Nuprasmintos politikos šešėlyje | Apžvalga

Įžvalgos

  • Nuprasmintos politikos šešėlyje

  • Data: 2011-09-20
    Autorius: Bernarda Šklėriūtė

    Danos Augulės piešinys

    Politika vis labiau tampa tik viešuoju administravimu, valstybės – tik institu­cijomis privataus gyvenimo reikmėms paskirstyti. dažniau kalbama apie utopinio mąstymo nuosmukį ir pačios demokratijos nuosmukį. Šios tendenci­jos skatina ieškoti alternatyvių vyrau­jančiam politiniam liberalizmui politinio mąstymo būdų, galbūt atsigręžti į ankstesnių laikų patirtį ir vėl pamėginti iškelti valstybės kūrimo kaip žmogišku­mo įrodymo, piliečių galimybės politi­nėje veikloje įprasminti savo gyvenimus idėją. Šiame straipsnyje bus kritikuo­jama šiandieniam politikos suvokimui viena įtakingiausia tapusi flosofo Joh-no Rawlso teorija, pasitelkiant filosofo Pierre‘o Manent‘o šiuolaikinio politinio mąstymo kritiką ir klasikinės politinės minties idėjas. Liberalizmo oponentai kritikuoja ne tik modernias politikos teorijas, bet šiuolaikinius mokslus – sociologiją, ekonomiką, istoriją, kurie vadinami mokslais apie žmogiškąjį pasaulį, bet iš tiesų, pasak kritikų, mažai ką apie žmogų supranta, išmeta žmogaus prigimties klausimus iš savo tyrimo ir politikos lauko. kaip tokios teorijos veda prie politikos nuprasminimo ir užkerta kelią demokratijų kokybei gerinti?

    Aristotelis ir Platonas teigė, kad žmogaus tikslas – siekti aukščiausio gėrio, aukščiausios žinojimo formos – tobulu­mo. Tai daugiau nei atskirų konkrečių dalykų gėrio siekis, tačiau visų kitų dalykų yra siekiama vardan to aukščiausio gėrio. Aristotelis manė, kad politika yra būtent šios prigimties, nes „politika naudojasi visais kitais mokslais, ji leidžia įstatymus, ką mes turime daryti ir nuo ko turėtume susilaikyti, šio mokslo tikslas privalo ap­imti kitų tikslus“, todėl „šis tikslas privalo būti geras žmogui. Net jeigu tikslas yra tas pats ir žmogui ir valstybei, tas, kuris vals­tybei, atrodo, visais atvejais kažkas didin­gesnio ir išbaigto, ar to siekti ar saugoti; nors yra verta siekti tikslo tiesiog vienam žmogui, yra puikiau ir dieviškiau jo siekti tautai ar miestui – valstybei.“ Aristotelio, Naujojo Testamento ir Tomo Akviniečio filosofinėse teorijose dorybių samprata yra tik antrinė, palyginti su žmogaus gyvenimą vienijančio tikslo samprata. Pasak A. MacIntyre‘o: „dorybė yra savybė, kuri leidžia individui judėti link išskir­tinai žmogiško telos (gr. tikslo, paskirties), prigimtinio ar antgamtiško, pasiekimo“, „tarp žmonių dorybių tik viena negali būti tiksliai apibrėžta nesiejant jos su žmogiš­ko gyvenimo vientisumu – tai vientisumo arba tvirtumo dorybė“, ištikimybė vieno tikslo siekimui.

    Danos Augulės piešinys

    Gyvenimo prasmės paieškos veda prie to, kad gyvenimo tikslo, dory­bės žmogus negali pasiekti vienas, tad svarbiausia žmogaus, gyvenančio tarp žmonių, bendruomenėje, savybė – meilė. Išmokti mylėti žmogus gali tik maty­damas autoritetų pavyzdį ir praktikuo­damas. Filosofas E. Frommas mano, kad dabartinė politinė sistema neleidžia realizuoti ir kartais visai atmeta žmogaus gebėjimą mylėti. Visuomenės narys, išmokęs gerbti kito teises, kiek nori, kad paties būtų gerbiamos, vadovaujasi negatyviu, pasyviu atsiribojimo principu: nedaryk kitam, ko nenori, kad tau darytų. Kiekvienas suinteresuotas laikytis taisy­klių, saugančių vienus nuo kitų, kad pats būtų apsaugotas. Tai savisauga. Meilės principas kitoks: mylėk savo artimą, kaip save (Biblijoje „kitų“ situacijai neabejin­gas Kristus koreguoja principą: mylėk savo priešą kaip save). Tai pozityvus, ak­tyvus ir vienijantis principas. Kai „kitas“ tampa „artimu“, kiekvienas žmogus tam­pa „mano dalimi“; susiję jau esame „mes“. Kitiems nedarau bloga ne vengdamas, kad man taip darytų, bet kad darydamas bloga kitiems, aš pats patiriu blogį, tai žeidžia ir mane. Gailestingumas įvairiose religijose – išminties požymis. Siekdami vieni kitus suprasti, o ne palikti „ramybėje“, žmonės patiria bendrumą. Ben­druomeniškumas susijęs su ypatingumo, situacijos suvokimo, tarpusavio jautrumo akcentavimu. Siekiant sukurti bendruo­menę, ne visuomenę, reikia sugebėti su tais žmonėmis tapatintis, juos pažinti. Tai ne tik laisvi, bet ir susiję žmonės (tad nėra laisvi nuo visko), kuriems nereikia susi­tarti, kad dabar bus valstybė, teisės. Gėrio, tiesos paieškos klasikine prasme neatsie­jamos nuo politikos. Viešasis gyvenimas buvo teorinio mąstymo sritis. Pastarajam atsirasti leidžia filosofnė patirtis, kurios pagrindiniai bruožai – meilė dieviškajai išminčiai, tobulumo siekis grožio ir gėrio meilės srityje, meilė anapusybei. Sokrato įsitikinimu, gėris, moralė neskaidomi: „Gėris yra objektyviai realus, kad ir ką apie jį manytų, ir jį reikia įgyvendinti ne todėl, kad to nori žmonės, o dėl to, kad jis yra gėris.“ Jo teigimu, „dorybė, neišski­riant nė politinės dorybės, yra žinojimas“. Pažinimas – prasminga piliečių veikla. Politikos atskyrimas nuo gėrio koncep­cijų, tiesos paieškų ir teorinių patirčių atimtų iš jos prasmę.

    Danos Augulės piešinys

    Daug šiuolaikinės politinės teorijos atstovų žmogiškąjį pasaulį tyrinėja ne kaip iš prigimties vientisą, vienijamą visuotinių principų, o kaip nesuderinamų prieštaravimų, skirtumų mišinį. Susi­telkus į skaidymą, po to bandoma tame kratinyje įžvelgti dėsnius. Šios krypties kritikas Manent rašo, kad taip mato­mas pasaulis, visuomenė – susvetimėję, kiekvienas pirmiausia apibūdinamas kaip vakarietis, n įmonės darbuotojas, vyno mėgėjas, tik ne žmogus kaip visuotinu­mu – ypatinga prigimtimi – pasižyminti būtybė, kuri nuo kitų būtybių skiriasi gebėjimu dalyvauti savo gyvenimo apibrėžime – politikoje, ne tik paklusti visoms susiklosčiusioms aplinkybėms – nuo gamtos iki istorijos. Net modernusis politinis žodynas iš akiračio išstumia žmogų ir pakeičia individu, valstybę – visuomene, žmogiškumą – istorija. Politikos laukas siaurėja iki pragyvenimo išteklių skirstymo, ekonomikos, o dėme­sys žmogaus dvasiai svarbiems klausi­mams mažėja. Pasaulis matomas ne kaip valstybių, o ekonominė ar teisinė sistema. Gali atrodyti, kad tai ir yra, kas realu. Ta­čiau Manent poslinkį nuo filosofijos prie sociologinių metodų vadina perėjimu nuo to, kas visuotina, prie to, kas bendra, kai svarstomi atskiri atvejai, pagrindžiantys bendrąjį dėsnį. dėsnio ieškojimas, ban­dymas jį patikrinti įvairovėje – tiksliųjų mokslų metodikos taikymo žmogiškumo srityje ašis. Žmogaus veiksmai laikomi ne priežastimi, tik pasekme, iš veikėjo jis tampa veikiamuoju.

    Kaip toks požiūris į žmogišką pasaulį nuprasmina politiką, matyti išanaliza­vus kad ir J. Rawlso politinę teoriją. Jo manymu, „protingos“ visuminės doktri­nos (jis taip vadina filosofines, religines ir moralines koncepcijas) skiriasi nuo viešumoje siektinos bendros politinės doktrinos: „Politinę koncepciją pripažįsta visi, o protingomis doktrinomis vado­vaujasi ne visi, turime nubrėžti skirtumą tarp viešojo pagrindimo, kuriuo piliečiai paprastai remiasi spręsdami pamatinius politinius klausimus, ir įvairių neviešų pagrindimo būdų, į kuriuos apeliuoja įvairios visuminės doktrinos ir kuriuos pripažįsta tik tie, kurie tomis doktrino­mis vadovaujasi.“ Būtent čia ir įvyksta žmogiškųjų klausimų išmetimas iš viešosios srities, politikos lauko susiau­rėjimas, nes politikoje nebesiremiama būties klausimus svarstančioms doktri­noms būdingais visuotiniais principais, o pabrėžiami jų skirtumai, kurie tampa pagrindu atsisakyti visko, kas jau supras­ta, atrasta, sukaupta, ištobulinta, saikingai pakoreguota, ir siekti nuo įprastų gėrio ir teisingumo sampratų izoliuotos politinės teisingumo koncepcijos.

    Liberalai remia nešališkumą poli­tikoje. Esą viskas vienodai vertinga – ir tai priimtiniausia nuostata sprendžiant politinio teisingumo klausimą. Viešo­joje erdvėje net nesirengiama ieškoti tiesos, tik koncepcijos „protingumo“. Iš prigimties tiesos ieškantys žmonės jausdami, kad kažkas politikoje ne taip, bet nesuvokdami, jog taip yra todėl, kad tiesa kaip siekis yra išmesta iš viešosios srities, nurašo politiką į sąrašą „neįdomu, svetima, manęs neliečia“ ir mano: prasmė – tik „mano (asmeninis) gyvenimas“. Nešališkumas atmeta fundamentalią klasikinę objektyviosios hierarchijos idėją, įrašytą, anot Manent, „žmogaus prigimtyje, netgi žmonių pasaulio tikslų ir gėrybių sąrangoje“. Taip gėriu gali pre­tenduoti būti bet kas, ką visi toleruos, kas leis koegzistuoti demokratijos sąlygomis. „Piliečiai turi grįsti savo išvadas apeliuo­dami į viešąjį protą, ir tai yra viskas, kas būtina“, – teigia Rawlsas, ir papildo, kad taip kitiems piliečiams jie atskleidžia „savo doktrinines ištikimybės politi­nei koncepcijai ištakas, o tai protingo susikertančio sutarimo sąlygomis stiprina stabilumą“. „Nepolitiniai“ argumentai viešoje srityje negalimi ir, net jei būtų gryniausia tiesa, jie nebus argumentai, o rinktis privaloma iš blogesnių, bet „politinių“ argumentų, taip siekiant „protingu-mo“. Visiems viešajame gyvenime būtina prisitaikyti prie universalios politinės moralės. Filosofas A. Jokubaitis pažymi, kad „Rawlsas <…> pradeda nuo piliečių moralinių įsitikinimų, bet baigia nuo jų stipriai nutolusia politine koncepcija. Tuo tarpu jo pirmtakai iš antikos ir vidu­ramžių laikų pradėdavo ir baigdavo ta pačia moraline doktrina. <…> [Jie] manė, kad moralę ir politiką jungia individo moralinis charakteris. Rawlsas mąsto priešingai – individo moralinio charak­terio ugdymo uždaviniai turi būti visiškai atskirti nuo politikos.“ Manent žodžiais, pertraukiamas tolydumas tarp žmogaus „prigimties ir jos aukščiausiojo tikslo“, kuris vienydavo žmones. Susiaurintai politikai kuriamos naujos moralės verty­bės, atskirtos nuo žmogaus moralės. Per moralės sudvejinimą politika atskiriama nuo žmogiškumo – gali tapti neįmanoma būti ir geru piliečiu, ir geru žmogumi, arba norint būti geru piliečiu, nebūtina būti geru žmogumi, arba siekiant būti geru žmogumi, galima tapti nepavyzdingu piliečiu.

    Pasak Manent, nusikaltimai prieš žmoniją traktuojami kaip šių dienų šventvagystės, o „mes visi laikomės kažko panašaus į žmogiškumo religiją“. Šiuolaikiniai žmonės jaučiasi pranašesni už ankstesnes kartas, nes, kitaip nei jos, sąmoningai suvokia žmonijos vienybę per totalų „žmogiškumo“ išpažinimą. Tačiau „kai šiandienos žmogiškumas siekia neišmesti ir didžiuojasi neišmesdamas nieko, kas šiuo metu žmogiška, jis išmeta visą praeitį, visas praeities kartas“. Tai jau panašu į žmonijos savanaudiškumą. Manent rašo: „Tačiau realybė mums normaliai pasireiškia blogio, su kuriuo turime kovoti, arba gėrio, kurį trokštame gauti, pavidalu.“ Visų šiandien žmonėse egzistuojančių požymių įvairovės įtrau­kimas į žmogiškumo sąvoką yra realybės ignoravimo noras ir eksperimentas. Kai laisvė grindžiama valia, o ne laisva valia. Valia nori – nori tik savęs ir gali apsi­eiti be pasaulio. Laisva valia renkasi, jai reikia pasaulio, kuriame yra jos motyvai. Manent taip vertina Europos situaciją: „Europiečiai nubausti už naudojimąsi laisvės principu tironiška maniera, už tai, kad sutarimo principą priėmė kaip vienintelį legitimų. Europietis troško tik to, ko jis norėjo pats sau; atmetė tautą, kaip savavališką ir pasenusią – politinį instrumentą, kuris suteikdamas žmogui ribas leisdavo išreikšti jo suverenitetą ar valią. dabar ši valia vis labiau aptinka save esančią be instrumento, be tvarkos ir veiksmo rėmų, vieną ir politiškai bejėgę. Net su skrupulingai garantuojama demo­kratine teise norėti visko, europietis kaip pilietis vis mažiau ir mažiau aptinka save gebantį įvykdyti savo valią.“

    Požiūris į esamas demokratines visuomenes, kaip teisingas, kritikuotinas. Pati savimi patenkinta visuomenė, save laikanti idealu, negali niekur toliau nuo savęs pažengti, nes visos pastangos skirtos tik individualiems poreikiams veiksmin­giau tenkinti. Kaip bendruomenės jos ne tik užstrigusios, bet net nejusdamos to yra ardomos, nykstant įtampai tarp pilietiškumo ir individualumo, politinei koncepcijai skatinant tik individualumą. Naikinamas pats žmogiškas bendra­vimas, jis tampa nebūtinas, nes norint įgyvendinti asmenines gėrio sampratas, piliečiams pakanka pripažinti vieniems kitus kaip lygius. Lygius būtent tuo, kad visi yra užsidarę savyje ir tuo patenkinti. Pakanka išpažinti tą pačią „žmogiškumo (individualių teisių ir moralinės laisvės pripažinimo) religiją“. Politika anksčiau iš principo buvo neatsiejama nuo ben­drumo, bendravimo. Neišeinant į viešą susirinkimą ir nebendraujant, nepažįstant vieniems kitų, nebuvo įmanoma būti lais­vu piliečiu. Rawlso viešojoje srityje žmo­nės nėra skatinami pažinti vieni kitus, pažinti savo bendrą prigimtį, aiškintis, koks turėtų būti doras pilietis, koks turėtų būti teisingas gyvenimas, o tik viską pri­pažinti, kad viskas, kas yra, yra žmogiška, politika – tik tai, kas bendra, o bendra yra individualių teisių ir pripažinimo žmogumi siekis. Žmogus tampa Žmogu­mi ne per teises ir laisvę, o per mąstymą, pažinimą, kurį padeda pasiekti pirmiausia bendruomenė, su kuria jis susijęs.

    Klausimų, kurie keliami viešojoje erdvėje, ratas yra susiaurinamas, išmetus filosofinius, religinius, net ir politinius argumentus, tad atmetami su esme susiję klausimai. Nukenčia piliečių bendravi­mas. Net ir individualiai domėdamiesi politika piliečiai neužsiima prasminga žmogui veikla, mąstymu ar dvasios taurinimu. Politika neaugina žmonių. Ne tik kad jų netelkia į tvirtu tautiniu bendrumu susietą bendruomenę, bet ir nelaiko jų žmonėmis, o tik mechaniškai įvardija individais. Žmogus apibrėžiamas per žmogaus teises, traktuojamas kaip statiškas, o ne kaip dinamiškas, jis tik turi save ir savo tapatybę, o ne tampa savimi per santykį su kitais. Klasikinis žmogus – būtinai politinis gyvūnas, jis buvo ištiki­mas savo valstybei, tai buvo jo gyvenimo pažadas. Rawlsiško piliečių sutarimo laikomasi tik tol, kol jis naudingas. dėl politinių principų ilgalaikiškumo piliečiai negali būti tikri, nes visi principai gali būti keičiami, visi diskutuotini, nes nė vienas iš jų nėra laikomas absoliučiu, tiesa. Susikertančiu sutarimu pagrįstos vi­suomenės piliečiai, Manent žodžiais, tik „paskolina“ save politinei bendruomenei, jų narystė nėra grindžiama ištikimybės priesaika, nes šiame sutarime nėra nieko pastovaus, tik pats nuolat besitęsiantis susitarimo/pritarimo patvirtinimas. Patvirtinama įvairiausia individualybė, ta­čiau neatpažįstami siejantys dalykai arba nuo jų tolstama. dėl visuomenės stabilu­mo engiamas bendruomeniškumas, ypač politinės bendruomenės tautiškumas.

    Jei viešoji sritis yra politiška tik palankumu individualių laisvių, teisių įgyvendinimui, plėtimui ir pripažinimui, o ne pilietinių teisių ir ypač tautinių bendruomenių teisės būti savimi įgyven­dinimui, tai ji net nebegali būti toliau va­dinama politika. Tokia politikos samprata negali būti pritaikyta valstybėse, kurios turtingos kultūrinių, moralinių, religinių tradicijų, pasižyminčiose išskirtinumu, ypatingumu. Jei politinėje erdvėje nelieka galimybės remtis jau nuo seno nusistovė­jusiomis, dažnai kryptingai puoselėtomis bendruomeninėmis, tautinėmis vertybė­mis, kaip argumentais siekiant bendro visuomenės gėrio, o visuomenę vienija tik dirbtinė politinė struktūra, procedūros ar individualistinė pilietinė visuomenė, tai ši demokratija nebėra gyva. Čia politika – tik administravimas arba geriausiu atveju bandymas suvienodinti visas tautas, visus piliečius dėl taikos ir žmonijos vienybės, šiuolaikinės žmonijos stabilumo iliu­zijų. Politika yra suprimityvinama iki procedūros, teisė perima suverenitetą iš valstybių, tautų; vien teisė tiek valstybių vidaus politikoje, tiek tarptautiniuose san­tykiuose gali tarti galutinį žodį. Politinis liberalizmas kreipia viešąjį gyvenimą po­litikos, kaip ji buvo suprantama klasikine prasme, atsisakymo link, tai yra į politiškumo ir politikos nuprasminimą.

  • ATGAL
    Apie baimę ir drąsą, arba viskas eina į gerą
    PIRMYN
    Įsisiūbuojantis sukilimas Sirijoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.