Nemarus Amžinojo miesto grožis | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Nemarus Amžinojo miesto grožis

  • Data: 2012-09-24
    Autorius: Rasa BAŠKIENĖ

    Rasa Baškienė (Nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo)

    Roma visais laikais traukė žmones iš viso pasaulio: į Amžinąjį miestą plūdo žemdirbiai ir amatininkai, prekeiviai ir menininkai, užkariautojai ir karaliai. Į Romą pasitikti savo lemties keliavo apaštalai, nešę Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną. Paprasti žvejai iš žemiausių visuomenės sluoksnių imperijos pakraščiuose pakeitė tuomečio pasaulio veidą, ir dabar jų palaidojimo vietose stovi didingiausios bazilikos, kurioms lygių niekur nėra… Roma žavi turistus savo daugiasluoksniškumu, čia be galo daug įvairovės, masinančios istorikus, kultūros tyrinėtojus, menininkus, piligrimus ir rašytojus. Roma įkvėpė lenkų rašytoją Henriką Senkevičių parašyti istorinį romaną „Quo vadis?“, o garsusis psichoanalitkas Zigmundas Froidas kiekvieną vasarą atvykdavo į Romą. Niekas, apsilankęs Amžinajame  mieste, negali likti jam abejingas. Tokia yra Roma ir ne veltui sakoma, kad visi keliai į ją veda…

    ATVYKIMAS Į POPIEŽIŠKĄJĄ RUSŲ KOLEGIJĄ

    Mūsų, keturiolikos Šv. Kazimiero bažnyčios bendruomenės narių, keliai susikirto Vilniaus oro uoste, iš kurio tėvo Liongino Virbalo SJ kvietimu išvykome į Romą. Ačiū šauniajai Anai Mackel, aktyviausiajai bendruomenės narei, suorganizavusiai šią kelionę, – be jos ryžto ir pastangų svajonės būtų likusios tik svajonėmis. Išvykome pačioje birželio pabaigoje, Romoje beįsiplieskiant dideliems karščiams. Įkaitusiame Ciampino oro uoste mus it gerasis ganytojas pasitiko tėvas Lionginas ir visą įtampą bei nerimą lyg ranka nuėmė – pasijutome laukiami ir brangūs. Netrukome nuvykti į Popiežiškąją rusų („Russicum“ ) kolegiją (t. Lionginas yra jos rektorius), kur mums buvo parengti kolegijos gyventojų, išvykusių vasaros atostogų, gyvenamieji kambariai. Ką tik buvo pasibaigęs remontas kolegijoje ir mus labai sušildė ir maloniai nuteikė t. Liongino bei Mažosios Betanijos Gėlelės kongregacijos seselių, gyvenančių ir dirbančių kolegijoje, rūpestis ir pastangos sutvarkyti kambarius iki mūsų atvykimo. Seselių rūpestį ir meilę jautėme visą savo buvimo laiką, kiekvieną dieną laiminome jų rankas, ruošusias mums be galo skanius pietus ir vakarienę. Dvasiniais reikalais rūpinosi t. Lionginas, rytais pakviesdamas dalyvauti šv. Mišiose kolegijos koplyčioje. Romą užklupus netikėtiems karščiams, laikėmės pietų kraštų tradicijos ir nuo vidudienio iki pavakario ilsėjomės – tai čia vadinama siesta.

    „Russicum“ kolegija, esanti netoli garsiosios Santa Maria Maggiore bazilikos, priklauso Vatikano teritorijai. Juokaudavome sakydami, kad viena koja stovime Romos gatvėje, o kita – Vatikane. Šią kolegiją 1929 metais įkūrė popiežius Pijus XI, nelikęs abejingas persekiojamiems Rusijos krikščionims. Kolegijoje apsigyvena atvykstantys studijuoti licencijatą ir doktorantūrą seminaristai iš įvairių šalių: Rusijos, Baltarusijos, Slovakijos, Ukrainos ir kt. Pagal tradiciją kolegijos rektoriais skiriami Jėzaus draugijos ordino nariai, o šiuo metu jai vadovauja t. Lionginas, buvęs Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rektorius.

    „SANTA MARIA MAGGIORE“ IR ŠV. PRAKSEDOS BAZILIKOS

    Savo piligrimystę pradėjome aplankydami „Santa Maria Maggiore“ – garsiausią ir seniausią baziliką, pastatytą Švč. Mergelės Marijos garbei. Pasak legendos, IV a. gyvenusiam Romos senatoriui Jonui sapne pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija paprašė pastatyti bažnyčią ir pažadėjo duoti ženklą. IV a. rugpjūčio 5 dieną, per pačius vasaros karščius, Romoje esančią Ekskvilino kalvą staiga padengė sniegas. Tuometis popiežius Sikstas III tame keistame įvykyje įžvelgė Dievo Motinos prašymą ir įvykdė jį, pastatydamas bažnyčią ant Ekskvilino kalvos. 435 m. ji buvo konsekruota Mergelės Marijos vardu kaip atsakas Efezo susirinkimo sprendimui, kuriuo Mergelei Marijai buvo suteiktas Dievo Motinos titulas. Vėliau ši šventovė pradėta vadinti Švč. Mergelės Marijos Snieginės Bazilika. Bazilikoje yra Švč. Mergelės Marijos Snieginės paveikslas, kurio kopija puošia Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos altorių.

    Bazilika yra be galo didinga, puošta pirmuoju iš Amerikos į Europą Kristupo Kolumbo atgabentu auksu, jos kriptoje po altoriumi saugomos ėdžių, kuriose gulėjo gimęs Kristus, relikvijos.

    Netoli „Santa Maria Maggiore“ bazilikos siauroje kuklioje „Via de Santa Prassede“ gatvelėje glūdi be galo sena Šv. Praksedos bazilika, kurioje dar II amžiuje rinkdavosi krikščionys. Šventovės pastatas priklausė  senatoriui Pudencijui, šv. Praksedos ir šv. Pudencijanos tėvui, vienam pirmųjų Romos krikščionių. Dabartinis jos pastatas iškilo IX amžiuje, valdant popiežiui Paskaliui I. Tuo metu Roma buvo nunykusi, joje gyveno tik kelios dešimtys tūkstančių gyventojų (klestėjimo laikais gyventojų skaičius siekė milijoną), tad Paskalis I, susirūpinęs krikščionių, palaidotų Romos katakombose palaikų likimu, pradėjo jų perkėlimą į Šv. Praksedos baziliką, kartu ją pertvarkydamas. Bažnyčią puošia mozaikos, manoma, kad jas sukūrė Romoje nuo persekiojimų Bizantijoje įsikūrę graikų vienuoliai; joje stovi kolonos, prie kurios, kaip manoma, buvo nuplaktas Jėzus Kristus, fragmentas. Jį kartu su kitomis šventomis relikvijomis iš Jeruzalės atgabeno šv. Elena, imperatoriaus Konstantino, 313 metais paskelbusio krikščionybę oficialia religija Romos imperijoje, motina.

    PASIVAIKŠČIOJIMAS ROMOS GATVĖMIS

    Išėję pasivaikščioti vakarinės Romos gatvėmis stebėjomės pastatų stilių ir formų įvairove, akį traukė senovinių sienų fragmentai, savitu būdu įaugę į vėliau pastatytų pastatų sienas. Daugybė fontanų, papuoštų nuostabiomis skulptūromis, tyras vanduo, kurio gali atsigerti kone ant kiekvienos gatvės kampo, regis, padeda atspėti Amžinojo miesto paslaptį: Roma gyvuos, kol joje trykš tyro vandens šaltiniai…

    Eidami į Ispanijos aikštę praėjome namą, kuriame Nikolajus Gogolis rašė „Mirusias sielas“ – tą primena memorialinė lenta su įspaustais metais ir užrašu. Romos atvertys… Čia jų gausu. Prieiname garsųjį Trevi (liet. Trys keliai) fontaną (architektas Nicolas Salvi), kuriame maudėsi kino žvaigždė Anita Ekberg garsiajame Frederiko Felinio filme „La dolce vita“ („Saldus gyvenimas“). Skulptūrinė grupė virš fontano vaizduoja Neptūną, du tritonus ir merginą, senos legendos heroję, parodančią šaltinį troškulio kamuojamiems karvedžio Agripos legionieriams.

    Romos centre – garsusis Koliziejus, senovinis amfiteatras, talpinęs net 75 000 žmonių, atėjusių pasižiūrėti rungtynių, gladiatorių kovų, žaidimų. Imperatoriaus Vespasiano pradėtas statyti 71 m. po kr. koliziejus išlaikė savo didybę ir stulbina Romos svečius iki šiol. Šalia – Tito arka, pastatyta Jeruzalės nukariavimui pažymėti. Tarp Koliziejaus ir Kapitolijaus ir Palatino kalvų stūkso senovės Romos forumo griuvėsiai. Kadaise čia sprendėsi tuomečio pasaulio likimas, o dabar Romos valdovų buvusią didybę mena tik stūksančių ant Palatino kalvos milžiniškų pastatų liekanos. Iki mūsų dienų išliko Mamertinų kalėjimas, kuriame, pasak legendos, grandinėmis prirakintas prie kolonos kalėjo šv. Petras, stebuklingu būdu ištryškusio šaltinio vandeniu pakrikštijęs du sargybinius. Šie jį paleidę, o šv. Petras, skubiai apleidęs Romą, Via Apia kelyje sutikęs Jėzų ir jo paklausęs:„Quo vadis, Domine?“ („Kur eini, Viešpatie?“). Viešpats jam atsakęs, kad eina į Romą, jog ten jį antrą kartą nukryžiuotų… Šv. Petras susigėdęs grįžo į Romą pasitikti savo lemties.

    Romos merija stovi ant Kapitolijaus kalvos, ant kurios, išaręs vagą, Romos pamatus padėjo Romulas – vienas iš garsiųjų dvynių, vestalės Rėjos Silvijos sūnų, pagal legendą išmaitintų vilkės. Greta –  karaliaus Viktoro Emanuelio II monumentas, pastatytas 1870 metų Italijos suvienijimui pažymėti. Amžininkai kritikavo jį už pompastiškumą ir pravardžiavo „dantų protezu“, juokdamiesi iš ryškiai baltos statinio spalvos, taip nebūdingos rusviems Romos pastatams.

    Dar vienas Romos meno stebuklas – „Vėžliukų“ fontanas, pasakojantis istoriją apie iššvaisčiusį savo turtus įsimylėjėlį, pasiryžusį apgauti būsimą nuotaką ir jos tėvą, pro langą parodant neva jaunikio užsakymu pastatytą fontaną. Jaunikis fontaną buvo paprasčiausiai pavogęs, o langas, pro kurį žiūrėdami fontanu gėrėjosi apgautieji, vėliau buvo užmūrytas…

    Prieiname Panteoną, šventovę, pastatytą karvedžio Agripos dar I amžiuje. Einant link jo, gal pirmą kartą dingteli į galvą mintis apie kultūrinius miesto sluoksnius: Panteonas stovi keliais metrais giliau nei dabartinės Romos gatvės. Šie sluoksniai natūraliu būdu klostėsi daugiau kaip du tūkstančius miesto egzistavimo metų, vienas sluoksnis dengė kitą ir dabartinis miestas net šešiais–aštuoniais metrais iškilęs virš senovinio grindinio! Panteono, antikinio pasaulio stebuklo, viduje ilsisi amžinu miegu užmigęs tapytojas ir architektas Rafaelis Santis, čia palaidotas ir karalius Viktoras Emanuelis II.

    Pakeliui į Navonos aikštę išgeriame nuostabiausios Romoje šv. Eustachijaus kavos (ja vaišinami net kardinolai!). Navonos aikštė su Keturių didžiųjų upių – Nilo, La Plata, Gango ir Dunojaus – fontanu ir Šv. Agnietės bazilika visiems mūsų piligrimams palieka didelį įspūdį.

    ŠV. PETRO IR ŠV. PAULIAUS BAZILIKOS

    „Roma jau prieš du tūkstančius metų buvo milijoninis miestas su savo infrastuktūra, hierarchija, tradicijomis. Per du tūkstančius metų pasikeitė tik technologijos, bet iš esmės miestas liko toks pat. Į šį miestą iš tolimiausių imperijos pakraščių skleisti Kristaus mokymo atėjo žvejys ir palapinių audėjas. Dabar jų palaidojimo vietose stovi didžiausios bazilikos pasaulyje. Kuo ne stebuklas?“– sakė t. Lionginas.

    Šv. Petro bazilika pastatyta ant jo kapo. Tą liudija XX a. atlikti kasinėjimai, kurių metu buvo rasti pagyvenusio vyro palaikai. Manoma, kad tai buvo šv. Petro palaikai. Imperatoriaus Nerono valdymo laikais apaštalas Nerono cirke (vietoje, kur dabar stovi bazilika) buvo nukryžiuotas žemyn galva, nes laikė save nevertu mirti kaip Jėzus. Imperatorius Konstantinas po 250 metų jo palaidojimo vietoje pastatė šventovę, kuri XVI a. buvo perstatyta, ją atkuriant darbavosi garsiausi menininkai, o nuo 1546 m. darbams vadovavo didysis Mikelandželas Buonarotis. Bazilika yra didžiausia pasaulyje, joje telpa iki 100 000 žmonių. Virš apaštalo palaidojimo vietos pastatytas didžiulis baldakimas, žemyn veda laiptai į požemines koplyčias. Šventųjų Benedikto, Metodijaus ir Kirilo, Europos globėjų, koplyčioje mūsų piligriminė grupelė liepos 4 d. dalyvavo Šv. Mišiose, kurias aukojo t. Lionginas. Iki ašarų susijaudinome Šv. Mišių pabaigoje užgiedoję „Marija, Marija…“ Čia, šventovių šventovėje, išsakėme Viešpačiui savo maldavimus, taip pat dėkojimus ir džiaugsmą būti artumoje to, kuris matė Kristų ir bendravo su Juo… Aplankėme Šv. Sebastijono koplyčią, kurios altoriaus nišoje buvo perlaidoti palaimintojo Jono Pauliaus II palaikai. Vėliau dalis piligrimų lipo į Bazilikos kupolą pasigėrėti apačioje nusidriekusia Roma, kiti liko melstis.

    Išėję iš bazilikos nuvykome į katakombas, kuriose senovės Romoje buvo laidojami žmonės. Šiuo metu lankytojams atvertos tik 5 katakombos, nors jų yra apie 60. Persekiojimų laikais čia rinkdavosi krikščionys, nemažai jose palaidota šventųjų kankinių, kurių palaikai vėliau buvo perkelti į bazilikas.

    Šv. Pauliaus bazilika yra už senovinio miesto sienų, tad turistų joje mažiau. Ji iškilo toje vietoje, kur buvo palaidotas šv. Paulius. Didingas baldakimas virš apaštalo kapo stovi bazilikos centre, po juo stiklu uždengtas senovinis mūras – šventojo kapavietė. Šv. Paulius buvo Romos pilietis, tad jam buvo nukirsta galva, nes romėnai kryžiuodavo tik nusikaltusius vergus ir svetimšalius. Mirtis ant kryžiaus buvo laikoma negarbinga. Sakoma, kad krisdama šventojo galva į žemę atsitrenkė tris kartus, o tose vietose ištryško trys šaltiniai.

    Lankantis didžiųjų apaštalų palaidojimo vietose apima nepaprastas jausmas: jie, palikę savo gimtą kraštą, palikę įprastą savo gyvenimą ir artimuosius, leidosi į sunkų kelią, kurio pabaigoje jų laukė mirtis. Šv. Petras matė Jėzų, vaikščiojo su Juo, tačiau šv. Paulius apie Jėzų Kristų buvo tik girdėjęs, maža to, jis persekiojo į Jį įtikėjusius. Ir būtent šio apaštalo antžmogiškų pastangų dėka krikščionybė buvo atnešta į pagonių kraštus, jis ne kartą buvo kalintas, persekiojamas, skendo jūroje. Atpildas už tai – kardo smūgis… „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą…“ ( 2 Tim, 4,7–8 ). Taip žuvo šie žmonės, o kas pasakys, kur jų persekiotojų, tuomečių pasaulio viešpačių, kapai?

    VATIKANAS IR JO SODAI

    Vatikanas popiežių rezidencija tapo tik XIV amžiuje. Iki tol jų buveinė buvo Laterane, tačiau po Didžiosios schizmos, pasibaigus Avinjono laikotarpiui, jie galutinai persikėlė į Vatikaną, atskira valstybe tapusį 1929 metais. 0,44 kv. m. Vatikano teritorijoje yra 852 metrų ilgio geležinkelio atkarpa, malūnsparnių aikštelė, sodai, palaimintojo Jono Pauliaus II valia atverti paprastiems žmonėms. Be galo smagu buvo juose vaikščioti, gėrėtis puikiais augalais ir medžiais, kuriuos valstybių vadovai dovanojo popiežiams. Mūsų gidė Danuta vaizdingai ir šmaikščiai pasakojo apie visas sodų paslaptis, taip pat suteikė daug vilčių mūsų netekėjusioms panelėms prie vadinamojo „Senmergės“ šaltinio – pasirodo, išgėrusios jo vandens, jos turės net septynias galimybes  ištekėti ! Vatikano muziejuose sukaupti senovės pasaulio meno šedevrai, garsiausių Renesanso genijų darbais išpuoštos koplyčios. Minios turistų veržiasi aplankyti garsiąją Siksto koplyčią, kurios lubas popiežiaus Julijaus II užsakymu ištapė Mikelandželas. Apie Vatikano muziejus ir sodus papasakoti nėra paprasta, geriausia juos aplankyti.

    KELIAUJAME JĖZUITŲ PĖDSAKAIS

    Jėzaus draugijos ordino įkūrėjas Ignacas Lojola yra palikęs labai ryškų pėdsaką Romoje. Lankėmės Jėzaus vardo („Il Gesu“) bažnyčioje, kuri yra pirmoji barokinė bažnyčia Europoje. Jos pavyzdžiu buvo statomos jėzuitų bažnyčios visame pasaulyje, taip pat ir šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje. Šalia „Il Gesu“, jėzuitų namuose, t. Lionginas aukojo mišias celėje-koplyčioje, menančioje paskutines šv. Ignaco gyvenimo valandas. Pagarbiai saugomi jo asmeniniai daiktai, raštas, parašytas dailiu braižu su jėzuitų pirmuoju antspaudu. Materialinių turtų šventasis nedaug tepaliko, tačiau dvasinis indėlis į Katalikų bažnyčios lobyną – neišmatuojamas. Jo įkurtos draugijos nariai jėzuitai imdavosi pačių sunkiausių užduočių, nešdami krikščionybę į tolimus kraštus, organizuodami misijas be galo sunkiomis sąlygomis, ieškodami sąlyčio taškų su kitomis didžiosiomis religijomis, patirdami persekiojimus. Lankėmės garsiojo šv. Pranciškaus Ksavero, Ignaco bendražygio ir bičiulio, bažnyčioje (beje, visas jos pavadinimas yra „Šv. Andriejaus ir Pranciškaus Ksavero bažnyčia“). Bažnyčioje virš altoriaus kabo įspūdingas paveikslas, vaizduojantis šv. Andriejaus, šv. Petro brolio, nukryžiavimą. Šis apaštalas taip pat jautėsi nevertas būti nukryžiuotas kaip Jėzus, tad mirtį pasitiko ant X formos kryžiaus. Prie bažnyčios buvusiame jėzuitų naujokyne savo paskutines valandas praleido garsusis lenkų šventasis Stanislovas Kostka, visų novicijų ir studentų globėjas, miręs vos 18 metų, tačiau visus aplinkinius stebinęs savo begaliniu pamaldumu. Aplankėme celę, skirtą jam atminti, čia stovi skulptūra, vaizduojanti mirštantį jaunuolį.

    ***

    Romoje yra per 470 bazilikų ir bažnyčių, visų aplankyti mums nepavyko. Stengėmės aplankyti didžiausias ir seniausias, tokias kaip Šv. Klemenso bažnyčia, po kuria slypi senovinė I a. Mitros šventykla, vėliau paversta krikščionių bažnyčia. Apima išties nepaprastas jausmas, kai lankaisi tokiose šventyklose, atrodo, prapuola laiko pojūtis ir tų dvidešimties amžių, skiriančių tave nuo anų įvykių, kaip nebūta. „Russicum“ kolegijoje yra mozaikinės grindys, pagamintos I amžiuje (šių eilučių autorė basomis kojomis jas išbandė. Puikios! (Be galo malonios karščio išvargintoms kojoms – vėsios ir švelnios). Tuo Roma yra nepaprasta, čia sukauptas visų amžių lobynas – jai žmonės atidavė viską, ką turėjo geriausio: turtus, talentus, siekius, o dažnai ir savo gyvenimą. Pabaigoje norėtųsi pacituoti t. Lionginą, papasakojusį mums apie vieną seną jėzuitą, pragyvenusį Romoje daugiau kaip 60 metų: „Jam šiomis dienomis sueis 94 metai, mes kartais automobiliu atsivežame jį į „Russicum“, ir žvalgydamasis jis vis kartoja: Kokia graži Roma…“

  • ATGAL
    560 kilometrų iki Santiago
    PIRMYN
    Nuotykiai (O)Bama šalyje!
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.