Nepavykęs perversmas turkijoje | Apžvalga

Įžvalgos

  • Nepavykęs perversmas turkijoje

  • Data: 2016-09-08
    Autorius: Edita Mieldažė

    Šių metų liepos 16-osios naktį Turkiją sudrebino karininkų inicijuotas perversmas. Stambulo ir Ankaros padangėmis skraidė kariniai lėktuvai, gatvėmis riedėjo tankai. Pučo organizatoriai sugebėjo prasiskverbti į televiziją, uždaryti pagrindinius tiltus ir oro uostus. Buvo apšaudyti saugumo pajėgų ir parlamento pastatai. Taigi, perversmas panašėjo į gerai suorganizuotą renginį, kurio tikslas buvo nuversti prezidento Racipo Erdogano valdžią ir atkurti demokratiją. Tačiau šis ,,renginys“, trukęs tik 10 valandų, nepavyko. Ir didžia dalimi dėl minios, išėjusios į gatves naktį palaikyti nelabai demokratiško Erdogano. Taigi, kodėl perversmas Turkijoje įvyko ir ką tai signalizuoja Turkijos žmonėms ir tarptautinei bendruomenei?

    Perversmo eiga

    Kaip teigia BBC Artimųjų Rytų redaktorius Jeremy Bowenas, Turkija yra susiskaldžiusi, nelaiminga šalis ir ,,nėra visiškai aišku, kas tiksliai motyvavo grupelę turkų surengti perversmą, tačiau ji siekė paimti į savo rankas kontrolę tuo laiku, kai Turkija yra giliai susiskaldžiusi dėl prezidento Erdogano projekto transformuoti valstybę ir neigiamos įtakos, atsiradusios dėl Turkijos įsivėlimo į karą Sirijoje“. Dalies Turkijos kariuomenės pasirinktas laikas vykdyti perversmą šalyje neatsitiktinis. Vėlyvą liepos 15 d. vakarą dauguma turkų gyveno savaitgalinėmis nuotaikomis, pats Turkijos prezidentas R. Erdoganas tradiciškai atostogavo prabangioje viloje Marmaryje. Tuo metu tarptautinė žiniasklaida intensyviai analizavo teroro išpuolio Nicoje detales ir nesitikėjo, kad jų dėmesį staiga prikaustys dar vienas, ne mažiau svarbus tarptautinės politikos įvykis – perversmas Turkijoje. Netikėtai liepos 16-osios naktį grupelė Turkijos kariuomenės su tankais išvažiavo į Stambulo ir Ankaros gatves, užblokavo tiltus ties Bosforo sąsiauriu ir kitais svarbiais strateginiais taškais. Po Turkijos dangų zujo kariniai lėktuvai, girdėjosi keli sprogimai ir susišaudymai. Grupelė perversmininkų užėmė kelis TV kanalus ir į eterį paleido tokią žinią: ,,Valdžia šalyje yra visiškai užimta“. Sakydami, kad kovoja prieš Erdoganą ir siekia apsaugoti demokratiją, perversmininkai šalyje įvedė karo padėtį. Reaguodamas į įvykius, Turkijos premjeras Binali Yildirimas telefonu perversmininkų užgrobtai televizijai teigė, jog ,,tai yra neteisėtas grupelės kariškių veiksmas, inicijuotas be karinės valdžios palaiminimo. Mūsų žmonės žino, kad mes neleisime jokių operacijų, kurios kenkia demokratijai. Kas inicijavo šį veiksmą, sumokės didžiausią kainą“. Premjeras taip pat pabrėžė, kad tuos, kas organizavo šią suirutę, neteisinga būtų apibūdinti kaip perversmininkus.

    Kas kaltas?

    Bandymas Turkijoje padaryti perversmą priminė 1991 m. įvykius Vilniuje, kai sovietų kariškiai stengėsi surengti valstybės perversmą. Ta pati abiejų grupių naudojama įbauginimo strategija, pasitelkiant tankus, televiziją, radiją. Sovietų kariškiai užėmė numatytus objektus ir stengėsi atriboti Lietuvą nuo pasaulio, tačiau nesėkmingai. Būta kraujo ir aukų. Turkijoje panašiai – užimti strateginiai taškai – tiltai, televizija, į gatves išstumta karinė technika. Visa tai turėjo suveikti kaip atgrasymo priemonė Turkijos žmonėms priešintis ar netgi palaikyti pasikeitusią valdžią. Keturias valandas po to, kai perversmininkai paskelbė perimantys valdžią į savo rankas, iš Turkijos prezidento R. Erdogano, atostogaujančio Marmaryje, nebuvo nieko girdėti. Ir tik vėliau paaiškėjo, kad šalies prezidentas – pagrindinis taikinys, dėl kurio grupelė karininkų ir įvykdė perversmą, yra vis dar laisvėje. Todėl netruko pasklisti gandų, kad pučas šalyje gali būti paties prezidento surežisuotas spektaklis, siekiant atsikratyti įtakingų priešininkų ir taip sustiprinti prezidento galias. Visgi pats R. Erdoganas buvo kitokios nuomonės, kai pasitelkęs programėlę ,,FaceTime“ telefonu per CNN televiziją kreipėsi į Turkijos žmones: ,,Tai buvo išdavystės ir protesto veiksmas. Mes neatiduosime valstybės keliems teroristams. Mes kovosime su šia paralelia valstybės struktūra, pasitelkdami vieningos šalies principą“. Turkijos prezidentas pažadėjo imtis perversmininkų valymo operacijos ir paragino Turkijos žmones išeiti į gatves palaikyti Erdogano demokratijos.

    Minia

    Po R. Erdogano raginimo išeiti į gatves ir išreikšti protestą prieš perversmininkus tūkstančiai turkų patraukė į Ankaros ir Stambulo gatves. Tačiau, kaip pastebėjo ,,Deutsche Welle“ žurnalistė Seda Serdar, ,,minios išėjimas į gatves buvo daugiau galios demonstravimas nei solidarumas. Erdoganas, kuris savimi didžiuojasi, kad sugebėjo tūkstančius išvesti į gatves, kai to panorėjo, parodė, kad tai tikrai įmanoma. Tačiau, ar tai tikros vienybės ženklas?“. Juk gilėjanti poliarizacija visuomenės viduje, kuri dar labiau paaštrėjo per paskutinius metus, per naktį niekur neišnyko. Vienybės Turkijai nepridėjo ir visų politinių partijų išreikštas ketinimas vieningai veikti po perversmo. Net pažvelgus į minią, kuri išėjo palaikyti R. Erdoganą, akivaizdu, kad tai ne šalies dauguma: minioje buvo vien vyrai, šaukiantys ne patriotinius, o islamiškus lozungus, kaip antai, ,,Allahu ekber“ (liet. Dievas yra didis). Po minios susirėmimų, 265 žuvusiųjų ir nepavykusio perversmo, apie kurį liepos 16-osios ryte paskelbė Turkijos premjeras B. Yildirimas, teigdamas, kad ,,situacija yra visiškai kontroliuojama“, R. Erdoganas perversmo organizavimu apkaltino įtakingą, JAV gyvenantį turkų dvasininką Fethullahą Guleną. Ironiška, kad sėdėdamas priešais modernios Turkijos pradininko ir sekuliarizmo šalininko Kemalio Atatiurko portretą, Turkijos prezidentas perversmo organizavimu apkaltino savo buvusį sąjungininką, kartu kovojusį prieš K. Atatiurko nuostatas: ,,Ši valstybė daug nukentėjo nuo Guleno judėjimo. Jis pakenkė Turkijos reputacijai Europoje ir JAV. Reikalauju JAV ir prezidentą Baraką Obamą suimti F. Guleną arba perduoti jį Turkijai“.

    Valymai

    Iškart po nesėkmingo pučo Turkijos teisingumo ministras patvirtinto, kad daugiau kaip 10 000 asmenų, siejamų su perversmu, suimti: ,,Būtent dabar vyksta valymas“. Iš tiesų, skaičiai įspūdingi: keli tūkstančiai suimtų karių ir keletas karo vadų, du Konstitucinio teismo teisėjai, dešimt Turkijos teismo tarybos narių. Dėl sąsajų su puču iš darbo atleista 2 750 teisėjų ir didelė dalis šalies universiteto vadovų. Iš esmės suimtieji – tai prokemališkas Turkijos elitas, prieš kurį jau daug metų kovoja prezidentas R. Erdoganas. Ironiška, kad ne taip seniai buvęs sąjungininku valdžioje su R. Erdoganu ir siekęs kartu silpninti prokemališko Turkijos elito kišimąsi į valstybės reikalus, dabar F. Gulenas yra kaltinamas perversmo organizavimu. Pasak žurnalistės S. Serdar, ,,Erdoganas, prisidengdamas demokratijos korta, gali atsikratyti ne tik Guleno, bet ir kitų, kurie kritiškai nusistatę prieš R. Erdogano Teisingumo ir plėtros partiją (AKP)“. Šį faktą įrodo tai, kad aukščiausi Turkijos karo vadai nei planavo perversmo, nei prisijungė prie jo (išskyrus generolą Hulusi Akarą), opozicinės partijos taip pat atsiribojo nuo bet kokių sąsajų su puču. Tarp įtariamųjų liko kariuomenės dalis, neatstovaujanti daugumai, ir prokemališkos sistemos elitas, atsakingas už Turkijos teisingumą ir švietimą. Iškart po nepavykusio perversmo R. Erdoganas prabilo apie mirties bausmės grąžinimą ir, reikia suprasti, tokį susidorojimo su savo oponentais metodą. Tačiau kol R. Erdogano retorika nevirto realybe, akivaizdūs kiti jo susidorojimo su oponentais metodai. Štai po savaitės nuo perversmo žmogaus teises ginanti tarptautinė organizacija ,,Amnesty International“ pareiškė, kad turi nenuginčijamų įrodymų, kad dėl pučo sulaikytieji Turkijos kalėjimuose yra marinami badu, jiems nesuteikiama medicinos pagalba ir dalis įkalintųjų prievartaujami ir mušami. Kaip pastebėjo ,,Amnesty International“ vadovas Europai Johnas Dalhuisenas, ,,pranešimai suėmus dėl šiurkštaus elgesio, įskaitant mušimą ir prievartavimą, yra ypač keliantys nerimą, turint omeny suimtųjų mastus“. Panašiai kalbėjo ir ES komisaras Guntheris Oettingeris, įspėdamas Turkijos vyriausybę iškart po perversmo nevaržyti demokratinių laisvių. Duodamas interviu Vokietijos laikraščiui ,,Welt am Sonntag“, komisaras spėjo, kad jei Erdoganas nusisuks nuo ES ir NATO vertybių, ,,jis smarkiai sustiprins savo pozicijas šalies viduje, tačiau izoliuos save užsienio politikoje“. Visgi, nepaisant per TV ir internetą plačiai pasklidusių įrašų, kaip suimtieji Turkijos kalėjimuose kankinami, R. Erdogano rankose esanti valdžia nusprendė nekreipti dėmesio nei į tokias kalbas, nei į įrašus. Todėl svarbu išsiaiškinti, kodėl R. Erdoganas gali leisti sau taip elgtis ir kodėl kilo perversmas.

    Nedemokratiškas Erdoganas

    Kaip pastebėjo Artimųjų Rytų ekspertas J. Bowenas, prezidentas Erdoganas ir jo AKP partija visada buvo rinkimų laimėjimo ekspertai, tačiau visada kildavo abejonių dėl jų ilgalaikių įsipareigojimų demokratijai. ,,61-erių Erdoganas yra politinis islamistas, neigiantis modernios, sekuliarios Turkijos paveldą“, – teigė J. Bowenas. Pasak politikos mokslų profesoriaus Hakano Yavuzo, ,,Erdoganas dominuoja Turkijos vidaus ir užsienio politikoje. Daugeliu atveju matome ne AKP, o Erdogano dominavimą ir hegemoniją“. Taigi, Turkijos prezidentas yra matomas kaip vienas labiausiai valstybę skaldantis lyderis modernios Turkijos istorijoje. Jo rėmėjams R. Erdoganas yra žmogus, kuris šaliai atnešė ekonomikos augimą, tačiau kritikams jis yra autokratinis lyderis, netoleruojantis nuomonių skirtumo ir griežtai užčiaupiantis tuos, kurie nusiteikę prieš jį. Pavyzdžiui, šešiolikmetis Mehmetas Eminas Altunses buvo suimtas, o vėliau paleistas dėl to, kad viešai apkaltino R. Erdoganą ir jo partiją korupcija. Panašiai nutiko Merve Buyuksarac, „Miss Turkija 2006“, kuri internete rado satyrinę poemą apie R. Erdoganą ir ją pacitavo savo socialiniame tinklapyje. Dėl to M. Buyuksarac buvo apkaltinta viešo asmens įžeidimu ir galėjo už grotų praleisti nuo vienerių iki dvejų metų. Tačiau kadangi per penkerius metus nebuvo nė karto teista, be to, gailėjosi dėl to, ką padarė, bausmės išvengė. Šie pavyzdžiai yra tik maža dalis to, kaip Turkijos ,,Didysis brolis“ žaidžia su žodžio laisve. Sakoma, kad dabar Turkijoje žurnalistų yra uždaryta į kalėjimus daugiau nei bet kur kitur pasaulyje, o užsienio žurnalistai deportuojami. Net už Turkijos sienų R. Erdogano apsauginiai kabinėjasi prie kitų šalių nelojalių reporterių. Tačiau ne vien tik žodžio laisvė yra Turkijos prezidento taikinyje.

    Erdoganas ir jo priešai

    Nuo modernios Turkijos pradžios (1923 m.) keturis kartus kariuomenė kišosi į politiką Turkijoje, siekdama apriboti islamo įtaką valdymo struktūrose. 2002 m. tapęs premjeru R. Erdoganas ėmė nuosekliai mažinti karinės valdžios įtaką politikoje ir, kas be ko, didinti savąją. 2006 m. AKP įstatymu Turkijos prezidentas sumažino karinių teismų jurisdikciją, o 2010 m. apkaltino 300 karininkų, 2003 m. siekusių prieš jį įvykdyti perversmą. Kaltinimai nepasitvirtino ir sulaikytieji buvo paleisti į laisvę, tačiau šis atvejis atspindėjo atvirkščią moderniai demokratijai tiesą: kariuomenė turi būti pavaldi vyriausybei, o ne atvirkščiai. Puse lūpų kalbėta, kad už 2010 m. valymo nuo kariškių operaciją buvo atsakingas F. Gulenas. Po kariuomenės teismų AKP ir Guleno judėjimas ėmė vadovauti valstybei. 2013 m. R. Erdoganas triumfavo prieš karinį elitą, kai nuteisė iki gyvos galvos dalį aukšto rango pareigūnų, tariamai siekusių nuversti AKP. Tačiau nemėgstantis konkurencijos ir perdėtai reaguojantis į savo varžovus, R. Erdoganas ėmė sekti savo sąjungininką F. Guleną ir jo judėjimą. Įtampa išaugo iki tokio lygio, kad imta riboti F. Guleno judėjimo įtaką valstybės reikalams. Kaip kerštą R. Erdoganui 2013 m. F. Gulenas į dienos šviesą iškėlė Turkijos prezidento aplinkos žmonių korupciją. R. Erdoganas neliko skolingas – F. Gulenas apkaltintas vadovavimu teroristinei organizacijai ir buvo apribota jo įmonių veikla. Nuo to laiko Turkijos prezidentas ėmė vis labiau demonstruoti proislamistines pažiūras ir savą požiūrį į demokratiją. Po paskutinių rinkimų, kai AKP partija laimėjo rinkimus, R. Erdoganas pareiškė, kad ,,augins religinę kartą“. Be to, anksčiau nei tapo žinoma, jog šalyje 1 400 proc. išaugo moterų nužudymų, Turkijos prezidentas nurodė moterims likti namuose ir turėti tris vaikus. 2013 m. R. Erdoganas panaikino draudimą moterims dėvėti galvos apdangalą viešose vietose (išskyrus teismus ir policiją). Taigi, galima teigti, kad įsitvirtinus valdžioje R. Erdoganui vis mažiau ėmė rūpėti liberalios teisės ir idėjos. Tačiau perversmo organizatorius imtis veiksmų liepos 16-osios naktį lėmė ir Turkijos prezidento vykdyta nesėkminga užsienio politika.

    Fiasko užsienio politikoje

    Beveik šimtas metų praėjo nuo tada, kai K. Atatiurkas subrandino Turkijos respublikos idėją ir paskelbė lozungą ,,taika namuose, taika užsienyje“, Turkija įsipaišė į neutralių valstybių gretas. Atėjus į valdžią R. Erdoganui, Turkija vis dar buvo buferinė šalis, neturinti išbaigtos strategijos užsienio politikoje. Tačiau, pasitelkiant į pagalbą specialistus, buvo paruošta Turkijos perėjimo iš periferijos į regiono centro galybę strategija. Praktiškai tokia Turkijos užsienio politikos strategija šalį pakreipė iš ,,į saugumą orientuotos“ į ,,konstruktyviai įsipareigojančios savo kaimynams“ pusę. Turkija pradėjo aktyviai tarpininkauti įvairiuose konfliktuose Artimuosiuose Rytuose. Tačiau šį tarpininkavimą didžia dalimi apsunkindavo priešprieša tarp R. Erdogano retorikos ir veiksmų. Pirmiausia, ypatingas R. Erdogano dėmesys palestiniečiams ir sugadinti santykiai su Izraeliu. Antra, Turkijos įsiliejimas į pilietinį karą Sirijoje ir islamistinių pozicijų parama prieš prezidentą B. Assadą (nors anksčiau R. Erdoganas ir B. Assadas buvo geri draugai). Dėl karo veiksmų Sirijoje prievarta persimetė ir per Turkijos sieną, padėdama kovoti su kurdais ir Turkiją padarydama džichadistų, save vadinančių ,,Islamo valstybe“, taikiniu. Tačiau Vakarai Turkiją regi kaip dalį Artimųjų Rytų sprendimo, kaip buferį, kuriam reikia stabilumo. Bet kokie neramumai Artimuosiuose Rytuose, taip pat neramumai Turkijoje, reiškia problemas tiek Artimųjų Rytų regionui, tiek Turkijai, tiek Europai. Taigi, trumpai tariant, R. Erdoganas, vykdydamas užsienio politiką, parodė, kad atsiradusios problemos su kaimynais yra jo išaugusio apetito įsitraukti į regiono reikalus pasekmė. Iš kitos pusės, Europai Turkija yra reikalinga dėl migrantų srautų reguliavimo ir sulaikymo. Todėl Vokietijos ir visos ES besąlyginė parama ,,musulmoniškai Turkijos demokratijai“ atrodo suprantama ir pragmatiška – juk sakoma, jei užsimerksi, problemos nebematyti!

    Išvados

    Taigi, kyla klausimas, ar perversmas buvo neišvengiamas? Greičiausiai, ne. Tačiau perversmo rengėjai tikėjo, kad tokiu būdu apsaugo Turkiją nuo augančios ideologinės lyderystės, islamo sklaidos ir modernios Turkijos idėjų paminimo. Išrinktas R. Erdoganas pažadėjo valdyti visų turkų vardu, tačiau taip neatsitiko. Pažadėjo atgaivinti ekonomiką, tačiau suvešėjo korupcija. Liepos 16-osios perversmas žlugo net neprasidėjęs, nes jam nebuvo nei politinės, nei visuomenės paramos. Galbūt tai buvo generalinė repeticija. Laikas parodys.

  • ATGAL
    Jaunimo abejingumas, arba kas ateis prie balsadėžių?
    PIRMYN
    Terorizmo banga Europoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.