P. V. Subačius: negali vienu metu gyventi Kristaus tikėjimu ir skendėti mele | Apžvalga

Pokalbiai

  • P. V. Subačius: negali vienu metu gyventi Kristaus tikėjimu ir skendėti mele

  • Data: 2018-03-05
    Autorius: Nerijus Šlepetys

    Rengiantis interviu vis iš galvos nepavyko išmesti abejonių apie objektyvius ir subjektyviai svarbius religinio gyvenimo įvykius valstybės šimtmečio istorijoje, juolab, kad ši istorija yra daugiabriaunė tarsi kristalas, iš kurios pusės norėtum pažvelgti. Šią metaforą pasiūlė Vilniaus universiteto profesorius Paulius V. Subačius, kurį klausinėjome apie katalikų Bažnyčios ir valstybės santykių aspektus įvairiais valstybės gyvenimo tarpsniais. Suprantama, jog šimtmetis niekaip nesutalpinamas į interviu žanrą, bet pabandyti vertėjo, juolab kad bemaž trečdalis šio laikotarpio yra detaliai apžvelgta pašnekovo dvitomėje istorinėje monografijoje „Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai. 1988–2013“. Manau, kad šiek tiek besidomintis skaitytojas ras progą giliau pažvelgti į tarsi savaime suprantamus dalykus, tačiau, žvelgiant iš kiek kitokio atskaitos taško, atsiveriančius naujai.

    Pirmiausia norėčiau paklausti Jūsų apie religinę ir kultūrinę situaciją, kurioje būdama Lietuva 1918 metais pasiskelbė esanti nepriklausoma valstybė. Kaip ir kuo Bažnyčia prisidėjo prie šių istorinių procesų?

    Reikėtų suvokti tai, kad Lietuvos Respublika 1918 m. atsikūrė kaip liaudies respublika. Pirmiausia iš plačiųjų žmonių sluoksnių, kurių didžiąją dalį sudarė valstietija, nes kitų gyventojų lietuvių buvo ne tiek daug. Aktyviausių žmonių, visuomenininkų su platesniu negu parapijos ar kaimo ribos žvilgsniu buvo nedaug, juos išjudino katalikiška Apšvieta. Pačioje Europoje būta įvairių Apšvietos formų. Lietuvoje absoliuti Apšvietos dalis buvo katalikiška. Pradžia – vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pradinių mokyklų steigimas. Antroji banga (prieš baudžiavos panaikinimą ir jau po panaikinimo) pasižymėjo valstietijos sluoksnių įtraukimu į aktyvesnę kultūrinę veiklą, o drauge ir į tautinį susipratimą, kuriam impulsą suteikė pirmiausiai Motiejaus Valančiaus iniciatyvos. Tai ir blaivybės akcija, ir knygnešių judėjimas. Nėra svarbu, kokius tikslus kėlė pats M. Valančius ar kiti to meto dvasininkai, kuriems ne tautiškumas rūpėjo. Matyt, reiktų kalbėti apie istoriškai objektyvią jų padarytą įtaką. Taip, mes galbūt matome, jog, susikūrus pogrindinei spaudai, formuojantis pirmosioms partijoms, buvo kiek atsargesnė dalies dvasininkijos laikysena, mūsų laikmetyje įvardytume – konservatyvesnė. Tačiau plačiosios visuomenės mobilizacija daugiausia buvo nulemta Bažnyčios pastangų. Užuot vardijus, kiek kunigų buvo signatarai, kiek jų priklausė tuo laiku įkurtoms partijoms ar kurie patys jas įkūrė, pirmiausia minėtinas lietuviškos valstietijos suaktyvinimas, nes be to nebūtų buvę nei savanorių, nei paties etnolingvistinės tautos koncepto, kurio pagrindu atsirado 1918 metų Lietuvos Respublika.

    Tačiau ar visuomet, pavadinkime, toks pozityvus Bažnyčios vaidmuo buvo priimamas ir pripažįstamas? Kiek to meto visuomenėje radosi vietos tam, ką dabar galėtume įvardinti žodžiu sekuliarizacija?

    Iš tikrųjų kultūrinė ir visuomeninė situacija yra tarsi daugiabriaunis kristalas. Iš kurios pusės pažiūrėsi – tą pamatysi. Net siūlyčiau nevartoti tokių sąvokų – pozityvus ar negatyvus vaidmuo, nes pozityvumas ar negatyvumas priklauso nuo to, kaip suvoki tos istorijos rezultatyvumą, ko nori siekti. Šiaip ar taip, tai ideologinės pozicijos. Bet galime kalbėti tiesiog apie didesnę ar mažesnę įtaką tam tikriems procesams. Vienu metu vyko keletas procesų ir kai kurie rezonavo vienas kitą, sustiprindami tam tikrus dalykus visai netyčia, turėdami kitus tikslus, o kiti procesai – slopino vienas kitą, nors tas slopinimas irgi buvo nulemtas nebūtinai priešingų tikslų. Jau paminėta sekuliarizacija. Tuo metu ji nebuvo tokia ryški, bet vis dėlto buvo iškilusi kaip grėsmė. Bažnyčia tą grėsmę reflektavo. Buvo Šv. Sosto dokumentai – popiežiaus enciklikos, skirtos naujos realybės – kapitalistinio pasaulio realybės – suvokimui, jos poveikiui kultūrai ir pasaulėžiūrai. Tiesiogiai svarstytos ir matomos bolševizmo bei ateistinės visuomenės perspektyvos. Tai kėlė Bažnyčiai susirūpinimą bei skatino užimti tam tikrą poziciją. Po Prancūzijos revoliucijos patirties buvo tas rūpestis dėl sekuliarios valstybės radimosi apskritai, nes to meto tautinės valstybės formavosi kaip gana smarkiai sekuliarios pačia savo struktūra, o ypač, kai buvo atsisakyta monarchijos idėjos. Vien jau tai konservatyvesnei dvasininkijai kėlė rūpestį, kaip čia bus. Antras dalykas – griežta opozicija ortodoksiškai carinei Rusijai ar šiek tiek mažiau griežta, bet vis dėlto opozicija protestantiškai kaizerinei Vokietijai gaivino istorinį ryšį su buvusia Abiejų Tautų Respublika, su lenkiškos katalikybės tradicija. Kiekvienas žmogus, apsispręsdamas, asmeniškai agituodamas už kurią nors tautinę poziciją, visą laiką atsidurdavo kontroversijoje. Nes jeigu pasirenki vienus, tu neįtinki kitiems. Čia nebuvo tokios laikysenos, kuri galėjo būti sąlygiškai neutrali.

    1918 m. Lietuvoje buvo jaučiamas smarkus efektas, apie kurį dabar kalbama kaip apie kelių Lietuvų ar kelių greičių Europos efektą. Socialinis, kultūrinis ir drauge religinis sąmoningumas, nors sąlygiškai kalbame apie nedidelę teritoriją, smarkiai skyrėsi, priklausomai nuo žmonių išsilavinimo ir socialinio statuso. Ir tai, kas vieniems atrodė savaime suprantama, kitiems buvo visiškai nepriimtinas dalykas. Kartų skirtumas tuo metu buvo turbūt ryškesnis, negu dabar mes matome, nepaisant, kad dabar mes kalbame apie kartą, kuri visiškai nesupranta tėvų. Tuometinis lūžis po baudžiavos panaikinimo atspindi tarsi dvi visuomenės dalis. Viena dalis kultūriškai gyveno baudžiavos savimone, nepaisant, kad išoriškai buvo iš jos išsilaisvinusi, o antroji visuomenės dalis žengė į to laikotarpio Europą. Labai yra įspūdinga, kiek lėmė atskiros asmeninės pastangos. Kaip pavyzdį norėčiau paminėti rašytoją ir diplomatą Jurgį Savickį, kilusį iš gana paprastos valstiečių aplinkos ir tapusį tokiu europinės kultūros žmogumi, jog karo ir pokario metu jį sutikę prancūzai ar austrai net manė jį turintį „mėlyno kraujo“. Žavėjo jo laikysena, išsilavinimas, inteligentiškumas. Jis per vieną generaciją (kartą) sugebėjo pakilti nuo bene žemiausios iki aukščiausios kultūrinės piramidės pakopos. Tačiau tai buvo duota toli gražu ne visiems.

    Akcentuočiau dar vieną mintį apie pačios Bažnyčios Lietuvoje laikyseną. Ji buvo tarsi pagrindinis garvežio lokomotyvas visuomenės gyvenime, ypatingai tai sietina su M. Valančiaus atėjimu. Kita vertus, ją lydėjo baimė, kad modernėjanti visuomenė nusigręžia nuo Bažnyčios, nebelaiko jos pagrindiniu viešuoju autoritetu.

    Kaip tas dvasinės ir politinės valdžios klausimas buvo sprendžiamas?

    Bažnyčiai apskritai būdinga labai ryški savimonė, kad dvasinė valdžia, Kristaus įpėdinystė, nėra tas pats kaip pasaulietinė valdžia. Tačiau pavienis dvasininkas nebūtinai gebėjo atskirti šiuos dalykus. Tik retas iš jų visai nepasidavė pasaulietinės valdžios ar pinigų pagundoms, tačiau jei bandytume prieškario situaciją vertinti europiniame kontekste, lietuviškieji dvasininkijos noro įgyti pasaulietinės galios atvejai nebuvo kraštutiniai ar kažkuo išskirtiniai. Kaip sėkmingus pavyzdžius ir autoritetus paminėčiau pal. Jurgį Matulaitį, kuris vidujai buvo visiškai atsparus valdžios potraukiui ir potroškiui. Jo įžengimas į Vilniaus vyskupo sostą turėjo labai didelės įtakos ne tik Vilniaus arkivyskupijai, bet ir Kauno Lietuvai. Panašiai šiuo aspektu vertintinas ir arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas, garsėjęs kaip biblistas, gebėjęs matyti platesnę perspektyvą. Jo taip pat nebuvo persmelkęs noras reguliuoti pasaulietinę valdžią. Juos miniu dar ir dėl to, kad jie suprato ir kitiems bandė aiškinti įsitraukimo į politiką pavojus.

    Regis, prisiminus arkivyskupą J. Matulaitį iškyla tautinių bendrijų santykių (ypač lenkų) klausimai. Kaip pastebi biografai, jis gebėjo rasti sprendimus ir negilino takoskyrų.

    Aišku, ne tik lenkai, bet ir gudai šiame kontekste minėtini. Jei mes pažvelgiame iš tos tautų santykio perspektyvos, išvystame vienus dalykus, tačiau svarbiausia yra tai, kad mūsų didieji vyskupai – vyskupas M. Valančius ir arkivyskupas J. Matulaitis – jei norime suvokti pozityviai, pirmiausia buvo ganytojai. Jie, kaip to reikalauja Bažnyčios kanonai, Tradicija ir apaštalinė įpėdinystė, pirmiausia rūpinosi sielovada. Iš šios perspektyvos žvelgdami jie matė ir santykius su valdžia, ir santykius tarp tautų, ir t. t. Ta evangelinė meilės laikysena ir lėmė, kad nebuvo pradėta aiškintis, kas čia kaltas, kas geresnis ar kas ką nuskriaudė, o tiesiog bandoma žvelgti į žmogų ir jo poreikių, pirmiausia dvasinių, patenkinimą. Antai esama svarstymų ir bandymų įrodinėti, kiek gero padarė J. Matulaitis gudų tautybės atgimimo judėjimui. Jam ne gudų tautinis judėjimas kaip toks rūpėjo. Jam rūpėjo, kad joks žmogus nebūtų engiamas. Ir ypač – kad nebūtų engiamas bažnytinėje plotmėje. Ir jeigu jam geriau yra mokytis katekizmo ar klausyti pamokslo sava kalba (tarme), tai arkivyskupas ir stengėsi tai skatinti. Gudų tautinis atgimimas, palyginus su lietuvių, vėlavo. J. Matulaičio dienoraščiuose ir laiškuose esama epizodų, kaip pas jį ateina kunigas gudas. Arkivyskupas, matydamas gerą žmogaus valią, kuri labiau nukreipta į tautinį atgimimą, bando su juo kalbėtis ir įtikinėti, kaip jis, būdamas tiesiog geras kunigas ir geras pamokslininkas, rūpindamasis tų savo parapijiečių sielovada, drauge ir savo tautinius tikslus realizuotų. Svarbu, kad tie tikslai nepradėtų prieštarauti vieni kitiems. Taip ir tokiu būdu ištirpdomas konfliktas – ne šiaip nustačius formalią lygybę, o tiesiog radus tuos veikimo būdus, kai vienas tikslas su kitu nesikerta.

    Kokia tikėjimo ir Bažnyčios situacija buvo artėjant sovietų okupacijai? Suprantama, kad okupacijai turbūt net teoriškai pasirengti dvasinėje sferoje neįmanoma, tačiau kokius esminius poslinkius ir procesus galėtumėte įvardinti?

    Dabar žvelgdami į praeitį matome procesus, kurie buvo tarsi mažai tarpusavyje susiję, tačiau jų sąveika lėmė objektyvius efektus. Tai tarp 1940 ir 1990 metų įvykęs demografinis poslinkis tarp kaimo ir miesto. Lietuviškai kalbanti Bažnyčia mieste 1940 m. turėjo gana silpną prezenciją. Kaune dar tokia buvo ir išliko, o Vilniuje tos prezencijos, galima sakyti, nebuvo išvis. Tai jeigu mes žvelgiam į Vilnių, iškart matome pusę milijono žmonių, t. y. šeštadalį Lietuvos, kurie dėl visiškai objektyvių priežasčių yra atskirti nuo Bažnyčios. Ir taip yra dėl to, kad Bažnyčia Vilniuje neturėjo sielovados tarp lietuviškai kalbančiųjų tradicijos arba ta tradicija yra labai silpna. Nekalbu apie visuotinai žinomus dalykus: represijos, uždarytos bažnyčios ir pan. Kiek buvo praktikuojamas tikėjimas, tai dažniausiai kaimiškose vietovėse. Vaikai vasarą pas senelius grįžę į kaimus ėjo Pirmosios Komunijos…

    Lietuvos sumiestėjimas ir industrializacija savaime nėra susijusi nei su sekuliarizacija, nei su represijomis, nei su kažkokia Bažnyčios politika. Tai visiškai objektyvus dalykas, kuriam buvo reikalingas adekvatus Bažnyčios atsakas, tačiau visiems gerai žinomi banalūs dalykai, jog buvo nupjauta galva, tiesiogine to žodžio prasme, ir ne tik dėl emigravusių ar ištremtų kunigų, vyskupų, bet ir aktyvių pasauliečių katalikiškų organizacijų vadovų (formalių ar neformalių), aktyvių tikinčiųjų valstiečių. Svarstant apie to meto ne atskirus asmenis, bet bandant analizuoti socialinius sluoksnius ir didesnes grupes, galima daryti tam tikrus apibendrinimus. Pavyzdžiui, koks valstietis buvo turtingesnis? Ypač turint galvoje pobaudžiavinį valstietį. Jie iš esmės iš baudžiavos išėjo vienodomis sąlygomis. Ir kodėl staiga vienas turi daugiau žemės, o kitas jos jau neturi? Aišku, gali sakyti, jog nelaimių atsitiko ar vaikų turėjo daugiau, ar kitos priežastys. Tačiau reikia matyti ir tai, jog tie žmonės, kurie rodė ūkinį aktyvumą, kurie paprasčiausiai tvarkingiau gyveno, mažiau gėrė, objektyviai didelė jų dalis ir tapo tais prarastais „buožėmis“. Vieni pabėgo, atsidūrė Vokietijos stovyklose, paskui Amerikoje, dar daugiau buvo ištremtų. Tai tikrai patys aktyviausi žmonės. Tai nereiškia, kad nebuvo veiklių žmonių iš mažiau turtingų ar iš tų savanorių, kurie gavo po menką žemės sklypą, bet vis dėlto dėl okupacijos buvo sujaukta visuomenės struktūra ir prarasta aktyvioji Bažnyčios atrama.

    Kitas dalykas, kurį žmonės sunkiai suvokia gal dėl tam tikrų atminties dalykų ar istorinių interpretacijų: nepaisant, kokia nemiela buvo carinė Rusija, kaip ji engė lietuvius, į šalį stūmė katalikų Bažnyčią ir diegė stačiatikybę, jos niekaip negalima lyginti su sovietais. Vis dėlto carinė Rusija buvo teisinė valstybė, ten galiojo normalūs teismai ir niekas ištremtas nebuvo be bylos, be teismo, be kažkokių įrodymų. Aš savo akimis esu matęs ne vieną archyvinį įrašą, kuriame žandaras, policijos viršininkas rašo gubernatoriui: „Taip, mes įtariame, mes žinome, visi žmonės šneka, kad kunigas tą ir tą nelegalaus daro, spaudą skleidžia ir t. t., bet, deja, suėmėme ir turėjome paleisti, nes per kratą nieko neradome, liudijimų neišgavome.“ Komunistai, žinia, elgėsi kitaip.

    Kodėl sovietams religija buvo priešas? Religija vėliau, po aršaus persekiojimo, buvo minimaliai su etnokultūrinėmis priemaišomis toleruotina. Ar dėl to, kad tikėjimas (religija) siejosi su tautiškumu ar nepriklausomybės idėjomis, ar dėl to, kad Dievas ir tikėjimas apskritai stipresni dalykai?

    Galime nurodyti daug įvairių priežasčių, kylančių iš marksizmo, materialistinės pasaulėžiūros. Tačiau aš manau, kad pirmiausia reikia labai blaiviai vertinti sistemos, su kuria Lietuva buvo susidūrusi, esmę. Bolševikai buvo nusikaltėlių gauja. Ir jų visa įdiegta sistema – komunistų partijos, kaip valdančiosios viršūnės, praktika – buvo nusikaltėlių gaujos praktika. Jie gyveno grynuoju melu, tai, ką jie sakė, buvo teiginiai, kurie nieko bendro su tikrove neturėjo. Visiškai nieko bendro. Tam, kad galėtum visuomenę, ištisas tautas bei valstybes laikyti pavergtas, nusikaltėlių gaujai, esančiai valdžioje, buvo gyvybiškai svarbu pašalinti visus įmanomus socialinius ir kultūrinius autoritetus, visus tuos, kurie galėjo pasakyti, kaip tas Anderseno pasakos vaikas: žiūrėk, karalius nuogas, jūsų ideologija niekuo nepagrįsta, jūs tiesiog meluojate į akis. Kai yra kalbama apie prisitaikymą, kolaboravimą, tai iš tos perspektyvos labai aiškiai matyti, kad ne koks nors konkretus teiginys bolševikų, o paskui komunistų buvo suvokiamas kaip grėsmingas. Pirmiausia jiems kilo klausimas, ar žmogus pasiryžęs demaskuoti melo sistemą. Jeigu jis atsisako pretenzijos demaskuoti sistemos esmę, jis gali šnekėti apie tautą, apie Lietuvą, net ir apie dvasinius dalykus, savo kūryboje net minėti ir Komuniją, ir Kristų, ir daugelį kitų šiaip draudžiamų dalykų. Bet turi būti labai akivaizdu, kad jis iš vidaus palaužtas, kad stokoja vidinės laisvės radikaliai prabilti būtent tuo esminiu tiesos klausimu. Sovietai suprato, koks egzistenciškai svarbus žmogui tiesos ieškojimas, todėl bandė jį „nukanalizuoti“, nukreipti į visiškai menkus ir neesminius dalykus. O Bažnyčia, žinoma, prabildama apie metafizinę dimensiją, aktualizavo tiesos ir melo skirtumą, atskleidė jį labai aštriai. Negali vienu metu išties gyventi Kristaus tikėjimu ir skendėti mele. Net ir nebūdamas labai visuomeniškai aktyvus, choleriškas, tikėjimo dėka supranti: tave supa melas. Ir toks supratimas komunistinei sistemai buvo labai baisus. Jie buvo racionalūs, gana tiksliai apskaičiavo šią grėsmę. Iš Lenino raštų galima mokytis, kaip tiksliai įvardyti, kas yra priešai, su kuo reikia susidoroti. Ne makiavelizmu reikia vadinti nuostatą, kad tikslas pateisina priemones. Kai purvinas tikslas pateisina bet kokias priemones, labiausiai tinka žodis leninizmas.

    Prasidėjęs tautos atgimimas, lydimas bemaž vieningo entuziazmo, matyt, vis tiek iškėlė tam tikrus skaudulius ir pačioje Bažnyčioje. Juk kai kurie dvasininkai, kaip ir kiti žmonės, dėl objektyvių ar subjektyvių aplinkybių bendradarbiavo su okupaciniu režimu. Kaip ši situacija buvo priimama, reflektuojama?

    Tai vėlgi daugiabriaunis klausimas. Iš archyvų medžiagos, vyskupų liudijimų turiu pakankamai pagrindo teigti, kad tie dvasininkai, kurie jautė kažkokią kaltę dėl savo bendradarbiavimo su režimu, su represinėmis struktūromis, ne vienas ir ne keliolika jų, kaip ragino vyskupai, prisipažino, apgailėjo… Tai neviešas dalykas. Vieši nuodėmių skalbimai prieštarauja išpažinties paslapties išsaugojimui. Esama senų bažnytinių praktikų, kaip tokios problemos turi būti sprendžiamos. Vyskupai ragino pagal galimybę, jei yra įmanoma, padarytą skriaudą atlyginti. Kaip ir vagiui neužtenka poterius už atgailą sukalbėti, bet reikia grąžinti pavogtą daiktą. Tačiau dauguma tų dalykų nėra lengvai grąžinamos skolos… Bažnyčia atsiprašė už savo narių, ne tik dvasininkų, laikyseną. Buvo nusikaltusių pasauliečių, kurie tapatinti su Bažnyčia. Tai čia viena plotmė.

    Man įdomiausia, atrodo aktualiausia kita plotmė – kaip tam tikros grupės (tokių grupių Lietuvoje buvo įvairių) save jau sovietmečiu, o ypač atgimimo metais, sutapatino su visuomet užėmusiais teisingą poziciją, besistengusiais veikti gerai… Tik jiems neleido. Šią laikyseną simbolizuoja šūkis: „Mes visuomet dirbome Lietuvai“ – A. M. Brazausko frazė, vadinamųjų tautinių komunistų emblema. Galbūt kontroversiškai pasakysiu, kad ši frazė puikiai tinka ir nemažai dvasininkijos daliai. Ši frazė tinka ir tai bendruomenei, kuriai aš priklausau, – lituanistų bendruomenei. Tai yra grupinis įsitikinimas, kad mes buvome šiek tiek mažiau kolaborantai, nes bandėme kažką tautiško daryti, kad iš mūsų aplinkos kilo Sąjūdžio, atgimimo idėjos. Tai natūrali, iš žmogaus psichologijos kylanti pastanga pateisinti save, bandyti užmiršti menkus poelgius, paaiškinti savo neryžtingumą ir baimę. Sakyčiau, kad visos tos grupės, kurios pačios save pateikia, esą visada buvome atgimimo šaukliai, patyrė sąstingį, neleidžiantį prasmingai ir adekvačiai veikti šiuolaikinėmis sąlygomis. Vidujai tebesiblaškoma tarp to, kad lyg ir akivaizdūs kolaboravimo faktai, o drauge akivaizdūs įnašo į atgimimą faktai. Atmintis, jos suprobleminimas yra svarbu, tačiau dvasininkijai reikia ryžtingiau veikti dabartinėmis sąlygomis, rūpintis, kaip šiandien atlikti savo misiją. Dabarties misija nėra kovoti už tautą ar kovoti prieš Europos Sąjungą ar už Europos Sąjungą, reikia užsiimti sielovada. Tai yra vienintelis ir pagrindinis tikslas.

    Su visa pagarba kovotojams tenka pastebėti, jog įpratus kovoti prieš kažką, yra sunku kovoti už kažką.

    Galime palikti nuošalyje pavienius žmones, kunigus ir pasauliečius, kuriuos visuomenė aptarinėja dėl tam tikrų kontroversijų, ir pažvelgti į kur kas platesnį sluoksnį, užimantį būtent tokią laikyseną. Dvasininkija buvo vienas iš veiksnių, padėjęs išlaikyti tautinį sąmoningumą, laisvės troškimą. Tai yra objektyvu, tačiau ne visiems sočiai gyvenusiems klebonams, važinėjusiems sovietų valdžios paskirta „Volga“, dabar dera kalbėti, kokie yra jų nuopelnai. Jeigu galėčiau šiek tiek patosiškai pasakyti, visa tai, kas vyko prieš komunistų valią, tai pirmiausia buvo Kristaus darbas. Per kolaboravusius dvasininkus ir pasauliečius jis taip pat vyko, gal net prieš jų valią, jiems bandant pasislėpti į plyšį ir sau ramiai gyventi. Tai net ne geros ar blogos jų valios klausimas. Tų žmonių, kurie gali sau prisiimti didelius nuopelnus, sąrašas yra tikrai trumpas. Jų asmeninė laikysena buvo didelė asmeninė rizika. O ir dvasininko kelio pasirinkimas savaime reiškė nemažą auką. Tačiau šiuo požiūriu nėra jokio skirtumo – sovietmetis ar ne. Noras, kad kunigą gerbtų ne dėl to, ką dabar daro, koks jis pamokslininkas ar sielovadininkas, bet dėl to, jog dvasininkija buvo viena iš Nepriklausomybės atminties atramų, šiandien nieko vertas. Net nesvarbu, ar tokia pretenzija teisinga, ar klaidinga, ji tiesiog niekur neveda.

    Norėtųsi pakalbėti ir apie tautinės Bažnyčios kontekstą. Sovietų valdžiai nepavykus užgniaužti tikėjimo represinėmis priemonėmis, buvo siekiama sukurti atskirą nacionalinę Bažnyčią, nepriklausomą nuo Visuotinės. Kaip ir kiek būdami Visuotinės Katalikų Bažnyčios nariais galime svarstyti lietuviškos katalikybės konteksto dalykus?

    Metaforiškai kalbat, mes iš tikrųjų gy­vename „miško pakraštyje“. Turbūt taip ir gyvensim, kol jo neiškirs… Gyvendamas miško pakrašty gali turėti platų vieškelį arba tik siaurą keliuką kur nors, kur nebe miškas. Mano galva, kaip ir keliai Lietuvos–Lenkijos pasienyje vis dar yra abejotinos kokybės, tai panašiai ir su mūsų ryšiais. Žinoma, technologijos ir kalbų mokėjimas lemia tai, kad šiandien nebereikia laikraščio, knygos vežti iš toli ir ilgai. Kam įdomu Visuotinės Bažnyčios reikalai, apie juos gali sužinoti tiek iš katalikiškų agentūrų, tiek iš kitur. Informacijos vakuumo tarsi nėra. Dar tebeveikia Vatikano radijas, aktualius tekstus publikuoja interneto dienraštis Bernardinai.lt.

    Tautinės Bažnyčios konceptas ne organizacine prasme, kaip Kinijoje ar buvę bandymai Čekijoje bei Vengrijoje, bet kaip kultūrinė samprata, yra bemaž blefas, ir tai labai skaudus klausimas lietuviams, platesnė visuomenė niekada nepriims jo realistiško vertinimo. Kas ir koks esi, galima tik iš šalies pamatyti. Norėčiau para­frazuoti profesorę Ireną Vaišvilaitę, pasak kurios, žvelgiant iš Čekijos, Slovakijos ar Vengrijos perspektyvos, mes, lietuviai, kaip katalikai, esame truputį kitaip kalbantys lenkai. Mums reikia tai gerai suvokti ir būti dėkingiems už lenkų kultūrinį įnašą. Tai nėra dėkingumas vienam ar kitam lenkui, bet tiesiog bendras suvokimas, jog civilizacija plito teritoriškai. Kol nebuvo lėktuvų ir interneto, civilizacija negalėjo peršokti geografinių riboženklių. Tai per Atlantą civilizaciją pervežė laivais, į Indiją nuplukdė, o visoje žemyninėje Europoje ji ėjo pamažu, klojosi sluoksniais. Iki mūsų romėnai tiesiogiai neatėjo. Krikščionybė, eidama per Vokietiją, Austriją ir Lenkiją, pasiekė Lietuvą, kitaip negalėjo būti. Kadangi atėjo vėlai, kurį laiką tęsėsi gana storas sluoksnis stabmeldystės kultūrinio paveldo, tačiau tos krikščioniškos formos, kurios nėra universalios, buvo perimtos iš Lenkijos. Mūsų bendri papročiai ir tradicijos (pavyzdžiui, Kūčios) yra gražu. Tai gali būti puoselėjama, tik nežinau, ar puoselėti turėtų valstybė, valstybinė švietimo sistema. Manau, tą turėtų daryti patys žmonės, šeimos, bendruomenės, menininkai. Kultūra yra dinamiškas dalykas. Tradicinės formos yra svarbios, bet mažai susijusios su tikėjimu tiesiogiai. Daugeliui žmonių jos padeda palaikyti tikėjimą, leidžia jį emociškai išgyventi. Tačiau kalbėjimas apie tikėjimo lietuviškumą ir autentiškumą yra tik etiketės. Dabar visame europiniame kontekste dėl dinamiškos kultūrinės kaitos daug žmonių jaučia grėsmę netekti įprastų tikėjimo formų. Krikščionybės istorija mums primena, kas vyksta, kai susiduriama su dinamiška kaita. Tuomet atsiranda žmonių, kurie vieną gražią dieną pasako: „Ne, mums ši kaita nepatinka. Ji pažeidžia mūsų įsitikinimus, mūsų įpročius.“ Jie išsigąsta tos kaitos ir formą supriešina su turiniu, pasilikdami prie formos. Tikėjimas dinamiškos kaitos sąlygomis pirmiausia pareikalauja didelės asmeninės atsakomybės ir labai sąmoningo suvokimo, kas yra nekintanti išpažinimo esmė, o kas jo laikini lokalūs pavidalai.

    Ar turite mintyje įvairias sielovadines kryptis?

    Ne tik, priklausomai į ką pažvelgsime. Ankstesnį formalų aiškumą keičia individualios nuostatos. Žmonės tampa vis didesniais individualistais. Ar dėl to džiaugtis, ar liūdėti – asmeninis apsisprendimas. Žmonės vis dažniau atsako patys už save, o tai reiškia, kad kunigas nebegali pasislėpti nei už sutanos, nei už Bažnyčios, kaip institucijos, ir gyventi grynai asmeninį gyvenimą. Jis iš tikrųjų yra tam tikra prasme nuogas prieš tą bendruomenę ir taip, kaip jis supranta, kiek jis liudija, tai tiek jis gali. Lygiai kaip ir bet kuris kitas katalikas – jei jis iš tikrųjų tiki ir jam svarbu, tai jis liudija. Vis mažiau įmanu valstybės ar represinių struktūrų pasišaukti, idant kažką gintų ar užkirstų kelią, ypač jei tai paliečia tikėjimo dalykus. Tiesiog tu turi sakyti: „Taip, aš tuo tikiu ir man tai svarbu; ir aš gyvensiu taip, o ne kitaip, nepaisant, ką kiti sako.“ Kitas irgi byloja, kas jam svarbu ir kaip jis gyvena. Ši akivaizda – taip, ji yra gąsdinanti. Nes ji kiekvienam iš mūsų uždeda visai kito lygio atsakomybę. Nebegali pasislėpti, nebegali pabėgti. Vieni eina ir drąsiai liudija, kiti – pažįstu nemažai jaunų žmonių, studentų, kurie šitoje situacijoje labai aiškiai atsisako konfesinio principo, – sako, kad visų pakraštėlių ir tradicijų nebegali išlaikyti. Tai tarsi tretinė ar penktinė reformacija, sakanti: „Tik Evangelija ir niekas daugiau; visa kita nesvarbu; galim su bet kuo giedoti ir šlovinti.“ Katalikui toks reiškinys yra skaudus, nes jam svarbu ir Tradicija, ir ta telkianti pasaulinė bendruomenė bei Šventojo Tėvo, Bažnyčios Magisteriumo išmintis, kuri mus veda, apsaugo nuo įvairių pavojų ir klystkelių. Vis dėlto šiame kontekste pats liūdniausias klystkelis – tai bandymas nukirsti į kaitą vedančias, į kultūros dinamiką įtraukiančias gijas ir pasakyti: „Ne, ne, jie visi eretikai, jie visi klysta.“ Dabar aplinkui skamba daug žodžių (bemaž keiksmažodžių), kuriais kaip grėsmės katalikui įvardijami visokie -izmai. Tai liudija kompleksavimą, nepasitikėjimą savimi, savo tikėjimu, jėgomis, gyvenimo būdu. Netgi nepasitikėjimą Dievu, nes bandoma pareikalauti visiškai griežtų išorinių pasaulietinės valdžios nustatomų tvarkų ir taisyklių. Toks politizuojamas noras išlaikyti katalikiškumą utopiškas, tokio socialinio determinavimo artimiausioje ateityje tiesiog nebus. Neverta net klausti, ar tai gerai, ar ne. Prasmingiau paskaityti „Utopiją“, kurią mums davė šv. Tomas Moras.

    Kokie Bažnyčios ir valstybės santykiai susiklostė po 1990 m. kovo 11 d.? Jei reikėtų palyginti 1918–1940 metų Nepriklausomos Lietuvos ir Bažnyčios santykį su dabartine, kokie esminiai momentai būtų svarbūs?

    Siūlyčiau žvelgti iš tokios perspektyvos: demokratija, socialinė taika, teisinė valstybė. Svarbu tai, kad visi maždaug laikosi priimtų taisyklių ir žino savo veikimo ribas. Vertinant pagal tokius kriterijus, po 1990 m., ypač po 2000 m., kai buvo pasirašytos Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartys, Bažnyčios ir valstybės santykiai yra daug geresni – ir normalesni, ir tvarkingesni, ir suteikiantys didesnį saugumą tikintiesiems, jų bendruomenėms, negu buvo tarp 1918 m. ir 1940 m. Šiuo požiūriu galima priminti apie smetoninį Kulturkampf ir panašius dalykus, to meto santykiai buvo nestebuklingi. A. Smetona po 1926 m. ne iš didelio palankumo Bažnyčiai pats inicijavo skubų konkordato su Vatikanu pasirašymą. Konkordatas garantavo tam tikrą sistemą ir tvarką, kuri apribojo A. Smetonos režimo kišimąsi į Bažnyčios reikalus, bet jo buvo ne iki galo laikomasi. Iki perversmo irgi būta lengvo vyskupų santykių su vyriausybėmis chaoso. Tiesa, šiaip visuomenėje anuomet buvo daugiau bendro pozityvaus nusiteikimo Bažnyčios atžvilgiu. Dabar tos santykių taisyklės yra kaip niekad aiškios. Tik nereikia jų painioti su tuo, ką rašo žiniasklaida, ką kalba žurnalistai, kokia yra bendra kultūrinė terpė, pavyzdžiui, kokia yra Bažnyčios įtaka mokykloje ar pan. Tai jau yra kiti dalykai nei Bažnyčios ir valstybės santykiai, dėl kurių, manau, situacija yra labai gera. Kai galvoji apie alternatyvas, žiūri į aplinkines šalis, tai Lietuvoje tie dalykai sureguliuoti arti tobulumo. Tiesa, visuomet atsiranda bandančių patempti paklodę į vieną ar į kitą pusę, pamanipuliuoti, – tai irgi yra bendros politinės kultūros dalykai. Kuo nebrandesnė, trumpalaikiškesnė politinė grupė valdžioje, tuo ji primityvesniu būdu bando ir pataikauti Bažnyčiai, ir ja manipuliuoti. Dvasininkai, kaip ir kai kurios pasauliečių grupės, taip pat bando pasinaudoti tokia situacija. Uždengtas bažnyčios stogas nėra savaime blogas tikslas. Tik ar to siekdamas klebonas neįsivelia į situaciją, kai praranda galimybę patikimai kalbėti apie teisingumą, įvardyti blogį. Žmonės nuolat į tuos spąstus pakliūva.

    Santykių normalizaciją lėmė daug veiksnių. Iš negatyvių veiksnių minėtina ekskomunistų baimė dėl savo prisidarytų darbelių, kai jie praeityje bandė Bažnyčią gniaužti, neleisti jai reikštis, kita vertus, jos  autoriteto bijojo. Lietuvoje yra įprasta apie mirusius: gerai arba nieko, bet… Gal skambės kiek anekdotiškai, bet gana paplitusi nuomonė: ar A. Brazauskas bijojo Dievo – nežinia, bet pragaro bijojo tikrai. Tai simptomiška krikštytų ir prie Pirmosios Komunijos prileistų Lietuvos komunistų mąstysena. Jie netapo nei sąmoningais tikinčiaisiais, nei įsitikinusiais ateistais, pragaro baimė juos iki šiol persekioja. Jiems būdingas beveik vaikiškas Pirmosios Komunijos laikų galvojimas, kad gal koks nors kunigas gali nulemti, ar pakliūsi į pragarą, ar ne. Todėl ne sykį ekskomunistai dosniai atsiliepė į dvasininkų prašymus.

    Pozityvia prasme, manau, tikrai lemtinga buvo arkivyskupų tandemo tarpusavio sąveika. Turiu galvoje Vilniaus arkivyskupo kardinolo Juozo Audrio Bačkio ir Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus bendrystę. Jų tarpusavio sutarimas nebūtinai visuomet paprastai, kartais pasiginčijant, ieškant alternatyvų, lydimas tarpusavio pagarbos, buvo, ko gero, didžiausia dovana Lietuvai, kurios pagal savo bendrą kultūrinį ir visuomeninį lygį šalis nebuvo nusipelniusi. Šių giliai mąstančių ganytojų su labai skirtingomis patirtimis derinys ir jų evangelinė laikysena, rūpestis Bažnyčios reikalais leido išmintingai žvelgti į santykius su valstybe. Derybose dėl sutarčių buvo labai aktyvus pirmasis nuncijus, daug lėmė kardinolo diplomatinė patirtis, leidusi ieškoti sprendimo konfliktinėse situacijose, pasiūlyti penktą ar septintą variantą, o ne užsisklęsti kategoriškame arba-arba. Nepaisant kritikos, kuri kartais pasigirsta iš visokių teisybių ieškančių teisininkų, sutartys ir Religinių bendrijų įstatymas yra beveik pavyzdiniai Europos kontekste. Jeigu nori daryti ką nors gera savo pastangomis, tikrai gali tai daryti.

    Sekuliariškesnio mentaliteto žmonės dažnai nesuvokia, kas yra būdinga katalikiškam veikimui, priekaištauja, esą katalikiškos labdaros organizacijos ar dvasininkai nori mokesčių mokėtojų pinigų, esą tegul patys susirenka labdarą ir t. t. Šie žmonės nesupranta vieno paprasto dalyko – labdarą skirstyti, dalinti ar kitaip ją įveiksminti yra sunkus, atsakingas ir nedėkingas darbas. Tai nėra joks malonumas, joks noras prilįsti prie ėdžių, kaip sakoma. Žmonės šito imasi dėl to, kad mato, kokia yra netvarka ir koks mažas rezultatas, kai visuomenės bendrieji ištekliai yra dalinami tų, kurie šį darbą atlieka formaliai ir ne iš širdies, kai steigiasi įvairios VšĮ, kad dalintų pasiimdamos savo „administravimo“ procentą. Labdaros ir paramos sistemą Bažnyčia kūrė nuo 1988 m. Žmonės, dalyvavę tame procese, negali ramiai žiūrėti, matydami, kaip tikrai milžiniški mokesčių ištekliai yra iššvaistomi ir nepasiekia vargstančiojo. Arba pasiekia ne tuo pavidalu. Žmogui reikia batų, o jam atneša makaronų ir verčia bučiuoti valdžiai rankas. Bažnyčia, atlikdama ir socialines funkcijas, pretenduoja į tas lėšas ir nori, kad sistemoje iš tikrųjų dalyvautų atsidavę žmonės. Visa pasaulinė patirtis rodo – niekas geriau nepasirūpina šalpa kaip religinės organizacijos, o kad kartais pasitaiko klaidų ar piktybiškumo, vienas kitas savanaudis, tai kur jų nėra.

    Kartais visuomenėje pasigirsta priekaištų, ypač, kai yra skiriami pinigai religinėms bendrijoms iš Valstybės biudžeto, tačiau pamirštama, jog ne visas nusavintas Bažnyčios turtas buvo grąžintas ir yra skiriama piniginė kompensacija.

    Nuolat atsiranda tų, kurie zyzia ir kelia tokius ar kitokius klausimus. Man truputį gaila žmonių, kurie yra užstrigę tokiuose ateistiniuose rūpesčiuose. Kai žvelgi į istorinį 25-erių ar 30 metų laikotarpį, tenka matyti ir buvusias religines kovas. Pradžioje tarp Tikėjimo žodžiui priklausiusių žmonių buvo tokių, kurie laidė prakeiksmus į katalikų pusę ir kovojo už formalią konfesijų lygiavą. Kita vertus, buvo katalikų dvasininkų, kurie užėmė nekrikščionišką laikyseną. Buvo įsivelta į tarpusavio kovas ir pamirštas evangelinis principas – jei gavai per vieną skruostą, atsuk kitą. Laikui bėgant, viskas pamažu susireguliavo. Naujosios grupės prarado radikalumą, tapo pozityviomis bendruomenėmis, ir buvę konfliktai dėl mokyklų steigimo ar dėl ko kita nuslopo, bet vis dar likęs vienas kitas teisininkas, žmogaus teisių aktyvistas, religijotyrininkas, kuris minta iš konfliktų ieškojimo ar net kurstymo. Viliuosi, kad ir tai praeis, nes krikščionių bendradarbiavimo, tarpusavio supratimo pavyzdžių esama dešimtis ar šimtus kartų daugiau. ■

  • ATGAL
    B. Ulevičius: „Sėkmės paslaptis yra prisiversti padaryti kiek įmanoma mažesnių pasiryžimų vietoj vieno ar kelių didelių, kurių labai greitai nepajėgsime išpildyti“
    PIRMYN
    A. Saudargas: Kauno Sąjūdis atliko savo pareigą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.