Asmenraščiai

  • Musulmonių teisės ir draudimai Europoje

  • Data: 2011-05-02

    Prancūzija praeitų metų spalį vieningai palaimino įstatymą, pagal kurį bet kuri moteris, esanti viešoje vietoje Prancūzijos teritorijoje su veidą ir/ar kūną dengiančiais apdarais, kaip antai, burka ar nikabu, gali būti jau nuo šių metų balandžio nubausta 150 eurų bauda bei priversta išklausyti pilietybės kursų. Be to, asmenys, kurie vers jas tai daryti, atitinkamai sulauks dar didesnių baudų ir net dviejų metų nelaisvės. Tačiau Prancūzijoje ir apskritai Senajame žemyne tokie religinių apdangalų ir simbolių draudimai nėra naujiena.

    Priešistorė labai trumpa, bet iškalbinga. Ta pati Prancūzija dar 2004 m. valstybinėse mokyklose uždraudė dėvėti musulmonų galvos apdangalus kartu su krikščionių dideliais kryžiais, induistų turbanais ir judėjų jarmulkomis. Nors tada buvo skalambijama pavojaus varpais, kad Prancūzija griauna religinius savo piliečių įsitikinimus, tvarka buvo vykdoma kaip ir Olandijoje 2008 m., priėmus panašų įstatymą – tik išplėtus jo ribas dar ir universitetuose. Galiausiai Belgija 2010 m. uždraudė viešose vietose dėvėti nikabą – galvos šydą, dengiantį visą veidą, išskyrus akis. Ir štai, 2011 m. balandžio mėnesį Prancūzija pasinaudojo Belgijos atveju ir uždraudė musulmonėms veidus slėpti po šydu. Iš tarptautinės žiniasklaidos pranešimų žinoma, kad įstatymui pasipriešinusios musulmonės buvo sulaikytos ir nubaustos.

    Kaip tai vertinti? Svarbu, iš kurios pusės pasižiūrėsi. Štai Džonas Dalhuisenas (John Dalhuisen), ,,Amnesty International” organizacijos Europos ir Centrinės Azijos programos direktorius teigia: ,,Moterys Prancūzijoje turi teisę į religijos ir žodžio laisvę. Jos taip pat turi jaustis laisvomis protestuoti, kai šios laisvės pažeidžiamos. Šis įstatymas Prancūzijai užtraukia gėdą – šaliai, kuri didžiuojasi savo deklaruojamomis ir ginamomis žmogaus teisėmis, įskaitant žodžio laisvę”. Tačiau ,,moterų kalėjimais” musulmonių apdangalus vadinantys Vakarų politikai turi savo motyvų, kurie dažniausiai aiškinami emigracijos mažinimo siekiu ir imigrantų integracijos didinimu. Pastarieji motyvai dažniausiai skamba prieš ir per rinkimus.

    Jau ne vienerius metus stebime, kad Europa spėriu žingsniu eina link dešiniojo radikalizmo. Ne taip seniai buvo su pašaipa žvelgiama į kandidato į Prancūzijos prezidentus Jean-Marie Le Peno užmojus deportuoti visus nelegalius imigrantus, tarp jų ir musulmonus, į jų šalis. Dabar matome, kad nereikėjo nė dešimties metų, o Prancūzijos prezidentas Nikolas Sarkozy dalį Le Peno užmojų įvykdė – romus išsiuntė ten, kur jų vieta. Vokietijos kanclerė Angela Merkel, dar rudens pradžioje peikusi Th. Sarrazino mintis, kad ,,imigrantai niekada nebus Vokietijos kultūros dalimi”, vėliau pripažino, kad ,,multikulturalizmas Vokietijoje žlugo”. Tiesa, Prancūzijoje asimiliacinis modelis (,,mes tikime, kad jūs norite būti tokie kaip mes, tad ir būkite”) irgi prarado savo pirminę reikšmę.

    Pirminės reikšmės neprarado faktas, kad musulmonai imigrantai, nesvarbu, kelintos kartos būtų, nėra linkę integruotis ten, kur jų niekas nespaudžia. Užsidarę savose bendruomenėse, getuose, jie karta iš kartos bando perduoti atsivežtas iš gimtinės tradicijas, nes jos yra bene vienintelės, kas juos, musulmonus, sieja su tėvyne. Galvos ir kūno apdangalų dėvėjimas yra tradicija. Jos skirtingų variantų laikomasi įvairiuose musulmoniškuose kraštuose, tačiau tik Irane ir Saudo Arabijoje islamiškas galvos apdangalas yra privalomas moterims dėvėti.

    Ką domina moters tema musulmoniškose valstybėse, siūlyčiau pasižiūrėti iranietės režisierės Shirin Neshat filmą ,,Women without men” (,,Moterys be vyrų”), pasakojantį ne tik apie 1953 m. Vakarų organizuotą perversmą ir šacho Pahlavi valdžios atstatymą iki pat 1979 m. revoliucijos, bet ir apie moters vietą to meto Irano visuomenėje. Beje, tas pats atstatytas ir palankus Vakarams šachas reikalavo, kad moterys nusimestų čadras ir skaras, taip pačiai, kaip dabartinė valdžia siekia, kad jos tas skaras dėvėtų. Bet dar apie filmą. Jame viena scena aiškiai parodo musulmoniškų moteriškų apdangalų svarbą ir moters vietą: viena nekalta mergina, sustojusi prie viešos vyrų kavinės (moterys vyrų kavinėse nepageidaujamos), netyčia nusigobia skarą, ir ją tokią pamato keli vyrai. Sutrikusi mergina greitai nubėga, tačiau iš paskos ją vejasi du vyrai ir išprievartauja. Režisierė Sh. Neshat šiame filme parodo, kad išprievartauta musulmonė jaučia gėdą ir kaltę, kad taip atsitiko. O gėdą jaučia dėl to, kad pati išprovokavo, nusiimdama galvos apdangalą, prievartos veiksmą. Režisierė filme pabrėžia pažemintos musulmonės mąstymą. Tačiau ji taip pat leidžia suprasti, kad apdangalai musulmonėms – tai individuali erdvė.

    Keliautojas Marius Abramavičius po įspūdžių Irane knygoje ,,Punktyrai kelio paraštėse. Kelionė į Iraną, 2009 m. vasarą”, rašė, kad musulmonių apdangalai – tai tarsi asmeninė palapinė: ,,Akivaizdu, kad tai jų privati teritorija, į kurią niekas negali kėsintis, tai tęsinys privačios namų erdvės viešame pasaulyje. Iš ten žiūrint mūsų scenos žvaigždės ar tiesiog paplūdimiai atrodo kaip tikri ekshibicionistų sambūriai, visai neperdedant. Akivaizdu, kad tradiciškai iranietės neturi jokio poreikio viešai demonstruoti savo kūno, joms visiškai nebūdingas toks beprotiškas motyvas. Užtat jos turi labai didelę ir man, kaip ir bet kuriam kitam, nepažinią privačią erdvę, o taipogi visiškai neprieinamą ir nesuvokiamą intymią erdvę. Ir niekas, niekas ten nelenda, niekas geltonoj spaudoj nerašo ir TV nerodo. Įsivaizduokit: Gyveni ir jauti, kad Esi”.

    Sunku įsijausti į musulmonės moters pasaulėžiūrą ja nebūnant ir suvokti, kodėl jai galvos ir kūno apdangalai yra tokie svarbūs, netgi turint omeny, kad jie nėra daugelyje musulmoniškų šalių, jau nekalbant apie Europos valstybes, privalomi. Kaip teigtų islamo tradicijų tyrėjai, gali būti, kad net ir nesant privalomumui dėvėti skaras ar kitus apdangalus, musulmonės tarsi išsiskiria iš kitų moterų, nesusitapatina su likusiomis. Jos kartu nubrėžia aiškią ribą, kad yra ,,kitokios”, nes tokiomis jos gali būti. Viena maištaujanti prieš įstatymą musulmonė moteris Prancūzijoje pabrėžė, kad turi teisę tai daryti, nes tokios jos europinės teisės. Ir ji visiškai neklysta. Remiantis įvairiomis žmogaus teisių chartijomis, kurias įtrauktos į ES dokumentus, yra pabrėžiama, kad žmogaus teisės yra saugomos ir nepažeidžiamos. Štai Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje teigiama: ,,<…> Sąjunga remiasi nedalomomis ir visuotinėmis vertybėmis: žmogaus orumu, laisve, lygybe ir solidarumu; ji grindžiama demokratijos ir teisinės valstybės principais”. Taigi pagrįstai kyla klausimas, ar Vakarų valstybės neįstrigo didžioje duobėje, nubrėždamos nedalomas ir visuotines laisves, tačiau tuo pačiu jas ribodamos?

  • PIRMYN
    Apie lietuvių pesimizmą, lenkus ir ,,Euroviziją”
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.