Nyderlandų rinkimai – smūgis populizmui. Ar tikrai? | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Nyderlandų rinkimai - smūgis populizmui. Ar tikrai?

  • Data: 2017-04-07
    Autorius: Linas Kojala

    Nors Donaldo Trumpo pavardė pastaruoju metu yra siejama su įspūdingomis pergalėmis rinkimuose, „Nyderlandų Trumpas“ tokių lūkesčių nepateisino. Kontraversiškojo Geerto Wilderso diriguojama „Laisvės partija“ šalies parlamento rinkimuose neįgyvendino ambicijų apversti politinę sistemą aukštyn kojomis ir užėmė antrą vietą.

    Pergalę iškovojo dabartinio premjero liberalo Marko Rutte‘s „Liaudies partija už laisvę ir demokratiją“, kuri veikiausiai ir bus būsimosios valdančiosios koalicijos ašis. Daugeliui Europos lyderių tai leido lengviau atsikvėpti – populizmo ir kraštutinių dešiniųjų banga slūgsta. Tačiau ar tikrai?

    Rinkimų rezultatai

    Kovo 15 dieną Nyderlandai rinko 150 parlamento narių. Rinkimų sistema proporcinė, tad žmonės balsavo už partijas, o šios dalijosi mandatus pagal gautus procentus. Teoriškai rinkimų barjeras siekia vos 0,67 proc., tad parlamentas įprastai būna margas. Ne išimtis ir šie rinkimai – parlamente bus reprezentuojama net 13 politinių jėgų.

    Kaip ir minėta, daugiausiai mandatų iškovojo centro dešinioji „Liaudies partija už laisvę ir demokratiją“ – ji turės 33 at­stovus. Tiesa, aštuoniais mažiau, nei iki šiol, bet tai neturėtų sukliudyti premjerui tęsti darbo, kurį jis pradėjo dar 2010 metais. Antroje vietoje liko kraštutinių dešiniųjų „Laisvės partija“, gavusi 20 mandatų –  prieaugis, lyginant su praėjusia kadencija, siekia 5 vietas. Trečiąją vietą pasidalijo Krikščionys demokratai ir liberaldemokratai D66, kurie turės po 19 atstovų. Beje, rinkimų aktyvumas siekė daugiau nei 80 proc., nors Nyderlanduose nėra privalomo balsavimo – manoma, jog tą labiausiai sąlygojo aiškios politinės takoskyros ir patogi infrastruktūra su 9000 vietų balsavimui.

    Ir visgi kodėl šie rinkimai net Europos mastu vidutinėje 17 milijonų gyventojų valstybėje buvo atsidūrę viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre?

    Atsakymas – paprastas. Nyderlandai pradėjo 2017 metų Senojo žemyno rinkimų maratoną, kuris balandžio pabaigoje bus pratęstas Prancūzijai renkant prezidentą, o baigsis rudenį, kuomet įvyks federaciniai Vokietijos parlamento rinkimai. Apžvalgininkai prieš Nyderlandų rinkimus neslėpė nuogąstavimų, kad rezultatai dar labiau sustiprins „populistų bangą“, prasidėjusią su Didžiosios Britanijos referendumu dėl išstojimo iš Europos Sąjungos bei pratęstą Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose. Juo labiau, kad, kaip ir minėta, Nyderlandai turėjo savąjį Trumpą – populistu ir kraštutiniu dešiniuoju tituluojamą Wildersą.

    Idėjos

    Įdomu, jog pats Wildersas kadaise priklausė rinkimus laimėjusiai „Liaudies partijai už laisvę ir demokratiją“. Tačiau viskas ėmė keistis po 2001 metų Rugsėjo 11–osios teroro išpuolių Jungtinėse Valstijose. Tuo metu Nyderlanduose atsirado politikas, pradėjęs kritikuoti imigracijos, multikultūralizmo, atvirumo islamui politiką. Tiesa, tai nebuvo Wildersas, o Pimas Fortuynas, kuris prieš 2002 metų rinkimus buvo nužudytas olando, kaltinusio jį musulmonus paverčiant „atpirkimo ožiais“ dėl visų šalies problemų.

    Tai pakeitė Wilderso požiūrį. Jei iki tol jis pats kritikavo Fortuyną dėl pernelyg griežtos pozicijos, tai po šio įvykio Wildersas pasuko tuo pačiu keliu. Jis kalbėjo apie „Nyderlandų islamizaciją“, lygino Koraną su Adolfo Hitlerio „Mano kova“, ragino uždrausti mečečių statybas. Be to, jis žadėjo surengti referendumą dėl Nyderlandų narystės Europos Sąjungoje, kuri siekia atvirumo politikos. Dėl savo pasisakymų jis nuolatos susilaukia grasinimų, todėl yra lydimas gausios apsaugos, o rinkimų kampanijos metu dėl saugumo sumetimų apskritai retai pasirodydavo viešumoje. Beje, ši aplinkybė laikoma viena priežasčių, lėmusių prastesnį nei tikėtasi rezultatą.

    Nors vertinamas itin kontraversiškai, Wildersas ilgą laiką pirmavo rinkiminėse apklausose. Atrodė, kad jis gali laimėti bei gauti teisę mėginti formuoti vyriausybę. Tiesa, beveik visos tradicinės partijos iškart atsiribojo nuo lyderio ir pabrėžė, jog koalicijos su juo formuoti neketina. Kitaip tariant, net ir laimėjus rinkimus jam būtų buvę labai sudėtinga suburti valdančiąją koaliciją bei užimti ministro pirmininko postą.

    Bet kuriuo atveju po Rutte‘s pergalės daugelis Europos lyderių neslėpė džiaugsmo. Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as pasveikino premjerą su „aiškia pergale prieš ekstremizmą“. Angelos Merkel bendražygis Vokietijoje Peteris Altmaieris rašė, jog „Nyderlandai yra čempionai. Mes mylime jus už tai, ką padarėte“. Italijos premjeras Paolo Gentiloni tikino, jog „Anti–ES jėgos pralaimėjo.“ Prabilta, jog populizmas patyrė smūgį, o prieš rinkimus Prancūzijoje ir Vokietijoje atgimė tikėjimas tradicinėmis nuosaikiomis politinėmis jėgomis.

    Ar tikrai Wildersas pralaimėjo?

    Nepaisant to, Wildersas su savo retorika vienoje progresyviausių ir liberaliausių šalių užėmė toli gražu ne paskutinę, o antrą vietą. Tad ar galime tai laikyti nesėkme, kuri sustabdė populizmo bangą? Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Mažvydas Jastramskis neskuba daryti skubotų išvadų.

    „Taip, Geerto Wilderso pasirodymas yra nedidelis fiasko, nes pirmaujant didelę dalį 2016 m. reitinguose ir žinant tarptautinį kontekstą, tikėtasi bent tiek pat mandatų, kiek per geriausią radikalios dešinės pasirodymą šalyje,– sakė Jastramskis, prisiminęs 2002 metus, kuomet po Fortuyno nužudymo jo partija laimėjo 26 mandatus.  – Nors Nyderlandų rinkimai nebuvo tik apie imigrantus ir ES, tai siunčia aiškią žinią apie grandinės „Trumpas, Brexit, Nexit (galimo Nyderlandų išstojimo iš ES pavadinimas – aut. past.)“ suardymą ir smukdo kovos dvasią Wilderso draugams Vokietijoje ir Prancūzijoje.“

    Bet čia pat Jastramskis pastebi, jog negalime ignoruoti ir kitų tendencijų. „Kai kas džiaugiasi iki šiol pagrindinių šalies kairiųjų, socialdemokratų, pralaimėjimu – nuo 38 iki istorinių žemumų, 9 mandatų. Nesuprantama. Juk tai reiškia, kad tradicinės partijos toliau kraujuoja ir tam tikrų pamokų neišmoksta. Antra, vis labiau aišku, kad pseudo–karteliniai susitarimai tarp tradicinių partijų ilgoje perspektyvoje daro žalą partinei sistemai, ją poliarizuoja. Neintegruojant naujų partijų (ne tik radikalios dešinės, bet visų pirma žaliųjų) ir toliau žaidžiant savo klube, politinis klimatas aštrėja. Faktas yra tas, kad Marko Rutte vyriausybė bendrai rinkimus pralaimėjo labai stipriai ir premjeras, tikėtina, išlaikys valdžią tik dėka koalicinio Nyderlandų pobūdžio bei gero krikdemų ir D66 pasirodymo.“

    Juo labiau, kad prie Rutte‘s pergalės veikiausiai prisidėjo ir prieš pat rinkimus įvykęs Nyderlandų konfliktas su Turkija. Šios šalies politikai norėjo atvykti į Nyderlandus bei susitikti su turkų imigrantais agitacijai prieš artėjantį Turkijos referendumą, kuriuo norima sustiprinti prezidento Recepo Erdogano galias. Visgi Rutte pareiškė, jog dėl saugumo sumetimų ir nenoro kaitinti aistras artėjant rinkimams tokie susitikimai vykti negali. Erdoganas iškart apkaltino Nyderlandus „nacizmu“ bei tikino paskelbsiąs sankcijas.

    Tokiu būdu Nyderlandų vyriausybė parodė gebanti griežtai reaguoti į spaudimą iš užsienio, islamo dominuojamos valstybės, bei nesuteikti progos Wildersui kritikuoti valdančiųjų silpnumą. „Dar prieš rinkimus sakiau, kad ta situacija ir vyriausybės atsakas bus naudingi valdantiesiems, o ne Wildersui“,– pažymi Jastramskis.

    Ko tikėtis Prancūzijoje ir Vokietijoje?

    Tad Nyderlanduose populistinės jėgos neiškovojo tokios įspūdingos pergalės, kokios laukė. Tačiau tai nebūtinai reiškia, jog Prancūzijoje ir Vokietijoje istorija pasikartos.

    Pirmieji prie balsadėžių žengs prancūzai. Apklausos rodo, jog šiuo metu prezidento rinkimų pirmąjį turą laimėtų Marine Le Pen – artima Wilderso bendražygė, kraštutinių dešiniųjų kandidatė, neslepianti simpatijų Rusijai. Ji surinktų apie 27 proc. balsų ir aplenktų kairiųjų nepartinį kandidatą Emanuelį Macroną, kuriam prognozuojama 25 proc. Trečioje vietoje liktų pagrindinis centro dešiniųjų atstovas Francois Filonas, už kurį balsuoti pasirengę 19 proc. piliečių – tai gerokai kuklesnis rezultatas, nei anksčiau, nulemtas kaltinimų korupcija.

    Tiesa, vaizdas, tikėtina, gerokai pasikeistų antrajame ture. Pirmojo turo lyderė Le Pen, panašu, dvikovoje pralaimėtų ir Macronui, ir Filonui – pirmu atveju Nacionalinio fronto lyderė apklausose pralaimi 40–60 proc., antru – 45–55 proc. Daugelis apžvalgininkų iki šiol įsitikinę, jog Le Pen anti–islamiška ir anti–ES laikysena sukliudys jai surinkti daugiau nei pusę reikalingų balsų, tad pirmojo turo rezultatai neturėtų gąsdinti.

    Vokietijoje situacija kiek kitokia. Skaičiai rodo, jog Angelos Merkel Krikščionys demokratai (CDU) vis dar pirmauja ir galėtų tikėtis apie 33 proc. balsų. Tiesa, jiems ant kulnų mina dabartiniai koalicijos partneriai Socialdemokratai (SPD) – po to, kai partijos lyderiu tapo buvęs Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas, reitingai šoktelėjo iki 31–32 proc. Pagrindinė populistinė jėga – Alternatyva Vokietijai – galėtų tikėtis 10–15 proc. ■

  • ATGAL
    Antonio Tajani - Naujasis Europos parlamento vadovas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.