Opozicija Rusijoje ir vėl tildoma smurtu | Apžvalga

Įžvalgos

  • Opozicija Rusijoje ir vėl tildoma smurtu

  • Data: 2015-04-29
    Autorius: Linas Kojala

    Maskviečiai pagerbė nužudyto Boriso Nemcovo atminimą. „Šitos kulkos pataikė į kiekvieną iš mūsų“, „Jis kovojo už mūsų ateitį“, „Herojai nemiršta“ – skelbia plakatai. (Scanpix/TASS /Stanislav Krasilnikov nuotrauka)

    „Rusija virsta fašistine valstybe. Čia sukurtas propagandos modelis beveik identiškas tam, kurį naudojo nacistinė Vokietija. Be to, yra įkurtos specialios kovinės brigados – tokios pat, kaip nacių SA“,– likus kelioms valandoms iki mirties, sakė vienas žymiausių Rusijos opozicionierių Borisas Nemcovas. 56 metus einantis politikas buvo suvarpytas kulkomis Maskvos centre, prie pat Kremliaus, 2015 metų vasario 27 dieną – praėjus lygiai metams po to, kai Rusijos kariai be skiriamųjų ženklų užėmė parlamentą Kryme ir pradėjo šios Ukrainos teritorijos aneksiją.

    Ši politinė žmogžudystė žymi Rusijos grįžimą atgal į tamsią praeitį, kuomet smurtas ir atviri susidorojimai su oponentais buvo kone kasdienybė. Viltasi, jog šie laikai nugrimzdo toli į praeitį – nebylus elito susitarimas atsisakyti šių metodų buvo tarsi pasiektas dar po Josifo Stalino mirties šeštajame dešimtmetyje, tačiau su trenksmu sugrįžo V.Putino valdymo metais.

    Pastaruoju metu  B. Nemcovas tarsi ir nekėlė tiesioginės grėsmės V. Putino valdžios vertikalei. Šio politiko įvaizdis buvo dvejopas: Vakaruose jis buvo vertinamas kaip vienas perspektyviausių alternatyvios – demokratiškos, liberalios, atsivėrusios pasauliui ir nesikėsinančios į kaimynines teritorijas– Rusijos idėjos architektų. Visgi savo šalyje B. Nemcovo populiarumas buvo nedidelis, mat liberalios idėjos imperialistinės propagandos šviesoje daugeliui atrodo tolimos bei nepatrauklios. Be to, šio politiko veikla buvo tapatinama su buvusio prezidento Boriso Jelcino chaoso metais dešimtajame dešimtmetyje: būtent tuomet jaunas bei ambicingas B. Nemcovas, ministras ir vicepremjeras, kūrė Rusijos ekonomikos persitvarkymo planus ir net buvo įvardijamas kaip pretendentas ilgainiui užimti B. Jelcino įpėdinio postą. Tačiau 1998 metų ekonominė krizė, galutinai diskreditavusi B. Jelciną ir susikompromitavusį elitą, nusitempė paskui ir B. Nemcovą. V. Putino eroje jo buriami liberalai galutinai prarado pozicijas, o B. Nemcovui teko viską pradėti iš pradžių – pastaruoju metu jis buvo mažai įtakingas Jaroslavlio miesto tarybos narys. Tačiau išliko optimistiškas, nes laikė save „politikos maratonininku“, kurio darbo vaisių gali tekti laukti dar labai ilgai.

    Net jei valdžios atstovai prie šio nusikaltimo tiesiogiai neprisidėjo, sunku patikėti, kad tokio pobūdžio nusikaltimas galėtų įvykti pačioje valdžios panosėje, šiai apie tai nė nenutuokiant. „Tai teritorija, kurios kiekvienas kvadratinis metras yra nuolat stebimas“, – „The Economist“ sakė buvęs KGB pareigūnas. Juo labiau, kad B. Nemcovo opozicinė figūra ir atviri pareiškimai apie netrukus turėjusią pasirodyti knygą, atskleidžiančią faktus apie iki šiol propagandos neigiamą Rusijos kariuomenės dalyvavimą kariniuose veiksmuose Ukrainoje, negalėjo nedominti vietos slaptųjų tarnybų. Galiausiai V. Putinui atsakomybė krenta vien dėl agresyvios atmosferos, kuri šiandien dominuoja Rusijoje: vos prieš kelias savaites praūžusiuose „anti–Maidano“ mitinguose atvirai demonstruoti plakatai, raginantys susidoroti su B. Nemcovu ir kitais opozicionieriais, kurie, esą, nori perkelti Maidano metu Ukrainoje subujojusį „fašizmo virusą į Kremlių“.

    Nenuostabu, kad žmogžudystė buvo pasitelkta vietos propagandos tikslais: valstybės kontroliuojamose informacinėse priemonėse formuotas naratyvas, kad tai – makabriškas Vakarų ir jų atstovų Rusijoje sprendimas paaukoti vieną iš savų opozicionierių tam, kad susvyruotų V. Putino pozicijos. Apie tai kalbama ne pirmą kartą – panašūs „planai atskleisti“ ir tuomet, kai V. Putinas trečią kartą kandidatavo į Rusijos prezidento postą 2012 metais. Todėl neverta stebėtis, jog tai dar kartą virto V. Putino pozicijų konsolidavimo priemone – karines pergales Ukrainoje pakeitė agresija šalies viduje. Be to, B. Nemcovo žmogžudystė pasiuntė žinią ir taip susiskaldžiusiai bei vieningo fronto nesuburiančiai opozicijai, kad gyventi šiandieninėje Rusijoje ir nebūti politinės sistemos sraigteliu yra pavojinga. Dėl nusikaltimo sulaikyti keli čečėnai, tačiau tikrieji motyvai veikiausiai ir vėl liks neatskleisti. Visgi siunčiama žinia daugiau nei aiški – neapsaugoti net tie, kurie iki šiol tarsi ir turėjo jaustis ramiai – buvę aukščiausio rango pareigūnai, tokie, kaip B. Nemcovas.

    Tai sukėlė šoką, ypač laisvajame pasaulyje, bet iš dalies ir pačioje Rusijoje, mat politinės žmogžudystės buvo kurį laiką dingusios iš pirmųjų antraščių puslapių. 1999 metais prezidentu pirmą sykį laikinai paskirtam V. Putinui pavyko sukurti iliuziją, kad nauja politinė sistema yra stabili ir saugi: iki 2003-ųjų per devynerius metus Rusijoje nušauti devyni parlamento nariai, tačiau būtent tais metais įvyko paskutinis atviras susidorojimas su opozicijos veikėju, kuomet šūviu į krūtinę buvo nužudytas liberalas Sergejus Jušenkovas. 2005 metais buvo pasikėsinta į kitą buvusį aukštą B. Jelcino laikų pareigūną, privatizacijos proceso architektą ir įtakingą verslininką Anatolijų Čiubaisą – jam pavyko išgyventi. Nusikaltėlių taikiklyje kuo toliau, tuo dažniau atsidurdavo ne politikai. Opozicija buvo užtildyta kitais būdais: šmeižtu, teisių suvaržymu, kalėjimu, priverstiniu išvarymu iš šalies, tačiau nuo sistemos kentėjo žmogaus teisių aktyvistai, žurnalistai, visuomenininkai, kurie išliko laisvo žodžio ir demokratijos šaukliais net tada, kai V. Putinas lepino visuomenę naftos kainos augimu varomu sparčiu ekonomikos vystymųsi.

    Visgi šiandien V. Putinas nebegali pasigirti tuo, kad Rusijos bendrasis vidaus produktas (BVP) kasmet auga vidutiniškai 7 proc., kaip tai buvo didžiąją pastarojo dešimtmečio dalį. Priešingai: šalies ekonomika dėl naftos kainos, kuri antrajame 2014 metų pusmetyje smuko 60 proc., mažėjimo Vakarų taikomų sektorinių sankcijų bei iki šiol nesprendžiamų sisteminių problemų (korupcija, neefektyvumas ir pan.) 2015-aisiais gali susitraukti iki dešimtadalio. Tą jaučia ir eiliniai rusai, ypatingai dėl augančios infliacijos: kylančias kainas kaip pagrindinę problemą nurodė net 82 proc. apklaustųjų. Todėl vėl atsisukama į agresiją – tiek kaimynystėje, tiek viduje – bei bauginimus, kurie bent trumpuoju laikotarpiu leidžia V. Putinui užsitikrinti šiokį tokį stabilumą. Ir populiarumo augimą – šiandien perrinkti jį prezidentu sutiktų daugiau nei 80 proc. šalies piliečių, teigia „Levada“ apklausa, kurioje antrą vietą su 7 proc. užima kontroliuojamas opozicionierius, komunistas Genadijus Ziuganovas.

    Nenuostabu, kad B. Nemcovo nužudymas sukėlė baimę, kad teroro banga nenuslūgs, nes sistemai reikės vis naujų ir naujų impulsų bei jėgos demonstravimo pavyzdžių. Nors ilgainiui tai veda į susinaikinimą, neaišku, kiek dar iškilių visuomenės veikėjų ir opozicionierių atsidurs taikinyje iki tol, kol Rusija pradės keistis.

    Žymiausi Kremliaus kritikai, nužudyti  V. Putino valdymo metu

    2004 m., Paulas Klebnikovas – 41 metų amerikietis, laisvai kalbėjęs rusiškai, suvarpytas automato kulkomis prie savo biuro Maskvoje. „Forbes Russia“ redaktorius buvo pagarsėjęs kontroversiškais straipsniais apie Rusijos verslo bei politikos elito korupcines schemas, ypatingą dėmesį skirdamas milijardieriui Borisui Berezovskiui – įtakingiausiam iš septynių oligarchų, dariusių įtaką prezidentui B. Jelcinui. Anot bendražygio Mathiaso Döpfnerio, „P. Klebnikovas įkūnijo geriausias žurnalisto ir laisvos spaudos vertybes – ryžtą atskleisti neteisybę ir neskaidrumą. Faktas, kad praėjus daugiau nei dešimtmečiui tie, kurie yra atsakingi už jo žmogžudystę, vis dar nėra nuteisti, yra geriausias įrodymas, jog Paulo atstovautos vertybės šiandien yra ne mažiau reikšmingos.“ Rusijos teisėsaugininkai buvo sulaikę tris Čečėnijos piliečius, kurie buvo įtariami įvykę nusikaltimą, tačiau ilgainiui jie buvo paleisti ir bylos tyrimas sužlugo.

    2006 m., Anna Politkovskaja – 48 metų žurnalistė ir arši Kremliaus kritikė buvo nušauta greta savo namų Maskvoje. „A. Politkovskaja buvo ne tik drąsiausia Rusijos žurnalistė – ji buvo žymiausia Kremliaus barbariškumo, malšinant sukilimus Čečėnijoje, kritikė, aštriai aprašanti autoritarines, negailestingas ir niokojančias savo šalies permainas, įvykusias, valdant V. Putinui. Žmogžudystė buvo įvykdyta prezidento penkiasdešimt ketvirtojo gimtadienio dieną; daugelis
    A. Politkovskajos draugų mano tai buvus makabriška gimtadienio dovana“, – rašė britų žurnalistas Edwardas Lucasas, pridūręs, jog V. Putinas ją vėliau pavadino „mažai reikšmingu asmeniu“. Penki asmenys buvo nuteisti už žmogžudystės įvykdymą, bet tikrieji užsakovai ir motyvai taip ir liko po paslapties šydu.

    2006 m., Aleksandras Litvinenko – 44 metų buvęs KGB darbuotojas buvo nunuodytas radioaktyviu poloniu–210. Pasitraukęs į Londoną, A. Litvinenko ėmė dirbti su britų slaptosiomis tarnybomis bei pagarsėjo aštria V. Putino, kurį apkaltino ir pedofilija, kritika. Tyrimą atliekantys pareigūnai atskleidė, kad jis buvo nužudytas tik iš trečio karto – susitikimo su dviem Rusijos agentais Andrejumi Lugovojumi ir Dimitrijumi Kovtunu Londone metu nuodai buvo įpilti į jo arbatą. Svarstyta, jog toks būdas pasirinktas, norint pademonstruoti, jog Kremliaus kritikams nėra saugu ir užsienyje. Rusija neigia turinti sąsajų su nusikaltimu, tačiau atsisako išduoti įtariamus asmenis Didžiajai Britanijai. Tuo metu nužudyto agento žmona atvirai teigė, kad „V. Putinas yra atsakingas už viską, kas atsitiko“.

    2009 m., Natalija Estemirova – 50-metė žmogaus teisių aktyvistė buvo pagrobta ir netrukus rasta nužudyta šūviais į galvą Čečėnijos sostinėje Grozne. Atsakomybė dėl šio nusikaltimo, anot jos bendražygių, tenka artimam V.Putino bendražygiui ir statytiniui Čečėnijoje Ramzanui Kadyrovui, kuris ne kartą atvirai kritikavo
    N. Estemirovą, tačiau oficialiai nusikaltimas taip ir nebuvo išaiškintas.

    2009 m., Anastasija Baburova ir Stanislavas Markelovas – žurnalistė A. Baburova ir žmogaus teisių srityje dirbęs teisininkas S. Markelovas buvo nušauti vidury baltos dienos, kuomet ėjo iš spaudos konferencijos, vykusios maždaug kilometro atstumu nuo Kremliaus. Pagrindiniu taikiniu laikytas 34 metų
    S. Markelovas, kuris teikė teisinę pagalbą kairiesiems aktyvistams, žurnalistams ir 2002 metų Maskvos kino teatro įkaitų operacijos, kurios metu žuvo per 100 įkaitų, aukoms. Dėl nusikaltimo nuteisti neonaciai Nikita Tikhonovas ir Jevgenija Khasis.

  • ATGAL
    Algirdas Saudargas: Padėkime Rusijai pasveikti
    PIRMYN
    Lietuvos kariuomenė: tarp Rytų ir Vakarų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.