Pamirštosios Kalėdų šventės prasmės… | Apžvalga

Įžvalgos

  • Pamirštosios Kalėdų šventės prasmės...

  • Data: 2013-01-07
    Autorius: Vaida STUNDYTĖ

    Lietuviškasis Kalėda linksmina vaikus (Martynos Trinkūnienės nuotrauka)

    Kasmet, vos pasibaigus Visų šventųjų dienai, prasideda visuotinis pamišimas ir pasiruošimas Kalėdoms: didelės ir mažos įmonės ima dekoruotis praėjusių metų girliandomis bei rengti darbuotojams kalėdinius vakarėlius, maksimose, tik įėjus, pasitinka nuolaidos kalėdinėms servetėlėms, žvakėms, puansetijoms ir kitiems, prekybininkų ir kinų masinės gamybos profesionalų nuomone, privalomiems Kalėdų atributams. Televizijos kanalai dar kartą primena tūkstančius kartų matytas visas „Vienas namuose“ dalis ir kitus filmus apie amerikiečių kalėdinius nuotykius. Visiems gera ir smagu. Kalėdų laukimas – kone pačios Kalėdos, besitęsiančios beveik 2 mėnesius. Neretam iš mūsų Kalėdos asocijuojasi būtent su aukščiau išvardytais ir panašiais dalykais. Galbūt čia nieko blogo, nes kiekvienas mūsų turime skirtingą nuomonę apie tai, kas mums yra Kalėdos. Vis dėlto per paviršutinišką džiaugsmą blizgučiais ir niekučiais pamiršome, o gal tiesiog nenorime žinoti tikrosios Kūčių bei Kalėdų reikšmės.

    Kalėdos iš istorinės perspektyvos

    Pirmasis liudijimas apie Kristaus gimimo šventimą mus pasiekia iš IV amžiaus Romos, t. y. teigiama, jog Kristaus gimimas joje švęstas jau 336 metais. Istorijos mokslų daktarė Marian T. Horvat savo straipsnyje „Kalėdos niekuomet nebuvo pagoniška šventė“ pastebi, kad iš tiesų tai buvo daroma dar gerokai prieš 336 metus, tik dėl Romos imperijoje vykusio katalikų persekiojimo buvo švenčiama slapta, o šventimą įrodo pirmųjų krikščionių maldos ir himnai. Krikščionybei tapus oficialia valstybės religija, į Romos imperijos kalendorių Jėzaus gimimo iškilmės buvo įtrauktos 354 m. gruodžio 25 d. Paprastai teigiama, kad Jėzaus gimimo paminėjimas Romos imperijoje pakeitė II–IV a. gyvavusią imperatoriaus Aureliano įvestą pagonišką saulės šventę – Nenugalimos Saulės gimtuvių dieną, kuri gruodžio 25 d. buvo švenčiama minint žiemos saulėgrįžą. Etnologas Juozas Kudirka savo knygoje „Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos“ rašė, jog Kristaus kaip tikrosios pasaulio šviesos pagerbimas lengvai pakeitė įvairiose tautose kiek skirtingai švęstą saulės dieną. Taigi gruodžio 25-oji įgijo kitą reikšmę: Betliejuje gimsta Jėzus – įsikūnijęs Dievas, žmogaus džiaugsmo ir laimės šaltinis, nuodėmingos žmonijos gelbėtojas. Dievo sūnus tvartelyje tampa žmogaus sūnumi.

    Krikščionių Kūčios ir Kalėdos

    Pirmieji ir iki dabar išlikę krikščioniški Kūčių ir Kalėdų simboliai bei papročiai ganėtinai skiriasi nuo visuotinai priimtų populiariųjų šios dienos simbolių bei tradicijų. Kūčios krikščioniui – pirmiausia vigilijos, t. y. budėjimas. Anot žurnalo „Katalikų pasaulis“ autoriaus Roko Balčiūno, krikščionių bendruomenėms pirmaisiais amžiais buvo būdinga susirinkti didesnių švenčių išvakarėse, kartu meldžiantis ir giedant budėti iki aušros, laukiant grįžtančio Jėzaus. Buvo tikima, jog Kristus grįš naktį, todėl naktimis buvo deginami žiburiai, nemiegama ir, klausantis Dievo žodžio, laukiama Išganytojo. Kūčių šventime vigilijos, pasak R. Balčiūno, persikelia į mūsų šeimas: „Bendra malda, būdravimas, šviesa, neprabangus valgis liudija apie šeimos atvirumą ateinančiam Kristui, byloja, kad Jis čia laukiamas, kad ši šeima nori gyventi pagal Jo paskelbtą Evangeliją.“ Taigi ne be reikalo Kalėdos yra laikomos šeimos švente: „Dievas pasirinko istoriškai egzistavusią šeimą, kad nuo jos prasidėtų kiekvieno mūsų išgelbėjimas.“

    Vienas svarbiausių kalėdinių papročių krikščioniui – kalėdaičio laužymas. R. Balčiūno teigimu, ši tradicija Europoje nėra itin paplitusi – randama tik Lietuvoje ir Lenkijoje, bet tradiciją šeimoje valgyti tam tikrą kalėdinę duoną turi daugelis kraštų. Kūčių vakare lauždami kalėdaitį – šeimos bendrystės, vienybės ir santarvės, tikinčiųjų vienybės su Bažnyčia ir Dievu simbolį – pasižadame šeimos nariams su jais dalintis džiaugsmais, rūpesčiais, meile, vienas kitam padėti. Pasidalinus kalėdaitį sukalbėta malda dar labiau sustiprina šeimos vienybę.

    Dar vienas R. Balčiūno išskiriamas simbolis, kaip ir vigilijos, perimtas iš žydų tautos, yra žuvies valgymas. Žuvį – Mesijo simbolį – pirmieji krikščionys pritaikė Kristui. Laikui bėgant, žuvis tapo pasninko valgiu, simbolizuojančiu Jėzaus pergalę, o krikščioniui žuvies valgymas atitinkamai reiškia šios pergalės šventimą.

    Tokie krikščioniški, tačiau sukultūrinti kalėdiniai simboliai, kaip prakartėlė, Kalėdų eglutė, kalėdinės dovanos, atsirado gerokai vėliau. Prakartėlė, pasak J. Kudirkos, į Kalėdų liturgiją Pranciškaus Asyžiečio dėka buvo įtraukta 1223 m. Tiesa, bažnyčiose vykdavo ir Išganytojo gimimo inscenizacijos, tačiau XVI a. antroje pusėje po Tridento susirinkimo jų atsisakyta ir jos perkeltos į miestų aikštes. Taigi bažnyčiose liko tik prakartėlės, kurias paprastai sudaro tvartelio imitacija, kūdikėlis ėdžiose, Marija, Juozapas, piemuo su avimis, jaučiais ir asilu, Trys Karaliai bei žvaigždė. Knygų krikščionybės tema autoriaus Mortono T. Kelsey teigimu, šioje skulptūrinėje grupėje Marija yra pirmoji Kalėdų figūra – žmogiškosios sielos simbolis, kuris mums primena, jog Kristus mumyse gims ir tikras Kalėdas galėsime švęsti tik tada, jei savo sieloje būsime taip atsidavę, kaip buvo atsidavusi Marija. Mortonas T. Kelsey pabrėžia, kad savanoriškas paklusnumas, kad ir kokia būtų jo kaina, yra dvasinio gimimo sąlyga. Tai, jog Kristus gimė tvartelyje, taip pat turi reikšmę ir prasmę bei neša mums žinią: jeigu Jėzus galėjo gimti tokioje vietoje, vadinasi, Jis gali gimti kiekviename iš mūsų, kad ir kokie nusidėję bebūtume. Mums, pasak Mortono T. Kelsey, suteikiama galimybė, nors ir jaučiamės neverti, priimti Dievą, atnešantį mums naują gyvenimą, kad galėtume gimti iš naujo.

    (EP/Pietro Naj-Oleari nuotrauka)

    Eglutės puošimas taip pat nėra sena tradicija. Etnologas J. Kudirka pastebi, kad vokiečių rašytiniuose šaltiniuose Kalėdų eglutė pirmą kartą minima 1605 m. Tuomet tai būdavo mažos eglutės, statomos ant stalo, puošiamos obuoliais ir saldumynais (dažniausiai kepiniais). Vėliau jos imtos puošti ir žvakutėmis. Visuotinai į Vakarų Europos liaudies kultūrą eglučių puošimas įėjo tik XIX amžiuje, o Lietuvoje – XX a. pradžioje. Vatikane, popiežiaus Jono Pauliaus II sumanymu, eglutė, kaip Kalėdų šventės atributas, pirmą kartą buvo pastatyta 1982 m. Popiežius teigė, kad žiemą eglė – amžinai žaliuojantis medis – tampa nemirštančio gyvenimo simboliu, gyvenimo medžiu, mums simbolizuojančiu Kristų – didžiausią Dievo dovaną žmonijai. 2004 m. gruodį Jonas Paulius II kalbėjo: „Kalėdinė eglė mums neša žinią, kad gyvenimas yra amžinas, jeigu dovanojame vienas kitam daugiau savęs, o ne materialių daiktų, per draugystę, nuoširdžią meilę, brolišką pagalbą ir atleidimą, per pasidalintą laiką ir abipusį išklausymą.“

    Na, o kokios Kalėdos be dovanų, kurias Kūčių naktį atneša Kalėdų Senelis? Jo prototipu gali būti laikomas šv. Mikalojus, krikščionių vyskupas iš Miros (Demre miestas dabartinėje Turkijos teritorijoje). Teigiama, kad Mikalojus, gyvenęs III a. pab. – IV a. pr., buvo gilaus tikėjimo, uoliai savo pareigas Dievui atliekantis žmogus. Būdamas itin jautrus artimo vargui, noriai dalijosi turtu su to stokojančiais – dažnai slapta palikdavo dovanų neturtingiems žmonėms, nelaukdamas padėkos ar atpažinimo.

    Lietuviškoji Kūčių ir Kalėdų versija

    Lietuviai iki krikščionybės priėmimo 1387 m. gruodžio 25 d. taip pat minėdavo žiemos saulėgrįžos šventę. Tai buvo sena žemdirbių šventė, turinti daug bendrų bruožų su kitų indoeuropietiškų tautų apeigomis: šviesos pergalė prieš tamsą kovoje, kuri savo viršūnę pasiekdavo Kalėdų naktį, o žmogus šioje kovoje dalyvaudavo įvairiais ritualais ir apeigomis. Lietuvai tapus katalikiška, kartu su nauja religija ją pasiekė ir susiformavusios religinių švenčių, taigi ir Kūčių bei Kalėdų apeigos. Vis dėlto Algirdas Julius Greimas savo knygoje „Tautos atminties beieškant“ teigė: „Lietuviškos Kalėdos ne tik kad beveik nieko bendro neturi su krikščioniškąja šių švenčių tradicija, jos visais savo poreiškiais yra bendruomeninio solidarumo šventė. Šio solidarumo atžymėjimas apima ne tik šeimyną plačiąja prasme, bet ir gyvųjų bei mirusiųjų bendruomenę ir visą į šeimą integruotą gyvatą.“

    Iš tiesų svarbiausių lietuvių žiemos švenčių minėjimas glaudžiai susijęs su gamta, jos galiomis, cikliniu visatos suvokimu. Šios šventės žymėdavo senųjų ūkinių metų užbaigimą. Pasiruošimas Kalėdoms prasidėdavo lapkričio 30 d. (Šv. Andriejaus dieną) Adventu, kurio metu buvo laikomasi pasninko ir rimties. Nors tikruoju pasiruošimu šventei laikyta diena prieš Kūčias: žmonės stengdavosi apsivalyti dvasiškai ir fiziškai, susitaikyti su namiškiais, kaimynais, grąžinti skolas, buvo aukojama vargšams. Kūčių vakarą, nusileidus saulei ar sužibus vakarinei žvaigždei, buvo sėdamasi prie Kūčių stalo. Šienas po staltiese, dvylika patiekalų, simbolizuojančių 12 mėnesių arba 12 Kristaus apaštalų, tuščia lėkštė mirusių šeimos narių vėlėms, javų pėdas trobos kampe, kaip derliaus ir skalsos viltis, buvo pagrindiniai Kūčių vakaro atributai. Kūčių valgių, paprastai ruoštų iš ankštinių augalų, grūdų, aguonų, sėmenų, daržovių, miško ir sodo gėrybių, žuvies, visoje Lietuvoje priskaičiuojama iki 100.

    (Martynos Trinkūnienės nuotrauka)

    Lietuvišką Kūčių vakarą krikščioniškos ir pagoniškos tradicijos buvo šalia. Susėdus prie Kūčių stalo pirmiausia būdavo meldžiamasi, laužomas kalėdaitis, o, greta to, iškart po vakarienės būdavo buriama: iš po staltiesės traukiamas šiaudas, tikintis kuo ilgesnio, nes tuomet, buvo tikima, linų derlius bus gausesnis, gyvenimas ilgesnis ir santuoka ankstesnė; jaunimas užsiimdavo burtais ateičiai nuspėti (šešėlių stebėjimas, šunų lojimo ar gaidžių giedojimo klausymas, tvoros statinių skaičiavimas apglėbus, klausymas po langu ir gausybė kitų). Taigi, J. Kudirkos teigimu, būtent Kūčių diena lietuvių tautos kultūrinių vertybių kontekste išsiskiria didžiausiu poveikiu ateičiai, kadangi buvo tikima, jog tą dieną elgiantis vienaip ar kitaip galima lemti sėkmę kitiems metams beveik visose srityse.

    Lietuviškos Kalėdos seniau buvo švenčiamos tris ar net keturias dienas. Pirmoji jų buvo ramybės ir šeimos diena, kada buvo einama į bažnyčią, o grįžus – valgomi šventiniai valgiai ir ilsimasi. Antroji diena – Šv. Stepono diena – buvo svečiavimosi ir jaunimo diena. Trečiąją – Ledinę dieną – buvo meldžiamasi, kad ledai neišmuštų javų.

    Taigi lietuviškame Kūčių ir Kalėdų šventime susipynusios krikščioniškos ir pagoniškos tradicijos. Į krikščioniškas Kūčias, kurių centre yra Jėzaus gimimas, pasak J. Kudirkos, įsiterpia senųjų derliaus švenčių, mirusiųjų pagerbimo, saulėgrįžos papročiai. Etnologo teigimu, pagrindinis veiksnys, seniesiems papročiams persiorientuojant į Kūčių papročius, buvo kalėdaičių, į Lietuvą atėjusių per Lenkiją, pasirodymas. Taip pat indėlį į išlikusius iki mūsų dienų Kūčių papročius turėjo poslinkiai bažnytinėje ir buities kultūroje XVI–XVII a. pr., kada kalėdinėse giesmėse ir vaizdiniame mene išpopuliarintas Kristaus gimimas tvartelyje, tarp gyvulių, tampa ypač artimas žemdirbio pasaulėvaizdžiui.

    J. Kudirkos įsitikinimu, idėjine prasme ikikrikščioniškojo ir krikščioniškojo laikotarpio papročiai tarpusavyje dera: „Atsisveikinimas su šeimos mirusiais, su apmirusia saule, tikėjimas Kristumi, pasaulio atpirkėju, harmonizuoja su tikėjimu naujomis gyvybinėmis ir dorovinėmis žmogaus ir atsinaujinimo galimybėmis – į ten nukreiptos visos kultūrinės sanklodos jėgos: ikikrikščioniškųjų įsitikinimų reliktai, krikščionybės mokymai, giminės patirtis, pastangos dvasiškai apsivalyti, atsinaujinti. Tai reiškiasi žmonių elgsenoje Kūčių dieną ir per vakarienę, tarpusavio santykiuose. Geru žmogumi laikomas tas, kuris gerbia ir myli kitus, senelius, tėvus, yra darbštus, vikrus, vengia skolų, yra atlaidus, dalinasi su kitais, šelpia elgetas ir neturtingus.“

    *****

    Būtų apmaudu, jei komercializuotos Kalėdos užgožtų tikrąją šios šventės ir jos simbolių prasmę ir reikšmę, nes, kaip teigė Mortonas T. Kelsey, Kalėdų simboliai – tai durys, pro kurias įėjęs kiekvienas žmogus gali išgyventi bei pajusti Kristaus gimimą, prisiliesti prie pačios Kalėdų paslapties širdies.

  • ATGAL
    Įdarbink savo žinias prasmingai
    PIRMYN
    Rytis Gurkšnys SJ: Žmogaus širdis ilgisi prasmės
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.