Neblėstančios lobynų paslaptys | Apžvalga

Įžvalgos

  • Neblėstančios lobynų paslaptys

  • Data: 2014-04-14
    Autorius: Gerimantas Statinis

    Grąžintos tikintiesiems Vilniaus arkikatedros bazilikos atšventinimo iškilmės. Šv. Mišios Arkikatedroje (1989 m. vasario 5 d.) (Algirdo Sabaliausko ir Vladimiro Gulevičiaus nuotrauka. Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

    Šių metų vasario 5 d. sukako 25 metai, kai Vilniaus arkikatedra grąžinta tikintiesiems. Nors prabėgo jau nemažai laiko, kuomet buvo viešai parodytas atrastas Vilniaus katedros lobynas, tačiau žmonių, norinčių patekti į ekskursiją, kurią veda Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, niekuomet nemažėja. Istorijos, susijusios su lobiais, visuomet apgaubtos paslapčių ir legendų, todėl jos kaitina mūsų vaizduotę ir skatina domėtis praeitimi. Vilniaus katedra – tai pagrindinė Lietuvos šventovė, į ją visais laikas krypo ne tik tikinčiųjų, tačiau ir mūsų priešų bei visokio plauko grobstytojų akys. Nuo jų ir buvo slepiamos katedros brangenybės.

    Lenkų okupacijos valdymo laikotarpiu Vilniaus katedros arkivyskupu buvo Romualdas Jalbžykovskis – įspūdinga ir kartu kontroversiška asmenybė. Nors laikomas perdėm lenkų nacionalistu, jis mokėjo lietuvių kalbą, buvo geras ganytojas ir rūpinosi bažnyčios reikalais. Svarbiausia, kad vyskupas padarė labai gerą darbą. Grįžkime į 1939 m. rugsėjo pradžią.

    „Vyskupas stovėjo zakristijoje greta lobyno likučių, kurie išliko per daugelį negandos laikmečių, gaisrų, sukilimų, karų ir okupacijų, galvodamas, kaip pasielgti, kad vertybės nebūtų išgrobstytos besiartinančios bolševikų ordos, – pasakoja Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė. – 1387 m. Lietuvos krikšto data yra ir Vilniaus katedros lobyno pradžia: Vytautas ir Jogaila pastatė šią pirmąją krikščionišką katedrą, dovanojo jai taurę, relikvijorių ir liturginius drabužius. Taigi, R. Jalbžykovskis, turėdamas lobyno likučius ir žinodamas, kad Raudonoji armija netrukus užims Vilnių, priėmė sprendimą lobyną paslėpti čia pat, katedroje. Kadangi katedros kapitula buvo jau pabėgusi į Varšuvą, jis su keliais pagalbininkais suvyniojo brangenybes į to meto laikraščius ir paslėpė slėptuvėje. Žinia, visose katedrose ir bažnyčiose slėptuvės būna paruoštos iš anksto, dėl visokių objektyvių saugumo priežasčių. Katedros slėptuvė buvo nedidelis kambariukas, į jį buvo sukrautos brangenybės ir užmūrytos. Apie lobyno atradimą pasakojimai labai skiriasi ir yra įvairūs. Vieni teigia, jog žinota, kad yra kažkur paslėptas lobynas ir ieškota, kiti teigia, kad jis buvo surastas visai atsitiktinai. 1949 m. Vilniaus katedra tampa paveikslų galerija. Tuometinis arkivyskupas Kazimieras Paltarokas dėjo visas pastangas, kad katedrą išsaugotų tikintiesiems ir rašė laiškus-prašymus pačiam J. Stalinui, tačiau nei katedra, nei šv. Kazimiero koplyčia kaip maldos namai nebuvo žmonėms paliktos. Pradžioje katedrą buvo ketinama paversti grūdų sandėliu, vėliau čia įrengti traktorių ar karinės technikos detalių gamyklą, kaip Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Galima pastebėti, kad Vilniaus katedrai pasisekė, jog tapo paveikslų galerija, nes ji buvo išsaugota nuo niokojimo, kaip atsitiko su daugeliu Lietuvos bažnyčių.  1985 m. muziejininkai pradėjo inžinerinius darbus – gerino vėdinimą ir šildymą. Vieni šaltiniai teigia, kad prasidedant darbams,  jau tikėtasi kažką atrasti, kiti teigia, jog tai buvo „svaiginanti staigmena“.

    Šioje vietoje iš ekskursijos trumpam persikelkime į Vilniaus senamiestį, Ligoninės gatvę, kur gyvena vienas pirmųjų šį lobyną atradęs, ilgalaikis katedros tyrinėtojas dr. Napoleonas Kitkauskas. Jis prisimena: „Studijuodamas katedros prieškarinius brėžinius, jos pietvakarinėje dalyje, Lauryno Gucevičiaus suprojektuotos laiptinės vakarinėje sienoje pastebėjau nišą. Tačiau, užėjus į laiptinę, šios nišos nebuvo matyti – buvo lygus nutinkuotas sienos paviršius. Įdomi detalė, kad visai šalia tos vietos kabo pokario metais pakabintas šildymo radiatorius, kurį pritvirtindami ir gręždami sieną, darbininkai galėjo aptikti lobyną, tačiau, laimei, to neatsitiko. Kitaip lobynas būtų iškeliavęs į Maskvą. Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys iš vakaro paprašė, kad rytoj, 1985 m. kovo 23 d., šeštadienį, 11 val. ateičiau į katedrą. Reikėjo apsirengti paprasčiau ir perspėjo, kad bandysime patikrinti, ar tikrai sienoje yra niša, ir kas yra joje. Sutartu laiku susirinkome trise: R. Budrys, aš ir to meto Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto Paminklosaugos skyriaus inspektorius architektas Juozas Stasiulaitis. Anuodu buvo viršininkai, todėl kaltu darbuotis teko man. Nukalęs tinką, pagal garsą pajutau, kad giliau sienoje tikrai yra tuštuma. Maždaug 1 m aukštyje nuo grindų kalu ir jaučiu, kad viena kita plyta ima judėt. Sienelės storis buvo per vienos plytos ilgį, apie 25 cm, plytos gelsvos, prieškarinės. Ištraukus kelias plytas, atsivėrė anga, R. Budrys pašvietė su žibintuvėliu ir mes pamatėme geltonos spalvos metalą. Gal tai auksas? R. Budrys, atsisukęs į mus, pasakė, kad mes tikiausiai radome katedros lobyną. Netrukus R. Budrys paskambino Kultūros ministrui Jonui Bieliniui ir paprašė jo atvažiuoti. Po pusvalandžio ministras mums paspaudė rankas, pasveikino, atradus lobyną. Laukė didelis darbas – išimti visas brangenybes ir jas suinventorizuoti. Buvo atsiųstas Muziejų ir paminklų apsaugos valdybos viršininko pavaduotojas inspektorius Stasys Čipkus. Tęsėme pradėtą darbą – radome maždaug 1,5 m aukščio, 1,2 m pločio ir 1,5 m gylio nišą. Pamatėme beveik iki nišos viršaus prikrautų brangių bažnytinių daiktų, kurie buvo pridengti 1939 m. rugsėjo 8–9 dienos lenkiškais „Slowo“ laikraščiais. Susidarė įspūdis, kad savaitę po karo pradžios lobyno slėpėjai dar kentė, tačiau vieną naktį jie brangenybes sunešė, sukrovė, užmūrijo ir prisiekė iki gyvenimo pabaigos niekam šios paslapties neatskleisti. R. Budrys išimdavo daiktą, perduodavo muziejininkui S. Čipkui, šis su J. Stasiulaičiu išmatuodavo ir viską surašinėjo, aš visus atskirus daiktus vyniojau į popierių ir pažymėdavau atitinkamu numeriu. Visą darbą baigėme tik paryčiais…“

    „Kuomet lobynas buvo grąžintas bažnyčiai, spauda rašė, jog Katalikų bažnyčiai buvo grąžinti 997 vienetai, tačiau iš jų 783 buvo votai. Jie dabar kabo Goštautų koplyčioje prie Sapiegų Dievo motinos paveikslo ir šv. Kazimiero koplyčioje. Atrastas katedros mišiolas ir pora taurių naudojami ir šiandien liturgijoje, o kiti atrasti lobyno daiktai eksponuojami Bažnytinio paveldo muziejuje.  Vietą, kur buvo atrastas lobynas, nuo katedros lankytojų skiria trejos durelės, – pasakojo Bažnytinio paveldo direktorė S. Maslauskaitė-Mažylienė. – Ji yra tarp Goštautų ir Tremtinių koplyčių. Šiandien ši patalpa tarnauja ūkinėms katedros knygynėlio reikmėms, ten sukrautos knygos, kiti reikmenys.“

    Atrastos brangenybės vėliau buvo slapčiomis nuvežtos į Vilniaus rotušę, nes ir rotušė, ir katedra priklausė Dailės muziejui. Ėjo metai. Netgi 1991 m. nepriklausomybės atgavimas, o vėliau – popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimas į Lietuvą neįkvėpė atskleisti šio įvykio. Tik 2000 m., kuomet buvo rengiamasi švęsti krikščionybės jubiliejų, sujudo visos kultūrinės ir bažnytinės institucijos ir ėmė tam ruoštis. Prezidentaujant Valdui Adamkui, katedros lobynas pirmąkart buvo viešai pristatytas ir parodytas visuomenei. Manoma, kad ir kitose bažnyčiose yra paslėptų lobynų, tačiau arba jie nesurasti arba dėl tam tikrų priežasčių delsiama juos viešinti.

    Valstybinis filharmonijos simfoninis orkestras koncertuoja tuo metu sovietmečiu paveikslų galerija tapusioje Katedroje (1969 m., spalis) (Iljos Fišerio nuotrauka. Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

    Katedros zakristija yra apskritos formos ir ji reta Lietuvoje, gražiai išpuošta XIX a., tačiau zakristija nebūna ta vieta bažnyčioje, kur slepiami lobynai. Čia laikomi daiktai, naudojami liturgijai, kurie nėra labai brangūs. Goštautų monstrancija, rasta lobyne, buvo naudojama tik per iškilmes. Virš zakristijos tarpukaryje buvo įrengta patalpa, saugykla-iždinė. Pastaroji šiandien yra apleista, laukia renovacijos. Atradus lobyną, galvota šioje patalpoje eksponuoti brangenybes, nes greičiausiai R. Jalbžykovskis iš saugyklos-iždinės visas brangenybes išgabeno į slėptuvę.

    Šv. Kazimiero koplyčia -  karališka fundacija ir Šiaurės Europos baroko perlas,  o taip pat Valavičių koplyčia turėjo atskiras patalpas – zakristijas ir iždines. Arkivyskupas K. Paltarokas, nesulaukęs iš J. Stalino teigiamo atsakymo, prieš uždarant katedrą, 1953 m. atidarė  sidabrinį sarkofagą, jame buvo dar vienas ir trečias karsteliai, kuriuose buvo sudėti šv. Kazimiero palaikai – relikvijos. Kaip jis pats atsiminimuose rašė, su šiuo karsteliu sėdęs į „Volgą“ ir nuvežęs į šv. Petro ir Povilo bažnyčią, o sidabrinis karstas nukeliavęs sunkvežimiu. Tik 1989 m. šv. Kazimiero relikvijos buvo iškilmingai sugrąžintos Vilniaus katedrai.

    Dėl aukšto gruntinio vandens Vilniaus katedra tarpukaryje buvo pradėjusi skilinėti, tačiau po didžiojo 1931 m. potvynio vanduo paplovė pamatus – ji tapo avarinės būklės ir buvo uždaryta. Tikintieji eidavo melstis į  šv. Jonų bažnyčią. Buvo įkurtas katedros gelbėjimo komitetas, kuriame dalyvavo patys garsiausi dvasininkai, inžinieriai, architektai, archeologai. Pradėti moksliniai archeologiniai tyrimai. Komisijos darbus vainikavo sėkmė –atrasta jokiuose planuose neegzistavusi kripta su karališkais palaikais. Tai buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro ir karalienių – Barboros Radvilaitės ir Elžbietos Habsburgaitės – palaikai. Šie karališki palaikai buvo rasti po senosios vytautinės bažnyčios altoriumi. Istoriniai šaltiniai rašo, kad po didžiuoju Kryžiaus altoriumi buvo palaidotas ir bažnyčios fundatorius, tačiau šiandien Vytauto Didžiojo palaidojimo vieta nėra žinoma. Tai kaitina daugelio žmonių fantazijas, tačiau kas žino, gal kada nors ji bus atrasta? Karališkieji Aleksandro, Elžbietos ir Barboros palaikai laikomi katedros požeminiame mauzoliejuje, kuris buvo įrengtas, vadovaujant prof. Julijui Klosui tarpukaryje, po šv.Kazimiero koplyčia. Įrengiant mauzoliejų, po koplyčiomis grindimis buvo rasta ir urna su karaliaus Vladislavo Vazos širdimi. 2011 m. katedros požemiai buvo iš pagrindų atnaujinti, įrengtos naujos elektrifikacijos, šildymo ir vėdinimo sistemos.

    Bažnytinio paveldo muziejuje, penkiose vitrinose ir dar dvejose mažose telpa visas Vilniaus katedros lobynas. Pagrindinis lobyno radinys turi trigubą pavadinimą: tai – Didžioji, Goštauto ir Vilniaus katedros monstrancija. Prieš keletą metų buvo atliktas mokslinis tyrimas, kuris nustatė, kad ji patenka į Rytų ir Vidurio Europos išlikusių vertingiausių monstrancijų dešimtuką. Monstrancija pagaminta 1535 m. Alberto Goštauto, antrojo žmogaus po karaliaus, užsakymu. Krikščioniškojo paveldo istorijoje labai svarbios yra fundatorių pavardės. Monstrancija sveria 20 kg ir pagaminta iš sidabro, paauksuota, tai – labai meniškas Vilniaus auksakalių darbas. Monstrancijos pėdoje yra Alberto Goštauto ir jo žmonos herbai, zodiakas, apatinėje dalyje yra jos aprašymas. Šis indas primena gotikinę katedrą, jos centre, lyg saulėje, yra durelės, į pusmėnulį čia dedamas duonos pavidalu šv. Sakramentas. Visos smulkios monstrancijos detalės yra motyvuotos, turi savo reikšmę ir katechezę – pasakojimą, kitaip tariant, viskas yra konceptualu ir svarbu. Draudiminė šios monstrancijos suma yra milijonas eurų. Kitas svarbus lobyno eksponatas – šv. Stanislovo relikvijorius, vienintelis toks Lietuvoje. Čia saugomas ir šv. Stanislovo dilbio kaulas. Šis kankinys buvo palaidotas 1079 m. Krokuvoje, Vavelyje, iš ten Vytautas su Jogaila šią relikviją ir atvežė. Tai – kalbantis relikvijorius, vaizduojantis ranką, pasakantis, kokia mirtimi mirė kankinys. Kita lobyno brangenybė – unikalus kryžius, pagamintas iš kalnų krištolo – labai trapios medžiagos. Tai yra XVI a. pr. dirbinys, kurio viršutinę dalį A. Goštautas parsivežė iš Venecijos, o krucifiksą ir ažūrinę auksinę pėdą pagamino Vilniaus auksakaliai. Viduje yra laikoma šv. Eustachijaus relikvija.

    Kitose stiklo vitrinose puikuojasi puošni auksinė monstrancija ir krištolinis relikvijorius. Jurgis Tiškevičius, Žemaičių ir Vilniaus vyskupas, XVII a. vid. užsakė auksinę monstranciją, papuošė įvairiaspalve emale ir išdabino brangiaisiais akmenimis. Toskanos Didysis kunigaikštis Cosimo III de’Medici mainais už šv. Kazimiero relikviją atsiuntė Florencijos šventosios Marijos Magdelenos de Paci relikvijorių iš kalnų krištolo, viduje yra apvyniotas plaukeliu šventosios dantis, kurį puošia 140 deimančiukų. Karališko auksakalio  Andriaus Makenseno iš Gdansko pagaminta auksinė taurė yra aukščiausia meistrystės viršūnė, ji patenka į auksakalystės istoriją. Jos užsakovas yra Kazimieras Leonas Sapiega. Tai – didžiausia Lietuvoje aukso taurė, ji per iškilmes naudojama katedroje. Vertingas yra dramblio kaulo altorėlis XIV a., kurį, pasak legendos, Jogailai ir Jadvygai dovanojo popiežius ar Krokuvos vyskupas. Į Vilniaus katedros lobyną jis pateko iš privačios kolekcijos tik XIX a. Iš lobyno yra išlikę Augsburgo auksakalių darbai, nes šis miestas XVII–XVIII a. buvo auksakalystės centras.

    Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojamas ir Trakų bažnyčios lobynas, kuris buvo paslėptas po šventovės grindimis. Jis viešai parodytas taip pat 2000 m. Jame – seniausi Lietuvos votai – tikinčiųjų padėkos ženklai, pagaminti XVII–XVIII a. Jie yra kvadratiniai, tokių neturi nei Aušros vartų, nei kiti stebuklingi paveikslai Lietuvoje. Aušros vartų senieji votai buvo išlydyti ir iš jų pagamintomis sidabro plokštėmis padengtos koplyčios sienos. Visi kitokios formos votai – širdelės, kojos, rankos ar akys – jau yra pagaminti XIX ar XX a. Trakų Dievo Motina buvo Lietuvoje pirmasis karūnuotas paveikslas.

    Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė pasakojo, jog šv. Mykolo bažnyčia 1949 m. buvo uždaryta ir po metų buvo ketinama čia įsteigti Architektūros muziejų. Dvylika metų ji „vaikščiojo“ iš vienų sovietinių institucijų rankų į kitas. Tuo laikotarpiu šv. Mykolo bažnyčia buvo plėšiama, grobiama, visaip niokojama, kol 1961 m. kilo gaisras. Tik po jo, suremontavus, ji tapo muziejumi. Besidomintiems lobynų istorija buvo parodyta, kur zakristijoje buvo iždinė. Šiandien muziejininkai čia laiko kėdes, tačiau anksčiau lentynose čia buvo sudėtos brangenybės. Iždinės buvo lyg seifai ir gaisro metu apsaugodavo brangenybes nuo suniokojimo. Bažnyčioje buvo ir kita slėptuvė, antrame aukšte. Tai buvo užmūryti laiptai, vedantys į palėpę. Tačiau ši slėptuvė sovietmečiu 1953 m. buvo išgrobstyta.

    Visose bažnyčiose yra slėptuvės, iždinės arba lobynai, kuriuose saugomi bažnyčios turtai nuo gaisrų, karų ir grobstytojų. Kartkartėmis į Bažnytinio paveldo muziejų žmonės atneša kokį nors anksčiau dingusį daiktą, teigdami jį atradę ar įsigiję iš privačių kolekcijų. Laikas pateikia vis naujų atradimų, kaip tai atsitiko Vilniaus katedroje. Lobynų paslaptys visada domins, provokuos  ieškoti ir atrasti…

  • ATGAL
    S. Jovaiša: Varžydamiesi su CSKA klubu, kovodavome už Lietuvos Laisvę
    PIRMYN
    Komandinis darbas, visuomeninis poilsis. Proga išmintingai politikai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.