Nacionalinė valstybė – Lietuviškojo konservatizmo atrama | Apžvalga

Įžvalgos

  • Nacionalinė valstybė - Lietuviškojo konservatizmo atrama

  • Data: 2014-02-19
    Autorius: Laurynas Kasčiūnas
    L. Kasčiūnas: „Kai kas TS-LKD tapatybę kildina išimtinai tik iš Sąjūdžio. Neva tarpukario Lietuvoje nėra nieko verto, ką galima būtų „užkonservuoti“ ir perduoti iš kartos į kartą. Taip ne tik nukertamas ryšys su Lietuvos valstybingumui ir lietuvių tautai kertiniu istoriniu etapu, bet vedami tokių įsitikinimų iš esmės atsiribojame nuo to, be ko šiandieninė nepriklausoma Lietuva tiesiog būtų neįmanoma“. (Sąjūdžio mitingas Vingio parke 1988 m. liepos 9 d.) | Vladimiro Gulevičiaus ir Virgilijaus Usinavičiaus (LCVA) nuotrauka

    L. Kasčiūnas: „Kai kas TS-LKD tapatybę kildina išimtinai tik iš Sąjūdžio. Neva tarpukario Lietuvoje nėra nieko verto, ką galima būtų „užkonservuoti“ ir perduoti iš kartos į kartą. Taip ne tik nukertamas ryšys su Lietuvos valstybingumui ir lietuvių tautai kertiniu istoriniu etapu, bet vedami tokių įsitikinimų iš esmės atsiribojame nuo to, be ko šiandieninė nepriklausoma Lietuva tiesiog būtų neįmanoma“. (Sąjūdžio mitingas Vingio parke 1988 m. liepos 9 d.) Vladimiro Gulevičiaus ir Virgilijaus Usinavičiaus (LCVA) nuotrauka

    Lietuvoje tampa madinga diskusijas apie tautinę valstybę pradėti ar baigti klausimu, ar vis dar norime kurti praeito amžiaus pradžioje gyvavusią uždarą etninę valstybę? Tai kartais netgi primena sovietmetį, kai bolševikai kūrė mitą apie atsilikusią, provincialią, fašistinę tarpukario Lietuvą.

    O juk kalbame apie Lietuvą, kurioje šalia išplėtotos nacionalinės idėjos ir etninės tautos virsmo į politinę tautą buvo atrasta ir įtvirtinta lietuvių ir kitų tautinių bendruomenių santykių darna, kurios, žvelgiant į šiandieninį Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) kerojimą, pasigendame net ir dabartinėje Lietuvoje. Toks tautinės valstybės klausimo suprimityvinimas negali stebinti, kai tarpusavyje diskutuoja kosmopolitinės stovyklos atstovai. Daug daugiau nerimo kyla, kai panašias nuostatas bandoma įtraukti į Lietuvos konservatoriams svarbiausių nuostatų rinkinį.

    Nuo pat įkūrimo Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) kelia sau tikslą įtvirtinti valstybės nepriklausomybę, imtis intelektinio lyderio vaidmens sprendžiant geopolitinius iššūkius. TS-LKD visada gerai jausdavo egzistencines valstybės problemas. Todėl turbūt visiems suprantama, kad šalia politinių, karinių ir ekonominių grėsmių prevencijos valstybės nepriklausomybės konsolidacijai būtina ir aiškiai artikuliuota istorinės atminties politika. Tai reiškia, kad vienas iš strateginių uždavinių Lietuvos konservatoriams – susieti įvairių istorinių lūžių ir katastrofų išdraskytus valstybingumo raidos etapus į vientisą ir organišką istorinį pasakojimą ir taip įtvirtinti Lietuvos valstybingumo tradiciją. Ir pasitelkus švietimo sistemą ir istorinės atminties politiką, šią tradiciją puoselėti ir stiprinti.

    Tik politinės ir istorinės tautos, o ne etnografiniai dariniai suvokia, kad nepasakodamos savo istorijos tiesiog tai leidžia padaryti kitiems. Kitaip tariant, jeigu tauta neturi savo istorinio pasakojimo, už ją tą istoriją papasakos kiti, nebūtinai draugiški veikėjai. Lietuvos atveju tai dar svarbiau, nes istorinės atminties politika – tai būdas apriboti išorinių geopolitinių veikėjų iš Rytų bandymus falsifikuoti Lietuvos istoriją ir apriboti išorinių veikėjų geokultūrinę įtaką. Pasidavę istorinės atminties politikos priešininkų pozicijai, galime iš karto baigti stebėtis, kodėl ir kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tampa reanimuojamos baltarusiškos tapatybės „nuosavybe“, Lietuvos partizanai ir toliau bus verčiami „banditais“ arba kodėl Vakarų Europa nepripažįsta stalinistinių ir nacistinių nusikaltimų lygybės.

    Tačiau norint prisiimti ir įgyvendinti šią misiją, pirmiausiai reikėtų atsakyti, kas yra TS-LKD? Kokias vertybes giname ir kokią tapatybę puoselėjame? Ir ar esame pajėgūs tai padaryti?

    Akivaizdu, kad panašaus pobūdžio klausimai turi būti svarbūs ne tik Lietuvos politinei dešinei. Juos sau vis dar užduoda net ir „istorijos pabaiga“ įtikėję Vakarų europiečiai. Pavyzdžiui, didelės įtakos Prancūzijos politinės dešinės turėjusios ir tebeturinčios prezidento Šarlio De Golio idėjos kildinamos iš bonapartizmo tradicijos (autoritetinis valdymas, socialinis konservatizmas, centralizuota valstybė ir suverenumo tarptautiniuose santykiuose akcentavimas), tuo tarpu Š. De Golio vizijai nepritarianti dešinė (pavyzdžiui – buvęs Prancūzijos prezidentas Valéry Giscard d’Estaing‘as) stiprybės semiasi orleanistų tradicijoje (labiau į ekonominį liberalizmą ir mažesnį etatizmą ir valstybės reguliavimą orientuota centro dešinės srovė). Iš čia ir skirtingas šių Prancūzijos politinės dešinės srovių požiūris į tokius svarbius klausimus kaip Prancūzijos vaidmuo Europoje ir „prancūziškoji“ Europos Sąjungos vizija. Golistai kalba apie prancūzų nacionalinės galios stiprinimą ES viduje (integracija reikalinga tik tiek, kiek gali pasitarnauti šiam tikslui), o ne golistinės dešinės atstovų požiūris į ES sutampa su visiškai golizmui priešinga – federalistine – Jeano Monnet – vizija. Šiame kontekste norėtųsi klausti, kokios idėjinės tradicijos puoselėjamos TS-LKD viduje? Ir ar joje yra įmanoma tokio pobūdžio vertybinė diskusija?

    Kai kas TS-LKD tapatybę kildina išimtinai tik iš Sąjūdžio. Neva tarpukario Lietuvoje nėra nieko verto, ką galima būtų „užkonservuoti“ ir perduoti iš kartos į kartą. Taip ne tik nukertamas ryšys su Lietuvos valstybingumui ir lietuvių tautai kertiniu istoriniu etapu, bet vedami tokių įsitikinimų iš esmės atsiribojame nuo to, be ko šiandieninė nepriklausoma Lietuva tiesiog būtų neįmanoma. Maža to, taip patys atimame iš savo tautos politinį dėmenį, paliekame jai tik etninio darinio statusą.

    Be to, kai atsiriboji nuo istorinės tradicijos, kurioje itin reikšmingi tautinės valstybės ir krikščioniškosios demokratijos, sukūrusios pamatus moderniai lietuvių tautai, akcentai, politinėje retorikoje ir vizijose atsiranda įvairūs dirbtiniai konstruktai. Vienas iš pavyzdžių – terminas „konservatyvi modernizacija“. Juk ši sąvoka labiau panaši ne į  konceptualią politinę ar ekonominę viziją, bet į tuštoką klišę, kuri gali būti pritaikoma net autoritarinėje Rusijoje. Paradoksalu, bet būtent „Vieningosios Rusijos“ partijos konvente 2009 m. nuskambėjo tuometinio Dmirtijaus Medvedevo ir Vladimiro Putino tandemo tezė apie „konservatyviąją modernizaciją“ Rusijoje, kuria prisidengiant ir toliau buvo kuriama valdžios vertikalė šioje šalyje. Tai tik įrodo, kad „konservatyvios modernizacijos“ samprata savyje nekaupia jokios istorinės valstybingumo tradicijos ir tėra lyg vakuumas, norimo turinio pripildoma sąvoka, galinti kisti priklausomai nuo besikeičiančių aplinkybių. O taip tikrai nebūtų atsitikę, jeigu nuoširdžiai siektume sujungti Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį į integralų ir organišką istorinį pasakojimą, o ne bandytume iš istorijos išsirankioti tai, kas mums tinka ir patinka.

    Dar įdomiau stebėti sistemingus bandymus atkabinti patriotizmo sąvoką nuo nacionalinės valstybės, kitaip tariant, neva atskirti vertybės (patriotizmo) turinį nuo kintančio objekto (nacionalinės valstybės) ir vėlgi visa tai įvilkti į konservatizmo rūbą. Bet tai gali būti dar sunkiau padaryti, nei „pamiršti“ tarpukario tautinę Lietuvą. Ir štai kodėl.

    Nacionalinė valstybė – tai atstovaujamosios demokratijos lopšys. Būtent tautiškumas pagimdė moderniąją demokratiją, nes atstovaujamoji demokratija negali veikti ten, kur nėra savarankiškos politinės bendruomenės, kur nėra valdžios ir jos institucijos legitimacijos šaltinio. Šis šaltinis – tauta susaistyta kolektyviniais tapatybės saitais, kurie kartu suteikia turinį ir patriotizmo sąvokai. Taip įsitvirtino respublikos ir nacionalinės valstybės tarpusavio priklausomybė. Nacionalinė tapatybė ir patriotizmas šį ryšį sucementavo.

    Be abejo, tokie procesai kaip globalizacija ir Europos integracija šiandien neišvengiamai veikia tokias kategorijas kaip savivalda, tauta, demokratinis atstovavimas ir suverenitetas. Tačiau iki šiol niekas nesugebėjo įtikinamai atsakyti į klausimą, kokia gali būti postnacionalinė konsteliacija Europoje? Gerai žinoma Vakarų Europos krikščionių demokratų idėja Europos integraciją grįsti krikščioniškąja tradicija. Kuri, deja, šiandien tiesiog yra stumiama į paraštes. Kairieji intelektualai (pavyzdžiui, Jurgenas Habermasas), ieškodami, kas galėtų suardyti nacionalinės valstybės ir respublikos tarpusavio priklausomybę, pasiūlė konstitucinio (arba santvarkos) patriotizmo sampratą, pagal kurią įsipareigojimas valstybei turi būti pakeistas į įsipareigojimus konstitucinei santvarkai. Tačiau nepavykę referendumai dėl ES Konstitucijos Airijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje sudaužė ir šias Europos federalistų svajones.

    Tauta ir nacionalinė valstybė – vienintelė natūraliais tapatybiniais ryšiais susaistyta bendruomenė, todėl nacionalinė valstybė turi išlikti kertine lietuviškojo konservatizmo, ypač akcentuojančiam bendruomenės svarbą, atrama. Kitaip tariant, kol nepavyks pasiūlyti tvaraus vertybinio pamato alternatyvos nacionalinei valstybei kaip savarankiškos politinės bendruomenės lopšiui, tol konservatoriai turės tvirtai stovėti nacionalinės valstybės pusėje. Be abejo, tik jei  tai konservatoriai, kurie suvokia, kad modernios valstybės pagrindas ir nacionalinio saugumo subjektas – integruota bendruomenė, politinė tauta. O pagrindinis valstybės nacionalinio saugumo uždavinys – politinės tautos išlikimas geopolitinių iššūkių, globalizacijos ir Europos integracijos akivaizdoje. ■

  • ATGAL
    Laimei, Algirdas Patackas
    PIRMYN
    Liūdna marginalų statistika žila bėdavone...
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.