Pamokanti istorija. Apie prof. Vytautą Landsbergį 80-mečio proga | Apžvalga

Įžvalgos

  • Pamokanti istorija. Apie prof. Vytautą Landsbergį 80-mečio proga

  • Data: 2012-12-18
    Autorius: Vytautas KERŠANSKAS

    Vytautas Landsbergis. Andriaus Petrulevičiaus nuotrauka

    Mokyk vaikus Lietuvos, padainuok jiems apie Lietuvą.

    Ir ji atgims, ji gyvuos, žydės kaip nemirtinga mūsų meilės gėlė.

    (Iš 1991 01 13 Vytauto Landsbergio testamento)

    Šių metų pavasarį, geriant kavą ir mėgaujantis ankstyvo ryto vėsa Vinco Kudirkos aikštėje, prie manęs prisėdo senas žmogus. Pasisakė, kad laukia vizito pas gydytoją ir pasiteiravo, ar aš neprieštaraučiau pasikalbėti su juo. Sutikau. Pasakojo apie sovietmetį, nepriklausomybės atkūrimo darbus, taip pat apie tuo metu itin gyvą Garliavos istoriją. O vieną sakinį pradėjo: „Landsbergiui, – suklusau, – aš esu atidėjęs aukso gabaliuką, kurį atiduosiu, kai jam bus statomas paminklas… auksinis!“ Šie šypseną sukėlę žodžiai privertė susimąstyti.

    Nenustebinsiu pasakydamas, kad profesorius V. Landsbergis yra turbūt ryškiausia nepriklausomos Lietuvos asmenybė, tautą padalijusi į dvi dalis: jį besąlygiškai palaikančiųjų ir aklai smerkiančiųjų. Galbūt yra ir trečia, bet nedidelė dalis, kurie apie šį žmogų išvis negirdėjo, tačiau ji ir labai maža, ir, šiuo atveju, neaktuali. V. Landsbergis ryškiausiai atmenamas kaip žmogus, atvedęs Lietuvą į nepriklausomybę, Lietuvos konservatorių patriarchas, pirmiausiai – muzikas, bet visiems labiausiai – politikas. Žmogus, išleidęs per 100 knygų, Lietuvai ir visam pasauliui skleidęs ko gera garsiausio Lietuvos menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikimą. Žmogus, šių metų spalį atšventęs savo aštuoniasdešimtmetį.

    Parašyti apie Vytautą Landsbergį paskatino ne tik simbolinis aštuoniasdešimtmetis, kurį kartu su profesoriumi minėjo ir didelis būrys jo keliabendrių ir bendraminčių. Kaip visad man kur kas įdomiau pamąstyti apie istorinių įvykių bei asmenybių reikšmę. Tad ir šiuo atveju sieksiu įsiklausyti į gyvąją istoriją, o jums perteikti tai, ką išgirsiu.

    Vytautas Landsbergis – muzikas ir pedagogas, patriotas ir vadovas

    Gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje. 1950 m. įstojo į Valstybinę konservatoriją Vilniuje ir dar studijuodamas ėmėsi pedagoginio darbo, kuriuo vertėsi iki pat nepriklausomybės paskelbimo 1990-aisiais. Dėstė fortepijoną, o disertaciją apgynė tema „M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“. Pirmosios V. Landsbergio gvildenamos temos knygose ir siejosi būtent su šio iškilaus kompozitoriaus kūryba, profesorius net suredagavo ir išleido visus M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui.

    Kalba mitinge po „bananų baliaus“, kai su taikia Lietuvos laisvės lygos akcija buvo brutaliai susidorota sovietinių jėgos struktūrų. Didžiausias atgimimo laikotarpio susidorojimas buvo užfiksuotas užsienio žurnalistų ir šis įvykis tapo rimtų pasikeitimų priežastimi (1988 09 28). Andriaus Petrulevičiaus nuotrauka.

    Gyvenimas būtų neįdomus, jei būtų prognozuojamas. Istorinėms aplinkybėms ir procesams Sovietų sąjungoje pasisukus atitinkama linkme, V. Landsbergis, galbūt ir pats apie tai niekad per daug negalvodamas, tapo politiku, o galiausiai – atkurtos, nepriklausomos Lietuvos Respublikos vadovu. Istorijoje labai svarbus analogijų vaidmuo ir norom ar nenorom atmintyje iškyla Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio likimas: „Politinis valstybinis gyvenimas manęs niekados nedomino ir niekados netraukė. Bet jeigu teko į jį įsileisti, tai ne dėl pamėgimo, bet dėl reikalo“, – neabejotinai vienas iškiliausių (deja, dažnai nuvertinamas) tautos didvyrių rašė savo atsiminimuose. Jis visą gyvenimą buvo literatūrologas ir pedagogas, o valstybės vairo griebėsi istorinių aplinkybių priverstas. Abi asmenybės už tokį savo žingsnį Lietuvos istorijoje yra ir bus atmenamos ir gerai, ir blogai. Tačiau tai kaina, kurią moka žmonės, nepabūgę gyvenimo mestų iššūkių.

    Viename interviu žurnalui „Literatūra ir menas“ paklaustas apie muzikos reikšmę profesorius V. Landsbergis atsakė: „Muzika man yra daug. Bendriausia prasme – vartai į pasaulį, į jo supratimą, žmogaus supratimą. Į savęs paties supratimą… Tai galimybė daug ką atrasti: ko dar nežinojai, ko dar nebuvai palietęs. <…> Muzika visada yra pagalba. Nuovargio valandą taip pat. Beveik geriausia poilsio forma. Galimybė perkelti save į tobulesnį pasaulį, grožio, ir nutolti nuo varginančių dalykų. Muzika ne vargina, muzika išlaisvina.“ Kartu apie politiką jis pridūrė: „Politika vargina. Ypač kai konkreti politika turi per mažai muzikos, per mažai siekio tobulėti ir tobulinti arba – kalbėti teisingai. Muzika reikalauja kalbėti teisingai. Iš karto gauni signalą, jei suklysti. Ne dėl to, kad nuspaudei ne tą klavišą… Tiesiog – gavai ne tą garsą, kurio norėjai. Arba kalbėjai tuščiai, išgaudamas garsus, kurių nenorėjai. Tada esi neteisus… Grįžtant prie politikos, tai joje irgi yra džiaugsmo akimirkų, kai gali pasitarnauti teisybei arba teisingumui. Arba bent manai, kad taip yra, kad padarei teisingų žingsnių. Ir tada nelabai svarbu, ką kitaip manantieji pasakys“, – samprotavo profesorius.

    Savo tėvą apibūdindama Birutė Landsbergytė-Cechavičienė trumpai pasakė: „Tėtės širdyje telpa tik dvi sužadėtinės – žmona ir Lietuva.“ Taigi išvadas pasidaryti nesunku: Vytautas Landsbergis – tai žmogus, į politinius sūkurius įtrauktas istorinių aplinkybių, tačiau to nepabūgęs. Anaiptol, stojęs užimti tvirtą poziciją jis jos neapleidžia iki šiol.

    Tai tik trumpa dalelė ilgo ir spalvingo Vytauto Landsbergio gyvenimo, kuriam nublukti jis neleidžia ir šiandien. Būdamas garbaus amžiaus jis ir toliau aktyviai veikia visuomeniniame bei politiniame gyvenime, galbūt praradęs politinį svorį, bet tikrai ne autoritetą. Dažnai tenka girdėti, kad profesorius ypač mėgsta susitikimus su jaunimu, nuolat kartodamas istorijos ir moralės svarbą bei šių dviejų vertybių perdavimą jaunajai kartai.

    Keli pamokymai

    Steigiamojo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimo rytą (1988 10 22). Andriaus Petrulevičiaus nuotrauka.

    Istorijos nežinantys žmonės yra vaikai. Kaip kitaip pavadinti tuos „tuščius popieriaus lapus“, kurie neturėdami praeities suvokimo bando susivokti dabartyje. Apie istorijos svarbą kalbėta nuo senųjų laikų, kaip rašė Antanas Maceina, savo istoriškumo suvokimas žmogų skatina skverbtis ir nagrinėti praeitį, kurią jis supranta kaip savo būvio šaltinį. Šaltinį, kuris išteka ir yra tęstinis laike, orientuotas į ateitį. Todėl galvojant apie ateitį negalima užmiršti praeities, kad ir visai netolimos.

    Vytautas Landsbergis ne veltui vadinamas neeiliniu kalbėtoju, o daugumą jo kalbų pabaigia sakinys: „Kiek čia dabar to laiko?.. Oi, užsišnekėjau.“ Tuo įsitikinti ne per seniausiai progą gavau ir pats, kai imdami interviu per valandą laiko sugebėjome užduoti du klausimus. Tačiau viena yra kalbėti tuščiai, kita – galvoje sutalpinti tiek žinių. Imdami interviu susižvalgydavome, kai šiaip jau siauru klausimu tikėdamiesi ganėtinai abstraktaus atsakymo, vis dėlto sulaukdavome itin smulkaus pasakojimo su tiksliomis datomis ir panašiai. O Pietryčių Lietuvos problematiką profesorius pradėjo pasakoti beveik nuo akmens amžiaus… Vis dėlto ne be pagrindo, nes viską pagrįsdamas ir nuosekliai perteikdamas jis parodo, kaip vystėsi įvykiai, vienas kitą sekdami. Taigi pirmąją pamoką pateikia pats Vytautas Landsbergis: būtina gerai mokėti savo tautos ir valstybės istoriją, iš kurios stiprybės semtis liepia ir mūsų Tautiškos giesmės eilutės.

    Prof. V. Landsbergis nuo pat Sąjūdžio pradžios atsiskleidė turintis taktinių gebėjimų. Jis visada rasdavo kompromisą tarp konfliktuojančių, nestokodavo idėjų išeitims ir „kelio į taiką“ paieškoms. Galima teigti, kad būdamas puikus diplomatas, jis sugebėjo skintis kelią Sąjūdžio, paskui ir atkurtosios Lietuvos politinio gyvenimo viršūnių link. Negalima pamiršti, kad V. Landsbergis visada buvo tas, kuris turėjo aiškią viziją ir tikslą, kurio link reikalai turi judėti. Kaip apskritojo stalo pokalbio, vykusio minint Lietuvos atkuriamųjų darbų dvidešimtmetį ir profesoriaus aštuoniasdešimtmetį, metu teigė užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, 1990–1992 m. buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininko atstovu spaudai, Vytautas Landsbergis vadovavosi vienu labai svarbiu principu: jis nuolat kartodavo tą pačią tiesą tiems patiems asmenims. Kas čia turima galvoje? Paprasta, atsakė ministras, praminęs tai „Landsbergio metodu“: principas repetítio est mater studiórum – kartojimas mokslų motina –  puikiai veikia ir politikoje. Siekdamas savo tikslų turi užsimerkęs juos kartoti, nesvarbu, kad aplinka girdi tai penktą, dešimtą ar penkioliktą kartą. „Tai puikiai veikia“, – apibendrino ministras A. Ažubalis. Taigi antroji pamoka: veikti diplomatiškai visur, tačiau svarbiausia – neišduoti savo tiesos. „Toliau darau, ką galiu, ta pačia kryptimi. Ir žinau, jeigu mane paremtų daug žmonių, tai mes ir vėl padarytume daug gerų dalykų… Bet jeigu taip nėra, tai galbūt taip ir negali būti antrą kartą. Ačiū Dievui, kad vieną sykį mes galėjome daug padaryti“, – atsakė profesorius, paklaustas ar neslegia vienatvė, prisimenant didingas ir šimtatūkstantes Sąjūdžio laikų minias.

    Sakoma, kad kiekvienas turi gyvenimo misiją. Vieni jos ieško ir atranda patys, kitus ji, atvirkščiai, susiranda netikėtai. Ir nieko čia nepadarysi, taip sutvarkytas mūsų margaspalvis pasaulis. Tuo tikintys yra išmokę nesigailėti nieko, ką gyvenimas siunčia, užtat jie įstato save į labai aiškias taisykles – moralinius rėmus. Apie tai ir šiandien primena V. Landsbergis, Lietuvoje vykstančius procesus stebintis jau iš šalies, bet tikrai nuo jų nenutolęs. Nelieka abejingas ir nebijo kritikos. Nei sulaukti, nei išsakyti. Tas, kuris seka tiesos kelią, neturi jos bijoti. 2007-aisiais profesorius rašė, kad Lietuvoje įvyko moralinė kontrrevoliucija. Anot jo, Sąjūdis, siekęs būti ir moraliniu tautos veidrodžiu, buvo pakeistas įsitvirtinusia ideologija – beprasmizmu. Kaip visad šmaikštus, bet taikliai į žaizdą druskos beriantis komentaras: nesivaikyti reitingų, o kalbėti tiesą. Nebijoti kritikuoti ir draugą, jeigu matai, kad jis daro blogai – tai dar vienas pamokymas, kurį perduoda V. Landsbergis. Tiesos siekti jis ragina nuolat, o labiausiai tautos vėliavnešį – jaunimą.

    ***

    Istorija nėra tik sausų faktų rinkinys apie praeitį. Ji yra gyva ir liepsnojanti, jeigu moki ją skaityti. Bet ji ir paini, dažnai jaunam žmogui atgrasi dėl skirtingų jos versijų apie tą patį įvykį. Dėl to Seime kalbėdamas apie istorijos ir valstybės darbų atkūrimo svarbą jaunajai kartai sakiau, kad būtent vyresniųjų uždavinys yra mokėti perteikti jaunimui istoriją. Ne išgražintą, pudruotą, „rožinę“, o tikrą – su visais džiaugsmais ir skausmais. Tą, kuri daugiausiai pamoko.

    Profesoriaus Vytauto Landsbergio liudijimai, knygos ir palikimas – tai ta gyvoji istorija, kurią turime laimės girdėti ir šiandien. Tereikia klausytis. Mūsų istorija – mūsų Lietuva. „Nešiokis Lietuvą širdyje“ – raginimas kiekvienam.

  • ATGAL
    Valentinas Stundys: tikėti ir būti - amžinieji žmogaus lūkesčiai
    PIRMYN
    Angonita Rupšytė: tiesa oponentams yra baisiausias dalykas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.