I. Toleikytė. Pamėja arba pasakojimas apie kailį | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • I. Toleikytė. Pamėja arba pasakojimas apie kailį

  • Data: 2013-12-30
    Autorius: Ieva Toleikytė

    Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Mano vardas Pamėja. Kol kas aš vienintelė Pamėja visame pasaulyje. Šitą vardą sugalvojo mama ir dėl jo patyriau nemažai vargo. Mano vardas nieko nereiškia, mano vardas reiškia mane; jo nerasi nei Biblijoje, nei mituose, nei dainose, nei knygose, niekur.

    Ši istorija prasideda mano tėvų namuose. Štai ten susikūriau save iš juodos kurmiarausių žemės, sakais išteptų rūbų, iš pokalbių naktį tamsiame name, iš laukinių paukščių plunksnų ir pūkų, iš nesudrumsto skaitymo balsu, iš nepermatomo rudo titnago gabalo, vaikystėje vos tilpdavusio į delną, aš susikūriau iš dulkių ir trupinių, surinktų namų pakampiuose, iš parudavusių ir nuo drėgmės susiraičiusių sapnuotų knygų lapų, iš kraujo, iš ugnies, iš kartą miške atrasto kailio. Aš susikūriau save iš duonos kriaukšlių ir laukinių pelių ūsų, iš po juodu, švelniu kaileliu virpančios išsigandusio šikšnosparnio širdies; aš susikūriau save iš tekančių per pirštus, tirpstančių šalto sniego gniūžčių. Aš atsiradau iš ilgai stebėtos tamsos, iš mėlynų žiemos naktų ir šalčio, iš pelkių ir svaiginančio vingiorykštės dvelksmo, iš molinio ąsočio raudono tiršto aštraus vyno, iš vargano šaltinio šabakštyne, iš svetimo kūno; ir iš dar daugiau.

    Daiktai supo mane ilgai ir kantriai, kol medžių šakomis, lizdais ir lapais šliaužianti tamsa, siaubas ir širdies plakimas visko neįsuko į šilto oro verpetą; štai tada tvykstelėjo šviesa ir akimirką visa buvo aišku – akimis galėjau pakelti daiktus nuo žemės – bet ne ilgiau, dėl to ir reikia rašyti.

    *

    Mano tėvų namai buvo senas medinis, juodomis odomis apkaltas dviejų galų pastatas. Jau vaikystėje jis lėtai smego į žemę, atrodydavo, kad kiekvieną rudenį namuose lieka vis mažiau kiemo. Grindys buvo išsigaubusios, kai kuriuose kambariuose pasvirusios apie dešimt laipsnių; lyg būtų audra, sakydavo mama. Pamatai smarkiai apgraužti žiurkių. Naktimis jos išlįsdavo į virtuvę atsigerti iš pompos lašančio vandens. Kartais naktį įjungusi šviesą susidurdavau su jomis – žiurkės geria mūsų vandenį, skambėdavo galvoje – jos piktokai dėbteldavo man į akis. Penkias pavyko užmušti. Tėvas, būdavo, taip įsitraukdavo į žiurkių žudynes, kad ligi pat aušros paniręs į transą tykodavo jų su kokiu nors ginklu rankoje. Vaikystėje man tai atrodė juokinga ir šaunu. Daug vėliau mama pasakojo man apie tas naktis – kaip jis porą valandų vartydavosi lovoje negalėdamas užmigti, kol galų gale giliai atsikvėpęs tardavo nieko nebus, eisiu pas žiurkes. Ir išeidavo. Ryte mama rasdavo palei vandens pompą išrikiuotą eilę sustirusių ledinių žiurkių. Sykį susivėmė.

    Čia buvo pilna mirties. Čia iš lėto mirė namas, skudurai, fikusai ir palmės… Per žiemą palėpėje mirdavo kalnas žieminių obuolių, ir iš pradžių saldžiai gaivus, vėsus jų kvapas peraugdavo į rūgštų tvaiką, kuris pavasariop susigerdavo į grindis ir sienas – kantrius namo pamušalus. Čia merdėjo seni rūbai ir mokykliniai sąsiuviniai, kažkada rasti ir pamiršti daiktai: parudavusi briedžio kaukolė, samanos, skardinės dėžutės nuo karamelių ir prieskonių, laiškai ir pieniniai dantys.

    Blizganti pilka gyvatės išnara, kurią mama rado keisdama patalus svečių lovoje praėjus dviem dienom nuo tėvo mirties. Pas mus turėjo nakvoti jo sesuo.

    Aš augau pasaulyje, kuriame mirė ne tik žmonės, bet ir daiktai. Jų mirtis buvo lėta ir svaigiai tiksli, primenanti saulėtas popietes negyvenamuose kambariuose, jų veidrodžius iš minkšto nupirštuoto sidabro ir hipnotiškai besisukančius auksinio dulkių planktono stulpus. Aš augau pasaulyje, kuriame daiktai įrodinėjo žmonių nemirtingumą. Net praėjus dešimčiai metų po mamos tėvo mirties vis dar atrasdavom kur nors neįtikėtinai paslėptą butelaitį ar tauraitę. Mane apimdavo toks pergalingas džiaugsmas. Rinkau tuos mirties nebuvimo įrodymus į medinę dėžę. Vėliau, paaugusi, pradėjau įtarti, kad naujos neįtikėtinos slėptuvės yra mamos darbas, bet užteko išvysti pašiurpusią jos odą ir pilkšvą išnaros blizgesį, kad įsitikinčiau, jog paauglės suformuluotas teiginys viskas miršta, mirties nėra buvo teisingas.

    Šiame name gimė mano mama ir per mamą namas turėjo praeitį, klampų sapnų ir pasakojimų klodą. Kartą ji sakė, kad karo metais sodyboje buvo atsiradęs fortepijonas. Jis stovėjo tvarte, šieno ir grūdų kvapo debesyje. Iš pradžių vaikai susidomėję spaudinėjo klavišus, bet tas greit atsibodo. Jie laipiodavo per dulkantį instrumentą ant šieno stirtos viršūnės, nuo kurios paskui griausmingai šokdavo žemyn į kupetas. Naktimis kieme būdavo girdėti keistas, šiurpus gausmas. Jis sklido nuo tvarto. Praėjo ne vienas mėnuo, kol sodybos gyventojai suprato, kad tai žiurkės bėgioja fortepijono stygomis. Vėliau į instrumentą įsimetė puvinys ir prosenelis su kaimynų pagalba įstūmė jį į prūdą, nes svetimą daiktą laikyti negerai. Matyt, žmonės, kuriems priklausė fortepijonas, karo metu žuvo arba buvo išblaškyti.

    Kai tai išgirdau, mane tiesiog apsėdo mintis apie tą gaudesį. Namai persimainė. Dabar vis galvojau apie prūdo dugne, kieme prie garažo, rymantį fortepijoną. Buvo vėlus ruduo. Laukdavau, kol viskas aptems ir nutils, o tada susisupusi į kailinius eidavau ant kranto. Atsitūpusi tamsoje ir šaltyje prarymodavau porą valandų. Žiūrėdavau į juodą tykų prūdo paviršių, mūsų namų ausį – atsiduodavo meldais, dumblu ir nelaime – ir klausydavau, ar neišgirsiu gaudžiant stygų. Taip kvėpavom vienas į kitą parimę nakty; ir tik šaltas, sausas, purvynais ir žvaigždėmis dvelkiantis vėjas šiureno paskutinius medžių lapus.

    Žemė buvo šalta ir kantri.

    *

    Vėliau kiaurai išvaikščiojau apylinkėse esančias girias.

    Mačiau gąsdinančiai gaiviai apleistos gamyklos griuvėsiuose sužaliuojančias ievas. Tie medžiai man visada buvo šiek tiek atgrasūs. Jie taip gausiai žydi, bet kur, net ir šiukšlyne. O gal ir vėl viskas tik dėl mamos pasakojimo?.. Kartą keliaudama pėsčiomis vieno miestelio pakraštyje ji užklydo į apleistą namą. Norėjo ten pernakvoti. Tai buvo mūrinis dviejų aukštų pastatas, panašu, kad senas dvaras. Stogas buvo įgriuvęs ir viduje augo medžiai.

    Nuo įšilusios žemės po lietaus kilo garas. Mamos žvilgsnį iškart prikaustė šone, prie rūdimis ir pelėsiu nubučiuotos sienos prisišliejusi ieva. Ji visa spindėjo nuo lietaus, smaragdų žalumo, balsvais žiedais apkibusiomis šakomis. Visas oras dvokė nuo jos pavasariu ir myžalais. Matyt, kažkoks velnias paviliojo nueiti prie kamieno, po žalių šakų stogu. Kai ji pasilenkė ir įlindo į prieblandoje skendinčią erdvę, kvapą užėmė baisi smarvė. Ant šakos kabėjo pakaruoklis. Purvinas ir išpurtęs, kone pajuodęs. Turėjo ten kabėti gerą savaitę. Tikriausiai kardamasis tas žmogus visai nepagalvojo, kad jam pūvant sužydės medis ir paslėps jį.

    Ji iškart pasileido bėgti. Sakė, širdis vos pro gerklę neišėjo, dar kokią valandą negalėjo atsigauti iš siaubo, taip ir sėdėjo sukniubusi ant žemės. Dabar atrodė, kad visas oras, visas eteris prasmirdęs lavonu. Galvoje vis aidėjo žodis „pakaruoklis“, „pakaruoklis“.

    Galų gale ji pakilo ir nuėjo toliau. Tačiau po dviejų dienų kelionės tas žodis vis dar kankino. Pakaruoklį dar galėjau pakęsti, sakė ji, bet paskui pradėjo skambėti antras žodis, „bomžas“. Keikdamasi ji parėjo į tą patį miestelį, nusipirko kastuvą ir grįžo atgal į apleistą namą. Bet po ieva nieko nebebuvo. Tai didžiausia mano padaryta nuodėmė, pridurdavo mama.

    Vienu metu buvau sudvejojusi šia istorija, galbūt todėl, kad papasakojo ją panašiu metu, kai pradėjau daug vaikščioti viena. Spėjau, kad viską sukūrė, norėdama mane išgąsdinti ir taip apsaugoti. Man tada buvo dvylika.

    Šiaip ar taip, ilgai negalėjau to pamiršti ir pradėjau prietaringai vengti apleistų pastatų. Toks ypatingas ir keistas jų pavojus – gali užklupti kažką. Slaptą gyventoją, paukščius, numirėlį ar šokančias dvasias.

    *

    Bet aš kiaurai išvaikščiojau apylinkių girias. Per porą metų radau šešis lapių urvus. Įpratau visada su savimi nešiotis kaulų. Atiduodavau juos palaidiems šunims arba palikdavau smėlyje, prie lapių urvų. Be pėdsakų kaip tie kaulai išnykdavo ir mano takai. Pradėjau matyti, kaip viskas keičiasi ir kaip niekas nesikeičia. Antrą rudenį apėmė kone fizinis jausmas, kad mane kažkas saugo.

    Pradžioje labai daug laiko praleidau mokydamasi lipti į medžius. Tos pratybos buvo kankinančios ir žeminančios, bet galų gale taip išlavėjau, kad įsiropšdavau į pušies viršūnę. Labai savimi didžiavausi. Nors sėdėti įsikorus į medį nepatogu, kantriai prabūdavau ten ne vieną valandą laukdama, kol kažkas pasikeis – praslinks baltas purus debesų kalnas, pradės dulkti lietus, ant šakos nutūps meleta ir įsižiūrės man į akis arba nuo vėjo taip sugirgždės pušų kamienai, kad akimirką į kulnus nusiris širdis.

    Kartais skaitydavau. Išeidama visad su savimi pasiimdavau knygą: knygą, kaulų ir gertuvę. Po kiek laiko bibliotekininkė nebeleido man nieko išsinešti, nes knygas grąžindavau arba išteptas žeme ir taukais – visur mano pirštų atspaudai – arba susigarbanojusias nuo lietaus ir rasos. Skaičiau mažai, bet ką perskaitydavau bastydamasi, galėdavau atpasakoti beveik žodis į žodį. Pamėgau skaityti tą pačią pastraipą kelis kartus, balsu, kol visai pamiršdavau kietą medžio kamieną, iki klubų nutirpusias kojas, saldų sakų kvapą. Vėją, arba kol pamiršdavau knygą ir žodžiai likdavo pakibę skambėti ore, man įsižiūrėjus į basas savo pėdas arba virpančias medžių šakas.

    Dar, būdavo, vaikščiodama randu keisčiausių daiktų.  Parudavusią briedžio kaukolę klevo drevėje, kuri po trejų metų be pėdsakų dingo. Pakartą šunį, kuris buvo dar šiltas, ir kai paguldžiau jį ant žemės, pasirodė, kad per snukį nuriedėjo ašara. Slaptą samagono bravorą, iš kurio apačioje, nuo juodo upelio pakrantės, rūko salsvas dūmelis. Vėliau susipažinau su jo šeimininku ir kartais jį aplankydavau; kai pakeldavai prieš šviesą taurelę, alkoholyje matydavosi dumblo dalelės, o nurijus tvilkantį gėrimą burnoje pasijausdavo šleikštus upelio skonis. Sovietinę teismo medicinos knygą, pilną išblyškusių spalvotų lavonų nuotraukų; svarbiausios vietos buvo netvarkingai pabrauktos tušinuku. Iš pradžių norėjau ją pasiimti, bet paskui taip ir palikau, apleistame betono name, ir tiesiog kartais užeidavau jos paskaityti. Ji veikė mane kaip amoniakas. Knygoje nė karto nebuvo pavartotas žodis „žmogus“. Vieną ankstyvą rugsėjo rytą pamiškėje, virš šalnos sustingdytų susivėlusios žolės kuokštų, pamačiau ore kybant didelę plunksną. Tamsiai rudą, išmargintą baltais taškais. Tik priėjusi arčiau supratau, kad ji laikosi ant tankių rudeninių voratinklių. Buvo visai tylu, iš burnos ėjo garas ir kai pagaliau atsitokėjusi pakėliau plunksną, atrodė, kad įvyko kažkas didelio, kažkas, ką ne vieną savaitę drauge su paukščiais planavo miškas, eteris ir laikas.

    *

    Kartais prisimenu visas tas valandas, kurias praleidau medžiuose. Mėgstamiausia mano vieta buvo šimtametė pušis, augusi pačioje miško glūdumoje, kitų, aitriai sakais kvepiančių pušų ir juodžalių eglių tankmėje. Pačioje viršūnėje varna buvo susisukusi lizdą. Iš pradžių ji nuolat krankė, užtekdavo pridėti ranką ant kamieno, o jeigu įsilipdavau į medį, tai nenutildavo iki paskutinės minutės. Juokais pradėjau ją mėgdžioti, kol taip išmokau varnos balso, kad net kitos man atsiliepdavo. Bet paskui vieną dieną mane nusmelkė šiurpi, o gal kvaila mintis, kad nežinau, apie ką mes kalbamės. Juk negalėjom nuolat kartoti „pavojus“, o jeigu taip, tai negi varnų kalbą sudaro vienas vienintelis žodis?.. Supratau, kad nežinau, ką sakau, ir nustojau. Keisčiausia, kad ji irgi nutilo; baimę lyg ranka nuėmė. Taigi – jei ji kur nors neskrajodavo – tupėdavom dviese pušyje ir tylėdavom.

    Iš tikrųjų man parūpo laipioti po medžius būtent dėl varnų. Senelis, mamos tėvas, buvo pasakojęs, kaip jam vaikystėje teko badauti, kaip iš bado rinko varnų kiaušinius. Sakė, kad virti jie neskanūs, bet iš dešimties kiaušinių išeidavusi neprasta kiaušinienė. Daug vėliau, kai nustojom rasti paslėptas taureles ir butelius, pradėjau sapnuoti perkarusį berniuką, lipantį į pušį, ir lizdą su mažais melsvai žalsvais kiaušiniais, išmargintais juodais taškais. Ranką, pakibusią per sprindį nuo jų. Atsibudusi jausdavau keistą ramybę, užsimerkus atrodydavo, kad jaučiu ant kaktos šiltą, didelį delną.

    Pati niekada neliečiau laukinio paukščio kiaušinio; pradėjo rodytis, kad tai pats baisiausias dalykas, kokį galima padaryti, nesvarbu, kad varnos minta kitų paukščių kiaušiniais ir jaunikliais – šitai buvo visai nesvarbu. Retkarčiais užtikusi tuščią lizdą apstulbusi žvelgdavau į kiaušinius, bijodama, kad mano kvapas uždengs juos nematoma žmogaus paklode ir jie niekada nebešils – -

    Mano pušis. Tame medyje turėjau dvi vietas – vieną arčiau žemės, o kitą – pačioje viršūnėje. Iš ten matėsi melsvas miško kilimas ir žalias randas, kuriuo ėjo aukštos įtampos laidų takas. Kartais matydavau, kaip pilku debesiu ir šiltu vėju ateina audra. Čia mėgau skaityti. Apačioje net vidurdienį tvyrojo prieblanda. Visą žemę buvo apėmę gailių kerai, oras tiesiog pritvinkęs eterinio jų kvapo. Atsimenu, kaip dėdė medžiotojas kadaise išgėręs man dar vaikui aiškino, kas yra du paslaptingiausi daiktai pasaulyje – tai pavasarį baltai pražydusi gailio šakelė ir bebro sėklidžių antpilas. Tada dar nebuvau jo ragavusi, bet bene kaskart grįždavau iš miško prisiskynusi puokštę nuodų – mamos žodžiai.

    O kaip aš sakydavau? Kokie būdavo mano žodžiai?..

    Prikišdavau gailių į visas spintas, sofas ir stalčius. Stiprus mįslingas jų kvapas per porą minučių išrūkydavo visas kandis. Mano kišenėse visada būdavo lipnių aromatingų šakelių. Net kai nustojau bastytis po apylinkes ir nebesinešiojau su savimi kaulų, vis tiek eidavau parsinešti šviežių gailių ir nuo to kvapo kartais nudiegdavo prisiminimas mano pušies ir tos dienos, kai jos šakose radau įsivėlusius ilgus šviesius plaukus ir tas buvo taip keista… Arba apimdavo miglotas kaltės jausmas pagalvojus, kaip rašydavau ant išsitepusių popieriaus skiaučių ir paskui išslapstydavau jas po uoksus. Gal paukščiai jas panaudodavo sukdami savo lizdus.

    Jau nebežinau, ką ten rašiau. Tai ir nebeatrodo svarbu. Atsimenu tik tiek, kad tais metais, kaip tik prieš istoriją su Lokio Kailiu, dažnai galvodavau apie tai. Svarstydavau, ar medžiai neįsiurbė visų tų atplaišų, ar mano sakiniai drauge su šviesiais plaukais ir pieštukais, drauge su retom ašarom ir nuorūkom nebuvo įtraukti į kamienu tekančių vandens siūlų sistemą. Ar jei nueičiau jų ieškoti, viskas būtų be pėdsakų dingę, kaip ir krūvelė pieninių dantų, kuriuos su Mykolu užkasėm po kambario langu?

    Kartais nuo miško padvelkdavęs vėjas persmelkdavo ankstesnių klajokliškų vasarų ir rudenų nuojauta ir užmarštimi, trenkdavo į savo delną lyg sidabrinę kamertono lazdelę, ir kūną išmušdavo karštis – per viską nuvilnydavo tamsi tą praeitį atliepianti nata. Nėra kaip pabėgti; ir gerai. ■

  • ATGAL
    M. Bacevičius-Barabas: o galų gale, ar visa šiandieninė literatūra nėra žaidimas?
    PIRMYN
    I.Toleikytė: telkti dėmesį į patį procesą, norėti rašyti, o ne parašyti
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.