Pasaulis nuolat keičiasi ir jo taika trapi. Po Pirmojo pasaulinio karo, kaip pasakoja istorija, visi buvo įsitikinę, kad tai daugiau nepasikartos. Buvo piešiami taikos plakatai, sakomos ugningos kalbos, bet, nepraėjus nė penkiasdešimčiai metų, Antrasis pasaulinis smogė dar didesne jėga. Tad kaip neprisiminsi romėnų sentencijos: Nori taikos – ruoškis karui. Po dviejų pasaulinių karų, matyt, esame labiau pasimokę: daugiau linkę bendrauti, bendradarbiauti, tartis. Turime Europos Sąjungą, NATO aljansą, Jungtines Tautas – kur tiek didžiosios, tiek mažosios šalys vienoje gretoje stovi pasaulio stabilumo sargyboje. Ir ne turtai, ne karių milijonai tada parodo, kuris yra didis…
Kova neišvengiama tiek valstybės, tiek kiekvieno asmeniniame gyvenime. Vieni kovoja už gamtą, kiti – už tautos vertybes, treti – už tikrą meną, ketvirti – rinkimuose. Ir didis yra tas, kuris kovoja garbingai.
Pasaulis pilnas stebuklų ir paradoksų. Klausydamasis, ką pasakoja labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ įkūrėjai, pradedi suprasti, kad didis šioje žemėje ne tas, kuris laimėjo milijoną loterijoje, sudalyvavo realybės šou ar tiesiog yra „kietas“, bet tas, kuris sugeba mylėti taip, kaip savo neįgalius vaikus myli jų tėvai.
Išties ne tas yra didis, prieš ką milijonai… kaip rašė Vincas Kudirka.
„Apžvalga“, 2009 m. lapkritis, nr. 3
RSS
Facebook