NATO: viltys, pasitikėjimas, abejonės | Apžvalga

Įžvalgos

  • NATO: viltys, pasitikėjimas, abejonės

  • Temos: Politika, Sauga
    Data: 2012-05-16
    Autorius: Česlovas IŠKAUSKAS

    Ant Vilniaus rotušės sienos pakabinta atminimo lenta primena JAV prezidento G. W. Busho vizitą Lietuvoje. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    2004-ųjų pavasaris buvo politinių lūkesčių ir vilčių metas. Kovo 29-ąją Lietuva įstojo į NATO – Šiaurės Atlantos sutarties organizaciją, o daugiau kaip po mėnesio, gegužės 1 d., dar su septyniomis posovietinio bloko valstybėmis buvo priimta ir į Europos Sąjungą. Keturiolika metų buvusios SSRS spaudimą, agresiją ir blokadas patyrusi nepriklausoma Lietuva pagaliau grįžo į Europos šeimą, iš kurios ji buvo išplėšta dar 1940-aisiais. Dabar, prabėgus aštuoneriems narystės metams, mes galime svarstyti, ginčytis, pritarti ar atmesti šios narystės privalumus, tačiau viena aišku, kad nedidelei, savo ypatingų išteklių ir galių neturinčiai „pafrontės“ valstybei ši dviguba integracija buvo vienintelis stabilumo ir saugumo garantas.

    Tikslus koreguoja laikas

    Kiekviename vadovėlyje parašyta, kad NATO (North Atlantic Treaty Organisation) – tai gynybinė organizacija, kurią sudaro laisvos ir nepriklausomos valstybės, susijungusios į sąjungą tam, kad diplomatinėmis, o prireikus – ir karinėmis priemonėmis išsaugotų tarptautinę taiką ir savo nepriklausomybę. Organizacijos sprendimai priimami tik pritarus visoms jos narėms.

    Pačioje Aljanso aušroje, po Antrojo pasaulinio karo, jo tikslas buvo kitoks – apginti savo nepriklausomybę, apsisaugoti nuo naujos karo beprotybės. Todėl Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Islandija, Italija, JAV, Kanada, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone pasirašė Šiaurės Atlanto sutartį. Tai ir buvo NATO pradžia. Nuo 1952 m. į organizaciją pradėjo jungtis ir kitos šalys. Iš pradžių NATO saugojo taiką euroatlantinėje erdvėje, o nuo 1999 m. patvirtinta koncepcija, pagal kurią organizacija pasirengusi vykdyti taikos misijas ir teritorijose, neįeinančiose į NATO valstybių ribas.

    Naują aljanso strateginę koncepciją parengė ekspertai iš laikinos vadinamosios „12-kos išminčių tarybos“* (NATO IT), kuriai vadovavo buvusi JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright. Pagal ją NATO karines pajėgas už savo ribų siunčia tuo atveju, kai reikia užkirsti kelią išpuoliui prieš Aljanso teritoriją arba apsaugoti Aljanso narių teises ir gyvybinius interesus. Be to, anot ekspertų, NATO turi siekti užtikrinti visų 28 savo narių nepriklausomybę ir teritorinį integralumą, sukurti stabilesnę ir draugiškesnę tarptautinio saugumo aplinką.

    1999 m. patvirtintą Aljanso programą iškart patikrino skandalinga NATO operacija prieš serbus. Nepraėjus nė dvejiems metams, 2001-ųjų rugsėjo 11-oji dar pakoregavo Aljanso tikslus ir uždavinius ir tuomet atsirado pagrindinė jo operacija už organizacijos ribų – antiteroristinė misija Afganistane. Nauja strateginė Aljanso koncepcija buvo patvirtinta per 2010 m. lapkričio 19 d. NATO viršūnių susitikimą Lisabonoje.

    Penki naujos strategijos akcentai

    Bet kad ši NATO strategijos koncepcija gimė aršių diskusijų aplinkoje, dabar jau tolstanti praeitis, ir daug kas jos neįvertina. Iš tikrųjų, šios strategijos projektas buvo rengiamas įtemptoje atmosferoje. Tai liudijo ir tuomečio JAV viceprezidento Josepho J.Bideno 2010 m. paskelbtas programinis straipsnis laikraštyje „International Herald Tribune“. Jis atkreipė dėmesį į Rusijos pasiūlytą Europos saugumo idėją ir Vašingtono požiūrį į NATO misiją, kuris buvo išdėstytas per valstybės sekretorės Hillary Clinton vizitą Paryžiuje tų metų sausį. Politikas akcentavo, kad laikas peržiūrėti Aljanso veiklos principus, iškilus naujoms grėsmėms ir gerbiant tokias pagrindines institucijas kaip NATO bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO). Tie akcentai buvo sudėti į penkis punktus.

    Pirmiausia J. Bidenas pabrėžė, kad būtina didinti gynybos aktyvų Europoje skaidrumą. Pasikeitimas informacija apie gynybinį NATO potencialą turi nuolat apimti Rusiją ir kitas Europos valstybes. Naujasis Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo susitarimas yra geriausias pasitikėjimo atkūrimo pavyzdys. JAV paskelbė duomenis apie savo branduolinius arsenalus, to buvo laukiama ir iš Rusijos. Antra vertus, tai turėjo liesti ir įprastinę ginkluotę Europoje, todėl nauja NATO doktrina turėtų įtraukti į šių ginklų apribojimo scenarijus, rašė politikas.

    Trečia, pasak J. Bideno, reikia sutelkti dėmesį į „naujas ir mirtinas grėsmes“, sklindančias iš išorės, ypač iš teroristinių organizacijų kontroliuojamų rajonų Afganistane ir Pakistane, ir į kibernetines atakas. Ketvirta, Aljansas turi užbėgti už akių konfliktams, kol jie dar neįsiliepsnojo. Viceprezidentas pateikė pavyzdį – Rusijos ir Gruzijos karą 2008- ųjų rugpjūtį. Šis ketvirtas reikalavimas nebuvo įvykdytas (užkirsti kelią grėsmėms už Aljanso ribų), taigi, NATO nespėjo, be to, neturėjo ir teisinių bei praktinių instrumentų užkirsti kelią Rusijos agresijai. ESBO kaip politinė konfliktų prevencijos ir sureguliavimo organizacija buvo nepajėgi susidoroti su tokiu uždaviniu be Aljanso pagalbos.

    Pagaliau penkta, Aljansas turi užtikrinti savo nares dėl jų saugumo, sienų neliečiamumo ir dėl agresijos iš išorės. Jėgos panaudojimas neturi tapti taisykle santykiuose tarp Europos valstybių. Be to, didžiosios šalys negali naudotis veto jėga, priimant mažųjų valstybių pateiktus sprendimus, o svarbiausia, baigia straipsnį JAV leidinys, „mes negalime leisti atkurti įtakos zonų Europoje“.

    Nuo šių J. Bideno teiginių, rengiantis priimti naują NATO strategiją, prabėgo kone treji metai, gyvenimas pakeitė kai kuriuos geopolitinius akcentus, tačiau penki Aljanso egzistencijos punktai tebėra gyvybingi.

    NATO dėmesys Rytų Europai

    Balandžio 24 d. aviacijos bazėje Šiauliuose nusileido Lenkijos karinių oro pajėgų naikintuvai Mig-29. Lenkijos kariai NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse vykdys jau ketvirtą kartą. (KAM/Alvydo Tamošiūno nuotr.)

    Tačiau netrūksta ir abejonių. Svarstant strategiją, laikraštis „The New York Times“ atkreipė dėmesį į naujas Aljanso nares iš Rytų Europos, kurios ne visada pasitiki senbuvėmis. Remdamasis Londone veikiančio nepriklausomo tyrimo instituto ataskaita, laikraštis pabrėžė, kad NATO turi skirti daugiau dėmesio savo narių iš Vidurio ir Rytų Europos nuogąstavimams dėl saugumo. Ta saugumo samprata istoriškai susijusi su buvusia SSRS.

    Kaip mano ekspertai iš Europos reformų centro (CEF, Center for European Reform), „jeigu Aljansas ir toliau nepakankamai skirs dėmesio nuogąstavimams dėl saugumo Rytų Europos regione, kai kurios jo šalys, kaip ir anksčiau, nenoriai dalyvaus NATO misijose už Europos ribų, nes nesijaus saugios savo namuose“. Štai kodėl jos siekia sudaryti su Jungtinėmis Valstijomis dvišalius susitarimus saugumo srityje.

    Dienraštis, grįždamas prie klasikiniu tapusio šių laikų pavyzdžio, nurodė tą CEF ataskaitos vietą, kurioje pažymima, kad Šiaurės Atlanto aljansas „buvo nepasirengęs Rusijos invazijai į Gruziją 2008 metais. NATO viduje nepakankamai keistasi žvalgybos duomenimis, nebuvo išplėtoto vadovavimo mechanizmo krizei įveikti. Be to, ji nepaisė nekarinių įbauginimo formų, tokių kaip kibernetinės atakos, su viena iš kurių prieš dvejus metus susidūrė Estija“.

    Emocinio pakilimo metas

    Lietuva, istoriškai būdama įvairių grėsmių sankirtoje, į Aljansą stojo, puoselėdama viltį, kad ši gynybinė organizacija ją apsaugos nuo visų galimų pavojų. Daugiausiai vilčių dedama į 5-ąjį Šiaurės Atlanto sutarties straipsnį**, kuriame nurodomas kolektyvinės gynybos principas, kaip būtų reaguojama į vienos NATO narės užpuolimą.

    Naujas viltingas emocinis pakilimas Lietuvą užplūdo per JAV prezidento George‘o W. Busho vizitą Vilniuje 2002-ųjų lapkritį. Sakydamas kalbą ant Rotušės laiptų, Amerikos vadovas kalbėjo: „Jūs įsiliejate į stiprią NATO šeimą, gynybos aljansą, kuris pasiryžęs ginti savo nares. Ir bet kas, kas pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir JAV priešu. Drąsios Lietuva, Latvija ir Estija agresijos akivaizdoje niekada nebeliks vienos.“

    Tai buvo pirmasis ir paskutinis JAV prezidento vizitas Lietuvoje. Prieš tai, 1992 metais, Vilniuje pusę dienos viešėjo tuometis JAV viceprezidentas Danas Quayle‘as. Tais pačiais metais Lietuvoje viešėjo ir buvęs JAV prezidentas Richardas Nixonas. Bet beveik prieš 10 metų Lietuvoje lankėsi būtent tas Amerikos politikas, kurio tėvas nepabūgo pradėti karo Persijos įlankoje, o sūnus nuvertė diktatorišką Sadamo Husseino režimą, dabar gi privertė džiūgauti didžiulę minią Rotušės aikštėje ir kone visą Lietuvą.

    Abejonių kirminas dar gyvas

    Ačiū Dievui, Lietuvai akivaizdžiai dar nereikėjo įsitikinti, kaipgi vykdomas sutartinio įsipareigojimo 5-asis punktas. Bet štai jauno politologo Emilio Kazlausko straipsnyje „Lietuva ir NATO: lūkesčiai ir realybė“  išspausdintame leidinyje „Politologija“ prieš pusantrų metų, rašoma: „Kadangi apie efektyvų Lietuvos karinį pajėgumą kalbėti netenka, tai belieka aklai pasitikėti partnerių Aljanse pažadais, jog galimos grėsmės atveju būsime apginti.“ Nors narystė NATO Lietuvai buvo ir yra esminis strateginis imperatyvas, toliau rašo politologas, „vis dėlto buvimas Aljanso nare negarantuoja visiško saugumo“.

    Kas gi atgaivina nepasitikėjimo kirminą? Autorius primena tapusį rimtu perspėjimu 2005 m. įvykį, kai Lietuvos teritorijoje, jos oro erdvėje išbuvęs maždaug 30 min., nukrito Rusijos naikintuvas Su-27. Tai, kad NATO oro policijos naikintuvai pakilo tik likus porai minučių iki lėktuvo sudužimo, Rusijos armijos generolui Vladimirui Michailovui leido pasišaipyti, jog šis įvykis parodė NATO misijos silpnumą.

    Gi Aljansas, toliau tęsia autorius, jo netraktavo kaip svarstytino incidento, o priešingai – užėmė poziciją, kad tai tėra dvišalis Rusijos ir Lietuvos klausimas. Globalinio terorizmo problemas analizuojančio fondo „Jamestown Foundation“ leidinys „Eurasia Daily Monitor“ tuomet rašė: „NATO oficiali pozicija, jog trijų Baltijos valstybių oro erdvė yra NATO oro erdvė, turėtų logiškai implikuoti pagalbą iš NATO narių sąjungininkių tiriant ši incidentą, ypač dėl to, kad Lietuva stokojo priemonių su tuo susitvarkyti viena pati. Tačiau NATO pabrėžtinai mėgino atsiriboti nuo šio klausimo. Galiausiai dekoduoti Su-27 skrydžio įrašus iš Briuselio buvo pasiųstas ne NATO narės, o Ukrainos specialistas… Seniesiems NATO nariams pasirodė svarbiau neįžeisti Rusijos, besiknaisiojant vieno iš Rusijos karinių oro pajėgų pasididžiavimo liekanose, negu padėti NATO narei išsiaiškinti jos oro erdvės pažeidimo aplinkybes. Tai rodo akivaizdžią NATO valstybių bendros identifikacijos stoką.“

    Tai įvyko seniai. O štai šių metų kovo 27 dieną buvo užfiksuotas naujas Lietuvos oro erdvės pažeidimas – Rusijos karinis orlaivis Su-27 ties Vištyčiu 12 km įskrido į Lietuvos teritoriją, apsisuko ir grįžo atgal į Rusijos Kaliningrado sritį. Rusijos užsienio reikalų ministerijai adresuotoje Krašto apsaugos ministerijos notoje atkreiptas dėmesys į šį faktą ir reiškiamas griežtas protestas.

    Deja, Lietuva, net ir padedama Zokniuose dislokuotų NATO karinių naikintuvų, dar negali garantuoti savo oro erdvės saugumo. Todėl kiek disonansu nuskambėjo pernai spalį agentūros „RIA Novosti“ paskelbtas pranešimas, kad, vadovaudamasi ES įvestomis sankcijomis Sirijos režimui, Lietuva uždraudė Sirijos krovininiams lėktuvams kirsti šalies oro erdvę. Jame cituojama Krašto apsaugos ministerijos informacija, kad Sirijoje registruota privati skrydžių bendrovė keletą kartų nuo liepos iki rugsėjo mėnesio prašė leidimo „Il-76“ krovininiams lėktuvams kirsti Lietuvos oro erdvę, skrendant į Rusijos Kaliningrado sritį ir iš jos. Kitaip sakant, tolimoji Sirija pažabojama, o čia pat esantys rusų naikintuvai nuolat pažeidinėja Lietuvos oro erdvę…

    ***

    Žinoma, šie faktai dar nereiškia nepasitikėjimo naryste Aljanse, o diskusijos ir abejotinų bei silpnų šios organizacijos vietų identifikavimas tik padeda stiprinti kolektyvinį saugumą. Kol egzistuoja įvairios grėsmės, kol pati Rusija Aljanse tėra tik kaip riboto dalyvavimo partnerė (apie tikrąją jos narystę NATO taip pat svarstoma), tol ši gynybinė sąjunga yra tarsi deguonies gaiviklis, apsaugantis Lietuvą nuo bet kokios agresijos galimybės.

    * Įvairios „Išminčių tarybos“, kaip konsultaciniai organai, buvo kuriamos nuo senų laikų. Pavyzdžiui, Siono išminčių taryba, parašiusi 1897 m. Sionistų suvažiavime priimtus garsiuosius Siono protokolus. Dabar yra žinoma „Pasaulio išminčių taryba“ (WWC, World Wisdom Council), vienijanti tarptautinius konsultacinius organus, tokius kaip „ES IT “, arba atskirais klausimais, pavyzdžiui, Kurilų salų priklausomybės, užsiimančius darinius. NATO „Išminčių taryba“ (dar vadinama „12-kos išminčių grupe“) – tai ekspertų grupė, laikinai sukurta naujai ketvirtajai Aljanso strategijos koncepcijai parengti. Ji vyko į derybas su NATO šalimis, o 2010 m. vasario pradžioje apsilankė ir Maskvoje. Be jos pirmininkės, buvusios JAV valstybės sekretorės Madeleine Albright, į „NATO IT “ įėjo jos pavaduotojas, buvęs kompanijos „Royal Dutch Shell“ vadovas Jeroenas van der Veeras, diplomatinių tarnybų ir mokslo bendrijų atstovai iš Kanados, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Turkijos, Ispanijos, Lenkijos, Latvijos ir Graikijos. 2010 m. lapkritį priėmus naują Aljanso strategiją ši taryba iširo.

    Pagal Wikipedia

    ** „Šalys susitaria, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu, ir todėl tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę, pripažintą Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje, nedelsdama suteiks pagalbą užpultai ar užpultoms Šalims, individualiai ir kartu su kitomis Šalimis, imdamasi tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, tarp jų – ginkluotos jėgos panaudojimo, kurių reikės Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti. Apie kiekvieną tokį ginkluotą užpuolimą ir visas priemones, kurių buvo imtasi užpuolimo atveju, nedelsiant pranešama Saugumo Tarybai. Tos priemonės nutraukiamos po to, kai Saugumo Taryba imasi priemonių, būtinų tarptautinei taikai ir saugumui atkurti ir palaikyti.“

    NATO steigiamosios chartijos 5-asis straipsnis

    Lietuvos kelias į NATO

    Dar formaliai neiširus SSRS , Lietuva jau galėjo pasikliauti Briuselyje 1990 m. lapkričio 17 d. pradėjusio veikti Baltijos informacijos biuro paslaugomis. Iš esmės, kol mūsų šalis dar nebuvo pripažinta, šis biuras tapo lyg Lietuvos diplomatine atstovybe prie NATO ir prie ES . Po pusmečio, 1991-ųjų gegužės 31 d., įvyko pirmas oficialus Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio vizitas į NATO būstinę. Jam tarpininkavo Danijos misija prie Aljanso.

    Svarbus posūkis siekiant narystės buvo 1994 m. sausio 4 d. Lietuvos Prezidento Algirdo Brazausko NATO Generaliniam Sekretoriui Manfredui Werneriui nusiųstas laiškas su pageidavimu tapti NATO nare. Ši diena laikoma paraiškos narystei padavimo data. Po trejų metų rugpjūčio 1-ąją įsteigta jau oficiali Lietuvos misija prie šios organizacijos.

    Tas septynerių metų laikotarpis iki Lietuvos priėmimo į Aljansą buvo skirtas mūsų šalies „namų darbams“ atlikti, įvairių programų, veiksmų planų, integracijos koordinatorių skyrimo, NATO sesijų (taip pat ir 2001 m. gegužės mėn. vykusios Vilniuje) metas.

    Ir štai 2004 m. kovo 29 d. tuometis Lietuvos premjeras A. Brazauskas, lankydamasis Vašingtone, kartu su Bulgarijos, Estijos, Latvijos, Rumunijos, Slovakijos ir Slovėnijos premjerais JAV valstybės sekretoriui Colinui Powellui įteikė Vašingtono sutarties ratifikacinius raštus, taigi, šią istorinę dieną Lietuva tapo visateise NATO nare. Po keleto dienų, balandžio 2-ąją, Lietuvos vėliava buvo iškelta prie NATO būstinės Briuselyje.

  • ATGAL
    „Atsiprašau“ atrodo sunkiausias žodis
    PIRMYN
    J. Ohmanas: Jei pasidaliji idėjomis, jų būna daugiau
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.