Palestina – draugiškų “teroristų” šalis | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Palestina - draugiškų "teroristų" šalis

  • Data: 2013-12-30
    Autorius: Akvilė Stunžėnaitė

    Palestinos gamtos spalvos Akvilės Stunžėnaitės spalvos

    Gavusi pasiūlymą vykti į Palestiną, suabejojau. Juk ten – karas, vieni kitus pjauna ir sprogdina, žmonės kalba, kad tai – teroristų kraštas. Tačiau smalsumas pamatyti viską savo akimis ir patikrinti, ar tiesa, nugalėjo baimę. Artimiesiems ir vėl kilo klausimai: „Kodėl?“, „Ar tau dar negana?“, bet žinodami mano neramų būdą tik atsidūsėjo ir palinkėjo būti nenušautai. Kaip jau supratote, niekas manęs nenušovė, grįžau gyva, todėl apie šią kelionę norisi papasakoti.

    Sunkumai ir melas oro uoste

    Patekti į Palestiną nėra sunku, tačiau nėra ir lengva, nes pirmiausiai turi patekti į Izraelį, kuris nelaukia Palestinos lankytojų. Palestina – tai paskelbusi nepriklausomybę, tačiau kitų šalių dar nepripažinta valstybė, dažnai vadinama Vakarų krantu. Kadangi Vakarų krantas yra Izraelio okupuota teritorija, jis pats nevaldo savo sienų ir norint į jį įvažiuoti reikia  kirsti Izraelio sieną.  Tel Avivo oro uoste  pasitinka ne itin draugiškai nusiteikę migracijos tarnybos darbuotojai. Paklausinėję, kur važiuoju, pas ką ir su kuo, duoda vizą-kortelę, kurią privalai nuolat su savimi nešiotis. Sunkiausia buvo meluoti, nesu pratusi to daryti, tačiau pasakius, kad važiuoju į Palestiną, prieš pat nosį būtų užtrenktos durys ir būčiau deportuota pirmu pasitaikiusiu skrydžiu. Teko pasakoti istorijas, kad esu turistė ir važiuoju apžiūrėti Izraelio, Jeruzalės ir Negyvosios jūros, nors tikrasis tikslas buvo neformalus palestiniečių studentų ugdymas Abudis miesto Al Quds universitete.

    Vos tik išėjus iš oro uosto, veidą ima glostyti šilti saulės spinduliai, kurių taip trūksta vėlyvą rudenį Lietuvoje, ir pasitinka aukštos palmės, kurios primena, kad esi paslaptingoje daug tarptautinių diskusijų keliančioje šventojoje žemėje.

    Įspėjamieji ženklai

    Iš oro uosto išėjus su Izraelio viza, patekti į Palestinos teritoriją nesudėtinga. Patikros punktuose Izraelio kariuomenė nieko neklausia, kartais patikrina, ar turi Izraelio vizą, ir praleidžia. Iš pradžių keliautojus gąsdina dideli raudoni ženklai prie Palestinos sienos, įspėjantys, kad įvažiuoti į šią teritoriją yra pavojinga gyvybei ir draudžiama Izraelio piliečiams. Imu galvoti, gal nereikėjo čia važiuoti, prisivirsiu košės, po to teks nemaloniai ją srėbti, jaučiuosi kaip blogas pilietis, kuris nepaiso ženklų, įspėjančių apie pavojų. Tenka labai maloniai nustebti. Perkirtus sieną nematai bombų ir teroristų, o tik paprastus žmones. Jie sveikinasi, šypsosi ir vaišina.

    Nustebino draugiškumas

    Palestinoje labiausiai nustebino vietinių žmonių draugiškumas. Jie visada pasiruošę padėti, patarti, parodyti kelią. Jaučiausi laukiama ir į jų pasitinkančius šypsnius atsakydavau plačia šypsena. Jaučiausi saugi ir globojama. Palestiniečiai labai gerbia užsieniečius,  mielai su jais bendrauja, dalijasi patirtimi  ir patarimais. Vaisių kioskeliuose ir gatvės parduotuvėlėse visada maloniai tave pavaišins kokiu nors dar nematytu vaisiumi ar skanėstu.

    Kai kurie palestiniečiai net žino, kur yra Lietuva, ir mielai kartoja žodį „labas”, be to, jiems visai nesvarbu, ar tu žydas, katalikas ar musulmonas. Su tavimi elgsis taip pat maloniai ir draugiškai, nepriklausomai nuo tavo religijos.

    Nors Palestinoje gyvena daug musulmonų, neteko matyti visiškai apsidengusios moters. Dauguma moterų dėvi galvos apdangalus, kurie paslepia plaukus, tačiau visada matysi jų dideles, rudas ir blizgančias akis, kurias jos dar labiau paryškina juodu akių pieštuku. Moterys dėvi drabužius ilgomis rankovėmis, kad nesimatytų nuogo kūno, ir mes stengėmės nerodyti apnuogintų pečių ir nugarų, gerbdami vietinius papročius.

    Anksti ryte iš mečečių girdėdavosi muedzino kvietimas maldai, kuris skambėjo kaip muzika iš senų pasakų knygų apie dykumas ir arabus.

    Man pasisekė, nes teko pavakarieniauti vienoje palestiniečių šeimoje ir vaišintis tradicinėmis jų gėrybėmis. Susipažinau ir su liuteronų tikėjimą išpažįstančia šeima, kuri jau daug metų gamina palestinietišką vyną.

    Pasak vietinių gyventojų, Palestinoje žmonės nevagia, todėl daug kas ir mašinas palieka neužrakintas. Kartais pasitaiko kišenvagių, tačiau užpuolimo atvejų nebūna. Čia žmonės vieni kitus gerbia ir myli.

    Falafeliai ir zataras

    Palestiniečiai išties valgo daug mėsos, o falafelių (aliejuje kepamų rutuliukų iš avinžirnių ir/arba pupų miltų) galima rasti net vidury nakties. Juos įdeda į pitą (rytietiška duonelė) ir pagardina daržovėmis. Naktį, kai jaunimas linksminasi, prie falafelių kioskelių nusidriekia eilės. Nuostabu stebėti, kaip falafelių pardavėjai reaktyviniu greičiu, turbūt per dešimt sekundžių pagamina šį patiekalą. Pats falafelis gaminamas iš avinžirnių miltų ir kepamas aliejuje, yra pigus ir gardus, todėl mėgstamas ir vegetarų, ir mėsą mėgstančių klientų. Pusryčiams dažnuose namuose tave pavaišins pita ir humusu arba alyvuogių aliejumi su zataru (tai prieskonių mišinys iš čiobrelių, baziliko, kmynų, druskos ir sezamo sėklų). Gatvėje gali atsigaivinti šviežiai spaustomis granatų sultimis ir citrinų ir mėtų gėrimu su ledukais, kuris atgaivina net pačią karščiausią dieną. Jeigu mėgsti riešutus – sūdytų pistacijų ir migdolų mišinys bus puikus užkandis, o mėgstantiems saldumynus verta paragauti šviežių datulių, figų arba skanėsto pavadinimu baklava, kuris gaminamas iš medaus, riešutų ir plonų tešlos lakštų. Mėgstantys kavą tikrai nenusivils – stipri espreso su kardamonu pažadins net didžiausius miegalius.

    Šokis su palestiniečiais

    Arabų kultūros centre teko pamatyti ir pamėginti šokti tradicinį palestiniečių liaudies šokį dabkę. Tai linijinis šokis, šokamas aukštai keliant kojas. Dažnai dabkė šokama iškilmingomis progomis, pavyzdžiui vestuvėse, ar švenčiant kokią nors pergalę. Dabkę, kuri šokama ir Jordanijoje, ir Libane, šoka ir merginos, ir vaikinai. Tai nėra labai sudėtingas šokis. Lietuviams jis turbūt primintų suktinį. Pašokus kaip mat pakyla nuotaika ir atsiranda daugiau jėgų. Šokis mėgstamas ir vaikų, ir suaugusiųjų.

    Baltasis Betliejus

    Nesvarbu, esi religingas, ar ne, Betliejus tikrai padarys didelį įspūdį. Žavi gausa turistų, kurie meldžiasi arba tik žvalgosi aplinkui, ir miesto baltumas. Vaikščiodamas naktį Betliejaus senamiesčio gatvelėmis, pasijunti tarsi kitame pasaulyje, ten, kur žmonės gyveno prieš tūkstančius metų. Visas miestas, apšviestas geltonų nakties spalvų, tampa mistiškas ir stebuklingas. Čia jautiesi saugus ir ramus. Jeigu norisi dvasios ramybės, verta užsukti į Betliejaus bažnyčią, kur kažkada gimė Jėzus Kristus.

    Betliejuje dauguma namų pastatyti iš gelsvo akmens, todėl atrodo panašūs vienas į kitą ir amžini. Susidaro įspūdis, kad vaikštai šventame baltame mieste, kuris gali papasakoti daugybę senų istorijų.

    Alyvuogės ir kupranugariai

    Palestinoje stebina neįprastas Lietuvai gamtovaizdis: kalvos, uolos, geltona spalva ir alyvmedžių giraitės. Kur ne kur pamatysi avių ir ožkų bandą. Pasak vietinių gyventojų, kai gerai palyja, viskas tampa ryškiai žalia. Lapkritį moterys ir vyrai renka alyvuoges – tai Palestinos pasididžiavimas ir vienas  iš pragyvenimo šaltinių. Alyvuogės skinamos ir metamos ant specialiai patiestų marškų, po to perrenkamos, dedamos į maišus ir vežamos į gamyklą, kur specialiai apdirbamos, iš jų spaudžiamas aliejus arba jos marinuojamos. Žalių ir neapdorotų alyvuogių niekas nevalgo.

    Lietuvos miestų centruose būtų keista pamatyti arklį, nebent netyčia patektum į žirgų eitynes arba vestuvių parodą, o Palestinoje miesto centre gali pamatyti ir kupranugarį, ir asiliuką. Kupranugariai neretai atkeliauja su prekiaujančiais beduinais. Jeigu pasiseks, kupranugaris tave ir pabučiuos.

    Paukščiukai namuose – Palestinoje dažnas reiškinys, tad turguose pardavinėjamos banguotosios papūgėlės ir kanarėlės. Gatvėse gausybė kačių: juodų, baltų, pilkų, mėlynų, persikinių ir rainų. Valkataujančių šunų nelabai sutiksi, nes musulmonai ne itin juos mėgsta ir laiko nešvariais gyvūnais. O katė čia labai gerbiamas gyvūnas, todėl jų pilna ne tik gatvėse – jos auginamos ir namuose.

    Spalvoti turgūs

    Labai nustebino prekių gausa ir įvairovė palestiniečių turguose. Čia rasi daržovių, vaisių, įvairių prieskonių, auskarų iš senų palestinietiškų monetų, drabužių, smilkalų, šalikų, apyrankių, alyvuogių muilo, saldumynų, senų raktų, kilimų, odinių rankinių, falafelių, granatų sulčių ir besišypsančių senukų. Derėtis lyg ir privalu, nes tik tau tokią gerą kainą pasiūlė, o jeigu su šypsena dar ir pasikalbėsi, gali būti, kad tau jau ir taip speciali kaina nukris perpus. Derėtis tokiuose turguose yra privalu. Jeigu neperki, tai bent jau maloniai gali pasikalbėti: tikriausiai prekiautojas čia tau pasiūlys gurkšnelį stiprios kavos su kardamonu ir pasveikins atvykus į Palestiną, pavaišins saldžiu imbiero gabaliuku ir duos pauostyti, kaip kvepia prabangus prieskonis – šafranas. Muilą ar kokį saldumyną būtinai reikia nusipirkti kaip mažą dovanėlę, o auskarus ar skarą – atminimui. Jeigu norisi pasipuošti namus – kryželiu kruopščiai siuvinėtos Palestinos moterų pagalvėlės puikiai tam tiks. Ant jų, pavargęs nuo spalvų ir prekių gausos, gali prisėsti ir parūkyti kaljano.

    Raktas – namų simbolis

    Pasirodė keista, kad daug žmonių turguose ant stalų turėjo pasidėję senus, dažnai surūdijusius raktus. Pasirodo, tai laisvės ir grįžimo namo simbolis. Daugelis žmonių, kurie karo metais neteko namų, vis dar saugo raktus, tikėdamiesi grįžti ten, iš kur yra kilę.

    Milžiniškas raktas, kuris sveria apie toną ir dabar kabo virš pabėgėlių stovyklos Betliejuje, buvo nuvežtas į Berlyno meno bienalę 2012 metais. Raktą pagamino pabėgėlių stovyklos gyventojai kaip taikaus pasipriešinimo simbolį. Daugelis jų nešiojasi iš senelių ir tėvų paveldėtus buvusių namų raktus  kaip grįžimo į savo žemes simbolį.

    Krata oro uoste

    Kalbant apie Palestiną, sunku nepaliesti politikos, taip pat Izraelio žydų ir Palestinos musulmonų konflikto. Kartais ne visai aišku, kas kaltas, o kas teisus, tačiau, kai išvykstant iš šalies Izraelio oro uosto pareigūnai mus kratė tris valandas ir ieškojo bombų, nes buvome Palestinoje ir bendravome su „teroristais“, tikrai norėjosi paklausti: „parodykite, kuris ten teroristas“, nes aš mačiau tik žmones, kurie atidaro savo namų duris, vaišina kava, yra pilni meilės ir svetingumo kitataučiams. Ir nors juos nuo viso pasaulio skiria aštuonių metrų aukščio betoninė siena, jie nešiojasi buvusių namų raktus ir tiki, kad į juos sugrįš, tiki šviesia ateitimi.

  • ATGAL
    Balkanų peizažas: nuo Serbiškos pilkumos iki Graikiškų karščių
    PIRMYN
    V.Stundys: skaitymas nėra tik malonumas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.