Nebūkime tais, kurie atims norą kurti šeimas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Nebūkime tais, kurie atims norą kurti šeimas

  • Data: 2017-04-07
    Autorius: Rimantas Jonas Dagys

    Tokia nuotaika pakimba ore, kai žmonių susitikimuose, kirpyklose ar parduotuvėse išgirstu aptarinėjant ketinamą paleisti naują vaiko teisių apsaugos sistemą. Visi sutinka, kad smurto prieš vaikus (ir apskritai, artimoje aplinkoje) problemą turime spręsti geriau tol, kol Lietuvoje ji apskritai bus sprendžiama gerai. Tačiau retai kuriam atrodo, kad užregistruotas naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas nuves šiuo keliu. Ir paprastai prie tokios nuomonės žmonės prieina išgirdę pagrindines gaires, t.y. net nematę detalių, kurias yra numatę iniciatoriai. O daug problemų, mano manymu, būtent jose.

    Susirūpinimą per dideliu valstybės kišimusi į privatų šeimos gyvenimą dėl spėjamo itin abstrakčių vaiko teisių pažeidimo suprasti nesunku. Ypač turint omenyje du faktus. Pirma, paskutiniais duomenimis, Lietuvoje socialinės rizikos šeimose gyvena 3,6 proc. vaikų, žinomi smurto atvejai fiksuojami dar mažesnei jų daliai. Problemas spręsti reikia taip, kad pavojuje negyventų ir šie keli procentai vaikų. Tačiau likusius devyniasdešimt kelis procentus vaikų auginančias šeimas, besibaiminančias, kad raganų medžioklė atves ir į jų kiemus, reikia išgirsti. Nes, antra, į Lietuvą bandoma perkelti tokių valstybių kaip Norvegija ir jos vaiko teisių apsaugos tarnybos „Barnevernet“ praktiką, kuri intervenciją į šeimas naudoja tikrai ne tik pagrįstai atrodančiais atvejais.

    Ši tarnyba yra skandalingai pagarsėjusi dėl dažnų vaikų atėmimų iš šeimų. Ji yra atėmusi vaikus iš šeimų už tai, kad jie miegojo vienoje lovoje su tėvais (ką iki tam tikro amžiaus laikas nuo laiko darė tikriausiai kiekvieno iš mūsų vaikai) ar už tai, kad krikščionys tėvai „per stipriai indoktrinavo vaikus savo religiniais įsitikinimais“. Galima ginti, kad tai – pavieniai atvejai, tačiau užsienio žiniasklaidoje jų gausu. Kita vertus, ir vienas iš šeimos nepagrįstai paimtas vaikas yra per didelė netektis. Per pastaruosius 15 mėn. net 8 bylas dėl „Barnevernet“ veiklos svarstė Europos žmogaus teisių teismas. Galiausiai, dėl to šiemet jis tikrins Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybą. Atrodo, nelogiška eiti tuo pačiu keliu, kuris skamba taip nesklandžiai. Bet vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkos dirigentai kol kas mus būtent juo ir veda… Tačiau vaikai yra didžiausias kiekvieno turtas, todėl suprasdami, kad gali jį nepagrįstai prarasti, žmonės paprasčiausiai nenorės vaikų auginti Lietuvoje: todėl arba visai jų nesusilauks, arba tai darys šeimai draugiškesnėse šalyse. Ar tikrai norime būti šalimi, kuriai šeimos nieko nebereiškia?

    Gal skamba dramatiškai, tačiau būtent toks klausimas kyla skaitant naują Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektą. Jis nusipelnė rimtos kritikos. Iš tiesų, nors svarstymas Seime dar tik prasideda, jos jau sulaukė: Seimo Teisės departamentas šiam projektui pateikė 111 pastabų (kas, lyginant su kitais panašios apimties projektais, yra labai daug), kurių dalis byloja apie galimą nuostatų prieštaravimą Konstitucijai, tarptautinėms sutartims, kodeksams. Keletas pavyzdžių:

    Vaikams – tik teisės, pareigų beveik nėra. Tėvams – atvirkščiai. Atrodo, nereikia daug aiškinti, kad tam, jog galėtume gyventi civilizuotoje visuomenėje, žmonių teisės ir pareigos turi būti subalansuotos. Tačiau, nors atskiro Vaiko pareigų įstatymo nėra ir nebus, tik 1 iš 52 projekto straipsnių kalba apie vaikų pareigas, ir tas vienintelis straipsnis numato tik dvi pareigas: gerbti tėvus ir nepažeisti kitų asmenų teisių bei laisvių. (Tuo tarpu, tėvams numatyta pirmumo teisė auginti ir auklėti vaikus bei „kituose įstatymuose numatytos teisės“, o jų pareigos užima maždaug 2/3 viso įstatymo, ir, sakyčiau, konfliktuoja su pirmumo teise auklėti savo vaikus.)

    Taikliai tokią situaciją komentuoja Seimo teisininkai. Jie atkreipia dėmesį, kad ne tik galiojantis įstatymas, bet ir mūsų Konstitucija, kurioje dėstomi tik patys pagrindiniai principai, vaiko pareigas nustato plačiau nei siūlo naujo projekto iniciatoriai. Taip pat jie pastebi, jog tarp vaiko (kaip ir bet kurio kito asmens) teisių ir pareigų turėtų būti nustatytas proporcingas balansas, kadangi bet kurio teisinio reglamentavimo pamatas – asmens teisių ir pareigų vienovė. Todėl, įstatyme detaliai reglamentavus vaiko teises, proporcingas dėmesys turėtų būti skirtas ir jo pareigoms.

    Neskundžiantiems – bendrininko statusas avansu. Vienas kertinių naujo įstatymo akmenų – itin supaprastintas vaikų paėmimas iš šeimų, glaudžiai susijęs su skatinimu aktyviai pranešinėti apie smurtą prieš vaiką ir galimą vaiko teisių pažeidimą. Skatinama būtų aktyviai: numatyta, jog nepranešę asmenys būtų traktuojami kaip bendrininkai. Tai reiškia, kad praktiškai bet kokį vaikelio knerkimą už sienos turėtume skųsti, nes niekada nežinosime, ar vaikui bloga nuotaika, skauda pilvą, jis užsigavo, ar buvo pažeistos jo teisės (apie smurtą atskira kalba – jį atpažinti yra kur kas paprasčiau). Jeigu nepaskųsime ir paaiškės, kad teisės buvo pažeistos, tapsime bendrininkais, o už tai gresia Baudžiamajame kodekse (BK) numatyta atsakomybė.

    Seimo Teisės departamentas aiškina, kad toks reguliavimas galimai prieštarautų Konstitucijai, kuri numato, kad asmuo laikomas nekaltu tol, kol kaltumas nėra įrodomas ir pripažįstamas teismo nuosprendžiu, bei kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai. Prieštarautų ir Baudžiamajam kodeksui, kuris nustato, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras tarpusavyje susitarusių [...] asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi, bendrininkavimo kaip ir negalėtų būti nesant tarpusavio susitarimo nepranešti arba tyčinio nepranešimo, nors žinai, kad vaiko teisės pažeidžiamos, tačiau įstatymo autoriams atrodo kitaip. Beje, ir BK, ir Konstitucija numato teisę šeimos nariams ir artimiems giminaičiams neatsakyti už nepranešimą/neduoti parodymų, todėl tokios išimties nenumatymas taip pat gali prieštarauti Konstitucijai.

    Pirma atimsim, tada žiūrėsim? Įstatymo autoriai tikina, kad įstatymas netaps nepagrįsto vaikų atiminėjimo iš šeimų pagrindu, nes dėl atėmimo spręs teismai, kai į juos kreipsis Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Bet vien todėl, kad kol kas gražiai skamba, nereikėtų prarasti atidumo. Projekte numatyta, kad teismai tarnybos prašymus nagrinėtų Civilinio proceso kodekse numatytomis supaprastinto proceso taisyklėmis. Išgirdome teisingai: tokį jautrų klausimą kaip vaikų atėmimas iš šeimų, dažnai – visam laikui, siūloma spręsti supaprastinta tvarka. Šiaip jau pagal tokias taisykles nagrinėjamos bylos, kuriose nėra ginčo dėl teisės ir kuriomis dažniausiai patvirtinamos pozityviosios pareiškėjų teisės (pavyzdžiui, paveldėjimas). Tokiose bylose dažniausiai nedalyvauja antra šalis ir nėra jokių suinteresuotų asmenų, nes pareiškėjų teisių įgyvendinimas dažniausiai nėra susijęs su kitų asmenų interesais. Todėl pagal šias taisykles priimta „Teismo nutartis […] apeliacine tvarka neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos“.  Tokia pačia lengva ranka siūloma spręsti ir vaikų paėmimą iš šeimų…

    Seimo teisės departamentas įspėja, kad leidimo paimti vaiką proceso tikslas nėra pozityvus, nes jo pasekmė yra vaiko atskyrimas nuo tėvų. Todėl šio modelio taikymas tokiose bylose kelia abejonių dėl proporcingumo siekiamiems tikslams. Taip pat dėstoma, kad pasirinktų taisyklių taikymas be išimčių ir neatsižvelgiant į tai, kokios teisinės reikšmės klausimas yra sprendžiamas [...], turėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis Konstitucijos nuostatų, tiesiogiai įtvirtinančių valstybės globą šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei bei asmens teisę į teisingą teismą.

    Panašių pastabų šiam projektui – daugybė, ir jokios skaitomos apimtiems tekste jos netilptų. Bet ir tiek turėtų pakakti tam, kad suprastume, kokia linkme sukama. O kur dar tokie faktai kaip galimybė Vaiko teisių apsaugos tarnybai užginčyti motinystės/tėvystės faktą, jei tai, jos nuomone, atitiktų geriausius vaiko interesus (nežinia, kaip vaikui apskritai gali būti gerai, kai nuneigiama, kad kažkas yra jo biologinė mama ar tėtis, todėl kol kas tokie atvejai taikomi tik supainiojus vaikus ligoninėse ir pan.)? Ką pasakyti apie tai, kad siūloma seneliams ir kitiems giminaičiams nebetaikyti prioriteto įsivaikinti iš šeimos atimtą vaiką? Ir ar tikrai norime, kad vietoje socialinių darbuotojų mūsų šeimas tikrintų ir mums gyvenimo taisyklių receptus išrašinėtų atvejo vadybininkai, kuriems įstatymas nenumato tokių reikalavimų (išsilavinimo, patirties, nepriekaištingos reputacijos, atskaitomybės, nieko)? Galiausiai, ar mums taip pat kaip įstatymo iniciatoriams atrodo, kad teisinga vaiką traktuoti kaip nuo šeimos atskirą subjektą, tarytum vaikas augtų ne šeimoje ir būtų ne jos dalis, bet gyventų sau vaikas ir sau šeima? Atsakymas į šį klausimą ypač svarbus, nes nuo jo priklauso požiūris į visą vaiko teisių apsaugos sistemą. Ar žiūrime į tėvus kaip į paslaugų vaikams tiekėjus ir vertiname juos atitinkamai (jeigu kažkas paslaugas galėtų teikti geriau, tai jiems vaiką ir atiduokime)? Ar kaip į savaime nelygstamą vertę turinčią aplinką vaikui augti, dėl ko jos ardymas būtų kartais būtina, todėl teisiškai galima, tačiau kraštutinė ir savaime žalojanti priemonė?

    Jeigu pritariame šiam variantui, turime suprasti, kad gerai savo darbą būsime atlikę tik tada, kai vaikai galės saugiai augti savo šeimoje, o ne su valdininkais ar kitais prižiūrėtojais. Tam turime spręsti šeimų požiūrio, nepritekliaus, skurdo, nedarbo, socialinių darbuotojų įgalinimo problemas iš esmės, o iki tol imtis trumpalaikių priemonių: galbūt su tarnybų įsikišimu, priežiūra, mokymais, tačiau įvertinant, kad šeimų ardymas tik dėl to, kad jos nėra tobulos (kalbu ne apie smurtautojus, jiems reikalingas kitoks dėmesys), yra neatitaisoma ir turbūt didžiausia žala vaikui. Svarbiausia, kad savo požiūrį šiais klausimais išsakytų visuomenė, kiekviena šeima, nes tai liečia jas visas, o populiariojoje žiniasklaidoje iš esmės atstovaujama tik viena stovykla. Ir ji garsiai kalba apie lyg savaime suprantamą, kone už kiekvienų uždarų durų tvyrančią tėvų nemeilę savo vaikams. O yra juk priešingai? Juk mes norime kurti šeimas, labiau už viską mylėti savo vaikus, auginti piliečius Lietuvai? ■

  • ATGAL
    NATO priešakinės pajėgos Baltijos regione. Apginamumo galimybės
    PIRMYN
    D.Trumpo darbo pradžia - pirmieji sprendimai ir santykis su Rusija
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.