NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje belaukiant | Apžvalga

Įžvalgos

  • NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje belaukiant

  • Data: 2016-05-10
    Autorius: Žygimantas Pavilionis

    Už kelių mėnesių Varšuvoje – vienas svarbiausių NATO susitikimų. Norėtųsi tikėtis, kad šis susitikimas bus labai svarbus ir Lietuvai, ir visam regionui, vien dėl geografinio artumo, neatslūgstančios Rusijos agresijos regione. Tačiau kartu neapleidžia jausmas, kad gali būti ir kitaip – politinė lyderystė Vašingtone iki 2016 m. Prezidento rinkimų (o realiai iki 2017 m. pradžios) išliks ta pati, todėl labai tikėtina, kad ne Varšuvos, o būtent būsimas NATO viršūnių susitikimas su naujuoju JAV Prezidentu taps daug svarbesnis. Neužmirškime ir kito politinio fakto – Seimo rinkimų Lietuvoje, be kurių pakeisti iš esmės mūsų pačių lyderystę (taip pat ir) gynybos politikoje (vyriausybės lygiu) bus sudėtinga, o be šio pokyčio tikėtis dar didesnio JAV palankumo Lietuvai vargu ar įmanoma.

    Tačiau nors trumpam įsivaizduokime, kad gyvename idealiame pasaulyje, ir NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje išpildo mūsų visas svajones. Kokie galėtų būti mūsų lūkesčiai?

    Pradėkime nuo esminių rizikos veiksnių. Svarbiausias dalykas yra, be abejo, pati lyderystė. Jos šiuo metu nėra nei JAV, nei Lietuvoje (bent jau vyriausybės lygiu), tačiau ji jau ryškėja Varšuvoje. Tikėtina, kad Lenkija būsimame NATO viršūnių susitikime gaus santykinai daugiausia. Lyderystės vakuumas regione leidžią šią erdvę užpildyti Rusijai, kuri šiuo metu ypač stengiasi sušvelninti, o gal ir visiškai atšaukti Vakarų jai taikomas sankcijas. Didžiausia grėsmė šiame kontekste – Rusijos galimai siūlomi sandėriai didesnėms NATO, Europos Sąjungos valstybėms narėms nepriimti mūsų regionui palankių sprendimų Varšuvoje mainais už Rusijos „bendradarbiavimą“ kovojant su terorizmu arba sankcijų atšaukimas Rusijai (bei, atitinkamai, Ukrainos „išmainymas“) už didesnį JAV / NATO buvimą Rumunijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje ar Baltijos šalyse. Tikėkimės, kad šioms paranojiškoms mintims lemta neišsipildyti, nors paprastai lietuviška nuojauta tokiais klausimais neapgauna. Svarbiausia nepasiduoti senam Rusijos tikslui – suskaldyti, susilpninti NATO, taip pat nukirsti bet kokias viltis dėl Ukrainos ar Gruzijos integracijos į transatlantinę šeimą.

    Pats svarbiausias klausimas mums patiems NATO viršūnių susitikime, be abejonės, yra pakankamas JAV, NATO buvimas Lietuvoje. Ir nors NATO kaip organizacija daugiau ar mažiau įgyvendino vadinamąsias adaptacines priemones, numatytas „Readiness action“ plane (RAP), įsteigė Pajėgų atvykimo koordinavimo štabą (NFIU), naujas labai greitos reakcijos pajėgas, o Pentagonas neseniai paskelbė naujus buvimo regione skaičius, tačiau realiai NATO vis dar reaguoja į Rusijos veiksmus. JAV, NATO karinis buvimas regione vis dar neprilygsta sparčiai augančiam Rusijos kariniam buvimui regione. Nemanau, kad dabartinis ar net būsimas Varšuvoje paskelbtas JAV, NATO karinis buvimas regione veiksmingai atgrasys Rusiją nuo karinių veiksmų regione. Vienas iš galimų atsako būdų – net ne bataliono, o brigados dydžio JAV, NATO karinis vienetas Lietuvoje (taip pat po brigadą Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje). Gebėjimas atremti hibridines grėsmes, kaip ir išaugusias Rusijos galimybes bandyti atkirsti Baltijos šalis nuo Aljanso pagalbos, taip pat bus mūsų dėmesio centre.

    Be to, žinoma, turime didinti savo pačių gynybos finansavimą, nes lazda visada turi du galus – didesnio amerikiečių buvimo Lietuvoje galėsime tikėtis, kai įrodysime, jog giname savo šalies ateitį darbais, o ne žodžiais. Negalime leisti Rusijai būti „vienu žingsniu toliau“, nei pati NATO regione. Turime atgauti lyderystę, taip pat ir Lietuvoje. Turime suprasti, kad du procentai gynybai yra tik minimumas, kurį mes privalome skirti, nes šalys, kurios rimtai rūpinasi savo gynyba, karinėms reikmėms skiria gerokai daugiau lėšų, nes nuoširdžiai tiki savo valstybių ateitimi. Neturime suteikti galimybės kai kuriems kandidatams į JAV Prezidentus kvestionuoti karinės paramos mūsų regionui (ar net pačios NATO), argumentuojant tai mūsų pačių nesirūpinimu savo šalies gynyba. Džiugina tai, kad pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos Europoje sustojo gynybos biudžeto kritimas – saugumas grįžta į politikos epicentrą. Šauktinių grąžinimas, be abejonės, atkūrė mūsų pačių tikėjimą savo šalies gynyba, tačiau taip pat reikėtų atkurti ir pasitikėjimą vienais didžiausių savo šalies patriotų – savanoriais ir šauliais, kurie, prisiekę ginti savo Tėvynę net ir aukščiausia kaina, iki šiol nuolankiai laukia teisės laikyti ginklą namuose.

    Kalbėdami apie pačią JAV (kuri iki šiol yra 3/4 NATO), turime ją raginti peržiūrėti savo pajėgų mažinimo Europoje strategiją. Pavyzdžiui, galima būtų siūlyti JAV atkurti Europoje dideles karinės technikos saugyklas (European prepositinioning set) – ne vienai divizijai, o bent dviem, kurios galėtų būti daug greičiau aktyvuojamos nei transportuojant ginkluotę ir personalą iš JAV. Turime taip pat ieškoti būdų, kaip pritraukti amerikiečių pajėgas, daugiau atliepiant ir į jų pačių interesus – tiek įsigyjant jų ginkluotę (pvz., oro gynybos srityje), tiek siūlant pratybų, mokymo galimybes (pvz., JAV ekspedicinėms pajėgoms – jūrų pėstininkams, kurių buvimas pasiųstų nedviprasmišką signalą Kremliui).

    Turime nepamiršti ir NATO plėtros. Gerai prisimenu 2012 m. NATO viršūnių susitikime Čikagoje (kuriame, be mūsų delegacijos, dalyvavo ir Gruzijos atstovai) tuometės JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton pasakytus žodžius: „kitas NATO viršūnių susitikimas bus plėtros susitikimas“. Deja, šio pažado nepavyko ištesėti. Labai tikiuosi, kad tai pavyks padaryti, – jeigu ne Varšuvos, tai kitame viršūnių susitikime po JAV Prezidento rinkimų. Gruzija jau seniai nusipelnė tapti NATO nare (kaip ir Ukraina nusipelnė jai suteikti rimtą karinę pagalbą), – esu įsitikinęs, kad jeigu į Gruzijos (ir Ukrainos) prašymą suteikti joms NATO narystės veiksmų planą (MAP) būtų buvę įsiklausyta dar 2008 m. NATO viršūnių susitikime Bukarešte, šiandien Gruzijos ir Ukrainos teritorijos nebūtų okupuotos. Tiek JAV, tiek NATO kuo greičiau privalo atsisakyti klaidingos nuostatos, kad silpnumu ir nuolaidomis galima sutramdyti agresorių. Tokiu būdu nepavyko sustabdyti Hitlerio, nepavyks ir Putino. Seniai atėjo laikas pasimokyti iš istorijos.

    Pabaigai – keli žodžiai apie diplomatiją gynybos kontekste. Dabartinis pasirengimo NATO viršūnių susitikimui Varšuvoje etapas yra labai svarbus. Šiuo metu baigiami derinti pačių amerikiečių sprendimai šiam viršūnių susitikimui, todėl būtina labai aktyviai stengtis atskleisti mūsų perspektyvą Vašingtone ir kitose svarbiausiose NATO sostinėse, derinti interesus, padėti svarbiausiems sąjungininkams parengti sprendimus. Turime ypač aktyviai veikti, pristatyti savo interesus svarbiausiose JAV institucijose (Baltuosiuose rūmuose, Valstybės ir Gynybos departamentuose, ypač Kongrese, į kurį dauguma mūsų Seimo narių, deja, taip ir neatrado kelių). Neatidėliotinai reikia užmegzti kontaktus ir dirbti su būsimo JAV Prezidento patarėjų komandomis – tiek respublikonų, tiek demokratų. Tai investicija į mūsų saugumą, kuri tikrai atsipirks. Tačiau tai supranta (ar tuo labiau daro) tik keli žmonės Lietuvoje. Tas pats pasakytina ir apie Lenkiją, kuri buvo, yra ir bus esminė mūsų saugumui, – neatradę raktų į Varšuvos širdį, mes palengva atveriame Maskvai kelius į Vilnių. Atkurti strateginį bendradarbiavimą su Lenkija mes galime, šiuo metu dirbama šia kryptimi, tačiau vyriausybės lygiu, deja, tai įmanoma padaryti tik su būsima Lietuvos Respublikos Vyriausybe.

  • ATGAL
    Laurynas Kasčiūnas: jeigu Europa negerbia savęs, tai kodėl imigrantai turi ją gerbti?
    PIRMYN
    Branduolinis saugumas: į ką sudužo Baracko Obamos svajonė?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.