Netikėtas lenkų pasirinkimas? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Netikėtas lenkų pasirinkimas?

  • Data: 2015-09-17
    Autorius: Jonas Švagžlys ir Lukas Grinius

    Opozicijos kandidatas Andrzejus Duda gegužės 24-ąją šventė savo pergalę. (Scanpix/AP Photo/Czarek Sokolowski nuotrauka)

    Gegužės 24 d. vykusiame Lenkijos Prezidento rinkimų antrajame ture pergalę iškovojo konservatyvios opozicinės partijos „Teisė ir teisingumas“ (TT) kandidatas, Europos Parlamento narys Andrzejus Duda, nugalėjęs dabartinį šalies vadovą Bronislawą Komorowskį. Už valdančiosios partijos „Piliečių platforma“ (PP) remiamą B. Komorowskį balsą atidavė 48,5 proc., o už A. Dudą – 51,5 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.

    Šie rinkimai pažėrė didelių netikėtumų tiek Lenkijos, tiek ir užsienio šalių politikams bei apžvalgininkams. Likus vos keliems mėnesiams iki rinkimų pirmojo turo, visos apklausos žadėjo triuškinančią pergalę dabartiniam Lenkijos prezidentui. Pavyzdžiui, šių metų vasarį „CBOS“ atliktos apklausos duomenimis, už B. Komorowskį rinkimuose balsuotų net 63 proc. rinkėjų, o už pagrindinį jo konkurentą A. Dudą  – vos 15 proc. Tiesa, įsibėgėjant rinkiminei kampanijai, atotrūkis tarp jų ėmė mažėti (tai galima aiškinti gerokai aktyvesne A. Dudos rinkimine kampanija ir apeliavimu į visuomenei aktualias problemas), tačiau B. Komorowskis išliko rinkimų favoritu. Gegužės 7 d. paskelbtos „TNS Poland“ apklausos duomenimis, už B. Komorowskį buvo pasiruošę balsuoti 35 proc., o už A. Dudą – 27 proc. rinkėjų. Tačiau jau po kelių dienų vykusiame pirmajame rinkimų ture A. Duda surinko 34,8 proc. balsų ir aplenkė 33,8 proc. balsų gavusį B. Komorowskį.

    Tai – ne vienintelis šių rinkimų netikėtumas. Staigmena tapo sėkmingas trečią vietą užėmusio nepartinio, iki tol politikoje nedalyvavusio roko muzikanto Pawelo Kukizo pasirodymas. Antisisteminių pažiūrų muzikantas surinko 20,80 proc. balsų, gerokai aplenkęs ketvirtoje vietoje likusį ekscentrišką europarlamentarą Januszą Korwiną-Mikke bei penktoje vietoje atsidūrusią nepartinę, bet kadaise populiaraus Demokratinio kairiųjų aljanso (DKA) remiamą kandidatę Magdaleną Ogorek. Dar didesnį fiasko patyrė įtakingai Lenkijos katalikų bažnyčiai oponuojantis Januszas Palikotas, surinkęs vos 1,4 proc. balsų, nors prieš kelerius metus jis buvo laikomas kylančia Lenkijos politikos žvaigžde, kurios vardu pavadintas judėjimas 2011 m. vykusiuose Seimo rinkimuose surinko 10 proc. balsų ir užėmė trečią vietą.

    Sėkmingą P. Kukizo pasirodymą galima aiškinti didele rinkėjų, norinčių esminių permainų Lenkijos politikoje, gausa. Savo priešrinkiminėse kalbose jis kalbėjo apie poreikį keisti pačią Lenkijos rinkimų sistemą – atsisakyti proporcinės rinkimų sistemos ir pereiti prie mažoritarinės, naikinti politinių partijų finansavimą biudžeto lėšomis ir t.t. Tuo tarpu nesėkmingą kairiųjų pasirodymą galima aiškinti Lenkijos visuomenėje dominuojančiomis konservatyviomis moralinėmis nuostatomis bei ryškiai neigiamu požiūriu į komunistinę praeitį, juolab, kad tiek TT, tiek jos kandidatas A. Duda taip pat pabrėžia ekonominio solidarumo svarbą ir tokiu būdu atima iš kairiųjų svarbiausią jų kozirį – dirbančiųjų teisių gynimo monopolį.

    Taigi, tokie netikėti Lenkijos prezidento rinkimų rezultatai verčia kilti daug svarbių klausimų – kaip keisis Lietuvos–Lenkijos santykiai, kokią įtaką jiems turės tautinių mažumų klausimai, kokia bus naujojo Lenkijos vadovo pozicija Rusijos atžvilgiu ir t.t. Be to, šių metų spalį vyks šalies parlamento rinkimai, o prezidento rinkimų rezultatus galima laikyti dideliu smūgiu valdančiajai PP ir jos partnerei Valstiečių partijai.

    Kaip keisis Lietuvos santykiai su Lenkija?

    Be abejonės, Lietuvai aktualiausias būtent šis klausimas. Šioje vietoje reikia paminėti, kad Lietuvoje gyvenančios lenkų mažumos klausimas gana plačiai eskaluojamas Lenkijos viešojoje erdvėje, kadangi tiek TT, tiek PP, kaip ir kitos šalies partijos, stengiasi parodyti šio klausimo svarbą ir taip užsitikrinti didesnį patriotiško elektorato palaikymą.

    Kalbant apie TT bei PP vykdomos politikos skirtumus, vienu iš jų galima išskirti kiek labiau euroskeptišką TT užsienio politiką. Pavyzdžiui, skirtingai nei PP, TT skeptiškai vertina Lenkijos galimybes jungtis prie euro zonos.  Kita vertus, TT kur kas didesnį dėmesį linkusi skirti regioniniam bendradarbiavimui, todėl geri santykiai su Lietuva šiai partijai kur kas svarbesni nei į glaudesnį bendradarbiavimą su didžiosiomis ES šalimis orientuotai PP. Dėl šios priežasties A. Dudos pergalę prieš B. Komorowskį galima laikyti Lietuvai naudingu dalyku.

    Kitas Lietuvai itin svarbus dalykas yra santykių su Rusija klausimas. Nors Lenkijos pozicija Ukrainos įvykių kontekste yra viena griežčiausių tarp ES šalių, visgi kai kurie Lenkijos politikai pasisako už santykių su Rusija gerinimą. Tarkime, kairiųjų kandidatė M. Ogorek rinkiminės kampanijos metu akcentavo būtinybę ieškoti sutarimo su Vladimiro Putino režimu. Neseniai susikūrusi „Pokyčių“ partija, vienijanti daugiausia radikalios dešinės aktyvistus, atvirai palaiko Rusiją Ukrainos įvykių kontekste ir pasisako prieš Lenkijos bendradarbiavimą su JAV.

    Kita vertus, tiek PP, tiek TT laikosi griežtos pozicijos Ukrainos įvykių kontekste. Vis dėlto, atsižvelgiant į šių partijų praeitį, TT laikytina Rusijos atžvilgiu principingesne partija. 2007 m. PP laimėjus Seimo rinkimus, D. Tusko vyriausybė siekė santykių su Rusija perkrovimo. Atkreiptinas dėmesys, jog dieną prieš 2010 m. Smolensko katastrofą, kurioje žuvo tuometis prezidentas Lechas Kaczynskis, Katynėje vykusiuose renginiuose dalyvavo D. Tuskas, nors L. Kaczynskis į juos nebuvo kviestas. Taigi, vertinant abu kandidatus pagal jų nuostatas Rusijos atžvilgiu, A. Dudą ir jo partiją galima laikyti kiek palankesniais Lietuvai nei B. Komorowskį ir PP.

    Lietuvos–Lenkijos santykiuose itin svarbią vietą užima bendri energetikos projektai, tokie kaip dujų ir elektros jungčių statyba. Lietuvoje ne sykį vyko diskusijos apie tai, kokią įtaką šių projektų įgyvendinimui gali turėti nesutarimai tautinių mažumų klausimais. Vis dėlto, atsižvelgiant į šių projektų įgyvendinimo eigą, galime pastebėti, jog 2011 metais, paaštrėjus dvišaliams santykiams dėl Lietuvoje priimto naujojo Švietimo įstatymo, sparčiai į priekį pajudėjo elektros jungčių planavimo darbai (tokių projektų įgyvendinimui didelę įtaką turi ES pozicija ir finansinė parama). Taigi, nors ir dažnai eskaluojami, tautinių mažumų klausimai nėra esminis veiksnys, lemiantis bendrų energetikos projektų sėkmę, tad mažai tikėtina, jog naujojo Lenkijos vadovo pozicijos tautinių mažumų klausimais turės didelės įtakos jų įgyvendinimui.

    Didžioji intriga – ateinantys Seimo rinkimai

    Didžiausia intriga Lenkijos politikoje artimiausius kelis mėnesius bus artėjantys Seimo rinkimai, vyksiantys šių metų spalį. Neabejotinai dėl pergalės juose varžysis PP bei TT. Peržengti reikiamą 5 proc. barjerą, apklausų duomenimis, taip pat turi šansų DKA, Valstiečių partija bei ekscentriškojo J. Korwino-Mikke vadovaujama Laisvės ir vilties partija (LVP). Apklausų duomenimis, tarp PP bei TT skirtumas nėra didelis, pavyzdžiui, gegužės 20 d. paskelbtos „CBOS“ apklausos duomenimis, TT surinktų 35 proc., PP – 34 proc. balsų. Tuo tarpu LVP surinktų 8 proc. balsų, „valstiečiai“ – 5 proc., o 4 proc. gausiantis DKA į Seimą nepatektų.

    PP situacija palankesnė, nes ji turi ilgamečius sąjungininkus „valstiečius“, galėsiančius ir vėl būti jų partneriais valdančiojoje koalicijoje. Tuo tarpu TT neturi sau tokios artimos sąjungininkės. Koalicija su DKA būtų vargiai įmanoma dėl didžiulių ideologinių skirtumų ir galėtų nuvilti didelę dalį konservatyvių ir antikomunistinių pažiūrų TT rinkėjų. Aišku, J. Korwino-Mikke partija galėtų būti TT koalicijos partnere (bent jau teoriškai), tačiau tokia koalicija turėtų probleminių aspektų dėl nevienodo šių partijų lyderių požiūrio į Rusiją bei nesutarimų ekonominiais klausimais. Be to, ekscentriškas J. Korwino-Mikke elgesys taip pat galėtų nuvilti dalį TT rinkėjų. Panašus precedentas jau buvo 2006 metais, kuomet sudariusi koaliciją su populistinėmis „Savigyna“ ir Lenkijos šeimų lyga, TT prarado didelę dalį populiarumo ir pralaimėjo 2007 m. Seimo rinkimus. Todėl TT veikiausiai mėgins dar labiau stiprinti savo pozicijas, kad gautų absoliučią daugumą naujajame Lenkijos Seime.

    Tačiau TT turi kitą privalumą. Dabartinė PP lyderė Lenkijos premjerė nėra itin populiari politikė, tad vargu, ar jai pavyks itin sustiprinti PP pozicijas. Be to, ne vienerius metus Lenkijos politikai aktyviai kritikavo įvairias ES problemas, apimančias tiek užsienio politiką, tiek socialinius klausimus, tokius kaip šeimos politika (pavyzdys – aktyvus Lenkijos politikų priešinimasis skandalingoms Estrelos ir Lunacek deklaracijoms). Tačiau D. Tuskui tapus ES tarybos prezidentu, PP politikams gali būti sunkiau kritikuoti ES problemas, ir TT įgyja galimybę tuo pasinaudoti, dalį ES problemų politiniuose debatuose suversdama D. Tuskui. Nors tokia kritika ir nebūtų visiškai pagrįsta, atsižvelgiant į ES tarybos vadovo kompetencijos ribas, tačiau dalis rinkėjų, tikėtina, gali vis tiek nusivilti D. Tusku.

    Žvelgiant į Lenkijos ekonominę situaciją, paskutinis dešimtmetis šaliai buvo gana sėkmingas. Lenkija buvo viena nedaugelio šalių, išvengusių recesijos 2009 metais. Per pastarąjį dešimtmetį smarkiai sumažėjo nedarbas, pavyzdžiui, šių metų kovą jis siekė 7,7 proc. (palyginimui, ES vidurkis – 9,8 proc., o Lietuvoje – 9,5 proc.), nors 2003 m. nedarbas siekė net 19,5 proc. Nors Lenkijos BVP vienam gyventojui šiek tiek mažesnis nei Lietuvos, tačiau realiai pragyvenimo lygis Lenkijoje aukštesnis. Pavyzdžiui, 2014 m. minimali alga Lenkijoje siekė 397 eurus, Lietuvoje – tik 290, vidutinė alga Lenkijoje siekė 730 eurų, Lietuvoje – 544. Per pastarąjį dešimtmetį Lenkija nemažai pasiekė ir kitose srityse – sumažėjo nusikalstamumas, sustiprinta krašto apsauga ir t.t.

    Kita vertus, esama ir nemažų problemų. Įvairiais skaičiavimais, šiuo metu svetur gyvena per 2 mln. lenkų, kurių dauguma emigravo po Lenkijos įstojimo į ES. Nors Lenkijoje emigracijos bei demografinės krizės mastai mažesni nei Lietuvoje ar Latvijoje, tačiau ir jos situacija nėra itin gera. Be to, šalyje egzistuoja ekonominis atotrūkis tarp didžiųjų miestų ir kai kurių šalies regionų. Nemažą gyventojų pasipiktinimą sukėlė kai kurie vyriausybės sprendimai, tokie kaip pensinio amžiaus ribos didinimas iki 67 metų. Taigi, nors Lenkijos pasiekimai nemaži, tačiau esama ir svarbių problemų. A. Duda savo rinkiminės kampanijos metu itin akcentavo ekonominius klausimus ir dosniai dalijo įvairius pažadus, tarkime, mažinti pensinio amžiaus ribą bei PVM mokestį. Nors tokie pažadai atrodo populistiški, atsižvelgiant į Lenkijos prezidento kompetencijos ribas, tačiau bendrame šalies kontekste juos galima traktuoti kaip TT pasiruošimą būsimiems Seimo rinkimams.

    O jų baigtis, tikėtina, priklausys ir nuo to, kaip A. Dudai seksis pirmuosius prezidentavimo mėnesius. Tad norėdamas padėti TT, jis turės vykdyti gerai apgalvotą politiką ir vengti bet kokių klaidų, galinčių nuvilti išaugusį savo elektoratą.

  • ATGAL
    Didžiosios Britanijos referendumas dėl narystės ES. Kokios pasekmės laukia?
    PIRMYN
    Norint tapti savo miesto meru, nuo šiol nebereikia būti išrinktam
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.