Pokalbiai

  • Nijolė Sadūnaitė: Arčiausiai Dievo – KGB rūsiuose

  • Data: 2019-12-03

    Pagal pokalbį su disidente, politine kaline F. N. Sadūnaite tekstą parengė Goda Krukauskienė ir Paulius Saudargas

    Nurimus partizaniniam pasipriešinimui, KGB vykdė plataus masto susidorojimą su religijos skleidėjais, kunigais, vienuoliais. Buvo uždaryta Kunigų seminarija, vienuolynai. Po kurio laiko dvasininkija suvokė, kad pasauliui reikia siųsti pagalbos signalą SOS. Pro geležinę uždangą į užsienį išvažiuodavo tik užverbuoti, skleisdavę melą ir demagogiją, neva pas mus egzistuojanti sąžinės laisvė. Taigi buvo nutarta kuo plačiau skleisti tikrus faktus.

    1972 metų kovo 19 d., Šv. Juozapo dieną, gimė Katalikų bažnyčios kronika, kurioje buvo spausdinami „nuogi“ faktai, kaip ateistai, pažeisdami net patys savo sovietinę konstituciją, įstatymus, Žmogaus teisių deklaraciją, kurią Maskva ratifikavo, pažeidinėja žmogaus teises, ypač tikinčiųjų. Faktų kalba – pati stipriausia. Į šią veiklą mane įtraukė tėvelis kunigas Zdebskis, kuris du kartus kalėjo už jaunimo katekizaciją, buvo aktyvus LKB Kronikos leidėjas, tų faktų, žinių rinkėjas. Jis mane pakvietė, klausdamas „Ar norėtum padėti kronikai?“ Aš atsakiau: „Visomis keturiomis!”, bet jis sakė: „Apart kalėjimo nieko negausi.“ Aš atsakiau: „Jūs jau du kartus buvote ir nebijote trečio karto, o aš gi tokia „cekava Zosė“, man įdomu, kaip ten tame kalėjime viskas atrodo, tai aš nieko prieš!“ Taip ir įsitraukiau į veiklą, o 1974-aisiais buvau išsiųsta į sovietinį „kurortą“. Teisė mane jau 1975-aisiais ir gavau šešerių metų laisvės atėmimo bausmę.

    Kaip mane saugumas išaiškino

    Gyvenome Lazdynuose, Architektų gatvėje, o mano kaimynė buvo užverbuota. Mūsų butai buvo gretimi blokiniame name, tad viskas labai gerai buvo girdėti, ypač toje vietoje, kur sienoje yra elektros lizdas. Kadangi aš „akla sistema“ nespausdinau mašinėle, tai sesė Bronytė diktuodavo, o aš rašiau. Kaimynė mūsų darbą išgirdo ir pranešė saugumui. Mane tardė 10 mėnesių ir ketvirtas tardytojas majoras Vytautas Pilelis man pasakė: „Tu visų gaili, o tavo kaimynė tai tavęs nepagailėjo – tik pradėjote rašyti, ir mums paskambino.“ Atsakiau: „Na, jeigu ji iš idealizmo, kad su „tamsybininkais“ kovoja ( kaip ji tuo metu skelbėsi), tai aš labai ją gerbiu, o jeigu už trisdešimt sidabrinių, tai man jos labai gaila.“ Taigi, pats tardytojas man atskleidė, kad mane išdavė kaimynė.

    Tuo metu, kai mane suėmė, gyvenau su broliu, tačiau rašydavau visuomet ne namuose, o pas kokią senutę. Mat jaunimą galėjo verbuoti, iš studijų išmesti, iš darbo, o senutei – tai ką ten jai bepadarys. Tačiau tą dieną su Bronyte eidamos iš Aušros vartų bažnytėlės tos senutės neradome, tai pirmą kartą parsinešiau darbo į namus. Koridoriuje kaip tik sutikau brolį, jis sirgo ir ėjo į polikliniką pratęsti nedarbingumo lapelio. Keistai atrodė kaimynės elgesys mums pareinant namo. Nors mes nelabai bendravome, tik pasisveikindavome, tačiau tą dieną ji laiptinėje pasiteiravo brolio, ar jis dar grįš. Jis atsakė, kad taip, eina tik į polikliniką. Toks jos klausimas buvo netipiškas. Nuėjom į kraštinį kambariuką ir ėmėmės darbo, Bronytė sėdėdama ant sofos diktavo, o aš rašiau su „Zinger“ mašinėle. Perrašinėjome LKB Kronikos 11-ąjį numerį. Perspausdinusios šešis puslapius užkandžiavome.

    Saugumiečių planas buvo toks: suprasdami, kad mes galime sunaikinti įkalčius, jei į duris skambintų kažkas netikėtai, jie nusprendė palaukti brolio tos kaimynės bute. Mes iš tiesų visada turėjome po ranka kibirėlį su žibalu ar benzinu ir degtuką – jeigu junti, kad kažkas ne taip, gali greitai popierius sumesti į tą kibirėlį ir uždegti. Kai brolis grįžęs iš poliklinikos rakino duris (o kaimynės durys buvo šalia) ir jau ėjo į vidų, jie sugriuvo į mūsų butą gana netikėtai, jį tiesiog nustumdami. Saugumiečiai įpuolė į mažą kambarėlį mums beužkandžiaujant – aš prie mašinėlės, Bronytė ant sofos. Pradėjo rėkti: „Rankas aukštyn, nė iš vietos!“ O mane toks juokas suėmė, sakau: „Ką jūs čia – atominę bombą pamatėte? Ko jūs čia taip šaukiate?“ Bronytė pagalvojo, kad tai mano draugai, kurie tik nori mus išgąsdinti, ir paklausė: „O kaip jūs čia patekote?“ Jie pradėjo aiškinti, kad yra iš saugumo komiteto, kad darys kratą, prašė parodyti įkalčius, sėdėti, informavo, kad nufotografuos. Aš atsistojau ir demonstratyviai su humoru pasakiau: „Prašom sėstis, fotografuokite.“ Mums liepė stotis kampe, o jie – darysią kratą. Aš pasakiau, kad tai, kas juos domina, yra ant staliuko šalia spausdinimo mašinėlės. Ten buvo ta 11-oji LKB Kronika – šeši egzemplioriai, atspausdinti ant plono popieriuko. Sakau: „Gerai, jūs darykit savo, o mes darysim savo – mes kalbėsim rožinį.“ Mes persižegnojom ir pradėjom garsiai: „Sveika Marija… Šventoji Marija…“ Jie buvo labai nepatenkinti, matyt, nebuvo matę, kad per kratą kas melstųsi. O mums nebuvo jokios baimės.

    Kratos metu tardytojai bepurtydami daugybę mano knygų net čiaudėjo nuo dulkių. Tuo metu vienas iš tardytojų išėjo į koridorių ir iš pašto dėžutės išsitraukė porą laiškų. Jei laiškas su atgaliniu adresu – buvo įprasta, kad tuojau pat ir siuntėjus įtraukia į sekamųjų sąrašus, kratą gali atlikti ir pas juos, jei pasirodo įdomu. Atsinešė tardytojas į mūsų kambarį ir visiems ten buvusiems keturiolikai vyrų sako pradžiugęs: „O, laiškai!“ Aš, pabaigusi maldos dalį, šokau kaip pantera, išplėšiau jam iš rankų tuos laiškus ir ėmiau draskyti. Jis šaukia: „Atiduok, atiduok!“, o aš pro juos prasiveržiau link tualeto, sumečiau į bakelį ir nuleidau su vandeniu (pirmas aukštas – srovė didelė). Jie subėgo visi, sakau: „Išsiimkit dabar.“ Tokia sensacija buvo, kad kratos metu, prie keturiolikos vyrų – laiškus išplėšė. Vadino „ragana paskutine“, šaukė, kad vežtų mane į saugumo rūsius. Aš susinėriau rankas ant krūtinės ir sakau: „Dabar jau galit vežti mane kur norit, dėl manęs niekas nekentės.“ Ir iš tikrųjų, tai, kas apie kitus žmones, buvo labai įslaptinta ir jie nieko nerado: nei telefonų, nei adresų, nei kokių likusių laiškų. Štai toks buvo mano areštas. Pas Bronytę irgi padarė kratą, tačiau nieko nerado. Negalėjo jos ir apkaltinti, nes nebuvo įrodymų, kad ji man diktavo. Saugumas negalėjo tiesmukai pasinaudoti savo informatorių skundu „Bronytė diktavo, o Nijolė rašė.“

    Tardymuose atsitvėriau tylos siena

    Po kratos mane nuvežė į KGB rūsius, apieškojo, nuplėšė kryželį. Religiniai simboliai jiems buvo baisiausias dalykas: jei turi kryželį, medalikėlį ar rožančių, tai būtinai atims. Tada mane apklausinėjo pulkininkas Vytautas Petruškevičius. Jis man sako: „Jeigu jūs pasakysite, iš kur gavote tą 11-ąją Kroniką, mes jus išleisim namo.“ Tada aš jiems pasakiau, kad su jais nekalbėsiu ir kad jie yra tikrieji nusikaltėliai, laužantys net savo sovietinius įstatymus, konstituciją, Žmogaus teisių deklaracijos paragrafus, todėl nepadėsiu nusikaltėliams daryti nusikaltimo. Pasakiau, kad galime kalbėtis apie orą, apie sveikatą, o apie Kroniką – ne. Toks tylos barjeras man labai padėjo. Jie labai moka išnarplioti, užtenka nesusijusiame kontekste paminėti kokį žmogų – tuojau jie gali imti tą žmogų terorizuoti ir iš jo bandyti ką nors iškvosti. O kai nieko nesakai, tai lengviau neįklimpti.

    Niekaip manęs neprakalbindami jie kas du mėnesius keitė tardytojus – Vytautą Petruškevičių pakeitė Antanas Rimkus, paskui Vytautas Kažys. Jie grasino, kad mane uždarys į psichiatrinę ligoninę, kur šimtą kartų baisiau negu kalėjime. Kai pirmą kartą nuvedė tardymui pas V. Kažį, jis klausė: „Iš kur Kroniką gavai?“ Aš jam atsakiau, kad jau penkis mėnesius esu tardoma ir turėtų būti parašyta, kad į klausimus neatsakinėju, parodymų neduodu, nepasirašau. Jis ėmė šaukti: „Šizofrenikė tu!” Aš pašaipiai jam atsakiau: „O, jūs – ne tik tardytojas, bet ir genialus psichiatras: tik pamatėte ir iškart diagnozę nustatėte.“ „Taip, aš psichiatras: kai į durnyną veža, tai pirmas pasirašau!” – šaukė jis. O aš jį toliau erzinau: „Bet jūs tikite savo genialumu, o kiek aš žinau, šizofrenikai serga didybės manija, tai jūs savo sveikata susirūpinkite…“ Jis pasiuto, ėmė lakstyti po kabinetą, iš seifo išėmė partizanų nuotraukas, padėjo man ant stalo. Aš sakau: „Aš juos labai gerbiu, bet prie Kronikos jie neprisidėjo, jie nesusiję čia.“ Jis burbuliavo, kad gaila, jog ne Stalino laikais susitikome, matyt, apgailestavo, kad negali man „marmūzės išgražinti“. Taip tas tardymas ir pasibaigė.

    Grįžusi į kamerą paprašiau popieriaus, kad galėčiau rašyti pareiškimą tardymo izoliatoriaus viršininkui. Parašiau pareiškimą, kad jau penktą mėnesį tardytojai Petruškevičius, Rimkus ir Kažys dėl to, kad neduodu parodymų ir neatsakau į klausimus, nors savo motyvus pasakiau, grasina psichiatrine ligonine, gąsdindami, kad ten šimtą kartų baisiau nei baisiausiame kalėjime, o tai yra moralinis chuliganizmas. Rašiau, kad aš geriau sutinku, kad jie mane muštų, nes fizinės žaizdos greičiau užgyja negu moralinės traumos, ir nuo šiandien, jeigu toliau bus tęsiamas toks tardymas, aš atsisakau eiti į tardymus (aišku, jie gali jėga nuvesti) arba visiškai tylėsiu. Perdavus pareiškimą, savaitę manęs nevedė į tardymus, o po savaitės prokuroras Jurgis Bakučionis (žinojau jo istoriją – jis buvo KGB „išprievartautas“ dirbti) į mano pareiškimą atsakė, kad KGB tardytojai turi teisę tikrinti žmogaus sveikatą, tačiau dabar nemato reikalo. Tiesa, aš buvau parašiusi, kad jeigu aš esu psichinė ligonė, tai tegul mane gydo. Nesu nusiteikusi prieš tikrą ekspertizę ir gydymą. O jie mane pusę metų gąsdina, kaip aš būsiu baisiai gydoma, – tai yra ne gydymas, o kankinimas. To pareiškimo nepridėjo prie mano bylos. Paskui iš archyvinių dokumentų sužinojau, kad visos psichiatrinės ligoninės buvo apklaustos, ar aš ir mano giminaičiai nesigydė, bet gavo atsakymus, kad niekas nesigydė.

    Vėliau mane perėmė tardyti majoras Vytautas Pilelis. Kai mane pirmą kartą pas jį įvedė tardymui, pasirodė toks į kaimo kleboną panašus – mėlynom akim, mėlynais marškiniais. Ir jis sakė: „Vaikeli, kaip man tavęs gaila, va, pasakytum, ko prašo, ir išleistų tave…“ Bet tokie tardytojai ir yra pavojingiausi, kurie vaidina labai mielaširdingus, gailestingus, nes jie daugiausiai „užkabina“. Pagalvoji: na, gal ir šitame pragare yra koks vienas ne toks blogas ir užjaučiantis tardomuosius. Jis vargo su manimi šešis mėnesius. Klausė manęs, ar skundžiuosi. Atsakiau, kad nesiskundžiu, o protestuoju prieš tokius tardymo metodus. Jis erzino: „Štai revoliucionieriai tai tribūną darydavo, o jūs, zuikiai, tylit, kojos dreba…“ Aš atsakiau: „Palaukit, palaukit, ateis laikas – bus ir tribūna.“ Tai sakė: „Na, ir ragana.“

    Aš juos broliais vadindavau. Jie atšaudavo: „Kokie mes tau broliai?!“ Tai sakydavau, kad Dievas – mūsų visų tėvas, o mes visi – broliai, tik kad jie velniui dirba. Jie: „Ką, mes – velniai?!” Aš: „Ne, jūs – ne velniai, jūs tik velniui dirbat, nes melas, prievarta, smurtas – čia velnio darbai, o Dievo – tai meilė, grožis, gerumas, gailestingumas…“ Štai taip aš su jais kalbėdavau. Iki šiol aš už juos meldžiuosi ir laikau juos broliais, tik man jų labai gaila. Jie į diskusijas labai nesileisdavo, tačiau yra paklausę, kodėl aš teigiu, kad juos myliu. Tai aš atsakydavau, kad jeigu jie būtų gyvenime gavę tai, ką aš gavau – gerus tėvus, kurie ne tik žodžiais, bet ir savo gyvenimu mane auklėjo, žinias, knygas ir t. t., tai aš tikiu, kad būtų tapę žmonėmis, dar labiau mylinčiais Dievą ir Tėvynę. Tada jie pokalbį iškart nutraukdavo.

    KGB rūsiuose daugiausia buvo sąžinės kalinių, kaip jie vadino – valstybinių nusikaltėlių. Aš buvau ypač pavojinga valstybinė nusikaltėlė – taip buvo užrašyta mano byloje. Buvo kalėjusių už valiutos machinacijas, už atsisakymą tarnauti kariuomenėje, o už rimtesnius kriminalinius nusikaltimus – nebuvo. Tuo metu aš nežinojau, kad tarp mūsų yra užverbuotų informatorių. Pasirodo, informatorė buvo ir viena su manimi sėdėjusi mergaitė. Gal jai už tai mokėdavo, o gal sutrumpino bausmės laiką – nežinau detalių. O su vyrukais kalėjimuose žiauriai elgdavosi. Buvo toks jaunuolis, kuris melsdavosi vakare atsiklaupęs. Melstis nebuvo leidžiama (bet aš atsisėdusi melsdavausi, o ir kitas ten buvusias mergaites išmokiau). Jis buvo perspėtas, bet turbūt nepaklausė. Tai jį už tai kameros bendras su taburete taip daužė, kad net ta taburetė sulūžo.

    Sutikau labai daug nukentėjusių partizanų – atkalėjusių po 25 metus, baisiausiai kankintų prieš nuteisimą. Visi tie sąžinės kaliniai nejautė jokios neapykantos – štai kaip tikėjimas ir malda taurina žmogų. Galiu pasakyti, kad dvasinė negalia yra daug sunkesnė negu fizinė negalia. Sergantį fizine negalia mes bandom užjausti, padėti, vaistų gauti, gydyti, kad jis tą ligą nugalėtų. O moralinė degradacija yra daug baisiau – tokie pasmerkiami visai amžinybei, jei žmogus sąmoningai suprasdamas daro bloga.

    „Tiesa yra labai stipri – pati apsigins“

    Praėjo dešimt tardymo mėnesių (sankcijas pratęsimui gaudavo iš Maskvos). Klausė, ar man reikia advokato, aš atsisakiau, sakiau, jog tiesa yra labai stipri – pati apsigins, todėl aš pati kalbėsiu vietoje gynėjo. Kada atsisakai advokato, tau leidžia susipažinti su byla. Toje byloje atsiskleidė daug jų klastos. Aš neprisipažinau, kad rašiau Kroniką, bet sakiau, kad tikrai dauginau ir kad tokius leidinius, kurie gina žmogaus teises ir orumą, aš ir ateity dauginsiu ir platinsiu. Tai jiems buvo didelis akibrokštas. Teigiau, kad visiškai nesigailiu, bet iš kur gavau, ką gavau, ką pažįstu, ko nepažįstu – į šiuos klausimus visiškai neatsakinėjau. Tardė principu „klausimas – atsakymas“, o po atsakymo jie vieną žodį parašydavo ir palikdavo tuščią eilutę. Paskui, kai jau tavęs nėra tardyme, prirašydavo ką norėjo, pavyzdžiui: „Liudininkė liudijo, kad ji – fanatikė.“ Ne tik mano byloje taip darydavo.

    Susipažinau su savo byla, o 1975 m. birželio 16–17 d. Aukščiausiajame Teisme vyko mano teismas. Tiesa, prieš tai Panevėžio kalėjime per vieną iš prižiūrėtojų bandžiau perduoti Bronytei (ji vis tiek buvo įtariama) savo kalbą, kurią sakysiu teisme. Siunčiau jai laiškutį per tokį kareivėlį Grišą, bet nežinojau, kad su manim kameroje sėdėjo užverbuota kriminalinė kalinė. Ji dieną naktį sekė, ką aš darau, ką rašau, ką bandau paslėpti. Ji matė, kaip aš Grišai raštelį padaviau. Pasirodo, kad ir Griša žinojo, kad ji – KGB informatorė. Todėl prieš pat teismą prokuroras J. Bakučionis su tuo laiškeliu rankose sako: „Turim 1975 metus – moters metus, jūs nieko blogo nepadarėt. Jeigu šiandien teisme tylėsit, atidarom teismo duris ir jūs laisva – einat namo.“ Bet aš sakiau: „Prokurore, aš – ne spekuliantė ir aš savo įsitikinimais nespekuliuoju, todėl šiandien aš kalbėsiu.“ Jis atsisėdo, nuleido galvą.

    Teismas buvo tuščias: net liudininkus apklausia ir išvaro. Teisėjo N. Kudrešovo klausiu, kodėl nėra žmonių. „Uždaras teismas!“ – atsako. Sakau: „Tai kodėl jūs liudininkus išvarot? Uždaram teisme turi būti liudininkai. Aš reikalauju.“ Jis: „Dar žodis – išvysim lauk!“ Aš: „Tai bus gražus teismas – be žmonių, be liudininkų ir be manęs…“ Juoktis pradėjau. Teisme buvo šeši KGB darbuotojai, kurie mane tardė, teisėjai ir šeši rusai kareiviai, kurie ginkluoti automatais mane saugojo – jie net lietuviškai nesuprato… Bijojo net savus įleisti.

    Aš kalbėjau aštriai. Bet pradėjau tuo, kad aš juos myliu ir jeigu reikėtų – už kiekvieną mirčiau. Sakiau: „Bet nereikia šiandien už jus mirti, o reikia jums į akis pasakyti aštrią tiesą.“ Yra sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tas, kas myli. Ir aš, pasinaudodama ta meilės teise, į juos kreipiausi. Sakiau, kad šitam teismui labai tinka Vinco Mykolaičio-Putino žodžiai: „Ir tribunoluos išdidžiai/ Teisiuosius smerkia žmogžudžiai. <…> Nuo jūs įstatymų sugriuvo/ Ir nuodėmės, ir doros. <…> Ir vemiate siera, –/ Ir Dievo žemėj jums nėra<…>.“ Paskui pradėjau kalbėti faktais: „Žmogžudžiai – tai jums komplimentai, jūs esat baisiau nei žmogžudžiai.“ Papasakojau apie tris faktus skirtingu laiku Utenoj, Svėdasuose ir Anykščiuose. Vienas priminimas buvo apie tai, kaip žmonės pateko į sunkią autoavariją ir prašėsi kunigo. Visiems trims nukentėjusiems reikėjo kraujo perpylimo. Vėliau gydytojai prisipažino, kad sakė: „Rinkis: arba kraujo perpylimą, arba kunigą; jeigu kunigą – lauk iš ligoninės.“ O juk net didžiausiam nusikaltėliui, kai jis gauna mirties nuosprendį už savo baisius darbus, paskutinį prašymą išpildo: ar parūkyt, ar išgert, ar ką nors suvalgyt duoda. „O jūs žmogui, kuris dirbo visų labui, sunkiausią gyvenimo akimirką šitokį baisų grasinimą pateikiat“, – sakiau. Dar faktais išdėsčiau tai, kad jie yra melagiai. Visi sėdėjo galvas nuleidę. Net mintis šmėkštelėjo, kad būtų smagu juos tokius nelaimingus nufotografuoti. Nežinau, kaip jie tos mano kalbos nenutraukė, ilga buvo, tik buvo padaryta pietų pertrauka.

    Kareiviams liepė mane išvesti į rūsį. Veda tie šeši kareivukai ir klausinėja manęs, kas čia per teismas toks keistas: „Mes dveji metai  lydim teisiamuosius, bet šiandien atrodė, kad tu buvai prokuroras, o jie lyg myriop nuteistieji. Ko jie tokie išsigandę buvo?“ Paskui mane parvedė atgal, leido baigti kalbą. Jie buvo 100 proc. tikri, kad niekas negirdėjo ir informacija iš salės nepasklis.

    Antrą teismo dieną tariau savo baigiamąjį žodį. Buvau labai geros nuotaikos. Pradėjau tokiais žodžiais: „Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Esu teisiama už LKB Kroniką, kuri gynė žmogaus orumą, teises, už tiesą ir meilę. O kas gali būti didingiau, garbingiau nei nukentėti už tiesą ir meilę?“ Sakiau: „Šis teismas – tai tik tragikomedija, teisingas yra Dievo teismas.“ Juk po A. Puškino žūties dvikovoje M. Lermontovas rašė: „Yra teisingas Dievo teismas.“ Sakiau: „Duok Dieve, kad to teismo nuosprendis jums ir man būtų gailestingas ir maloningas. Šito Dievulio ir prašysiu – jums ir sau.“ Pabaigiant savo kalbą, gimė tokie posmeliai: „Kuo sunkesnis kelias, kuriuo eit turi,/ Tuo stipriau gyvenimą junti./ Degti mes privalom teisybės ryžtu,/ Blogį nugalėti, nors ir kaip sunku./ Trumpos žemės dienos ne ilsėtis duotos,/ O kovot už laimę daugelio širdžių./ Ir tik tas, kurs viską kovai atiduos tai,/ Pasijus, kad eina jis keliu tiesiu./ Ir didesnės laimės niekam nepatirti,/ Jeigu pasiryžęs tu už žmones mirti./ Tada sieloj šventė visada skaisti,/ Nepagrobs kalėjimai jos, lageriai šalti.“ Sakiau, kad tai yra mano geros nuotaikos priežastis, kuri juos ir pirmąją teismo dieną stebino. Aš tikiu, kad Dievas juos visus labai myli ir parodo, kad yra kita jėga, ne fizinė. „Jūsų – milijonas: su agentūra, kalėjimais, psichuškėm, bet prieš Dievą tai yra nulis. Esu Dievo rankose, ne jūsų, ir bus taip, kaip jis duos“, – taip kalbėjau.

    Po pirmos dienos, po mano gynimosi kalbos prokuroras pareikalavo 9 metų bausmės – 6 metų griežto režimo lageryje ir 3 metų tremtyje. O jau po mano paskutinio žodžio jie pasitarę ateina ir palieka galutinį nuosprendį: 3 metai griežto režimo lageryje ir 3 metai tremtyje. Sakau: „Labai ačiū, labai mažai, kodėl tiek mažai?!“ Nematę jie tokios buvo…

    Nebuvo laimingesnio per mano aštuoniasdešimt metų laiko, kaip KGB rūsiuose, kur taip arti Dievas! Ten junti, kad be galo daug žmonių su tavimi. Ta jėga – ne iš tavęs, bet iš Dievo. Kaip mūsų ministras J.Urbšys išbuvo 9 metus sovietinėje vienutėje, kur po vienerių metų dauguma išeina iš proto, kur sąlygos nepakeliamos: šaltis, badas, panieka. Jis sakė: „Aš meldžiausi.“ Tai va, kokią didelę galią turi Dievo malonė. Jie man sakydavo: „Iš kur tu? Kaip tu?.. Tu dešimt mėnesių…“ O aš dainuodavau, giedodavau, mankštą darydavau. Ateidavo jie iš ryto po pasivaikščiojimo kieme, sakau: „Taigi grįžus man vėl reiks su Kronika dirbti, man reik fizinę formą palaikyti.“ Tarsi aš juos erzinčiau, bet aš iš dūšios sakydavau. Jie nežinojo, ką su ta durnele daryti, – pirmas teistumas, 11 klasių baigusi tik – negali didelės bausmės duoti, neišeina… Jiems patarė skirti tremties bausmę (tuo metu lageriuose nužudyti kalinius jau buvo sudėtingiau, nors anksčiau šaudydavo be priežasties).

    Gyvenimas lageriuose

    1975 m. mane išvežė į labai nedidelį Mordovijos 22-ą griežto režimo lagerį. Atvežė rugpjūtį ir kaip tik tuomet vienas konclagerio kalinys labai baisiai sumušė Ukrainos poetą Vasilijų Stusą. Matyt, tą mušusį pamokė KGB, nes poetas buvo nepalaužiamas ir beveik visi ukrainiečių kaliniai labai stiprūs buvo.

    Moterys ukrainietės kažkokiu būdu susisiekdamos apie tai sužinojo. Ukrainietės sako: „Mes badausim, badausim iki mirties, reikalaudamos, kad iš Maskvos atvyktų komisija.“ V. Stusą įmetė į karcerį, tai mes reikalavom, kad jį paleistų iš karcerio ir gydytų, o tą mušeiką nubaustų. Sakiau, kad ir aš badausiu. Sako: „Tu – katalikė, tu negali“ (o jos buvo ortodoksės). Aš sakau: „Kristus už mus, nusidėjėlius, mirė, o aš – už gerą žmogų.“ Ir mes paskelbėm bado streiką: pasirašėm pareiškimą, kad badausim iki mirties, kol atvažiuos komisija ir nubaus nusikaltėlį, o V. Stusą gydys. Dvi dienas mus varė į darbą, trečią dieną mus izoliavo, turbūt iš viso septynias dienas badavom. Mes septynios buvom uždarytos psichiatrinės ligoninės kameroje. Nešė mums virtą pieną, kotletų pačirškintų su svogūnėliais, ant taburetės pastatydavo kamputy. Kvepia!.. Aš atsikeliu, pauostau, sakau: „Mergaitės, kaip kvepia…“ Aišku – neragavom.

    Ir išsireikalavom: komisija atvažiavo, V. Stusą gydė, atliko operaciją (jam buvo skrandis trūkęs), davė antros grupės invalidumą, bet tuoj pat išvežė į tremtį. Veždavo jie specialiai labai ilgai – tai tapdavo dar viena kankyne. Veždami kažkur į pasaulio kraštą – į Magadaną gal, per tą laiką invalidumą panaikino, išvežė darbui į anglių kasyklą ir galiausiai jis buvo nužudytas. Neseniai jo palaikus parvežė į Ukrainą, perlaidojo.

    Labai daug ukrainiečių didvyrių lageriuose buvo. O moterys ukrainietės lageryje buvo pačios stipriausios ir aktyviausios. Taip pat nemažai buvo rusių „tikrųjų pravoslavių“ – jos nepriėmė dabartinių pravoslavų ortodoksijos, nes su senaisiais dvasininkais buvo susidorota: arba įkalinti, arba nužudyti, arba užverbuoti.

    Moterų lageryje buvau ryšininke: turėjau ragatkę, ant popieriuko parašydavom žinutę ir permesdavom. Labai būdavo patogu: už mūsų lagerio, už šešių didelių sienų (spygliuotos vielos ir t. t.) buvo visų per 20-ies lagerių vyrų politinių kalinių ligoninė ir juos suveždavo ten. Tai kai pas juos kas nors svarbaus atsitikdavo – mums raštelį atmesdavo su akmenuku, o mes taip: įlipdavau į topolį ir su ta ragatkyte paleisdavau į ligoninės pusę. Susisiekimo daina būdavo „Lietuva brangi“ – eini ir dainuoji, o jie atidainuoja. Tai reikšdavo, kad kita pusė yra pasiruošusi priimti žinią. Vieną kitą laiškutį, kai remontai vykdavo, galima buvo perduoti per kriminalinius kalinius, kurie kartu dirbo, bet tai buvo labai nepatikima – jie gali iš tavęs paimti ir „parduoti“, o už tai gauti bausmės palengvinimą. Kartais per elektrikus kelios žinutės mus pasiekdavo.

    Dar vėliau net buvo susisiekta su užsieniu. Buvo toks nutikimas: ukrainietės parašė sveikinimą „Sveikiname Reiganą, išrinktą antrai kadencijai“. Atvirai, su parašais pasirašė kaip politinės sąžinės kalinės, nurodė tikslų adresą Mordovijoje ir išsiuntė per vienos ukrainietės vyrą. Toliau keliavo, matyt, panašiai kaip mūsų Kronika, per Maskvos disidentus ir JAV ambasadą. Pasirodo, tas laiškelis iš tiesų pasiekė JAV prezidentą Ronaldą Reiganą. Maždaug tuo metu pas jį atvažiavo M. Gorbačiovas, teko girdėti, kad buvo keliamas klausimas dėl politinių kalinių, iš kurių gautas laiškas. Tiesa, dalis jų po šio nutikimo vėliau buvo persekiojamos.

    Kroniką perduodavom per Maskvos disidentus į Amerikos ambasadą. Vietiniai, maskviškiai, turėdavo ambasadoje ryšių, tai jie perduodavo Amerikos ambasados darbuotojams, kurie tokius dalykus diplomatiniu paštu siųsdavo į Ameriką. KGB diplomatinio pašto kontroliuoti negalėjo. Tokiu būdu medžiaga nueidavo, o paskui ten būdavo išskirstoma. Kroniką paruošdavom kaip filmo juostelę. 40 puslapių nufotografuodavom ir susuktą tūtelę įpakuodavom į kokią dantų pastą ar panašiai. O paskui jie juostelę išryškindavo ir naudodavo. Pradėjo mūsų žinios ir spaudoje ir per radiją sklisti. Visi nusikaltimai pagarsėjo po visą pasaulį: su datomis, adresais, pavardėmis. Iškart po pirmųjų Kronikos leidimų KGB metė visas pajėgas iš Maskvos tam sustabdyti. Prie manęs stovėdavo dvi mašinos ir trys-keturi asmenys sekdavo. Nors aš eilinė „pieška“ tada tebuvau. Pavyzdžiui, vien kunigą Zdebskį per šimtą agentų sekė. Milžiniškos jėgos. Kai pradėjom dirbti, tai sakėm, kad kokius 2–3 numerius išleisim ir eisim į kalėjimą – kitos išeities nėra. Ukrainiečiai irgi bandė, o ilgiausiai ėjo rusų kronika („Einamųjų reikalų rusų kronika“), kurios redaktoriumi buvo Kovaliovas, dirbo Sacharovas, jo draugai, akademikai, labai išsilavinę žmonės, mokslo daktaro laipsnius turintys.

  • ATGAL
    Istorinis žvilgsnis į propagandą, dezinformaciją ir melagingas naujienas
    PIRMYN
    Pokalbis su disidente Prima Petryliene: Kalėjimuose buvau „nerami dūšia“
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.