N. Puteikis: Sieksiu teisingumo | Apžvalga

Įžvalgos

  • N. Puteikis: Sieksiu teisingumo

  • Temos: Politika
    Data: 2011-09-01
    Autorius: Kalbino Neringa LAŠIENĖ

    N. Puteikis (M. Žilionytės nuotr.)

    Rugsėjo 10 -ąją, pirmąją šių metų naujojo politinio sezono dieną, Seime prisieks Naglis Puteikis, dar vienas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, išrinktas da­nės vienmandatėje apygardoje. Jo daug pristatinėti nereikia – naujasis Seimo narys yra visuomenei gerai žinomas paveldosaugininkas, aplinkosaugininkas, aktyvus viešojo intereso gynėjas.

    Seimo nariu, kiek pamenu, esate išrink­tas ne pirmą kartą.
    Taip, bet tai pirmas tikras išrinkimas. 1996 metais niekas nesitikėjo, kad Tėvy­nės sąjunga laimės tiek vietų. Buvau įra­šytas į rinkimų sąrašą, ir kai du žmonės atsisakė būti Seimo nariais, nes norėjo likti apskričių viršininkais, mes su a. a. Jonu Mocartu tapome Seimo nariais. Tuo metu įstatymas leido tris mėnesius derinti Seimo nario ir kitas pareigas, o aš buvau Kultūros paveldo departamen­to direktorius. Beveik tris mėnesius ir derinau… Laikiau save netikru Seimo nariu, nes patekau neplanavęs, ir viskas atrodė nerimta.

    dabar viskas rimta, viskas tikra, kova buvo tikra, atkakli ir dramatiška, ir išrin­ko mane žmonės.

    Kada atsirado noras būti Seimo nariu?
    Kai visi Lietuvos teismai atmetė piliečių – savivaldybės ir Seimo narių – pra­šymus išnagrinėti, ar viskas teisingai daroma dėl šiukšlių deginimo gamyklos Klaipėdoje, nusprendžiau, kad turiu pats eiti į Seimą. Mane pašiurpino, kad XXI amžiuje Europos Sąjungos valstybėje galima tokia situacija, kai teismai sako, jog neva Lietuvos įstatymuose nenu­matyta teisė nei Lietuvos piliečiui, nei savivaldybės tarybos, nei Seimo nariui kreiptis į teismą aplinkosauginiais klausimais. Suprasčiau, jei vyktų teisme ginčai ir, žmogus, pralaimėtum, nes tavo argumentai per silpni. Teismas sako, kad žmogus apskritai neturi teisės kreiptis! Tą išsiaiškino Klaipėdos administracinis ir Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas. Nutiko taip – Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, bet visas teisinin­kų korpusas su retomis išimtimis liko sovietinėje sistemoje. Seimo narį Vytautą Grubliauską išrin­kus Klaipėdos meru, atsirado proga atei­ti ir viešai iš Seimo tribūnos papasakoti Lietuvai apie mūsų „nuostabius“ teisi­ninkus, kurie kontroliuoja mūsų gyveni­mą. Faktai išjudina visuomenę. Sakome, kad norime gyventi kaip Europoje ir kiekvieną dieną piktinamės tuo, kas mus erzina, kas mums nepatinka. Neretai mūsų susierzinimo šaknys atsiremia į teisininkų cechą. Ir štai – dar nespėjau ateiti į Seimo narius, ir tas teisininkų cechas visų akivaizdoje pargriūna, visi pamato, kad karalius nuogas. Kalbu apie Baltarusijos atvejį. Kai prireikia Rusijos prokuratūrai apklausti Eglę Kusaitę be advokatų, mes leidžiame ir jie apklausia. o kai Baltarusija pareikalauja kovoto­jo prieš režimą duomenų, mes, mūsų teisinė sistema, bėgte nešame jai ant padėkliuko.

    Visuomenės apklausų duomenimis, žmonės teismais nepasitiki. deja, nepa­sitiki ir Seimu.

    Žmonės pyksta ant Seimo, kad Seimas nieko nedaro teisingumo ir teisės srityse. Babilone, Senovės Egipte žyniai steng­davosi vartoti mirusią ar kasdienybėje nevartojamą kalbą, kad paprasti žmonės jų nesuprastų. Mūsų teisininkai, kaip tie žyniai, vartoja savo slengą, nesupran­tamą paprastam piliečiui. Pavyzdžiui, į klausimą, kodėl E. Kusaitę galima be advokato apklausti prokuratūroje, o aš, Lietuvos pilietis, negaliu gauti jokios informacijos, jie atsako mirusios kalbos tirada, vartoja lotyniškus posakius, tam tikras konstrukcijas ir galiausiai pareiš­kia, kad faktinės aplinkybės yra kitos. Ir štai mes dvidešimt metų faktinėmis aplinkybėmis malamės vietoje. Seimas vaikšto aplink teisininkų cechą ir nedrįs­ta kepštelti piršteliu. Mano motyvacija – perduoti žmonėms reportažus iš šito fronto, nes frontas atsiranda. Spėju, kad ir Baltarusijos spec. tarnybos papirko mūsų teisininkus. Lietuvoje kyšiai, deja, yra sudėtinė kasdienės kultūros dalis. Tie, kurie nori papirkti teisėjus, žino ir suranda – kas, kur, kiek ir kaip. Manau, kad tai buvo padaryta. Mane erzina ir piktina dvigubi standartai.

    Politikoje aktyviai darbuojiesi seniai, esi TS-LKD Klaipėdos skyriaus pirmi­ninkas, buvai Klaipėdos miesto tarybos narys, dabar esi išrinktas į Seimą. kaip pavyksta derinti asmeninę nuomonę su daugumos sprendimais?
    Bet kokioje institucijoje, kur sprendimai priimami balsų dauguma, kažką pasiekti galima tik ją turint. Europinė demo­kratija – tai sukurtas modelis, kai vienas žmogus negali pernelyg lemti. Jei nori ką nors pasiekti, turi įtikinti, sutelkti, tu­rėti jėgą, politinę valią. Suprantu, kas yra „daug“. Suprantu, kas yra kolektyvinis komandinis darbas. Beje, pergalė danės apygardoje Klaipėdoje ir buvo pasiekta dėl to, kad visa partija Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai susi­telkė į vieną kumštį – visiškai vieningą kumštį. Ir partijos vadovai Irena Degu­tienė ir Andrius Kubilius, ir jų padėjėjai, jų komandos patarėjai, partijos centrinis aparatas – visi veikė kaip vieningos partijos, siekiančios tikslo, nariai. Taigi akivaizdu – mano pergalė buvo koman­dinė. Tai buvo kolektyvinė pergalė. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų misiją įsivaizduoju kaip kovą dėl teisingumo. Sakykim, darbo partija ir teisingumas – jokių asociacijų. Arba socialdemokratai ir skaidrūs viešieji pirkimai – tai sukelia šypseną. Kai sakome: Tėvynės sąjunga ir teisingumas, Tėvynės sąjunga ir skaidrūs viešieji pir­kimai, – pašaipos rinkėjų veiduose nėra, bet yra nusivylimas… Ką tai reiškia? rinkėjai iš mūsų tikisi teisingumo. Jie dar nesišaipo, vadinasi, mes dar nieko nepraradome. Nenuvilkime savo rinkėjų, dirbkime su jais, gerbkime juos ir jų lū­kesčius. Net tas žmogus, kuris iš pykčio, iš keršto, o ne iš įsitikinimų balsuoja už kitą partiją, jis taip pat laukia. Laukia, kada Tėvynės sąjunga-krikščionys de­mokratai išmėš tas arklides.

    Tarnavai Afganistane. Kaip nutiko, kad ten atsidūrei?

    Tuo metu į sovietų armiją buvo imami studentai. Buvo demografinė krizė, trūko tarnaujančiųjų. 1982 metais TSRS vadovai priėmė sprendimą imti studen­tus, nes kariuomenė mąžta, nėra kuo už­kišti, nebus kas saugo sieną prie Kinijos. Tada ėmė iš visų aukštųjų mokyklų viso­je Tarybų Sąjungoje, įskaitant ir Lietuvą, ir aš patekau tarp paimtųjų į armiją. Tuo metu buvo skelbiama, kad Tarybų Sąjunga išveda karius iš Afganistano, bet iš tikrųjų vedė degradavusius, nuo narkotikų apdujusius karinius dalinius, o į jų vietą siuntė jaunus ir nesugadintus karius. Ir dar baltosios rasės. Nė vieno iš Vidurinės Azijos neėmė ir iš Kau­kazo stengėsi taip pat neimti. dalinį, siunčiamą į Afganistaną, formavo iš slavų ir Baltijos tautų. Kai mus nuvežė į vietą, parodė, kuo gali baigtis narkotikų vartojimas. rodė narkomanus – jie tokie geltoni, perkarę, drebantys – taip akyse ir stovi. Jie stovėjo, drebėjo prieš mus, o karininkai kalbėjo: vartosit- ir jums taip bus. Tai neišgydoma. Jie jau nebe žmonės. Mes juos siunčiame iš čia, tik laukėme, kol jūs atvažiuosite, nes norė­jome jums juos parodyti, o dabar jau jie važiuos atgal į Tarybų Sąjungą. Narko­manas jau ne kareivis, jis tragedija. Iš jo jau – nei kareivis, nei sargybinis. Toks buvo sovietinės kariuomenės išvedimo iš Afganistano spektaklis.

    Kaip sekėsi išlikti Afganistane?
    Gyvenimą ten galima būtų palyginti su priverčiamųjų darbų stovykla – gali ten vaikščioti, bet laisvės yra labai apribotos. Tik tiek, kad per porą metų gauni ke­lerių metų gyvenimo patirtį, nes viskas vyksta greičiau, ekstremalių situacijų daugiau.

    Vienas kaunietis sako: perbėgam į kitą pusę. Tarybų Sąjunga – blogis. Pavogė konservų, šovinių, granatų, užkasė, ruo­šėsi rimtai. Bet jį atkalbėjome. Jis labai pyko, sakė, kad mes, vilniečiai, esame išdavikai, o jie, kauniečiai, – patriotai… Niekas nežino, ar būtų pabėgęs, ar sė­kmės būtų lydimas. Viskas aplinkui bū­davo užminuota. Iš kitos pusės, kadangi visi ten viską vogė… Visi žinojo, kaip nuvažiuoti pas vietinius. Minos būdavo neutralizuojamos. Kas užminuodavo, tas ir išminuodavo. Karininkai į vieną pusę išveža produktus ir pardavinėja, o kareiviai – į kitą pusę padangas, benziną, dyzeliną, vandenį, kiti ir šovinius par­davinėdavo. Sovietų Sąjunga sugriuvo neatlaikiusi savo nusikaltimų svorio. Valstybė, kurios kariuomenė pardavinėja šovinius priešui, yra pasmerkta. Mes matėme tuos požymius. Karininkai – į vieną pusę, kareiviai – į kitą… Čia toks ir karas. Keistasis karas. Vakarais reikėdavo pražygiuoti pro pala­pines, neva pakvėpuoti grynu oru. Mes taigi gyvenome gryname ore, palapinėse, bet pagal statutą turi būti prasivaikščiojimas ir prasikvėpavimas. reikia dainas dainuoti. Visi tingi tas dainas dainuoti, karininkams į jas nusispjauti… Mes dažniausiai dainuodavome lietuvių liaudies dainas, taip pat „Graži Lietuva“. „Viens su puse, du su puse, graži Lietuvą be rusų…“ dalinyje aštuoniasdešimt kareivių, gal dešimt lietuvių. Tiems septyniasdešimt labai linksma, kad kažkas dainuoja. už kelių šimtų metrų – pulkas, jame dar koks šimtas lietuvių, ir jie girdi… Kadangi mums dainuoti labai gerai sekėsi, tai mes nusprendėme, kad po vakarienės, kai jau sutemsta, reikia giedoti ir „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Kai nurimsta vėjas, būna labai tyku… Mes išeiname ant skardžio ir dainuojame į tą pusę, kur pulkas stovi. Ir latvis giedojo, ir vieną lenką vilnietį lietuviu pavertėme, tas irgi giedojo. Buvo vienas rezisten­tas, jis mus „Tautiškos giesmės“ žodžių išmokė. Mūsų būrelis 1985-aisiais visą himną kiekvieną vakarą giedojo. Karas duoda tam tikrų nelauktų laisvių. Tada 1985 metais grįžęs į Vilnių negalėjau šitų dalykų pasakoti, nes saugumas būtų pradėjęs aiškintis ir persekioti, tampy­ti. o su kuo dainavai, o kas dainavo? Afganistane mes ir trispalves dažėme, ir himną giedojome.

    (U. Stonkutės nuotr.)

    Ateisit į Seimą, prisieksit. kokio­mis kryptimis žadate dirbti? Gal,

    2000-aisiais išvykęs į Klaipėdą, dabar grįšit į Vilnių?

    Pagrindinis motyvas, dėl ko nuspren­džiau eiti į Seimą, tai žmogaus teisės, teisingumas ir teismai, kurie neleidžia žmonėms ginti savo aplinkos. Taip pat aplinkosauga, paveldosauga. o Klaipėdos nepaliksiu. Trys privalomos dienos, kai vyksta posėdžiai, – Vilniuje, ir keturios – Klaipėdoje, kur dirbsiu vienmandatėje apygardoje. Toks buvo pažadas rinkėjams – kiekvienam apy­gardos rinkėjui įmestas į dėžutę. Todėl jokio „grįžimo“ nebus. Vienmandatėje išrinktas, turiu ten ir būti.

  • ATGAL
    Jauna, džiaugsminga ir gyvybinga bažnyčia
    PIRMYN
    Ant socialios rinkos plėtros slenksčio
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.