Nerijus Cibulskas: Pirmoji mano knyga nebuvo specialiai planuota | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Nerijus Cibulskas: Pirmoji mano knyga nebuvo specialiai planuota

  • Data: 2013-05-06
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Nerijus Cibulskas Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Šį mėnesį „Apžvalgos“ skaitytojus noriu supažindinti su jaunuoju poetu Nerijumi CIBULSKU. Gimė jis Kaišiadoryse, vasario 28 d. Jaunuolis 2010 m. baigė lietuvių filologijos mokslus Vilniaus universitete. Baigiamąjį darbą rašė apie Aido Marčėno poeziją. Įdomus sutapimas, kad jau kiek vėliau pats Aidas Marčėnas tapo jo pirmosios knygos „Nutrinami“ (2012) redaktoriumi. Po studijų prasidėjęs klajonių metas jauną kūrėją nuvedė iki Anglijos. Jis ten neužsibuvo. Priežastis paprasta, kaip pats Nerijus sako, – norėjosi grįžti į Lietuvą, bandyti kažką daryti čia. Grįžęs vaikinas įsidarbino centrinės Vilniaus universiteto bibliotekos saugyklose, o nuo šių metų vasario mėnesio dirba naujojoje Mokslinės komunikacijos ir informatikos centro bibliotekoje (MKIC). Šiuo metu jaunuolis galvoja apie literatūros studijų tęsimą. Apie pirmąją knygą, atsitiktinumus bei literatūrą ir pakalbėjome.

    Savo bakalauro darbą rašei apie Aido Marčėno poeziją, o įvyko toks sutapimas, kad šis poetas tapo tavo pirmosios knygos „Nutrinami“ redaktoriumi. Kokia buvo ši patirtis?

    Sutapimai mane lydi visą laiką, nes ne tik bakalauro, bet ir II kurse darbą rašiau apie Aido Marčėno poeziją. Kalbant apie rankraščio redagavimą, maniau, kad bus labai baisu, bet buvo daug geriau, negu tikėjausi. Su A. Marčėnu susitikome vieną vasaros pabaigos popietę. Jis atsinešė suredaguotus mano eilėraščius. Šokas buvo tuomet, kai pradėjo vartyti rankraštį: verčia puslapius ir aš matau, kad kiekvienas jų mirga nuo pieštuku prirašytų pastabų… Maniau, va čia tai bus, tačiau taisydami rankraštį užtrukome apie tris valandas. Tai buvo vienkartinis susitikimas. Iš tikrųjų iš A. Marčėno gavau labai gerų patarimų, tačiau buvo, kam prieštaravau, ką apsigyniau. Na, o dabar, praėjus tam tikram laikui, knyga esu patenkintas.

    Ar po knygos pasirodymo pajutai refleksiją? Ar dėmesio užteko?

    Taip, pasirodė kelios publikacijos kultūrinėje spaudoje. Pirmąją recenziją parašė Rimvydas Stankevičius „Respublikoje“. Pirmosios knygos konkurso rezultatus sužinojau jau gegužės mėnesį, bet iš neoficialių šaltinių. Man rodos, po Rimvydo Stankevičiaus ir Gintaro Bleizgio kūrybos vakaro sėdėjome „Post scriptum“ kavinėje. Ten buvo ir A. Marčėnas, ir kitų poetų, ir man tikriausiai dar ilgai atmintyje išliks iš to pasisėdėjimo vienas momentas. Sėdėjau ant foteliuko, rašiau sms žinutę, o jie šnekėjosi tarpusavyje ir sako: „Žmogau, ateik čia. Sveikinu, tu laimėjai pirmąją knygą.“ Tai buvo pirmas šokas. Kiek vėliau vienas iš poetų priėjo ir pasakė, kad dar ir mano knygos redaktorius bus A. Marčėnas. Tai buvo antras šokas. Rankraštį visą vasarą šlifavau, nes oficialūs pirmosios knygos konkurso rezultatai paaiškėjo tik rugsėjo mėnesį, o knyga buvo išleista spalį, per Druskininkų poezijos rudenį. Tad turėjau laiko susivokti, truputį paskraidyti padebesiais, nusileisti ant žemės ir pasidarbuoti.

    Yra sakoma, kad vieni poetai rašo eilėraščius, o kiti rašo knygas. Man perskaičius tavo knygą įsiminė ne koks paskiras eilėraštis, bet greičiau bendras jausmas.

    Apie tai esu galvojęs. Ar galima parašyti pirmą knygą apgalvotai, ar pirmoji knyga būna labiau sudėliota, iš nuobirų. Specialiai aš jos nerašiau, nes knygoje yra sudėti per šešerius metus parašyti tekstai. Tačiau parašyti knygą ar knygų seriją kaip, pavyzdžiui, R. Stankevičiaus trilogija, tikrai norėčiau. Žinoma, aš labai stengiausi, kad ši knyga būtų kuo nuoseklesnė. Nenorėjau, kad būtų daug skyrių, stengiausi, kad viskas būtų motyvuota. 2010 m. pirmą kartą nešiau savo eilėraščius į pirmosios knygos konkursą. Tikrai nesumeluosiu sakydamas, kad jų, pavadinkime, tekstų, buvo bemaž devyniasdešimt. Vėliau šis masyvas skilo per pusę ir liko gal apie keturiasdešimt tekstų. Tai daug ką pasako.

    Tikiu, kad dabar dar kai ką išbrauktum.

    Dabar kol kas ne, bet manau tas laikas ateis. Kada žiūrėsi į tuos tekstus ir matysi, kad kažkas ten ne taip. Bet kol kas manau, kad knyga sudėliota gana stabiliai.

    Perskaičius tavo knygą įstrigo ne vieną kartą panaudotas skirtingų paukščių motyvas, o ypač kovarnio įvaizdis. Knygą tu ir pradedi nuorodomis į jau simboliais tapusių žinomų poetų paukščius: „Jeigu Poe turi varną, o Geda varnėną,/ aš turiu kovarnį, vientisą aiškiausios/ pavasario nakties lydinį.” *

    Visa tai atėjo tikriausiai iš vaikystės, kai gyvenau Kaišiadoryse. Šalia močiutės namų buvo ir mano tėvų namai. Gyvenome prie geležinkelio, ten augo didelės tuopos. Kiekvieną dieną girdėdavai traukinių garsą, taip pat ir krankimą. Bet man visada sakydavo, kad tai ne varnos, o kovarniai. Ir tai tikriausiai man užsifiksavo.

    Tavo eilėraščiuose ryškus siužetiškumas, trumpas situacijos fiksavimas. Gal kada buvai svarstęs apie ilgesnio teksto kūrimą?

    Man patinka siužetiškumas eilėraščiuose. Kurį laiką galvojau apie stambesnio kūrinio rašymą, bet kol kas neišeina. Pradedu rašyti ir jaučiu, kaip mano mintis nespėja. Rašai rašai, o tavo mintis jau kitame skyriuje. Tu bandai prie to prieiti, bet pavargsti rašyti, o ta mintis kažkur ir lieka. Tokių gabalų aš esu prirašęs nemažai. Todėl siužetiškumą galbūt lengviau išplėtoti eilėraščiuose. Taip man suvaldyti mintį yra lengviau. Stengiuosi, kad būtų pradžia, veiksmo vystymasis. Tarkim, paimi detalę ir ją išplėtoji. Čia didelę įtaką greičiausiai man yra padaręs švedų poetas Tomas Tranströmeris. Man patinka, kad jis išlaiko siužetiškumą, pasitelkia detalę ir ją išskleidžia.

    Įdomu tai pabandyti įgyvendinti pačiam. Eilėraščiuose vertinu lygumą, nesiblaškymą, turinio koncentraciją, tad rūpi ir tolygus ėjimas teksto pabaigos link, kad ta smogiamoji eilutė būtų motyvuota.

    Ką šiuo metu skaitai ar ruošiesi perskaityti? Kokius sau svarbius autorius galėtum paminėti?

    Kalbant apie poeziją, ji man prasideda Henriku Radausku, Vytautu Mačerniu. Dėl užsienio literatūros, gaila, jog nemoku švedų kalbos, tad tenka pasikliauti vertimais. Jau minėtą T. Tranströmerį yra vertęs Marcelijus Martinaitis, Zita Mažeikaitė, Bruno K. Öijerį vertė Gintaras Grajauskas. Vertimas visada patiria nuostolių, bet jei vertimas duoda kažkokį pasistūmėjimą ir jei man ta knyga patinka tiek metų iš eilės, manau, kad tai yra gerai. Nežinau, koks hibridas iš to išeina, galbūt kūrybiška adaptacija, kuri tau reikalinga. Bandau skaityti ir anglų poezijos. Sunku, bet įmanoma. Pastaruoju metu skaitau užsienio tiek verstinę, tiek anglų kalba parašytą literatūrą. Kalbant apie prozą, man atrodo, kad šiuolaikinė lietuvių proza miršta. Gal dėl to, kad paskutinis mano skaitytas romanas buvo Sigito Parulskio „Tamsa ir kiti partneriai“? Dabar noriu perskaityti Andriaus Jakučiūno „Lalagę“ ir Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, o po to truputį atsitolinsiu nuo lietuvių prozos. Gal deklaratyviai skamba, bet tiesiog nėra ką skaityti. Apskritai, stengiuosi skaityti kasdien, nors po truputėlį.

    Palanki tau čia, bibliotekoje, dirbant aplinka.

    Kitą vertus ši aplinka kartais išmuša iš vėžių. Kažkada turėjau savo skaitymo sąrašą. Skaitymas buvo labiau koncentruotas. Aišku, skaitydavau po kelias knygas iš karto, bet dabar tarp šios gausybės aš pasimetu. Vaikštau, vykdau knygų užsakymus, matau, kad noriu tą ir tą skaityti. Užsirašau į telefoną, ant lapelių, lapeliai pasimeta. Nebeliko sistemos. Norisi perskaityti vis daugiau ir daugiau, bet yra, kaip yra.

    * Cibulskas N., Nutrinami, Eil. Apologija, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, 7.

  • ATGAL
    Nerijaus Cibulsko kūryba
    PIRMYN
    „Apžvalga“ siūlo apsilankyti. „Vilniaus festivalis“ – svarbiausias klasikinės muzikos renginys Lietuvoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.