NATO priešakinės pajėgos Baltijos regione. Apginamumo galimybės | Apžvalga

Įžvalgos

  • NATO priešakinės pajėgos Baltijos regione. Apginamumo galimybės

  • Temos: Politika
    Data: 2017-04-07
    Autorius: Romena Čiūtienė

    Nuo 2017 metų pradžios į Baltijos šalis dislokuojamos NATO priešakinės pajėgos (angl. – NATO enhanced forward presence), pakeičiančios iki tol regione buvusias gerokai menkesnes tiek skaičiumi, tiek kovine galia NATO sausumos rotacines pajėgas. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Rytinėje Lenkijos dalyje bus dislokuojama po 1 bataliono kovinę grupę (angl. – battle group). Tai – pilnai sukomplektuoti sunkieji pėstininkų vienetai, pasiruošę vykdyti kovines užduotis ir turintys juos remiančius padalinius.

    LR Prezidentūros kanceliarijos nuotrauka. Robertas Dačkus

    Sprendimas dislokuoti NATO pajėgas buvo priimtas 2016 m. liepą NATO viršūnių susitikime ir garsiai įvardintas kaip NATO saugumo garantas regionui. Žinant padėtį regione, kyla akivaizdus poreikis paanalizuoti, ar šios gerokai didesnės pajėgos iš tikrųjų gali garantuoti saugumą regione?

    AGRESYVUS RUSIŠKAS DŽIAZAS

    Po ciniškos Krymo aneksijos 2014 m. Vakarų saugumo ir politikos analitikų bendruomenėje įsivyravo tam tikras bazinis naratyvas, sudarantis bent pirminį pagrindą įvairioms teorijoms ir prielaidoms, aiškinant (nepaaiškinamos) Rusijos elgseną:

    - Rusija nėra demokratinė valstybė, o jos ekonomika daugelį metų yra ant kracho ribos. Naujos technologijos ir kintanti žaliavų reikšmė šį klausimą vis aštrins tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje.

    - Rusijos politinė sandara leidžia manyti, kad greitų pasikeitimų valdžios mąstyme bei politinėje valioje nebus. Tai – valstybė-chuliganas tarptautinėje erdvėje. Daroma prielaida, kad Rusijos vadovybė nesikeis dar apie 20 metų.

    - Visuomenės parama Rusijos valdžiai yra didžiulė, nors ir svyruojanti, todėl visi propagandos įrankiai yra labai svarbūs vidinei auditorijai. Krentant visuomenės palaikymui suorganizuota karinė ofenzyva už Rusijos sienų visuomet ištaiso padėtį – visuomenė susitelkia ir remia savo vadovybę. Vladimiras Putinas sėkmingai atėjo į valdžią žaisdamas Čečėnijos karais, tai buvo sėkmingai patikrinta ir Gruzijos, Ukrainos, Sirijos atvejais.

    - Rusija taip pat suinteresuota nestabilumu Vakarų šalyse, taip siekdama parodyti, kad demokratinės santvarkos nebegali veikti efektyviai, skaldydama Vakarų vienybę, ieškodama sau partnerių ir iškreipdama galių balansą.

    Suvokiant nuoseklų Rusijos susiprogramavimą karo nuotykiams, kyla klausimas – kas sekantis? Daugelis analitikų sutaria – ateina NATO testavimo eilė. Vėlgi, plataus masto karinio konflikto tikimybė vertinama kaip žema, tačiau, žinant Rusijos įgūdžius ir turimus įrankius įplieksti įvairius hibridinius neramumus, lokalaus ginkluoto konflikto tikimybė vienoje iš NATO šalių išlieka labai tikėtina. Baltijos šalys tokio pobūdžio konfliktui – labai tinkamas regionas: geografiškai apsuptas Rusijos, Baltarusijos ir Baltijos jūros (kuriame pranašumą turi Rusijos laivynas), šalys su didelėmis prorusiškomis slavų diasporomis, be ilgalaikių demokratijos tradicijų, menkai išvystytais kariniais pajėgumais ir kitomis silpnybėmis.

    Prognozuoti, kokio tipo konfliktas gresia, yra ganėtinai sunku. Svarbiausia įvertinti, kad Rusija turi platų įrankių konfliktui regione sukelti asortimentą: priešiškai prieš valdžią nusiteikusias bendruomenes, nebūtinai rusų mažumas, kibernetinio puolimo pajėgumus, ryšius verslo, politikos ir nusikalstamose struktūrose ir daugelį kitų. Sumaniai žaidžiant ir manipuliuojant šiais įrankiais galima sukelti įvairaus tipo konfliktus. Karyboje yra naudojami terminai „gravitacijos centras“ ir/arba „sunkusis taškas“. Jų esmė – nustatyti pagrindinę vietovę/dalinį/objektą, kurį atakuojant būtų pasiekiami operacinio ar strateginio lygmens tikslai. Šių dienų konflikte gravitacijos taškas gali kisti staigiai, būti nukreipiamas laike, erdvėse ir dimensijose.

    Rusiją Baltijos regione taip agresyviai džiazuoti įgalina gausūs konvenciniai pajėgumai, dislokuoti aplink Baltijos valstybes. Nuo 2008 metų intensyviai ir sėkmingai modernizavusi karines pajėgas, šiai dienai Rusija gali pakeisti galių balansą regione kelių dienų laikotarpyje: turimi pertekliniai gynybiniai pajėgumai leidžia slapta ir skubiai permesti didžiulius kiekius karių ir pasiruošti puolamosioms operacijoms to laiku neidentifikuojant NATO žvalgybai ir laiku neinformuojant sprendimo priėmėjų. Įprastos 2–6 savaitės priešiškų pajėgų telkimui keičiamos 1–2 dienomis. NATO sprendimo priėmimo struktūrai tai pernelyg trumpas laikotarpis, todėl gynybiniai pajėgumai, galintys reaguoti akimirksniu, mūsų teritorijoje tapo tokie aktualūs.

    NATO SPRENDIMAI

    Po 2014 m. kovą įvykusios Krymo aneksijos NATO Baltijos regione sureagavo laiku  – sustiprinta Oro policijos misija padidinant naikintuvų skaičių Šiauliuose bei naujai dislokuojant dalį Estijoje. Tų pačių metų gegužę į Baltijos šalis iš skirtingų NATO šalių netikėtai pratyboms atvyko po bataliono dydžio taktinę grupę. 2014 metų vasarą Baltijos šalyse pradėjo nuolat treniruotis rotacinės pajėgos, savo buvimu stiprinančios saugumą regione.

    2014 metų rudenį NATO vadovai Velse susitarė dėl gynybos plano, kuriame numatomos papildomos saugumo priemonės Baltijos regione. Nutarta rytinėse NATO  valstybėse įsteigti NATO štabus, koordinuosiančius naujai steigiamų ypač greito reagavimo pajėgų dislokavimąsi, jei to prireiktų.

    Velso nutarimai įgyvendinti greitai ir efektyviai, tačiau, politinei krizei santykiuose su Rusija tęsiantis, tapo aišku, kad galių balansas regione yra nepakankamas. Rotacinių pajėgų struktūrinė specifika iš esmės buvo labiau orientuota į kovinį rengimą, o ne karinių operacijų vykdymą, karių skaičius buvo nepakankamas, o rotaciniam grafikui trūko užtikrintumo. Kariškiai šias pajėgas ėmė vadinti pasidrąsinimo, o ne atgrasymo pajėgomis. Įtampai regione augant, tapo akivaizdu, jog yra reikalingi kitokie pajėgumai. 2015 metų gegužę trijų Baltijos šalių kariuomenių vadai oficialiu laišku kreipėsi į NATO vadovybę, prašydami kiekvienoje šalyje dislokuoti po 1 bataliono taktinę grupę.

    2016 metų liepą NATO viršūnių susitikime Varšuvoje buvo oficialiai sutarta dėl tarptautinių batalionų steigimo, nusprendžiant juos dislokuoti nuo 2017 metų pradžios. Šiuo metu vyksta šių batalionų steigimasis ir pirmosios pratybos. Tikimasi, kad vokiečių vadovaujamas NATO batalionas Lietuvoje pasieks pilnus operacinius pajėgumus (angl. – full operational capabilities) jau šių metų birželio mėnesį sertifikavimo pratybų metu. Panašiu metu bus sertifikuojamas ir kanadiečių vadovaujamas batalionas Latvijoje bei Didžiosios Britanijos batalionas Estijoje. Ar tai turėtų reikšti, kad nuo 2017 metų vasaros tampame saugūs?

    NATO PRIEŠAKINIŲ PAJĖGŲ SUDĖTIS IR PASIRENGIMAS KAUTIS

    NATO priešakinės pajėgos (angl. – Enhanced Forward presence) reikšmingai sustiprina regiono saugumą, kadangi tai yra pilnai sukomplektuoti sunkieji pėstininkų batalionai. Naujausi ir pažangiausi ginklai, ypač moderni sunkioji technika, kokios (dar) neturi nė viena Baltijos valstybė, įgalina šiuos dalinius kautis visame spektre kovinių operacijų prieš gerokai gausesnį priešą. Reikia nepamiršti ir to, kad šie daliniai kautųsi išvien su pakankamai modernius ginklus turinčiomis ir kasdien stiprėjančiomis Baltijos šalių kariuomenėmis, taip pat į regioną 1–2 laikotarpyje gali būti permestos ir NATO ypač greito reagavimo pajėgos (apie 5000 gerai parengtų ir ekipuotų karių su sunkiąja technika). Taigi, Baltijos šalių apginamumas priklausytų ir nuo konkrečių scenarijų.

    Bataliono kovinė grupė pagal karo klasikines teorijas yra sausumos pajėgų dalinys, gebantis vesti savarankiškus kovos veiksmus taktiniame lygmenyje (žinoma, šiais post-tiesos eros laikais, tokio dydžio daliniai dažnai gali duoti ir strateginio lygmens efektą, todėl viskas yra labai sąlygiška). Dalinį dažniausiai sudaro 800–1200 karių, jis turi visus reikiamus elementus veikti savarankiškai – kovinius, paramos, logistikos bei vadovavimo ir valdymo. Nors pagal klasikines karo teorijas batalionas, kariaudamas kitų junginių (dažniausiai brigados) sudėtyje užima tik apie 5 kvadratinių kilometrų ruožą, šiuolaikinėje karyboje dėl didesnio mobilumo ir kovos galios tokie skaičiavimai nebetaikomi. Visgi šis skaičius svarbus siekiant parodyti, kad toks struktūrinis vienetas, vykstant intensyviam ginkluotam konfliktui, negali kontroliuoti didelių plotų. Kokios dar yra šių regione dislokuojamų dalinių silpnosios ir stipriosios pusės?

    Kalbant apie ne pačias stipriausias vietas, reiktų paminėti daugiatautiškumą. Galbūt politiškai yra patrauklu viename dalinyje turėti atstovus iš septynių šalių (Lietuvoje dislokuojamą bataliono kovinę grupę sudarys Vokietijos, Belgijos, Nyderlandų, Norvegijos, Liuksemburgo, Prancūzijos ir Kroatijos kariai), tačiau, grynai kariniu-taktiniu požiūriu, daugiakultūriškumas, kad ir vieno standarto, bet visgi skirtingos ginklų sistemos, procedūros ir panašūs dalykai, esant įtemptai bei greitai kintančiai situacijai, gali tapti gan rimtu iššūkiu sėkmingam užduočių vykdymui. Kitas dalykas – remiančios aukštesnio lygmens ginklų sistemos. Baltijos šalys neturi vidutinio nuotolio oro gynybos, kuri efektyviai dengtų manevruojantį batalioną iš oro. Taip pat nėra ir šiuolaikiniam sausumų manevravimui taip reikalingos artimos oro paramos – kovos sraigtasparnių, nekalbant apie naikintuvus ar oro paramos platformas. Visa tai kariniu požiūriu daro šiuos batalionus pažeidžiamus ir mažiau manevringus, o manevringumas ir yra šių geležinių kumščių didysis privalumas.

    Visgi didžiausias klausimas yra ne karinis, o politinis-procedūrinis – šių dalinių valios kautis legitimumas. Nedrįsčiau abejoti atvykstančių karių kovingumu ir profesionalumu, tačiau kariai veikia pagal procedūras, laikydamiesi kovos veiksmų taisyklių, kurias nustato politikai. Nėra žinoma, kokiu atveju NATO batalionai įsitrauks į ginkluotą konfliktą esant poreikiui – ar tai bus daroma tik atviros agresijos atveju, ar ir esant hibridinio pobūdžio konfliktams, kuomet jau bus sureagavusi savo taisykles turinti Lietuvos kariuomenė. Siunčiančios šalys turi didžiulę įtaką, sudarant kovos veiksmų taisykles, todėl stebint kai kuriuos rinkiminius procesus bei tam tikrų šalių visuomenės nuomones neturėtų būti ramu. Dar daugiau, tai labai realiai gali būti silpniausia grandis, į kurią smūgiuojant būtų testuojama NATO.

    Ne paskutinėje vietoje yra ir priimančiosios šalies paramos klausimai. Esant suplanuotiems didiesiems pirkimams, nuosekliai didinant šauktinių skaičių bei kamšant dešimtmečiais nefinansuotas sritis, laisvų lėšų gynybai nebėra, o trūksta visko – kareivinių, pastatų technikos priežiūrai, treniruočių poligonų su šaudyklomis sunkiajai technikai, NATO reikalavimus atitinkančių amunicijos sandėlių, karių gerbūvio dalykų, net saugesnės aplinkos šalia dalinio teritorijos. Kriminogeninė situacija Rukloje, kur ir dislokuojamas NATO batalionas nėra pavyzdinė (o turėtų būti). Bet koks kriminalinis nusikaltimas prieš NATO karį (galbūt netgi tą padarant tikslingai), gali sukelti politinę sumaištį to kario šalyje, taip pasiekiant strateginį efektą hibridinio karo metodais. Panašių niuansų, reikia manyti, yra ne vienas. Situacija sudėtinga, resursai riboti, todėl priimančios šalies paramą koordinuojantiems kariams ir civiliams šis sąjungininkų dislokavimasis yra tikrai didelis iššūkis.

    Nepaisant visų išvardintų klausimų, galima užtikrintai teigti, kad Baltijos šalys 2017 metais įgauna kokybiškai naują karinį pajėgumą – gerai parengtus, manevringus ir didele kovine galia pasižyminčius savarankiškus sausumos kovinius vienetus – iš esmės pirmą apčiuopiamą realią NATO kovinę galią regione, kuri čia neatvyko pratyboms ir po jų neišvyks. Šie daliniai yra skirti sustiprinti saugumą ir jie jį sustiprins būdami regione tiek, kiek reikės. ■

  • ATGAL
    Šustauskai prieš vaikus iš Amerikos viešbučio
    PIRMYN
    Nebūkime tais, kurie atims norą kurti šeimas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.