Palaimintas nugalėjęs gerumu | Apžvalga

Įžvalgos

  • Palaimintas nugalėjęs gerumu

  • Data: 2012-02-29
    Autorius: Rasa BAŠKIENĖ

    Palaimintasis Jurgis Matulaitis. (Nuotrauka iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų)

    Lietuvos katalikų bažnyčia 2012-uosius metus yra paskelbusi Palaimintojo vyskupo Jurgio Matulaičio (1871–1927 ) metais. Jurgis Matulaitis – vienintelis XX amžiaus Lietuvos palaimintasis, deja, šiandien nelabai žinomas plačiajai Lietuvos visuomenei, o dažnai ir nepelnytai primirštamas. Šiais metais minėsime Vilniaus vyskupo  ir apaštalinio Lietuvos vizitatoriaus bei Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrėjo J. Matulaičio mirties 85-ąsias ir jo beatifikavimo 25-ąsias metines, tad Lietuvos vyskupai kviečia giliau pažinti šią asmenybę. Vargu, ar dažnas mūsų žino, kad Vilniaus vyskupu Jurgis Matulaitis buvo paskirtas 1918-ais metais – labai sunkiu Vilniaus kraštui laiku, kuomet per nepilnus trejus metus nuo 1918-ųjų iki 1920-ųjų metų spalio mėnesio valdžia čia keitėsi kone aštuonis kartus. Vyskupui visą laiką teko būti kryžminėje ugnyje tarp lenkų ir lietuvių – vieni kaltino jį litvomanija, o kiti laikė lenkų statytiniu, teko ginti kitų tautų – gudų ir žydų – interesus, kartais net gelbstint žmones iš mirties nagų. Tik labai išmintinga ir diplomatiška asmenybė, kuri visą gyvenimą vadovavosi nuostata, kad blogį galima nugalėti gerumu, sugebėjo laviruoti tarp visų to laikotarpio povandeninių rifų. Šie palaimintojo bruožai ypač aktualiai išryškėja ir šiais laikais.

    Trumpi gyvenimo faktai

    Jurgis Matulaitis gimė 1871 metų balandžio 13 dieną Marijampolės apskrityje, Lūginės kaime. Buvo aštuntas ir pats jauniausias vaikas ūkininkų Andriaus ir Uršulės Matulaičių šeimoje. Jaunėlio gimimas pradžiugino jau kone pusamžio sulaukusius tėvus, tačiau neilgai mažajam Jurgiui teko džiaugtis tėvų artuma: jam einant ketvirtus metus staiga mirė tėtis, o sulaukęs dešimties neteko mamos. Namuose liko sesuo Emilija ir brolis Jonas, kietai varęs Jurgį prie kaimo darbų. Tuo metu būsimasis vyskupas mokėsi Marijampolės mokykloje, buvo labai smalsus ir malonus vaikas. 1881 metais įstojo į Marijampolės gimnaziją ir kibo į mokslus, tačiau labai pablogėjo sveikata – kažkas nutiko kojai, pradėjo šlubčioti. Niekam nesiskųsdamas sulaukė V klasės, o tuomet kojoje atsivėrė žaizda ir teko mesti mokslus. Brolienė nugabeno jį pas daktarus, šie pripažino sausgėlą, davė vaistų, tačiau niekam net ir į galvą neatėjo, kad tai kaulų džiovos pradžia. Mokslus teko pamiršti, tad stengėsi būti naudingas ūkiui.

    Sulaukęs aštuoniolikos Jurgis Matulaitis pusbrolio Jono Matulaičio, Lenkijos Kelcų gimnazijos mokytojo, paragintas išvyko mokytis į Kelcų gimnaziją. Čia jis gydėsi koją ir kartu mokėsi privačiai, o po poros metų įstojo į Kelcų kunigų seminariją. Dokumentuose tuo metu pastebėjo savo pavardės pakeitimą: vietoje Matulaičio buvo įrašytas Matulewicz, tačiau visi žinojo, kad tai vienintelis lietuvis seminarijoje. 1882 metais rusų žandarai apgulė seminariją, dalį klierikų ir visus profesorius išgabeno į Varšuvos tvirtovę, o kitiems teko ieškotis vietos kitose seminarijose. Taip Jurgis atsidūrė Varšuvoje.

    Varšuvos seminarijoje, nepaisant to, kad vėl buvo vienintelis lietuvis, buvo priimtas draugiškai ir susirado bičiulių. Jie gerbė naujoką, pastebėję jo didelę inteligenciją ir dvasios kilnumą. Netrukus savo giliu teologiniu pasirengimu ir puikia lotynų kalba Jurgis Matulaitis nustebino ir seminarijos vadovybę, kuri jį nutarė siųsti mokytis į Petrapilio (Peterburgo) dvasinę akademiją.

    1895 m. rugsėjo 1 d. Jurgis Matulaitis atvyko į Peterburgo dvasinę akademiją, kur vėl tapo pirmūnu, išsiskirdamas iš kitų savo dvasiniu brandumu. Tuo metu jis rašė slaptus straipsnius lietuviškiems laikraščiams, siuntė referatus Seinų ir Kauno seminarijų slaptiems būreliams, keldamas lietuvybės klausimus: „Ar gerai darome mes, jaunieji kunigai ir klierikai, užsiimdami lietuvyste ?” Čia pat, pastebėjęs, kad ir kitos tautos kyla, sako: „Jau taip Dievo leista, kad žmonės į tautas skirstytųsi… Tautų naikinti nevalia…“ Keldamas klausimą, kas yra Tėvynė, prieina prie išvados, kad tai pirmiausia yra „dvasiški turtai, jos tiesos, laisvė, papročiai, padavimai ir toji kalba, kurios mus motina išmokino, ir tie broliai, tarp kurių gyvename, ir toji katalikų tikyba, kurią mums po savo galvos tėvai paliko.“ (S. Yla, Jurgis Matulaitis, 25 p., 2007 m.)

    Tokį referatą paskaitęs Kauno kunigų seminarijos rektorius Justinas Dovydaitis pavadino jį dinamitu, kurį atradę rusai būtų likvidavę Lietuvos seminarijas.

    Dvasiškiai ir mokslininkai pal. J. Matulaičio karsto atidengimo ceremonijoje prieš perlaidojant palaimintojo palaikus. (Nuotrauka iš D. Murauskienės asmeninio archyvo)

    Baigdamas studijas magistro darbui pasirinko temą iš Maironio dėstomosios moralinės teologijos apie karo teisę ir amžinąją taiką (De iure belli et de pace aeterna). Išlaikė egzaminus ir gavo įvertinimą: pirmas su aukščiausiu pagyrimu. Prieš tai 1898 m. lapkričio 20 d. įšventintas kunigu gavo vikaro vietą Dalešycų parapijoje prie Kelcų.

    Apsigyvenus Dalešycuose, J. Matulaičiui labai pablogėjo sveikata, tad teko vykti į Austrijos ir Šveicarijos gydyklas, o vėliau į Friburgą, kur 1899 m. gruodžio pabaigoje įstojo į universitetą. Gavęs vikaro vietą priemiestyje, dirbo ir studijavo, tik sveikata vėl labai pradėjo blogėti. Dr. Clementui diagnozavus kaulų tuberkuliozę, koją teko operuoti.

    1902 metais baigė studijas ir gavo teologijos daktaro laipsnį, apgynęs disertaciją „Rusų teologų mokymas apie pirminio teisumo būklę“.Už ją gavo aukščiausią įvertinimo laipsnį.

    Grįžus į Varšuvą teko vėl gultis ligoninėn, tačiau grafaitės Cecilijos Platerytės-Zygbergaitės globojamas Jurgis Matulaitis atsigavo, vėliau tapo jos remiamos Varšuvos gimnazijos kapelionu. 1905 metų Rusijos revoliucijos vėjai veikė ir Lenkijos visuomenę, žmonės kentėjo dėl didelių nepriteklių, tad socialiniai-ekonominiai klausimai darėsi ypač aktualūs. J. Matulaitis pradėjo rengti paskaitų ciklą šiais klausimais, šviesti jaunuomenę, kartu jis kūrė krikščionių darbininkų sąjungą, pasiekusią 50 000 narių skaičių. Dar vienas darbo baras buvo socialiniai kursai, kuriuose J. Matulaitis skaitė paskaitas apie nuosavybę, vis kartodamas žodžius: „Duokit mums žmonių, sugebančių ir pasiryžusių dirbti socialinėje srityje, nes žmonės daugiau verti nei mūrai, nei pinigai.“ (S.Yla, Jurgis Matulaitis, p. 35, 2007 m.)

    1907–1911 m. dėstė sociologiją Peterburgo dvasinėje akademijoje, kur stebino klausytojus proto aiškumu ir be galo švaria lotynų ir lenkų kalba. Tuo neapsiribodamas skaitė paskaitas, sakė pamokslus lietuviams katalikams. 1909 m. slapta įstojo į marijonų vienuoliją, kurią caro valdžia buvo užsimojusi sunaikinti, atnaujino jos įstatus. 1911 m. balandžio 10 d. mirus paskutiniam marijonų generolui kun. Vincentui Senkui, tapo atnaujintos vienuolijos generolu. Friburge įkūrė slaptą marijonų naujokyną ir 1911–1914 m. jam vadovavo. 1914 metais prasidėjęs I pasaulinis karas J. Matulaičiui sutrukdė išvykti į Šveicariją, tad teko net keleriems metams likti Varšuvoje. Tuo metu Belianuose jis įkūrė marijonų vienuolyną, o vėliau, 1918 metais, Marijampolėje atgaivino marijonų centrą ir įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją.

    1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Taryba, paskelbusi atkurianti Lietuvos valstybę, iškart pradėjo rūpintis Vilniaus vyskupo kandidatūra. Šiuo klausimu Tarybos atstovai net du kartus lankėsi pas Šv.Sosto nuncijų E. Pacelli (būsimąjį popiežių Pijų XII) Miunchene. Nuncijus pareiškęs, kad Vilniaus vyskupo klausimas pribrendęs ir opus, rekomendavo juo skirti Jurgį Matulaitį. Šios garbės būsimasis vyskupas nė kiek netroško ir darė žygius išvengti paskyrimo, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad 1918 m. gruodžio 1 d. jis buvo konsekruotas vyskupu. Vilniaus vyskupijai vadovavęs beveik 7 metus, 1925-aisiais atsisakė šių pareigų ir popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas arkivyskupu ir Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi, nes buvo laikomas puikiu kandidatu gerinti Šv. Sosto santykius su Lietuvos vyriausybe, įkuriant Lietuvos bažnytinę provinciją ir parengiant konkordatą. Deja, visų darbų ištesėti nepajėgė, nes mirė staigia mirtimi Kaune 1927 m. sausio 27 d.

    1953 m. pradėta Jurgio Matulaičio beatifikacijos byla, o 1987 m. birželio 28 d. popiežius Jonas Paulius II Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju.

    ***

    Atvirukas su relikvija iš palaimintojo drabužių. (Atvirukas iš K. D. Rimkevičiaus asmeninio archyvo)

    Istorikas Algimantas Petras Kasperavičius, skaitydamas pranešimą minėjime „Nepažintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis“, skirtame Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio 140-osioms gimimo metinėms, išskyrė keturis jo veiklos laikotarpius: pirmasis – dvasinės studijos, rengimasis kunigystei, antrasis – sunkus jo ganytojavimas Vilniaus vyskupijoje 1918–1925 metais ir problemiški santykiai su lenkiška šio krašto valdžia, trečiasis – santykiai su Lietuvos valdžia, nelengvas Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimas 1925–1926 metais, ketvirtasis – Lietuvos konkordato su Šv. Sostu pirmųjų projektų parengimas 1926–1927 metais, prieš pat mirtį. Šiame straipsnyje norėtųsi daugiau dėmesio skirti laikotarpiui, kuris buvo ypač svarbus ir sudėtingas tiek Jurgiui Matulaičiui, tiek visiems Lietuvos žmonėms, – tai 1918–1927 metai.

    „BAUDŽIA mane Dievas Vilniumi…“

    1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tuo metu Vilniaus kraštas buvo vokiečių okupantų rankose, tačiau jau virė aistros, kam jis turėtų priklausyti: Lietuvai, Lenkijai ar bolševikams. Tiek lietuviai, tiek lenkai rūpinosi paskirti savo tautietį Vilniaus vyskupu. Jurgio Matulaičio kandidatūrai pritarė dalis Tarybos, Žemaičių vyskupas P. Karevičius, 1908 metais nušalintasis Vilniaus vyskupas E.Roppas, taip pat E.Pacelli – Šv. Sosto nuncijus Vokietijoje, vėliau tapęs popiežiumi Pijumi XII. J.Matulaitis šio paskyrimo nė kiek netroško, nes svarbiausia gyvenimo misija laikė tarnystę Dievui ir žmonėms, o suvokdamas pareigų sudėtingumą, sakė, kad nepatenkintų nei lietuvių, nei lenkų lūkesčių. Tačiau teko nusileisti spaudimui ir 1918 m. spalio mėnesį popiežius Benediktas XV jį paskyrė Vilniaus vyskupu. Vyskupo Jurgio Matulaičio konsekracija įvyko 1918 m. gruodžio 1 d., o ingresas į Vilniaus katedrą – gruodžio 8 dieną.

    Istoriko A. P. Kasperavičiaus duomenimis, XX a. pradžioje Vilniaus vyskupijoje, tuomet apėmusioje dalį dabartinės Baltarusijos, Lenkijos  ir Lietuvos žemių (Ašmenos, Bresto, Gardino, Baltstogės, Giedraičių, Vilniaus apskrities, Trakų, Švenčionių ir kt. dekanatai), gyveno 3 milijonai gyventojų. Katalikai sudarė 41,5 procento, beveik antra tiek sudarė stačiatikiai. Apie 1,6 mln. gyventojų laikė save gudais, po 300 tūkst. gyventojų laikė save lietuviais ir lenkais, apie 16,5 proc. save tapatino su judėjų tikėjimu. Politinė padėtis buvo labai sunki: karas tarp Lietuvos ir Lenkijos, karas tarp Lenkijos ir Rusijos, bolševikų invazija, bolševikinis pogrindis, suirutė, nepritekliai, vietos dvasiškijos intrigos ir skundai Lenkijos vyriausybei ir Šv. Sostui.

    Vilniaus vyskupo pareigos buvo labai sudėtingos, tačiau J. Matulaitis jas atliko puikiai, ir Vatikane niekas jam neturėjo priekaištų. Ne sykį lenkų buvo šmeižiamas, juodinamas, netgi buvo grasinama, tačiau visuomet jis labai išsamiai ir pagrįstai atsakydavo į visus kaltinimus. Lenkų valdžiai tyliai pritariant prasidėjo šmeižto kampanija, esą vyskupas esąs Kauno agentas, varąs lietuvišką politiką, nekenčiąs Lenkijos. Vatikanas persiųsdavo J.Matulaičiui skundus, dėl kurių jis nuolat turėjo aiškintis. Vyskupas laikėsi ramiai, stengėsi niekam neparodyti, kaip jam skaudu, tik sykį atsiduso: „ Baudžia mane Dievas Vilniumi…“( S. Yla, Jurgis Matulaitis, p. 173, 2007).

    Pas jį pagalbos eidavo gudai, kurie jautėsi labai skriaudžiami vietinių lenkų kunigų, neleidžiančių gudų kalba laikyti Šv. Mišių (J. Matulaitis prižadėjo jiems išmokti gudų kalbą ir pažadą ištesėjo!). 1919 metais lenkų legionieriams užpuolus Vilnių ir prasidėjus žydų pogromams, pagalbos, gelbstint tautiečių gyvybes, prašė žydų rabinas ir garsus žydiškosios visuomenės veikėjas C. Šabadas. J. Matulaitis nė vieno neatstūmė, dėjo visas pastangas padėti skriaudžiamiems žmonėms. Jam buvo nesvarbu tautybė ar tikėjimas. 1922 metais atėjusiems stačiatikiams prašyti Apaštalų sosto paramos rusų našlaičiams, jis pažadėjo padėti, jei jo žodis „kažką Romoje reikš“, bet prašė niekam nesakyti: „Gerus darbus geriausia daryti tyloje… Jei išaiškės, tai man, kaip lietuviui, nebus atleista…“ (iš istorikės G.Gustaitės kalbos minėjime „Nepažintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis“).

    1925 m. vasario 10 d. buvo sudarytas Lenkijos konkordatas su Vatikanu. Vilniaus vyskupija gavo arkivyskupijos statusą. Lenkijos valdžiai spaudžiant ir jausdamasis esąs nepageidaujamas, būsimasis naujosios arkivyskupijos ganytojas 1925 metų vasaros pabaigoje iš pareigų pasitraukė ir išvyko į Romą, kur ketino kurti marijonų vienuolių centrą, tačiau šiems planams nebuvo lemta išsipildyti…

    Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas

    Tuometis popiežius Pijus XI, asmeniškas J. Matulaičio bičiulis, nusprendė, kad buvęs Vilniaus vyskupas – pati tinkamiausia asmenybė sureguliuoti sudėtingus Lietuvos ir Vatikano santykius. Šis pasirinkimas – siųsti pasiuntiniu į Lietuvą lietuvį – buvo labai retas, nes paprastai Vatikanas nesiųsdavo pasiuntiniu į kitą šalį tos šalies atstovo. Po 1925 m. Lenkijos–Vatikano konkordato sudarymo Lietuvos ir Vatikano santykiai labai pablogėjo. Šv. Sosto atstovas Lietuvoje buvo išprašytas ir paskelbtas persona non grata. Reikėjo išmintingo ir diplomatiško asmens tokiems santykiams sureguliuoti.

    Ilgą laiką buvusi Rusijos okupuota, Lietuva neturėjo savo bažnytinės provincijos, ji buvo tik kitų valstybių bažnytinių provincijų dalimi. Pirmą kartą Lietuvos bažnytinė provincija buvo įkurta XIII a., dar Mindaugo laikais, o nuo tada iki XX a. pradžios Lietuva neturėjo bažnytinės provincijos kaip atskiro junginio. Taigi, tuometė valdžia sau kėlė uždavinį ją įkurti. Vilniaus vyskupą matyti apaštalinio vizitatoriaus poste tuometė Lietuvos valdžia, vedina savų ideologinių ir egoistinių interesų, nenorėjo. Pasak istoriko A. P. Kasperavičiaus, tuometė Leono Bistro vyriausybė atkalbinėjo J. Matulaitį nuo šios misijos ir netgi vilkino priimti Vatikano pasiūlymą priimti apaštalinio vizitatoriaus kandidatūrą. Lietuvos valdžia griebėsi įvairių spaudimo priemonių – tiek moralinių, tiek administracinių – sutrukdyti atvykti J. Matulaičiui į Lietuvą. Jis per trečiuosius asmenis – įvairius dvasiškius ir Romoje rezidavusius lietuvių diplomatus – buvo įkalbinėjamas nevykti į Lietuvą. Buvo  teigiama, kad tai „aiški lenkų šovinistų provokacija“, kuriai pasiduoti nederėtų, privačiai vyskupui buvo netgi užsiminta, kad į vyskupo asmenį Lietuvoje lenkai galėtų pasikėsinti. Tuometei vyriausybei netiko ir jo apolitiškumas… Oficialiai Vatikanui per Lietuvos pasiuntinį Voldemarą Černeckį buvo pareikšta, kad J. Matulaitis oficialiai nėra Lietuvos pilietis ir jam reikėtų Lietuvos vizos, norint atvykti į Lietuvą. Formaliai jis buvo laikomas Lenkijos piliečiu, tačiau lietuviai nebuvo visiškai sąžiningi. Žinodami artimus J. Matulaičio santykius su popiežiumi, jo nenorėjo ir Lietuvos vyskupai. Manė jį atvyksiant susikurti sau arkivyskupo vietos, į kurią buvo sočiai pretendentų.

    Dauguma faktų, liudijimų, vėliau paaiškėjusių aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimo istorijoje arkivyskupas J. Matulaitis buvo vienas svarbiausių politinio proceso dalyvių, vaidinusių netgi lemiamą vaidmenį. Istoriko A. P. Kasperavičiaus teigimu, Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas turėjo didžiulę reikšmę Lietuvos valstybei ir bažnyčiai: buvo sudarytos galimybės leisti bažnyčios įstatymus, organizuoti bažnyčios sinodus ir suvažiavimus, buvo paskirti nauji Lietuvos vyskupai ir naujasis arkivyskupas, kuriuo tapo vyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas. 1926 m. pavasarį šalyje pagerėjo tikinčiųjų sielovados sąlygos, suintensyvėjo kultūrinis gyvenimas, pradėjo formuotis nauji konfesinės ir dvasinės kultūros židiniai. Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas buvo Lietuvos bažnyčios istorinės brandos ir institucinio savarankiškumo įrodymas, visos lietuvių katalikiškos visuomenės laimėjimas. Tai buvo naudinga Lietuvos pilietinei ir demokratinei raidai, stiprino nacionalinio valstybingumo pamatus. Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo tekste buvo panaudotos tokios formuluotės, kurios vėliau, pasikeitus geopolitinei situacijai, leido lietuviams tikėtis, kad Vilniaus kraštas, tuo metu užimtas lenkų, gali grįžti į Lietuvos valstybę ir būti priimtas į Lietuvos bažnytinę provinciją. Tai buvo pasiekta dėl didelio J. Matulaičio diplomatinio talento, asmeninių pažinčių ir įtempto darbo.

    Po Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo į valdžią atėjo kairiųjų jėgų vyriausybė, atsisakiusi tą pripažinti. Tai buvo lūžis, sujaukęs J. Matulaičio planus ir katalikų bendruomenės gyvenimą. Situacija išsisprendė ne pačiu geriausiu būdu – 1926 m. perversmu. Naujoji Lietuvos valdžia stengėsi užsitikrinti Šv. Sosto palankumą, pradėta galvoti apie Lietuvos ir Šv. Sosto konkordato sudarymą. Šis darbas buvo patikėtas J. Matulaičiui, kuris entuziastingai jo ėmėsi. Tačiau 1927 m. sausio mėnesį ištikęs apendicito priepuolis ir staigi netikėta mirtis po per vėlai atliktos operacijos nutraukė visus arkivyskupo planus ir pasiryžimus… Paskutiniai jo žodžiai buvo „Rikiuokitės ir pasišvęskite…“

    „Tikrai šventas vyras…“

    Pal. J. Matulaičio koplyčia jo gimtinėje Lūginėje (Marijampolės sav.). (G. Kandroto nuotr.)

    Istorikės Genovaitė Gustaitės duomenimis, mirus arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui net vienuolika kalbų buvo parašyti nekrologai, kuriuose akcentuojamas arkivyskupo šventumas, apaštališkumas, socialinis jautrumas ir europinė kultūra. Istorikė cituoja vieną tuomečių Vilniaus lietuvių laikraščių: „Vyskupas Jurgis Matulaitis būtų labai gerbiamas Vokietijoje, Šveicarijoje, Anglijoje ir Amerikoje, kur katalikų tarpe dvasios kultūra buvo aukštai iškilusi, bet Lietuvai jis buvo per daug europietiškas…“ Pasak istorikės, žydai nekrologe, iškeldami dvi savybes – neturtą ir humanišką elgesį su visais, tarp jų ir žydais, rašė, kad tai išskirtinė asmenybė. Per laidotuves Kaune kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas prabilo apie J. Matulaitį kaip apie šventąjį. Kunigas Vaclovas Aliulis savo apybraižoje „Kilnumo garsas ir altoriaus šlovė“ rašo: „1934 m. spalio 24 d. perkeliant arkivyskupo palaikus iš Kauno katedros kriptos į Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią buvo platinami paveikslėliai su Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso patvirtinta malda, kuria prašoma Švč. Trejybę suteikti garbingajam arkivyskupui altoriaus garbę… Tais pačiais metais Romoje popiežius Pijus XI, gerai Jurgį Matulaitį pažinojęs, priimdamas iš marijonų jo portretą, pareiškė: ‚Miela dovana, nes labai mielas asmuo. Tikrai šventas vyras.‘ Marijonų vienuolijos generalinė kapitula 1939 m. liepą nutarė paskirti beatifikacijos bylos vedėją…“

    Prasidėjęs karas sustabdė visus pasiryžimus, tad beatifikacijos byla vyskupijų lygiu pradėta tik 1953 m. Kunigas V. Aliulis MIC minėtoje apybraižoje rašo apie daugybę procedūrų, reikalingų beatifikacijos procese ir trunkančių dešimtmečius, renkant liudininkų parodymus, verčiant raštus, nes bažnyčia labai atidžiai žiūri, kad nebūtų išaukštintos asmenybės, kurios nėra to nusipelniusios. Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju byloje liudytojais buvo 24 lenkai, 19 lietuvių, 4 italai, 1 latvis, 1 belgas, 1 baltarusis. Labai svarbus buvo 74 vyskupų ir arkivyskupų prašymas Vatikano II susirinkimo metu (iš jų 34 buvo lenkai). Pirmas pasirašė primas kardinolas S. Višinskis, o paskutinis – neseniai vyskupo šventimus gavęs Karolis Vojtyla, paskui galėjęs bylą baigti. 1987 m. birželio 28 d., minint Lietuvos krikšto 600-ąsias metines, popiežius Jonas Paulius II arkivyskupą Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju. Į beatifikacijos iškilmes buvo sukviesti visų Europos šalių vyskupų konferencijų pirmininkai, tuo parodant Lietuvos svarbą Europai.

    Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio palaikai buvo perkelti į skulptoriaus Vlado Vildžiūno sukurtą sarkofagą, kuris įtaisytas Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje naujai pertvarkytame buvusiame Švč. Jėzaus Širdies (dabar Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio) altoriuje. Uždaroje palaikų perkėlimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos dvasininkai, seminaristai, Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos atstovės, taip pat garsus antropologas G. Česnys, anatomas V. J. Nainys ir įvairūs kiti specialistai. Pasak Danutės Murauskienės, vienos palaikų perkėlimo ceremonijos dalyvių, visi, net ir netikintys žmonės, dalyvavę ceremonijoje, buvo labai sujaudinti, vėliau kai kurie tapo giliai tikinčiais…

    ***

    Istorikė Genovaitė Gustaitė minėjime, skirtame palaimintojo Jurgio Matulaičio 140-osioms gimimo metinėms, priminė prie J. Matulaičio karsto išsakytus prezidento Antano Smetonos žodžius: net jei mes ( t. y. valdžia) J. Matulaitį ir pamirštume, jo nepamiršianti lietuvių tauta ir valstybė. Istorikė apgailestavo, kad pernai, minint Žalgirio mūšio 600-ąsias metines Krokuvoje, Jos Ekscelencija Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, išskaičiuodama istorinius vardus, kurie jungė Lietuvą ir Lenkiją, pradėjo nuo Vytauto, Jogailos, karalienės Barboros, paskui tęsė Adomu Mickevičiumi, Česlovu Milošu, o Jurgio Matulaičio nepaminėjo, prie išskaičiuotų ji tiesiog pridūrusi „ir daugelis kitų“. Taigi, J. Matulaitis nugrimztąs tarp daugelio kitų…

    Norėtųsi, kad lietuviai atrastų dar nelabai pažintą, nors vienintelį XX a. Lietuvos palaimintąjį, troškusį būti bent šluoste Bažnyčioje, kad nors vienas jos kampelis būtų šviesesnis, ir jo pavyzdžio skatinami kurtų šviesesnę savo ir Tėvynės ateitį.

    Rašant straipsnį buvo naudojamasi kunigo Stasio Ylos knyga „Jurgis Matulaitis“ (2007 m.), kunigo Vaclovo Aliulio MIC apybraiža „Kilnumo garsas ir altoriaus šlovė” ir istorikų Algimanto Petro Kasperavičiaus ir Genovaitės Gustaitės pranešimais Signatarų namuose vykusiame minėjime „Nepažintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis“, skirtame Palaimintojo Jurgio Matulaičio 140-osioms gimimo metinėms.

  • ATGAL
    Kas apgins Rėkučių gynybinį įtvirtinimą
    PIRMYN
    A. Saudargas: Subtilus S. Kovaliovo komplimentas Lietuvai – mums jūsų trūko...
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.