Neaiški drama gražiame Vilniuje | Apžvalga

Įžvalgos

  • Neaiški drama gražiame Vilniuje

  • Temos: Kultūra
    Data: 2012-06-21
    Autorius: Karolis Jachimavičius

    (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    „Narcize“ režisierės nevaldomi veikėjai plaukioja gražiai nufilmuotame mieste

    Vienas didžiausių Nemuno intakų yra Lietuvos gyventojų ašaros dėl prastos kino padėties. Režisierės Dovilės Gasiūnaitės „Narcizas“ tik prisidės prie šio gėlo vandens sūdymo. Pradėtas filmuoti 2009-ųjų vasarą, praeitą žiemą žadėtas baigti „Scanoramos“ festivaliui, nespėtas baigti, nukeltas į  žiemos pabaigą, galiausiai „Narcizas“ paleistas į gyvenimą gegužės viduryje, prieš pat „Sidabrinių gervių“ apdovanojimus (sidabrinės gervės – mintis, kad lietuviai iki aukso niekada netrauks).

    Nors tai buvo trečiasis oficialus „Narcizo“ seansas, Vilniaus kino teatro „Pasaka“ mažoji salė pustuštė. Trečias seansas, salė pustuštė, o reguliarių seansų šiuo metu, kai rašau, gegužės 16-ąją, vis dar nenumatyta… Galbūt kino teatrai svarsto, kaip subtiliau filmo autoriams pasakyti „ne“.

    Jau filmo anonsas mane nuteikė labai skeptiškai. Režisierė nesugebėjo anonso sukurti taip, kad jis apskritai būtų anonsas. Tiesiog prikarpė filmo scenų, iš kurių aišku, kad tai drama, kad yra vyras, yra moteris, kad jie pykstasi, be jokių paaiškinimų, kas vyksta ekrane. Juk galima pasakyti: jų santykiai daug kam atrodė pavyzdiniai, tačiau paskui kažkas pašlijo. Ar tai ateivių kaltė? Ar vyras išsigando įsipareigojimų? Ar jis pasidavė tuštybei ir nuėjo paskui tą, kurios galūnės jam pasirodė gražesnės?

    Labai prastas filmo anonsas, o filmas – toks pats prastai neartikuliuotas, nerišlus, be jokio takto ir ritmo pajutimo. Ir be dramos pajutimo. Pavyzdžiui, grįžta mama (vaidinama Asmik Grigorian) namo iš ligoninės, tėvas Teodoras (graikas Amvrosios Vlachopoulos) repetuoja – groja violončele, nemato, kad vaikas springsta, tačiau tai taip suprantama, kad mama ant tėvo net nepyksta, tik pastebi. Kadangi personažo pagrindiniai bruožai ar jų nuojautos pačioje pradžioje nėra suformuoti, ši scena, turinti tapti iškalbinga, tiesiog susilieja su visu bendru drungnumu. Jeigu jau žinotum ar jaustum, kad tėvas yra narciziškas, toks aplaidus elgesys su vaiku smarkiai sustiprintų jo blogą įvaizdį. Tačiau režisierė tą vyrą įsimylėjusi, tiesiog pravaikščiojo paskui aktorių, nedrįsdama suformuoti jam veikėjo. Pradinė mintis jos labai aiški, o įgyvendinimas– tragiškai katastrofiškas.

    Tėvas – violončelininkas. Vlachopoulos – ir gyvenime violončelininkas, todėl filme skambantis orkestras skamba ne iš įrašo, o tiesiog iš aikštės. Vlachopoulos – ne lietuvis, todėl nesuprasdavo, ką skaito, tad jo vaidmuo atrodo nutolęs. Dažnai stovi pasimetęs kaip Stokholme užmigęs, o Budapešte atsibudęs žmogus ir žiopčioja. Vietomis jis atrodo kaip mamyčiukas, kaip nekritiškos motinos augintas sūnus (šiuo atveju motina yra režisierė), įsitikinęs, kad viskas, ką jis daro, yra puiku. Tai nėra puiku, o kadangi pastabų iš režisierės negauna, stumdydamasis gatvėje Teodoras atrodo komiškai. Bent aiškiai artikuliuotų pastabų – tikrai ne.

    Dovilė Gasiūnaitė žurnalistams pasakoja, kad ieškojo tiek profesionalių, tiek neprofesionalių aktorių, svarbu, jai patiktų… Taigi tokiam filmui būtų puikiai tikęs ir violončele grojantis lietuvis. Tačiau žurnalistams Gasiūnaitė pasakoja, kad pirmiau buvo ne scenarijus, o Amvrosios Vlachopoulos. Jeigu taip norėta kurti filmą su juo, kodėl rinktis tokį vaidmenį, kurio jis negali jausti? Juk galėjo tiesiog sukurti vaidmenį, kur graikas vaidina graiką ir kalba su žmona angliškai!

    Įgarsinimas veikėjui kenkia ne tik dėl sunkumų įsijaust į vaidmenį, bet ir todėl, kad tas įgarsinimas labai aiškiai „girdėti“. Eina du veikėjai gatve ir fonas tai prityla, tai vėl išryškėja, priklauso nuo to, kuris kalba. Kalba lietuvis – girdėti gatvės triukšmas, įsijungia graiko „lietuvio“ kalba – fonas prityla.

    Pagrindinė mintis yra aiški iš anksto ir šiek tiek plėtojama. Narcizui reikia garbinimo, jam viskas blogai net tada, kai viskas gerai, todėl jis susikomplikuoja gyvenimą sau ir kiti su juo komplikuojasi – ai, man atrodo, kad aš tavęs nemyliu, sako žmonai, o sutikęs kitą moterį taip pat muistosi. Kodėl jis muistosi, režisierė kontekste nepaaiškina, narcizo savanaudiškas elgesys lieka neįvertintas. Beveik nėra dialogų, kur jis paaiškintų savo elgesį. Vienoje vietoje paaiškėja, kad jam sunku, tačiau toks ydingas požiūris, toks šeimos metimo pateisinimas paliekamas kaip visiškai natūralus.

    Didelę dalį laiko Teodoras slankioja neaiškindamas, dūsaudamas po Vilnių. Vilniaus vaizdas filme yra puikus, režisierė mieste gerai jaučiasi ir filmavimo aplinka atrodo ne statiška, o gyva, natūrali. Būtų buvę nuostabu, jeigu ji tokį ryšį būtų užmezgusi ir su savo veikėjais, nes daugumą jų motyvų, minčių, abejonių ir nuogąstavimų žiūrovas turi susigalvoti pats. Graži buitiška aplinka kamerinei dramai – ir mažai pačios dramos. Apskritai meilė baigiasi tą akimirką, kai ištariama „aš tave myliu“, kai pradedama abejoti savo instinktais. Tiesa, instinktyvų intymumą Grigorian ir Vlachopoulos kartais visai pavyksta pagauti. Tačiau į tai, kas vyksta, Grigorian dažniausiai nežino, kaip reaguoti, stovi ir laukia, kas bus.

    Na, nepavyko D. Gasiūnaitei savęs šiuo filmu išreikšt ir aiškiai narciziškumą pavaizduot. Tiek iš scenarijaus, tiek iš darbo su aktoriais matyti, kad ji išsigandusi. Todėl ašaros dėl Lietuvos kino liesis toliau. Arba reikia nustot duoti lengvatų ne tik vertinant, bet ir žiūrint. Nebežiūrėti lietuviškų filmų vien todėl, kad jie lietuviški ir esą reikia remti savus. „Tadas Blinda“ ir „Miegančių drugelių tvirtovė“, jei būtų pagaminti Kroatijoje ar Airijoje, Lietuvoje liktų dūlėti TV tinklelių kampuose. O „Narcizas“ nebūtų apskritai parodytas.

  • ATGAL
    Kinas, kurio reikia mokytis
    PIRMYN
    Afrikos tapatybės renesansas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.