Nepaprasta Himalajų trauka | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Nepaprasta Himalajų trauka

  • Data: 2011-09-28
    Autorius: Rasa BAŠKIENĖ

    Pasak rytiečių, su kuo pradedi kelionę, su tuo turi ir baigti. kelionėje privalai rūpintis ne tik savimi, bet ir draugu, kurio neturi teisės palikti, kad ir kas nutiktų. Rūta Baškytė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė, yra įsitikinusi, kad žmonės, keliaujantys pėsčiomis, dviračiais ar kitomis trans­porto priemonėmis, reikalaujančiomis aktyvių fizinių pastangų, į gyvenimo išbandymus žiūri kitaip, nei tie, kurie renkasi sėslų gyvenimo būdą. Anot Rūtos, kelionės užgrūdina, apšlifuoja kampus, išmoko kantrybės, mažina egoizmą, moko pažinti save.

    Rytuose nereikia dėlioti griežtų, tikslių planų, nes jie bus sugriauti labai greitai. „Mes, europiečiai, įpratę viską pla­nuoti, gauti tai, ko tikėjomės, tad planams griūnant puolame protestuoti: ‚Aš turiu bilietą, aš turiu būti ten ir ten!‘ Na ir kas? Būk, bet ką padarysi, jei oras neleidžia ir lėktuvas neskrenda – jis ir savaitę gali neskristi… Galiausiai turi pripažinti, kad ne nuo tavęs viskas priklauso. o kai tą suvoki, priimi tai, kas duota, ir viskas klostotsi puikiai. Gyveni tarsi gamtos ritmu, pradedi šypsotis“, – sako rūta.

    Ji jau buvo išmaišiusi kone visus žemynus, kai 2006 metais kartu su grupe europiečių jogos mokytojų išvyko į Indiją. Pasak rūtos, anksčiau Indijos tikrai nebuvo jos svajonių sąrašuose, tačiau praktikuojant jogą norėjosi nu­vykti prisiliesti prie jos ištakų. Ji lankėsi įvairiuose jogos centruose, darė asanas, meditavo. Keliaudama po Šiaurės Indiją rūta atrado, kaip ji pati sako, kalnus – Himalajus. Tuomet ji važiavo palei Gangos upę, matė plačias Himalajų panoramas, kalnų viršūnes. Tolumoje spindėjo sniegu padengtos aukštikalnės, o ten, kur važiavo, pakelėse virė gyveni­mas, šurmuliavo žmonės. Tai buvo labai netikėta, nes rūtai atrodė, kad kalnuose jogos centrai įsikūrę atokiose, negyvena­mose vietose, ir ji tikėjosi išvysti nepa­liestą gamtą. Nepaisant to, Himalajų poveikis buvo toks stiprus ir užburian­tis, jog tapo aišku, kad ši kelionė – tik pradžia… dar nesugrįžusi namo pradėjo galvoti apie kitą kelionę. Ir taip būda­vo kiekvienai kelionei baigiantis. Nors neišvengdavo ir labai sunkių akimirkų, kai sau pasakydavo, kad į kalnus daugiau niekuomet nevažiuos…

    Dviese Himalajuose

    Indijoje rūta lankėsi dar šešis kartus. Į vienas keliones vyko dėl jogos, į kitas – norėdama pažinti, pamatyti nau­jas vietas. Kartais teko derinti ir viena, ir kita. 2008 m. ji visą mėnesį praleido jogos mokytojų kursuose Keraloje, Pietų Indijoje. Tais pačiais metais važiavo į piligriminę kelionę su indais. Tai buvo tikra piligriminė kelionė, leidusi pažinti indų gyvenimą, pamatyti daugybę jo atspalvių ir pačiai jame tiesiogiai daly­vauti. dar kelis kartus rūta su drau­gais vyko į Nepalo Himalajus, žygiavo Everesto trekingu, o vieną sykį lankėsi Tibete. Tuomet jie šešiese keliavo aplink Kailašo kalną, laikomą ne tik žemės, bet ir Visatos centru. Tai buvo viena sun­kiausių, bet įdomiausių kelionių.

    Himalajų trauka stiprėjo, norėjosi pakeliauti nežinomomis vietomis. 2010 metais rūta buvo nusprendusi vykti viena, mat keliaujant su grupe negali daugiau laiko skirti dvasinei praktikai. o labai norėjosi gauti daugiau, norė­josi ne prabėgti paviršiumi, o pasinerti į gelmes… Bet staiga atsirado draugė pakeleivė, ir tai rūtai buvo labai malonu ir netikėta. Tai pakoregavo jos pla­nus gerąja prasme. dviese smagiau ir drąsiau, nepaisant to, kad pakeleivė dar niekuomet nebuvo lankiusis Indijoje. Jos kolegė Lina Puodžiūnienė seniai svajojo nuvykti į Indiją, ilgai taupė pinigus kelionei. Juodvi buvo pažįstamos tiek, kiek susitikdavo jogos centruose Vilniuje. Apie savo norus Lina prasitarė vienai mokytojai, o ši ir pasiūlė vykti su rūta. Taip ir iškeliavo dviese, nieko ypatingai nesuplanavusios, nes abi tvirtai žinojo, ko nori, ir visiškai pasitikėjo likimu. Tiksliau, Lina visiškai pasikliovė rūta. Skrido per Helsinkį iki Delio, kur praleido kelias dienas planuodamos, kaip nukakti iki Gomuko ledyno Himalajuose. Tai, kad, norint pasiekti tą ledyną, reikia gauti leidimą, rūta visai atsitiktinai sužinojo lėktuve, nes sėdėjo šalia moters, skaitančios knygą apie keliones pėsčiomis po Himalajus. Pasak rūtos, ji tiesiog atsivertė tą vietą knygoje, kur rašoma, jog keliaujantiems į Gomuko ledyną leidimas išduodamas likus 100 km iki Gangotrio, vienos iš šventųjų Indijos vietų, esančių Gangos ištakose, kalnuose.

    Svajoto leidimo lietuvės negavo, nors ir kaip prašė, nes buvo rugpjūtis, liūčių metas, kuomet gausūs vandens srautai sukelia kalnuose griūtis, patvins­ta upės ir upeliai. Tada liūtys buvo ypač stiprios, o potvyniai ypač dideli. Indijos Himalajuose pėsčiųjų maršrutai nepri­taikyti masiškai lankyti, ten natūralūs takai, nėra tiltų per upes. Leidimo ne­davė, motyvuodami tuo, kad nėra kelių, visi takai suardyti. Aišku, jei keliautojos būtų samdžiusios vietinį gidą, gal būtų buvę kitaip, tačiau tą jos suprato jau daug vėliau. Lietuvės gavo leidimą 2–3 dienų žygiui į kitą pusę nuo Gomuko, bet atkakliosios keliautojos sugalvojo kitaip: eidavo vienos dienos maršrutais – vieną dieną vienu, kitą dieną kitu. rytą išeidavo, vakare grįždavo. Pabandžiusios eiti link Gomuko ledyno, įsitikino, kad pamažu kylantis kelias nėra sunkus, tačiau jį pastoja kalnų upės, kurias gali­ma akmenimis pereiti tik tada, kada jos nevandeningos.

    Gangotryje lietuvės sutiko pavie­niai keliaujančius čekus, lenkus, vengrą, japonę, vėliau grupę vyrų, kurie ruošėsi eiti per ledyną iš Gangotrio iki Badrinato ar Kedarnato. Šiaip užsieniečių sutiko nedaug, nes paprastai į kalnus jie atvyksta rugsėjį–spalį, kai būna pasibaigęs liūčių laikotarpis ir kalnuose nebūna griūčių. Miegodavo nedideliuo­se viešbutukuose, kurių ten apstu, nes tos vietos gausiai lankomos ir turistų, ir piligrimų. Anot rūtos, sąlygos ten „įdomios“… Nebuvusiems sudėtinga tiksliai nupasakoti, bet komfortu jos tikrai nepasižymi. Svarbu surasti kuo švaresnius namus. Šiaip rugpjūtį kal­nuose (3 km aukštyje) dienos šiltos, net karštos, o vakarai gana šalti.

    Indijos Himalajai kitokie negu Nepalo. Jame keliautojų srautai gerokai didesni, takai ten pritaikyti turizmui. Palei juos gana daug gyvenviečių, svečių namų. o Indijoje didžioji dalis takų eina slėniais, giliais tarpekliais, negyvenamo­mis teritorijomis. Čia visą mantą (pala­pines, maistą) tenka gabentis patiems. Žinoma, visur galima rasti nešikų.

    Šventos Indijos Himalajų vietos

    Indijos Himalajuose keturios vietos laikomos šventomis (penktoji, kurią nori ir turi aplankyti indai piligrimai, yra Kailašo kalnas Tibete): Jamanotri, Gangotri, Kedarnatas ir Badrinatas. Apie šias vietas sukurta daug mitų, žmonės ten meldžiasi jau daugiau nei 10 000 metų… Lietuvės į Gangotrį vyko tą savaitę, kai indai (daugiausia vyrai) masiškai keliauja į Himalajus, prie Gangos – tai ledo ir sniego dievo savaitė. Čia atvyksta daugybė jaunų žmonių, jie eina pėsčiomis arba va­žiuoja, kad pasinertų į šaltus Gangos vandenis, apsilankytų šventyklose ir pasimelstų – nusilenktų dievams. Per šią savaitę Himalajus aplanko šimtai tūkstančių, gal net milijonai žmonių. Jie nevartoja jokio alkoholio, nekelia jokių peštynių. Iš tolimesnių vietų pi­ligrimai atvyksta dengtu sunkvežimiu, pritaikytu ir miegoti, ir valgiui gaminti. Jie vyksta po kelis šimtus kilometrų, kad Gangotryje ar Hardvare pabūtų vos vieną dieną… Žmonių srautas tomis dienomis primena skruzdėlių taką. Vieni atvyksta, kiti išvyksta, o didžią­ja dalimi kelio atkarpos nuo Delio iki Hardvaro išvis uždrausta važiuoti transportui, nes pėsčiųjų srautas toks didelis, jog autobusais ir automobiliais nepravažiuosi.

    Kalnų keliai Himalajuose net neprimena mūsų asfaltuotų kelių. Jie kažkada buvo asfaltuoti (gal ir ne taip seniai), bet dabar jie virtę sunkiai išva­žiuojamais žvyrkeliais su duobėto asfalto atkarpomis. Čia vėl gali įsitikinti, kad ne žmogus yra gamtos valdovas. Gamta čia visą žmogaus triūsą per vieną liūčių sezoną paverčia niekais. Keliai čia ne tik duobėti, bet ir pavojingi. Liūčių sezono metu gali matyti nuo kalnų riedančius akmenis. Turi žinoti, kad kelias bet kuriuo metu gali būti uždarytas griūčių padariniams likviduoti. Tuo teko įsiti­kinti ir mūsų keliautojoms. „Teko matyti riedančius nemažus akmenis. Teko matyti, kaip vairuotojas iškišęs galvą pa­sižiūri į viršų ir kiek įmanoma greičiau nuvažiuoja vieną ar kitą atkarpą“, – sako rūta. Linai tai buvo savęs, savo baimės nugalėjimo momentai. Ir ji sėkmingai per tai peržengė.

    Rišikešas

    Gangotryje prabuvusios dvi savaites, kitą kelionės dalį keliautojos praleido Rišikeše, Himalajuose prie Gangos, Svamio Šivanandos ašrame (vienuoly­ne). Prieš daug metų jame Svamis įkūrė dieviškojo gyvenimo bendruomenę, ati­darė ligoninę, kurioje pats dirbo (pagal profesiją jis buvo gydytojas). Ligoninė veikia ir šiuo metu, o joje niekas neima pinigų už paslaugas. Svamis Šivananda buvo jogas vienuolis, jogos filosofiją pri­taikęs vakariečiams. Jis Indijoje laikomas šventuoju, prieš penkiasdešimt metų „palikusiu savo kūną“ (jogai nesako, kad žmogus mirė). Šiame ašrame daugiau­sia lankosi indai, nors priimami visi pageidaujantys. rūta su Lina ten sutiko žmonių iš Belgijos, Argentinos, net iš Izraelio. Vakariečiams nedraudžiama lankytis užsiėmimuose, fotografuoti, medituoti, tačiau gyventi jie turi netoli esančiuose svečių namuose. Galimybė apsigyventi ašrame vakariečiams sutei­kiama tik įsitikinus, kad jie gerai susipa­žinę su jogos praktika, rimtai nusiteikę, o ne pažioplinėti atvykę.

    Ašrame diena prasideda penktos valandos ryto meditacija. Nuo šeštos valandos vyksta dievų garbinimo pro­cedūros, kuomet kartojamos specialios mantros. Nuo aštuntos valandos ryto kalbama harmonijos mantra. Ji kartoja­ma du kartus per dieną: valandą iš ryto ir valandą popiet. Vidurdienis laisvas. Jis skirtas asmeninei praktikai, poilsiui: gali eiti į biblioteką, kur daug vaizdo ir garso leidinių ne tik hindi, bet ir anglų kalba, gali lankytis vadinamojoje badžanų (giesmių) salėje, kurioje 24 valandas per parą kartojama didžioji šio amžiaus mantra. Svamis Šivananda pradėjo kar­toti šią mantrą Antrojo pasaulinio karo metu, norėdamas prisidėti prie taikos pasaulyje. Galima sakyti, kad tai suta­pimas, bet, pradėjus kartoti šią mantą, karas netrukus baigėsi. Kiekvieną dieną galima dalyvauti mokytojo Šivanandos garbinimo rituale (jo pėdų pudžoje). rytuose mokytojai atlieka labai svarbų vaidmenį. Jie iš tiesų gerbiami. Lietuvės kiekvieną dieną lankydavosi mažame namelyje, kuriame Šivananda apsigyveno prieš daugelį metų, atvy­kęs į Rišikešą. Jame jos jautėsi kaip pas senelius kaime. Čia buvo galima atsiriboti nuo išorės šurmulio, pasislėpti nuo kaitrios saulės, pabūti su savimi ir bendraminčiais. Namelį prižiūri vienas jogų vienuolių (kiekvienas ašrame turi savo užduotį): jis tvarko namelį ir kie­melį prie jo, padeda gėlių, gieda mantras. Po pietų vėliau pastatytame Šivanandos name dainuojama, paminimos gražios dieviškosios bendruomenės narių su­kaktys. Vakarais prie Gangos atliekama Ganga Arati – ugnies garbinimo ritu­alas. Jis skirtas Motinai Gangai. diena baigiama vakarine meditacija, Bhagavadgitos, trumpų paskaitų skaitymu, mantrų kartojimu. Bhagavadgitos yra vienas iš garsiausių Indijos šventraščių, kuriame aprašyta jogos praktika, elgse­nos normos. Indai į Rišikešą važiuoja visus metus ir apsigyvena jame mėnesį ir ilgiau. dieviško gyvenimo bendruo­menės centrų Indijoje yra daug, bet Rišikeše yra pagrindinis.

    „Šypsosi, spindi jų akys…“

    Sakoma, genys margas, o pasaulis dar margesnis. Žmonės Indijoje margi ir įvai­rūs, kaip ir visur. Žmonės, su kuriais teko bendrauti rūtai, yra labai gražūs savo vidumi ir nuostabiai šypsosi. „Šypsosi, spindi jų akys… Kažkur kalnuose sutinki moterį, devynių vaikų motiną, lipdančią paplotėlius vidury kiemo, ir ji tokia graži, tokia laiminga, kad net nereikia klausti, kaip ji gyvena. Žmonės džiaugiasi gyve­nimu ir ašramuose, ir geležinkelio stotyse, kur jų kūnais tiesiog grindys nugultos, ir būna labai nejauku pro juos praeiti. Jie visiškai nepiktybiški, didžioji dalis atviri ir malonūs…“, – sako rūta. yra ir apgavikų, sukčių, yra darančių verslą iš tų pačių piligrimų, lupančių devynis kailius iš atvykėlių: jei iš indo paprašys dešimties, šimto rupijų, tai iš vakariečio gali papra­šyti trijų šimtų. Kartais atrodo, kad indai į atvykėlius žiūri kaip į pinigų maišus. Tenka matyti ir tokių, kurie sužaloja vai­kus, kad uždirbtų, demonstruodami juos ir rinkdami išmaldą. Visuomenė Indijoje labai susisluoksniavusi, yra begalinio skurdo, yra didžiulės prabangos. Indijoje įprasta aukoti. Aukojama šventiesiems, klajojantiems jogams vienuoliams. Jie visuomet pamaitinami. Anot rūtos, indai laimės neieško materialiuose dalykuose, jie moka džiaugtis ir gyventi čia ir dabar.

    Indija tolerantiška visoms religi­joms, tačiau vyrauja induizmas, kurio pagrindas – Vedantos filosofija. Vedanta – baigtinės žinios. Tiek Indijoje, tiek Nepale labai paplitęs budizmas, kuris taip pat turi sąsajų su Vedanta. Budistas gyvena čia ir dabar, yra visas pasinėręs į veiksmą, kurį atlieka. Vakariečiai, lygin­dami budizmą su kitomis religijomis, randa daug sąsajų. Vedantos filosofija teigia, kad dievas yra kiekviename iš mūsų, kad viskas yra vienis. Kiekviena­me žmoguje yra gyvuliško, žmogiško ir dieviško prado. dieviškumo kibirkštį ar šaltinį turi visi žmonės, todėl sako­ma, kad ją gali atrasti kiekvienas ir kad laimės nėra išorėje, ji yra viduje.

    Rūta dažnai susimąsto, kodėl žmones traukia Indija ir kiti rytų kraštai. Gal tai trauka grįžti, prisiliesti prie natūralių dalykų, prie ištakų, kurias baigiame pamiršti… Kuo labiau žmogus gyvena materialų malonumų gyveni­mą, tuo labiau jis nutolsta nuo esmės, nuo šaltinio. Anot rūtos, jei grįžtume į lietuvių baltų laikus, pamatytume, kad ryšys su gamta, pirminiu šaltiniu buvo labai stiprus, bet jau toli nuo jo nuėjo­me, o mums jo labai reikia. Mūsų kalba yra gimininga sanskrito kalbai, vienai seniausių kalbų pasaulyje. Sanskritas, pasak indų, – dievų kalba. Kai kurie indai sako, kad lietuvių kalba artimesnė dievų kalbai nei sanskritas.

    Paklausta, ar dar vyks į Himalajus, rūta šypsosi: „Šiais metais ruošiausi dar sykį vykti, neišėjo, aplinkybės pasikeitė, bet kitąmet – tai jau tikrai. Man ten gera, ten greičiau augu, apsivalau, suvo­kiu. Visa tai galima pasiekti ir vietoje, bet esu nenuorama, tad man kelionės būtinos…“

    Rūtos Baškytės nuotraukos.

  • ATGAL
    Kaukazas: užkeiktųjų vienuolių pėdomis
    PIRMYN
    Toji didelė ir skirtinga Kinija
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.