Mūzos dvelksmas

  • Nerijaus Cibulsko kūryba

  • Data: 2013-05-05
    Autorius: Nerijus Cibulskas

    VIENETAS
    Mes įsikalbam, kad matuojame lietų.
    Priglaudžiam prie šlapių jo spindulių vakaro
    liniuotes, kurios dar neturi
    jokių matavimo padalų. Vienetas,
    laužtas tarytum spyna nuo nematomų
    bunkerio durų. Šaltas vienetas,
    kurio smailumas kaskart verčia
    nepatikėti, jog kažin kokie du galėjo
    būti jo pilnavertiška suma.
    Šitai bus aukštų, tuščių liniuočių
    pradinis atskaitos taškas. Vienetas
    galės būti prieblandos lauko rodyklė.
    Sako, kad yra slėnių, kuriais slenka
    didingi akmenys. Susikaupę, panirę
    į savas akmeninių minčių trajektorijas.
    Jie irgi matuoja čia niekada
    neatkeliausiantį lietų. Liniuotėmis,
    kurios atsigula per visą horizontą.
    Vienas iš vieneto kiekvieną kartą
    tai stebi ir žymi išmatavimus.
    Tuomet giliau lieka ne tiek ir daug
    padalų, kurias reikia įveikti.

    * * *
    Man patinka vakarai. Jų potvynis lenkia
    savo nugarkaulį, meta tave ant kreivo peties
    ir nešas išrėkti pasauliui.

    Taria: dabar tu ragausi nuo viršaus iki dugno.
    Tebeturi vieną veidą, kurio graužtuką
    pagriebs aklai užsimerkę žmonės.

    Tik jau nesi berniukas, kuris kyšteli
    pirštų šakutes į sprogstančią saulės rozetę.
    Bet nervais noriai tikrini šią galimybę.

    Gal nuvargai? Leidžias marmurinė snaigių siena,
    kažin kaip turiu pereiti į ryto pusę.
    Tokie mano padalinti berlynai.

    Šiam regėjimui visai nereikia kūno.
    Ir jo ertmės pilnos nemigos vaško.

    Ar girdi, kaip aš mėginu klausytis?
    Tie žodžiai yra tik atminties stiliaus klaidos.

    AŠ ĮTARIU JŪRĄ
    Tavo erdvioj studijoj gremžia sienas,
    bando godžiai apsemti laku dvelkiančias
    valdas. Tada siekė tik mano kulkšnis.
    Turbūt keitėsi fazė, negaliu prisiminti.

    Kitą kartą lipo aukščiau. Sakei – jai patinka
    ant viršaus arba žiūrėti nuo lubų, sūriai
    šypsotis iš brangių nakties gobelenų.
    Šiandien jau giliau neįbrisčiau, pakanka.

    Pragulėjau valandų valandas, savo klausa
    žudžiau jos grojimą. Aš įtariu jūrą,
    todėl vis erzini, bėgi ir atneši tuščią butelį.
    Išsiųsi, bet jokio atsakymo nesulauksi.

    Viskuo pasirūpins potvynis, kuris griebia
    aklai, nepaleidžia. Brolau, staiga jis išėjo
    su visomis durimis, nušlavė laiptų aikštelę.
    Gal gerai, kad tokiu metu nebūna žmonių.

    Bet jie yra. Vis dažniau nešami kitapus
    ramybės, už tamsių tavo studijos erdvių.
    Aš įtariu jūrą. Išsiuntei mane butelyje,
    tartum tyčia pamiršai, kad galiu grįžti.

    Net jeigu norėčiau išnerti, nežinočiau,
    ar liko paviršius, kurį perkirsiu. Dabar
    įtarinėjimus atsiimu. Valandų valandas
    čia klausausi. Amžinai jokio grojimo.

    * * *
    Tu ir vėl kartojies, tu tikrai išsirašei.
    Vidinė kaligrafija grėsmingai svyra
    į ryškiai geltonos beprotybės pusę.
    Tu nebeišgali viso to suturėti.
    Tu tik šaltas, glitus riksmas, tepliojantis sienas.
    Tu derini savo žingsnius su gracingu laiko žygiavimu,
    kuris spartėja ir iš tikrųjų niekada nesibaigia.
    Tu pavargsti, nes taip ir turėtų būti.
    Tu esi prieglauda, kurioje gyvena
    visos, į šviesą bijančios išlįsti dienos.
    Tai tu, šėlstantis egoiste, spaudžiantis
    prie savęs raktą nuo ankštos palėpės durų.
    Tai tu, nežinantis, kurioje pusėje esi.

    IR KT. ŽAIDIMAI VIENAM
    Todėl visų pirma – azartas. Tiktai reikiamo tūrio,
    dozės, laipsnio. Retsykiais save pats pagavęs,
    sugniaužęs, nagu gracingai brėžiantis
    aplinkui suodiną kalėjimo apskritimą.

    Retsykiais – nugręžtas, toks, kaip sako,
    savaiminis. Labiau tinka nuotaikų pasjansui.
    Nepamaišys ir nugaras surėmusios
    kortelės bei pažįstamai įtartinos

    monopolio figūros. Net jeigu tai vyksta virtuvėj.
    Vienas laukelyje nebegali būti karys.
    Užtat gali tapti vienas kaip mafija, vertelga,
    skurdžius. Bet kurio kišenės bus patikrintos.

    Ir vis vien apsimoka imti aklas paskolas,
    griebtis kažin kokių tikrovės bonusų.
    Ridenti, ridenti plastiko danties nuolaužą.
    Ridenti mikroskopiniais stalo kanjonais.

    Ridenti sopančią galvą dvejomis pagalvėmis.
    Ir galbūt išsiridens ne taškai, bet raidės.
    Dabar renkuosi antpirštį, močiutės stalčiuj
    rastą kulką be parako krislo.

    Arba metalinį šunį, kuris mano rankose bus
    be jokio antsnukio. (Tai vis dėlto azartas.
    Jis privalo be atilsio bėgti lentos laukais.)
    Ne, nepamiršau: reikia būti tikru žaidėju.

    Kuris numanytų ne tik ėjimus, bet ir išėjimą.
    Mokėtų padalinti save tomis spalvų kortomis,
    net jeigu jos praeity buvo sužymėtos.
    (Apdegęs kampas dar nėra ženklas).

    Toks žaidimas nebeturi starto ir finišo,
    varžovą geriausiu atveju tegali įsivaizduoti.
    Jis tartum ateina. Žvelgia į lošimą. Ir pagaliau
    paširdžiuose palieka vien šaltas lygiąsias.

  • ATGAL
    "Apžvalga" siūlo apsilankyti
    PIRMYN
    Nerijus Cibulskas: Pirmoji mano knyga nebuvo specialiai planuota
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.