Nei Rytų, nei Vakarų Ukraina nenori tapti Rusija | Apžvalga

Įžvalgos

  • Nei Rytų, nei Vakarų Ukraina nenori tapti Rusija

  • Temos: Politika
    Data: 2014-08-04
    Autorius: Linas Kojala

    JAV prezidento Baracko Obamos bandymas „perkrauti“ santykius su Rusija, deklaruotas dar kadencijos pradžioje, nepavyko. Rusijai aneksavus Krymą, JAV ėmėsi griežtų sankcijų, nukreiptų prieš agresorės įmones bei aukštus pareigūnus (Scanpix/AP Photo/Evan Vucci nuotrauka)

    Rusijos agresija Ukrainoje atvėrė akis bent daliai tų, kurie Kremliaus valdžią laikė šiek tiek autokratiška, tačiau daugiau ar mažiau tapusia pasaulinės politinės ir ekonominės sistemos dalimi. Nepaisant „perkrovimo“ politikos, kurią pirmosios kadencijos metu inicijavo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barackas Obama, nepaisant strateginės reikšmės santykių (ypač energetikoje ir versle) su galingiausia Europos valstybe Vokietija, Rusija lieka už demokratija, teisės viršenybės principais ir abipusiai naudingu bendradarbiavimu paremto veikimo lauko ribų. Rusijoje dominuoja „nulinės sumos“ principas, paremtas logika: „jei tu kažką gauni, aš kažką prarandu“.

    Net ir visuotinai tai pripažinus, Rusijos veiksmai yra traktuojami nevienareikšmiškai. Pavyzdžiui, žymus „The Economist“ žurnalistas Edwardas Lucasas ir buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas Vladimiras Ilarionovas teigia matą Trečiojo pasaulinio karo grėsmę. Vienokio ar kitokio karinio konflikto galimybė plačiai aptariama ir Baltijos šalyse ar Lenkijoje, kurios ne tik mena sovietinės okupacijos laikus bei regi ne itin pakitusį rusišką mentalitetą, bet ir yra įsikūrusios Rusijos pasienyje. Tačiau kai kuriose kitose Europos šalyse nuotaikos kitokios. Vengrija, Italija, Kipras, Graikija bei kitos valstybės į Rusiją žiūri pragmatiškiau, suvokia savo priklausomybę ne tik nuo rusiškų energetikos žaliavų (iki šiol apie trečdalį visoje Europos Sąjungoje sunaudojamų gamtinių dujų tiekia „Gazprom“), bet ir ekonominių saitų. Didžiosios valstybės, tokios kaip Vokietija ar Prancūzija, taip pat nelinkusios griebtis lazdos, nors ką tik įvyko tai, ko XXI a. Europoje dar nebuvome matę: panaudojant jėgą aneksuota dalis suverenios valstybės teritorijos – Krymas.

    Todėl šiame kontekste verta panagrinėti V. Putino veikimo bruožus bei itin plačiai aptariamą Ukrainos susiskaldymą į dvi dalis.


    V. Putinas – racionalus cinikas

    Dažnai pabrėžiama, kad Rusijos prezidentas V. Putinas yra emocionalus ir impulsyvus lyderis, bet kurią akimirką galintis priimti kraštutinius sprendimus bei pastūmėti Europą ar visą pasaulį į konfliktą. Visgi įvykių Ukrainoje kontekste tokią nuomonę galima kvestionuoti.

    Be abejo, jis elgėsi agresyviai, ciniškai bei nepateisinamai, įvesdamas „žaliuosius žmogeliukus“ į Krymą, skatindamas prorusiškų teroristų-separatistų judėjimą Rytų Ukrainoje, keldamas realią karinio konflikto grėsmę, ignoruodamas bet kokias tarptautinės teisės ir diplomatijos normas bei atvirai grasindamas kitoms posovietinėms šalims. Tačiau jo viduje vykstančią kovą tarp racionalumo – pragmatiškais išskaičiavimais grįsto veikimo bei emocijų – savos didybės suvokimo bei noro atkurti kažką panašaus į Sovietų Sąjungą – kol kas laimi racionalumas.

    Pažvelkime į status quo: Rusija XX a. vidurio metodais aneksavo Krymą, tačiau balandžio viduryje vykusiame keturšaliame Rusijos, Ukrainos, JAV ir ES derybiniame susitikime Ženevoje šis klausimas liko nuošalyje, o Rusija bendro sutarimo tekste panėšėjo į susirūpinusią tarptautinės bendruomenės narę, o ne agresorę. ES pritaikytos sankcijos beveik pusšimčiui rusų, draudžiant šiems įvažiuoti į ES bei įšaldant jų banko sąskaitas, kol kas taikėsi ne į realius sprendimų priėmėjus, o vykdytojus. Nors tarp jų yra ir aukšto rango pareigūnų, tokių kaip vicepremjeras Dimitrijus Kozakas, beveik nebuvo paliestos šalies biudžetą formuojančios energetinės bendrovės ar jų vadovai. JAV pozicija šiuo atžvilgiu buvo kur kas griežtesnė – sankcijos nutaikytos ir į naftos bendrovę „Rosneft“ bei dar kelias dešimtis įmonių, tačiau ir tai kol kas neperžengė į vadinamąjį trečiąjį sankcijų etapą, kuris turi apimti struktūrinę Rusijos ekonominių sektorių bei galimai prekybos blokadą.

    Be to, Rusija ir toliau kiršina ukrainiečius bei destabilizuoja padėtį, skatindama prorusišką separatizmą Rytų Ukrainoje bei užkirsdama kelią politinių reformų įgyvendinimui. Nors tai vyksta sutelktos Rusijos kariuomenės Ukrainos pasienyje akivaizdoje, V. Putinas nedaro to, kas priverstų Vakarų valstybes pradėti veikti kur kas griežčiau bei efektyviau: nepradeda karinės intervencijos (nors „žalieji žmogeliukai“, slepiantys savo identitetą, jau savaime yra karinė intervencija, dėl to nėra bendro sutarimo, nes tai – nekonvencinis veikimo būdas). Ko gero, atviras karinis konfliktas Rusijai šiuo metu nebūtų palankiausias scenarijus, nes bet kokiu atveju sukurtų tam tikrą chaosą, o tai yra blogesnė padėtis nei dabar, kai Rusija de facto kontroliuoja procesus.

    Todėl iki šiol V. Putinas elgėsi pasverdamas savo veiksmų pasekmes ir suvokdamas Vakarų šalių veikimo ribotumą. Žinant tai, su mažomis išlygomis buvo galima atvirai deklaruoti savo tikslus: jau nuo kovo mėnesio pradžios skelbta, kad Kryme turi įvykti referendumas, kuris nuspręs šios teritorijos ateitį; nepaisant bandymų tai sustabdyti, Rusija įgyvendino savo siekį, nė per žingsnį neatsitraukdama. Kitas viešai deklaruotas siekis – federalizuoti Ukrainą, suteikiant daugiau politinės autonomijos rytinėms šalies teritorijoms. Ir vėl tas pats: nors plačiai kalbama apie „netrukus kilsiantį karą“, Rusija kryptingai siekia šio tikslo, destabilizuodama Ukrainą, bet neperžengdama karinės intervencijos ribos.

    Prorusiškai nusiteikę protestuotojai Donecke, Rytų Ukrainoje. Plakate kreipiamasi į JAV: „Amerika, šalin rankas nuo Rytų Ukrainos“. Nors yra objektyvių skirtumų tarp Ukrainos rytų ir vakarų, tačiau supaprastintas paveikslas, kuomet akcentuojamas tik lingvistinis aspektas, yra palankus Rusijai, kuri agresiją rytų Ukrainoje grindžia rusakalbių teisių apsauga (Scanpix/REUTERS/Marko Djurica nuotrauka)

    Sėkminga propaganda: Rytų Ukraina nori į Rusiją

    Tradiciškai pabrėžiama Rytų ir Va-karų Ukrainos skirtis, kuri dėl istorinių ir sociokultūrinių priežasčių aiškiausiai pasireiškia lingvistiniame dėmenyje. Pabrėžiama, kad rusų kalbą kaip gimtąją rytiniuose regionuose, ypač Donecke, Luhanske, Kryme, nurodė apie 40 proc. ir daugiau gyventojų, tuo tarpu vakarinėje šalies dalyje procentas neretai nesiekia dešimtadalio. Tai koreliuoja su rinkimų rezultatais: ir 2004 m., ir 2010 metų prezidento rinkimuose palankesniu rusiškai visuomenės daliai laikomas Viktoras Janukovyčius dominavo būtent Luhanske, Donecke ir Kryme kur surinko daugiau nei tris ketvirtadalius balsų, tuo metu provakarietiški pretendentai –atitinkamai Viktoras Juščenko ir Julija Tymošenko –  panašius rezultatus pasiekė vakarinėje dalyje.

    Nors toks skirstymas turi pakankamą pagrindimą bei yra analitiškai patogus, jis neatspindi kur kas sudėtingesnio Ukrainos identiteto paveikslo. Ukrainoje etniniais rusais save identifikuoja tik 17 proc. gyventojų. Be to, minėta lingvistinius skirtumus pabrėžianti statistika remiasi 2001 metų duomenimis, kuomet ukrainiečių kalbą kaip gimtąją nurodė apie 68 proc., o rusų – 30 proc. respondentų. Ši statistika neatspindi dviejų faktorių: tuo metu nepriklausoma Ukraina egzistavo tik 10 metų, todėl didžiąją visuomenės dalį sudarė sovietmečio rusifikacijos, kuomet rusų kalba dominavo viešajame gyvenime, politiką patyrę gyventojai. Socialinė visuomenės sandara nuo to laiko kito, nes subrendo nauja, jau po Sovietų Sąjungos žlugimo gimusi ukrainiečių karta. Antra, dauguma Ukrainos piliečių, nepaisant pasirinktos gimtosios kalbos, puikiai kalba abiem kalbomis: dažnas atvejis profesinėje veikloje naudoti rusų, namie – ukrainiečių kalbą. Dvikalbystė lingvistiniuose žemėlapiuose nėra atspindima.

    Rusų kalba sovietmečiu buvo ypatingai diegiama didžiuosiuose pramoniniuose miestuose, todėl iki šiol Donecko regione rusakalbiai sudaro apie 75 proc. gyventojų, tačiau etninių rusų tėra 38 proc. (Luhanske statistika atitinkamai 69 proc. – 39 proc., Kryme – 77 proc. – 58 proc.). Be to, nors Luhanske rusakalbių yra 69 proc., V. Janukovyčius 2010 metais surinko net 89 proc. balsų – ši tendencija, pastebima ir kituose miestuose, reiškia, kad politinis pasirinkimas buvo lemtas ne vien kalbinių aplinkybių, nes už kandidatą pasisakė ir kalbantieji ukrainietiškai arba abiem kalbomis. Tikėtina, kad jie sprendimą grindė socioekonominėmis, kultūrinėmis ir kitomis aplinkybėmis.

    Todėl, nors yra objektyvių skirtumų tarp Rytų ir Vakarų (kultūrinių, religinių, ekonominių, pavyzdžiui, rytiniai regionai remiasi pramone ir yra labiau priklausomi nuo Rusijos energetinių išteklių bei eksporto rinkų, todėl struktūriniai posovietiniai pokyčiai vyksta lėtai), identiteto ir, tam tikrais atvejais, politinio lojalumo, skirstymas pagal lingvistinį aspektą neatspindi tikrovės. Pažymėtina ir tai, kad toks supaprastintas paveikslas yra palankus Rusijai, kuri agresiją Kryme ir Rytų Ukrainoje grindžia rusakalbių teisių apsauga. Nepaisant tokios Kremliaus eskalacijos, 2014 m. kovo mėnesį atlikti sociologiniai tyrimai rodo, kad 66 proc. rusų kilmės Ukrainos piliečių teigia „tikrai“ arba „veikiausiai“ nejaučią spaudimo bei grėsmės dėl rusų kalbos vartojimo (Rytų Ukrainoje tokią nuomonę išsakė 74 proc. respondentų). Be to, rytinėje dalyje 61 proc., o pietinėje 67 proc. gyventojų nepalaiko Rusijos sprendimo siųsti kariuomenę „ginti“ rusakalbių ukrainiečių, kai tuo tarpu palaikančiųjų yra tik apie ketvirtadalį. Įdomu ir tai, kad tik 26,5 proc. Donecko gyventojų palaiko prorusiškus protestus rytinėje Ukrainos dalyje, o regiono prisijungimui prie Rusijos pritartų mažiau nei 5 proc.

    Kremlius sugebėjo sukurti įvaizdį, kad Ukraina yra skilusi į dvi dalis, kurių viena dėl lingvistinių, istorinių, kultūrinių ir ekonominių priežasčių yra taip susieta su Rusija, kad šios įtaka ten yra natūrali bei nekvestionuojama. Tačiau faktai rodo, kad Ukrainoje gyvena ukrainiečiai, kurie, nepaisant šių aplinkybių, nenori prarasti valstybingumo, iškovoto prieš kelis dešimtmečius. Rusijos siekis šiuo atveju yra kurti minėtą įvaizdį bei užkirsti kelią būtinoms politinėms reformoms, kurios padėtų išspręsti ir objektyvias Kijevo valdžios klaidas. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad dabartinės vyriausybės sudėtis geografiškai atstovauja mažiau nei penktadalį šalies teritorijos, joje nėra atstovų iš Rytų. Todėl gegužės pabaigoje numatyti prezidento rinkimai yra itin reikšmingi: jei jie neįvyks arba nepaskatins politinių pokyčių, dirbtinis Ukrainos skaldymas bus sėkmingas ir galimai užsitęs tol, kol Rusija įtvirtins savo įtaką šalyje, kuri nepasinaudos Euromaidano sukurta galimybe keistis.

  • ATGAL
    Rusijos sulaikymas: energetika
    PIRMYN
    Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė: Europai reikia daugiau drąsos
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.