Palestina: siekiant valstybingumo | Apžvalga

Įžvalgos

  • Palestina: siekiant valstybingumo

  • Data: 2011-11-28
    Autorius: Edita Mieldažė

    Šių metų rugsėjo 23 d. Vakarų Kranto mieste Ramallah palestiniečiai, susirinkę palaikyti prezidento Mahmudo Abbaso, jam sakant kalbą Jungtinėse Tautose. (MOHAMAD TOROKMAN nuotrauka)

    Šių metų rugsėjo 23 d. Palestinos prezidentas Mahmudas Abbasas įteikė Jungtinių Tautų (JT) generaliniam sekretoriui prašymą pripažinti Palestinos valstybę visateise JT nare. Savo kalboje, pasakytoje JT Generalinėje Asamblėjoje, jis sakė: ,,Po dešimtmečiais besitęsiančio išstūmimo, kolonijinės okupacijos ir nepaliaujamos kančios atėjo laikas mano drąsiai ir išdidžiai tautai pradėti gyventi kaip ir kitos žemės tautos – laisvai suverenioje ir nepriklausomoje tėvynėje.“ Taigi, kokį žaidimą nusprendė žaisti Palestina, kaip į tai reagavo didžiosios valstybės ir kodėl Izraelis paleido 1027 palestiniečius belaisvius mainais į vieną žydų karį.

    Abbaso strategija

    Yra keletas paaiškinimų, kodėl būtent dabar Palestinos lyderis nusprendė kreiptis į JT dėl Palestinos Teritorijos teisinio pripažinimo. Visų pirma Arabų pavasaris, nuvilnijęs šiais metais regioninėse valstybėse, iš naujo prikėlė demokratiją iš gilaus miego. Seniai valdomos autokratinių vadovų valstybės tarsi XIX a. Atgimė iš naujo su naujais veidais ir tikslais, nepaisant to, kad ekonominės ir socialinės problemos niekur neišnyko. Palestina šiame kontekste nėra išimtis. Jos lyderis M. Abbasas JT Generalinėje Asamblėjoje pabrėžė, kad ,,tuo metu, kai arabų tautos tvirtai ieško demokratijos Arabų pavasaryje – laikas Palestinos pavasariui, laikas nepriklausomybei“. Antra priežastis, kuri vertė M. Abbasą kreiptis į JT, yra nutrūkusios prieš metus Izraelio ir Palestinos derybos. Kaip teigia vyresnysis Ralf Bunche instituto Niujorke bendradarbis Alvaro de Soto, ,,Abbasas, kuris dėl patirties ir temperamento nėra linkęs konfrontuoti, aiškiai yra parodęs esąs už derybas“. Vis dėlto Palestinos ir Izraelio deryboms nutrūkus, M. Abbasui nebeliko nieko kito, kaip išbandyti JT kortą. Tokį žingsnį Artimųjų Rytų politikos Saban centro bendradarbis Khaledas Elgindy apibūdino taip: ,,Ši strategija žymi dideles permainas palestiniečių strategijoje santykiuose su Izraeliu: jie nesiekia atnaujinti mirštančio taikos proceso, o siekia jį visiškai apeiti.“ Tačiau šiai K. Elgindy minčiai prieštarauja M. Abbasas, teigdamas, kad jie, palestiniečiai, svarstė įvairias idėjas ir pasiūlymus, pateiktus valstybių, tačiau ,,visi šie nuoširdūs siekiai sužlugo dėl Izraelio vyriausybės, kuri sužlugdė viltis imtis derybų praeitą rugsėjį“. Reikia pridurti, kad M. Abbaso ėjimas nėra vienašališkas veiksmas, kaip jį pavadino JAV prezidentas Barackas Obama. Palestinos lyderis, vadovaujantis nuosaikesnei ,,Fatah” partijai, kartu yra ir politikas. Ir puikiai suvokia, kad nuo to, kaip jam seksis Palestinos klausimą spręsti JT, priklausys ir jo įtakos mastas tiek savoje partijoje, tiek bendradarbiaujant su oponentų partija ,,Hamas”. Galiausiai juk abi šios partijos 2012 m. Parlamento rinkimuose nusprendė susivienyti. Ar stipriai, prieš Izraelį nusiteikusiai ,,Hamas“ reikės ,,Fatah“ su diplomatiškuoju M. Abbasu priešakyje, jeigu jam nepavyks pasiekti nieko konkretaus? Juk ,,Hamas“ partija apsidraudė nuo M. Abbaso veiksmo kreiptis į JT, atsiribodama, tačiau neprieštaraudama šiam žingsniui. Taigi Palestinos valstybingumo siekius dar labiau apsunkina vidinis Palestinos susiskaldymas, tad kalbėti apie vieningus Palestinos siekius JT yra gana sudėtinga.

    Palestinos siekiai

    Visgi įsivaizduojant, kad ,,Fatah“ pozicija yra Palestinos, kaip vieneto, M. Abbasas JT išsakė siekį turėti savo nepriklausomą valstybę su rytine Jeruzale, kaip sostine, ir atgauti visas Izraelio užgrobtas žemes per 1967 m. Karą Vakarų Krante ir Gazos Ruože. Palestinos lyderis taip pat pabrėžė: ,,Mūsų siekis nėra izoliuoti Izraelį ar jį teisiškai išbraukti, veikiau mes norime įgauti Palestinos tautos teisėtumą. Mes tik norime teisiškai panaikinti nausėdijų kūrimąsi, okupaciją, apartheidą ir nuožmią prieš mus naudojamą jėgą.“ Nacionalinis boikoto komitetas (NBK) – tarptautinė palestiniečių organizacija, nukreipta prieš Izraelį per sankcijas, boikotus ir panašias formas, pažymėjo, kad strategija turėtų būti orientuota ne į Palestinos valstybės, bet į teisių palestiniečiams atsiradimą. Kitaip tariant, siūloma baigti arabų žemių okupaciją, pradėtą 1967 m., ir nugriauti Vakarų Kranto sieną, kuri buvo pripažinta neteisėta dar 2004 m. Tarptautinio Teisingumo Teismo, panaikinti bet kokią teisinės ir socialinės formos Palestinos piliečių diskriminaciją iš Izraelio pusės, garantuoti visiems lygias teises ir suteikti daugiau pagarbos Palestinos pabėgėlių teisėms. NBK pažymi, kad Izraelis ir Palestina nėra vienodoje derybų pozicijoje ir dauguma ginčų tarp dviejų šalių baigiasi kolonizatoriaus ir užgrobtojo retorika. M. Abbasas šią priešpriešą nori pakeisti, ragindamas Izraelį kartu kurti ateitį: ,,Kurkime kartu mūsų vaikų ateitį, kurioje jie galėtų džiaugtis laisve, saugumu ir gerove. Kurkime dialogo tiltus vietoj mus atskiriančių kontrolės punktų ir sienų, sukurkime bendradarbiavimu, lygybe ir teisingumu grįstus Palestinos ir Izraelio santykius.“

    Kodėl nėra dialogo?

    Šis klausimas susijęs su ginčais dėl sienų. Prieš Izraeliui paskelbiant savo valstybės įkūrimą 1948 m., šis klausimas buvo derinamas su JT. Tuo metu Palestiną, kaip vienetą, valdė britai ir jie turėjo mandatą šiose žemėse iki 1948 m. Pradžios. Besibaigiant britų valdymui Palestinoje, JT Palestiną padalijo į dvi dalis: Izraelio Valstybę ir Palestinos teritorijas. Problemos galbūt būtų buvusios ir visai kitokios, jeigu žydai nebūtų pradėję plėstis didesnėje teritorijoje, negu jiems buvo numatyta JT rezoliucijoje. Išvarytus palestiniečius reikėjo kažkur apgyvendinti, ir juos priglaudė kaimyninės valstybės. Taip prasidėjo Izraelio ir kaimyninių arabų šalių karai, nes išvarytų palestiniečių skaičius augo, o nepasitenkinimas Izraeliu tik didėjo. M. Abbaso kalboje minimos iki 1967 m. Buvusios sienos yra susijusios su Šešių dienų karu, kurio metu fiasko patyrė palestiniečių sąjungininkai Egiptas, Jordanija ir Sirija, nes Izraelis okupavo Sinajaus kalną, Gazos Ruožą, Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę. Iš visų arabų, kovojusių su Izraeliu dėl žemių, didžiausių nuostolių patyrė palestiniečiai, gavę valdyti tik 22 % savo buvusios Palestinos žemės. Be abejo, prie to prisidėjo palestiniečių maištai (intifados) prieš Izraelį 1987–1993 m. Ir 2000–2005 m., dėl kurių Palestinos teritorijos tik mažėjo, nes nuosaikesnes jėgas abiejose pusėse keitė radikalios. Esamą legitimų statusą Palestinos teritorijos įgavo 1988 m., kai Alžyre Palestinos išsivadavimo organizacija (PLO) paskelbė Palestinos nepriklausomybės deklaraciją. Tuo metu JT pripažino šios valstybės paskelbimo faktą ir leido PLO atstovams dalyvauti stebėtojo teisėmis JT Generalinėje Asamblėjoje. 1998 m. JT Generalinė Asamblėja priėmė naują sprendimą, kuriuo Palestinos stebėtojams suteikė teisę dalyvauti bendruose debatuose, tačiau Palestinos valstybės nėra tarp 193 JT narių. Ar Palestinai pavyks tapti 194-ąją JT nare?

    ,,Vatikano“ variantas

    Analitikas Alvaro de Soto pažymėjo, kad ,,Palestina ne itin daug tikėjosi iš savo prašymo JT, tačiau ginkluotas pasipriešinimas nugyveno savo amžių ir taikos derybos paliko gilią vėžę“. M. Abbasas prieš įteikdamas prašymą dėl narystės JT, jau sulaukė iš JAV žinios, kad šios vetuos Palestinos siekį JT. Iš tikrųjų JAV prezidentas B. Obama dar šių metų gegužę buvo išreiškęs mintį, kad jeigu norima sukurti taiką Artimuosiuose Rytuose, būtina sukurti Palestinos valstybę su 1967 m. Sienomis. Tai išgirdęs Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu viešai sukritikavo tokį B. Obamos ,,išsišokimą“, o maždaug po pusės metų kartu su kitomis įtakingomis žydų grupėmis privertė JAV prezidentą persigalvoti. Dar prieš M. Abbasui atvykstant į Niujorką, B. Obama jį ir oponentą B. Netanyahu aplankė Artimuosiuose Rytuose ir bandė įtikinti derybomis siekti taikos ir valstybingumo. Tą pačią mintį JAV prezidentas pabrėžė ir JT, sakydamas kalbą. Jis teigė: ,,Taika neateina iš pareiškimų ir rezoliucijų JT. Jeigu tai būtų taip paprasta, tai padarytume dabar.“ JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, prieš metus tiesiogiai tarpininkavusi Izraelio ir Palestinos taikos deryboms Vašingtone, ragino abi konfrontuojančias šalis sėsti prie derybų stalo: ,,Mes dar labiau palaikome Palestinos kūrimosi siekius, nes pripažįstame, kad Palestinos valstybė, pasiekta per derybas, yra neišvengiamas dalykas.“

    JT Saugumo Taryba, kurią sudaro 15 narių, nėra vien Jungtinės Valstijos. Dar prieš prasidedant palestiniečių pasiuntinių susitikimams su JT Saugumo Tarybos nariais, jau buvo viešai pranešta, kad Rusija, Kinija, Indija, Libanas, PAR ir Brazilija balsuos už palestiniečių valstybingumą. Vis dėlto norint, kad Palestina taptų visaverte JT nare, reikia, kad  pritartų mažiausiai 9 iš 15 Saugumo Tarybos narių. Be to, iš tų 9 pritarančiųjų, turi būti visos 5 nuolatinės narės (JAV, Rusija, Kinija, Prancūzija ir Didžioji Britanija), o tai reiškia, kad jeigu JAV vetuos, kaip žadėjo, JT rezoliuciją, tada Palestinos priėmimą į JT turėtų palaiminti Generalinė Asamblėja 2/3 balsų dauguma. Visgi narystė JT per Generalinę Asamblėją yra menkesnė nei narystė per Saugumo Tarybą. Kitaip tariant, šis vadinamasis  „Vatikano“ variantas (Vatikanas nėra Jungtinių Tautų narys, tačiau dalyvauja atskirose JT specializuotų organizacijų, tokių kaip UNESCO ar Tarptautinės sveikatos organizacijos, veikloje ir turi valstybės stebėtojos, bet ne narės statusą JT) atspindi europiečių poziciją, kuri galėtų vaizdžiai skambėti taip: „Geriau žvirblis rankoj, negu briedis girioj.“ Tai reiškia, kad Palestina taptų „valstybe stebėtoja“, t. Y. Ne visateise nare, bet būtų žinomas politinis subjektas. Santykiuose tarp Izraelio ir Palestinos turėtų atsirasti sutarimas, kad Izraelis gautų saugumo garantijas, o Palestina su Izraeliu dalytųsi Rytų Jeruzale ir sienos būtų nubrėžtos pagal 1967 m. Ribas. Kita vertus, ir šiam variantui reikia nemažai JT balsų. Jau pranešta, kad sunkiai beišsipildantis Palestinos ėjimas Saugumo Taryboje turėtų išaiškėti lapkričio 11 d., kai susirinks 15 Saugumo Tarybos ambasadorių. Kaip pasakė vienas nenorėjęs prisistatyti JT diplomatas, „jeigu palestiniečiai nori balsavimo, balsavimas bus“.

    Kova dėl taikos

    Laukiant lapkričio mėnesio balsavimo, vadinamasis ketvertas – ES, JAV, Rusija ir JT – paragino Izraelį ir Palestinos teritorijas atnaujinti tiesiogines derybas ir įsipareigoti sudaryti taikos sutartį iki ateinančių metų pabaigos. Vyriausiasis palestiniečių derybininkas pabrėžė, kad jie yra pasirengę  derėtis su Izraeliu, tačiau Izraelis turįs prisiimti atsakomybę ir nutraukti nausėdijų statybas okupuotame Vakarų Krante. Izraelis savo ruožtu metė akibrokštą pastangoms dėl taikos. Rugsėjo pabaigoje Izraelio premjeras B. Netanyahu pareiškė, kad žydai atnaujina apie tūkstančio namų statybas Rytų Jeruzalėje. Šis Izraelio premjero sprendimas buvo nulemtas naujakurių lobistų ir dešiniojo sparno radikalių aktyvistų. JAV sekretorė H. Clinton reagavo griežtai: ,,Mes nenorime matyti provokacinių akcijų. Tai mes išdėstėme Izraeliui. Tačiau ir palestiniečiai turi būti pasirengę derėtis.“ Visgi ketvertas, nors ir ragindamas susilaikyti nuo provokuojamų veiksmų, savo viešame pranešime tiesiogiai neliepė Izraeliui sustabdyti nausėdijų plėtros, nors tai buvo kelias į derybas tarp abiejų priešiškų šalių.

    Spalio mėnesį tarptautinė bendruomenė iš Artimųjų Rytų fronto išgirdo džiugesnę žinią – Izraelis mainais į vieną karį Giladą Shalitą palestiniečių grupei „Hamas“ perleido 1027 belaisvius palestiniečius. Ar šis žingsnis turi strategiją?

    Herojus Shalitas

    Devyniolikmetis kapralas G. Shalitas buvo paimtas į nelaisvę 2006 m. Grupuotės „Hamas“, kai ši, išraususi tunelį, įsiveržė į Izraelio armijos postą. Po kelių dienų Izraelis surengė atsakomąją  akciją, subombardavo palestiniečių gyvenvietes Gazos Ruože ir bandė G. Shalitą išvaduoti. Deja, nesėkmingai. Šis karys nelaisvėje prabuvo penkerius metus ir tapo garsiai aptariamu subjektu Izraelio ir Palestinos diplomatų susitikimuose. Izraelis net buvo pasamdęs derybininkų grupes iš Egipto ir Vokietijos, tačiau susitarimo, palankaus abiem pusėms, nebuvo rasta.

    G. Shalitas, sėdėdamas už grotų, buvo ne tik kad paaukštintas iki viršilos, bet ir tapo plačiai eskaluojamu herojumi informacinėje erdvėje. Be abejo, kario išlaisvinimas neatsiejamas nuo elementaraus žmogiškumo, tačiau pati operacija turi politinį atspalvį. Apžvalgininkai mano, kad per karį G. Shalitą žydai bando suartėti su „Hamas“, ta pačia grupe, kuri atsiribojo nuo „Fatah“ lyderio M. Abbaso kreipimosi į JT. „Hamas“, kurios ideologai vis dar teigia, kad Izraelį reikia nušluoti nuo žemės paviršiaus, yra radikali kariška palestiniečių grupė, savomis priemonėmis siekianti Palestinos arba bent jau Gazos Ruožo laisvės. Taigi apsikeitimas kaliniais, ypač santykiu 1:1000, tarp priešiškų stovyklų tikrai nėra įprastas dalykas. Analitikai pažymi, kad Izraelis bando tokiu būdu prijaukinti ir įteisinti priešišką „Hamas“. Antra  vertus, ,,Fatah” ir ,,Hamas” susivienijimas 2012 m. Nėra tokia jau palanki žinia Izraeliui, kuriam daug palankiau derėtis su atskiromis grupėmis dėl pavienių dalykų nei su vienetu dėl visuminių procesų. Be to, abiejose susipriešinusiose pusėse daug radikalų, todėl taikos kelias Izraeliui ir Palestinai kol kas grįstas akmenimis, nepaisant plačiai nuskambėjusios žinios apie kario G. Shalito paleidimo dramą.

    Palestinos narystė UNESCO

    Šių metų spalio mėnuo Izraelio ir Palestinos santykiuose buvo tikrai įtemptas ne tik dėl žinios, jog Palestina atkakliai siekia valstybingumo JT, bet ir dėl to, kad siekia narystės atskirose JT institucijose. UNESCO (JT Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) kaip tik ir buvo viena tų specializuotų JT institucijų, kurių pripažinimas Palestinai buvo žingsnis pirmyn link lapkričio 11 d. Sprendimo JT Saugumo Taryboje. Spalio 31 d. JT Generalinė Asamblėja nusprendė priimti Palestiną UNESCO nare rezoliucija, už kurią balsavo 107 narės. 14 narių, tarp jų Lietuva, balsavo prieš šią narystę, o 52 šalys susilaikė. Palaikančių Palestiną šioje rezoliucijoje daugiausia buvo tarp arabų, Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos valstybių (įskaitant Indiją su Kiniją). Japonija ir Didžioji Britanija susilaikė, o JAV, Izraelis, Australija, Kanada ir penkios ES šalys (Vokietija, Nyderlandai, Švedija, Čekija ir Lietuva) pasakė ,,ne” Palestinos narystei UNESCO. JAV po tokio sprendimo pareiškė, kad, remiantis dar 1990 m. Sprendimu nefinansuoti jokių JT organizacijų, kurios priimtų Palestiną savo visateise nare, žada finansiškai neberemti UNESCO veiklos (70 mln. JAV dolerių arba 22 % metinio UNESCO biudžeto). Izraelio ambasadorius JT spaudai teigė, kad toks JT Generalinės Asamblėjos sprendimas padarė ,,meškos paslaugą tarptautinei teisei ir taikos galimybėms“. Be to, jis pridūrė: ,,UNESCO užsiima mokslu, o ne moksline fantastika, tačiau beveik du trečdaliai valstybių priėmė mokslinei fantastikai būdingą sprendimą.“ Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) išplatintame pranešime teigiama, jog ,,Lietuva laikosi pozicijos, kad Palestinos prašymas tapti visaverte Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos nare yra ankstyvas.“ URM atstovai pabrėžė, kad šis žingsnis gali vėliau apsunkinti tarptautines pastangas siekiant visiems priimtino taikos sprendimo. Kad ir kokia būtų skirtinga JT valstybių narių nuomonė dėl Palestinos narystės UNESCO, išvada peršasi pati savaime – ledai Palestinos narystei JT organizacijose pralaužti. Tačiau ar Ramala (Palestinos faktinė sostinė) gali būti rami ir jausti pergalės skonį, kai Izraelis ėmėsi atsakomųjų veiksmų, t. Y. Paspartinto nausėdijų statybą palestiniečių teritorijose, įšaldė lėšų pervedimą Palestinos savivaldai ir taip parodė, kad baudžia palestiniečius už įstojimą į UNESCO? Ką rodo visuomenės apklausos dėl Palestinos narystės JT?

    Nuomonių apklausos

    Rugsėjo 20 d. „Pew Research Center“ daryta amerikiečių apklausa parodė, kad dauguma respondentų simpatizuoja Izraeliui, o ne Palestinai. Tiksliau 40 % išreiškė palankumą Izraeliui ir tik 10 % – Palestinai. Klausiant kito klausimo, „ar JAV turėtų pripažinti Palestiną kaip nepriklausomą valstybę“, bendrai šiai nuomonei pritarė 42 % apklaustųjų, tarp jų tik 27 % respublikonų ir net 54 % demokratų. Apklausos buvo daromos ne tik JAV. „BBC-Globe Scan“ rugsėjo antroje pusėje vykdyta apklausa 19 šalių (20 466 žmonių). Apibendrinus rezultatus paaiškėjo, kad  49 % pasisakė už tai, kad jų šalių valdžia palaikytų Palestinos narystės Jungtinėse Tautose siekį, o 21 % pasisakė priešingai. Labiausiai palestiniečius parėmė kaimyninis Egiptas – net 90 %. Europoje prancūzai (54 %), britai ir vokiečiai (po 53 %) pasisakė už Palestinos valstybę. Be Egipto, kitose musulmoniškose šalyse solidarumą Palestinai išreiškė turkai (60 %), Pakistano ir Indonezijos gyventojai (52 % ir 51 %). Tačiau koks nuomonių suvokimas be pačių palestiniečių… Spalio 13–15 d. Palestinos tyrimų agentūra „WAFA“ atliko 1361 palestiniečių apklausą – Vakarų Krante (861) ir Gazos Ruože (500). 77 % apklaustųjų pareiškė, kad Palestinos prašymas dėl narystės JT yra geras žingsnis ir bus šaliai naudingas (19 % šiam žingsniui nepritarė). 82,6 % palestiniečių JAV žadamą veto Palestinos narystei susiejo su tuo, kad JAV tokiu žingsniu skatins Izraelį plėstis į Palestinos teritorijas. 40,6 % respondentų išreiškė tikėjimą, kad JT Palestinos, kaip valstybės, pripažinimas teigiamai paveiks derybas dėl Jeruzalės.

    Sudėtinga įžvelgti Izraelio ir Palestinos santykių prošvaistę, kai jau 63 metus abi  šalys niekaip nesusitaiko. Visgi išspręsti šių dviejų valstybių problemas įmanoma. Įmanoma tarptautiniu lygmeniu tarpininkaujant JT, tačiau logika sako, kad JT negali tarpininkauti tam, kas suvereniai ir teisiškai neegzistuoja kaip valstybė. Ar pavyks Palestinai tapti 194 JT nare, išgirsime lapkričio mėnesį.■

  • ATGAL
    Latvija po neeilinių rinkimų: sunkus koalicijos lipdymas
    PIRMYN
    Tuniso dilemos po rinkimų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.