“. Tėvo seksualiai išnaudojama mergaitė persikėlusi į Papilę, į Kenigsbergą, po to į Sankt Peterburgą, o paskui į JAV, Emma susidėjo su darbininkų partijoms priklausančiais anarchistais ir naikino įmonių vadovus, įtakingus verslininkus, net buvo kaltinama dalyvavus pasikėsinant į JAV prezidentą W. McKinley 1901 m. (iš tikrųjų jį nužudė jaunas lenkų kilmės anarchistas Leonas Czolgoszas, kurį savo ruožtu įkvėpė italas Gaetano‘as Bresci‘s, 1900-ųjų liepos 29 d. trimis šūviais susidorojęs su Italijos karaliumi Umberto I). Apsistojusi Prancūzijos pietuose ji parašė autobiografinę knygą „Gyvenant savo gyvenimą“, kurioje nesigailėjo savo feministinės – teroristinės veiklos (mirė sulaukus 70 metų 1940 m. Kanadoje, Toronte)…

    Emancipacija pamažu duoda vaisių

    Šiandien moterų politinis atstovavimas ir dalyvavimas sprendimų priėmime nėra vien tik lyčių lygybės užtikrinimo išraiška – tai puikus demokratijos tvarumo indikatorius, perteikiantis visapusišką visuomenės grupių atstovavimą, rašė 2013 m. gruodį savo tyrimo „Moterų dalyvavimas politikoje“ preambulėje Rytų Europos studijų centro analitikai. Įdomu, kad moterys, sudarančios maždaug 52 proc. Žemės gyventojų, balsavimo teisę pirmiausia įgavo Naujojoje Zelandijoje. Tyrimo duomenimis, šiuo metu moterys sudaro 20,3 procento visų pasaulio parlamentų narių. Daugiausiai moterų atstovių yra Ruandoje (56.3 proc.), Andoroje (50 proc.), Kuboje (45,2 proc.) ir Švedijoje (44,7 proc.). Priešinga situacija Katare ir Saudo Arabijoje – moterų atstovių politikoje šiose šalyse paprasčiausiai nėra.

    Jungtinių Tautų statistika rodo, kad per paskutinius 20 metų moterų valstybės parlamentuose beveik padvigubėjo, tačiau jos vis tiek sudaro tik kiek daugiau nei penktadalį. 45 proc. parlamento (daugiausiai Europoje) moterys sudaro Švedijoje, panaši situacija ir kitose Skandinavijos šalyse, kiek mažiau Belgijoje, Nyderlanduose, Danijoje. Būtent Skandinavija dažnai ir laikoma demokratinių vertybių ir laisvių pavyzdžiu.

    Lietuva lyčių lygybės klausimais Europoje yra vidutiniokė. Pažanga pastebima: Atkuriamajame Seime-Aukščiausiojoje Taryboje tebuvo 11 moterų, o po to perrinktame Seime – vos 9. Gi 2000 m. rinkimuose į parlamentą išrinkta jau 17 dailiosios lyties atstovių. 2012-ųjų Pasaulio ekonomikos forume išplatintas pranešimas apie lyčių lygybės padėtį pasaulyje pateikia vertingos informacijos apie situaciją Lietuvoje, kuri iš 111 į tyrimą įtrauktų šalių užėmė 34 poziciją. Tuomet Lietuvos Seime moterų buvo 33, arba jos sudarė 24,1 procento visų parlamentarų. Pernai spalį įvykusiuose parlamento rinkimuose į Seimą išrinkta 111 vyrų ir 30 moterų – trimis mažiau. Be to šių metų pradžioje iš jo pasitraukė G. Kildišienė. Jauniausias Seimo narys – moteris: LVŽS atstovei Rūtai Miliūtei tik 25-ri.

    Dar pridurkime, kad tarp 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą pasirašiusių 20 signatarų moterų apskritai nebuvo, o už Kovo 11-osios Aktą balsavo 11 moterų iš 124 pasisakiusių „už“ ir 6 susilaikiusių.

    Ar galima daryti kažkokias išvadas? Žinoma, ne. Mes, vyrai, rašantys šiomis temomis, tam neturime jokios teisės. Tiesiog vertinkime Moteris, kaip dalį Valstybės ir savęs. ■

  • ATGAL
    Linas Kojala - 90 sekundžių apie politiką
    PIRMYN
    L. Kojala - 90 sekundžių apie politiką
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.