Partizaninis karas iš arti: 3 Knygos, 3 Filmai | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Partizaninis karas iš arti: 3 Knygos, 3 Filmai

  • Data: 2017-09-06
    Autorius: Vytautas Raškauskas

    Keletą knygų partizaninio karo tema žino ar bent yra girdėję beveik visi – tai daugiausiai pačių partizanų atsiminimai: J. Lukšos-Daumanto „Partizanai” ar „Laiškai mylimosioms”, A. Ramanausko-Vanago „Daugel krito sūnų…”, L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis. Ir visgi tokių knygų yra gerokai daugiau, ir kai kurios jų nepelnytai užmirštos ar žinia apie jas dėl įvairiausių priežasčių nepasklidusi plačiai.

    Šįkart kviečiu susipažinti su trimis tokiomis knygomis, kurių pirmąją galėsite įsigyti iš paties autoriaus rankų, o dviejų likusių elektronines versijas, kaip, beje, ir daugelio kitų knygų – gal net beveik visų, kiek tik jų yra išleista,  rasite interneto svetainėje adresu www.partizanai.org.

    Apžvelgę keletą mažiau žinomų knygų, dar patyrinėsime partizanų istorijai skirto kino lauką. Pristatysiu tris bet kuriam miško brolių gerbėjui neišdildomą įspūdį paliekančius filmus, kurių du jau primiršti, o apie trečiąjį, nors to vertas, dar tik pradeda sklisti garsas, ir todėl apie jį reikia kalbėti. Kiek daugiau laiko paskyrę paieškoms, visus juos surasite interneto gilumose.

    3 knygos

    Juozas Jakavonis-Tigras.

    Šalia mirties

    Partizano Tigro atsiminimų knygą galima įsigyti su autoriaus parašu. Tai, ko gero, pati unikaliausia mums likusi galimybė pažinti miško brolių istoriją. Tigras, nuostabus pasakotojas ir pašnekovas, gali nenuilstamai ir sklandžiai dėstyti apie savo jaunystės dienas, kai Lietuvos kaimų žmonės paėmė į rankas ginklus ir išėjo į miškus ginti laisvės. Iš savo užgrobtų, okupuotų namų jie Lietuvos valstybę perkėlė į girias ir ten ją mums išsaugojo.

    Čia pat, savo sodyboje, Tigras atstatė bunkerį, kuriame slėpdavosi su kovų bičiuliais, tarp jų ir legendiniais partizanų vadais A. Ramanausku-Vanagu bei J. Vitkumi-Kazimieraičiu. Jus visur apvedžiojęs ir viską detaliai papasakojęs – sunkiai įsivaizduojamas, neįtikėtinai skaudžias ir kartu taurias istorijas – Tigras jums pasirašys savo knygą, jei tik panorėsite ją įsigyti.

    Knyga „Šalia mirties” lyg pratęsia tuos Tigro pasakojimus ir jau grįžus namo, kai pasiilgsti giedrų ir drąsių to žmogaus akių ir dovanoto įkvėpimo, padeda viską išgyventi iš naujo ir tas išgirstas detales susidėstyti į vieną bendrą didelį Lietuvos karo dėl išlikimo epą. Tai knyga apie lietuviško kaimo žmogų, kuriam lemiamu momentu atsakymas į klausimą – ginti ar ne – buvo aiškus, kuris tik daugelio stebuklų dėka išliko gyvas ir gyvena, kad mums liudytų, jog ir šiais laikais Dovydas gali įveikti Galijotą. Gyvybės pergalė prieš mirtį, tiesos pergalė prieš melo tironiją. Būkite geri, nuvykite į Kasčiūnų kaimą Dzūkijoje ir patys viskuo įsitikinsite. Ir nepamirškite įsigyti knygos.

    Janina Semaškaitė.

    Vaičėno būrio žūtis

    Šioje knygoje pirmąsyk perskaičiau iki sielos gelmių sukrėtusį Balio Vaičėno ranka rašytą „Partizano testamentą“. Apskritai, tai vienas gražiausių iki mūsų dienų išlikusių partizaniškų raštų. Vien dėl jo šią knygą verta perskaityti, o joje gi visko nepalyginamai daugiau.

    Bet pradėkime nuo šių testamento, kuris yra pačioje knygos pradžioje, eilučių: „Tu, mergaite, kurios vardo čia nerašau (jį žino mano sesė), gali prisiminti, kad buvo toks partizanas, kuris daug apie Tave svajodavo sunkiais savo gyvenimo laikais, kaip apie moterį, su kuria tikėjosi sukurti šeimos židinį… Aš noriu, jei žinosi, kur mano kapas, kad jį aplankytum, gėlėmis papuoštum, neužmirštum savo pažado. Daugiau nieko neprašau, tik linkiu pasilikti tokiai pat kantriai, kaip iki šiol.”

    Tai žodžiai kadais gyvenusio jauno žmogaus, kuriam grėsė mirtis, ir nebuvo jokios kitos išeities, bet svajonių dėl to nebuvo mažiau. Apie kitas jo svajones ir tragišką ne tik jo paties, bet ir jo būrio draugų lemtį skaitykite šioje knygoje. Tiesa ta, kad perskaičius testamentą, norisi kiek ilgiau pabūti su šiuo žmogumi, geriau jį suprasti – kodėl stojo į visų žmogui įmanomų aukų pareikalausiančią kovą, kokios buvo jo stiprybės ir atramos. Ne veltui skaitant vis nepaleidžia mintis, kad žmogus nežuvo dėl nieko, bet kad mes galėtume laisvai kurti ir savo svajones įgyvendinti – gal kartu ir dalį jo turėtų svajonių.

    Nijolė Gaškaitė.

    Pasipriešinimo istorija,

    1944–1953 metai

    Tai, ko gero, pati puikiausia – pasižyminti plačiu žvilgsniu, bet ir tikslumu, dėmesiu detalėms – partizaninio karo istorija, kokią tik turime. Taip sakyti drįstu tik todėl, kad visas jas perskaičiau pramaišiui su partizanų atsiminimais, dainomis, jų spaudos ištraukomis ir neradau kitos tokios, kuri geriau paaiškintų ano laikmečio dvasią ir būseną – kiek tai apskritai įmanoma atskleisti istorijos vadovėlyje.

    Kai pirmą kartą varčiau N. Gaškaitės knygą, pamenu, buvau visiškai paniręs į Vanago dienoraštį „Daugel krito sūnų…“. Negalėjau ir įsivaizduoti geresnių vaizdinių iliustracijų tam, ką skaičiau. Iki šiol atmintyje įstrigę partizanų apygardų ir rinktinių žemėlapiai, bunkerių brėžiniai, akimirkos iš treniruočių stovyklų ar poilsio minučių. Ši knyga padėjo geriau suprasti ne tik jauno partizano gyvenimo sunkumą, bet ir grožį – partizanai mylėjo, mąstė apie ateitį, svajojo, kūrė eilėraščius ir dainas, draugavo, žaidė – darė viską, ką jaunyvo amžiaus žmonės mėgsta daryti visais laikais. Kitaip sakant, knyga gražiai atskleidžia daugelį gražių ir linksmų Lietuvos kovotojo už laisvę gyvenimo akimirkų, greta pavojingos ir žūtbūtinės kovos.

    Rekomenduoju šią knygą pirmiausia tiems, kam rūpi susipažinti su didingiausiu ir tauriausiu karu, kokį tik Lietuva kada yra kariavusi, o taip pat su žmonėmis, kurie jame kariavo pirmiausia iš meilės savo šeimoms, namams, savo šaliai. Taip pat skaitykite šią knygą, jeigu esate girdėję daugybę tikslių ar netikslių partizaninio karo ir partizanų gyvenimo nuotrupų. Nes ši knyga tas pavienes detales sudėlios jūsų mintyse į vientisą mozaiką.

    3 filmai

    Jonas Vaitkus.

    Vienui vieni

    Labai aiškiai atsimenu dieną, kai kino teatre peržiūrėjau šį filmą. Buvau ne toks jau ir didelis, o mokykloje dar nebuvome bent kiek plačiau kalbėję apie partizanus, todėl visai nežinojau, ko tikėtis. Ir gal todėl, bet tikrai ne vien todėl, tas filmas mane pakeitė turbūt labiau nei kuris kitas po to. Ta diena manyje žymi savotišką nubudimą, naują suvokimą apie gyvenimą ir kaip mūsų pasirinkimai galiausiai nulemia tai, kas mes esame.

    Pernelyg nesižaviu vaidybinėmis lietuvių kūrėjų kino juostomis – apskritai jos perdėtai niūrios, pilkos ir, rodos, net liūdnesnės už tą realybę, kurią bando atvaizduoti. Bet gal todėl jos tinka partizaniškai būčiai – tada žiūrėdamas pagalvojau aš – juk tų jaunų partizanų likimai negali būti pavaizduoti kaip nors per liūdnai. Gi liūdnesnių istorijų ir būti negali, tad jokios meninės priemonės joms išreikšti nėra pernelyg niūrios.

    Tiesa, dabar, praėjus daugiau nei 10 metų, mąstau kitaip – kad partizanų kova visgi buvo daug šviesesnė, nei mums gali atrodyti. Natūralu, kad partizaninėje kovoje daugiausiai fiksuojame mūšių, išdavysčių, kankinimų ir mirčių baisumus, tačiau joks gyvenimas nėra vien juodas. Nebuvo toks jis ir partizanų, o jų misija mums daugiausiai kalba apie viltį ir šviesą, kokią sugeba spinduliuoti žmogus, kai labiausiai rūpinasi ne savimi, o kitais, kai už draugą gali savo gyvybę atiduoti.

    Ši nespalvota karinė istorinė drama, nepaisant jos tamsos, niūrumos ir veikėjų veiduose sustingusios jaudulio, baimės bei mirties nuojautos, irgi kalba apie viltį. Ir drąsą. Apie Juozo Lukšos-Daumanto, jo šeimos ir jo miško brolių viltį ir drąsą.

    Kino juostoje gana detaliai atpasakojama Daumanto istorija: jaunos dienos universitete, slapstymasis okupacijų metais, pasitraukimas į mišką, sėkmingas prasiveržimas pro geležinę uždangą į Vakarus, nuviliantys mėginimai Vakarų pasauliui priminti – o žmonės ten visomis išgalėmis stengėsi kraupių karo atsiminimų nusikratyti – apie Lietuvos žmonių kančias ir tebesitęsiančią išsilaisvinimo kovą. Galiausiai, užsimezgusi amžina draugystė, peraugusi į meilę ir pasižadėjimą tverti skurde ir varge, ir, nepaisant to, grįžimas į pražūtį, į persekiojamų paskutiniųjų partizanų gretas. Iškart po vestuvių, savo noru. Negali nestebėti viso šio nesibaigiančio tragizmo su nuostaba ir pagarbia baime. Ši istorija tokia neįtikėtina ir kartu tokia tikra, kad negali nesuklusti – įtraukia, įkvepia ir nebepaleidžia.

    Vytautas V. Landsbergis.

    Baladė apie Daumantą

    Tai mažai kam žinomas režisieriaus V. V. Landsbergio darbas. Ne kaip nors įmantriai režisuotas ar filmuotas, bet vertės neįkainojamos. Jame prisiminimais dalinasi Juozo Lukšos-Daumanto žmona, bendražygiai ir pats išdavikas, kuriam prieš kamerą labai nepatogu pripažinti, kad tą lemtingą dieną Daumanto gyvybė buvo būtent jo rankose.

    J. Lukša, atėjęs netoli numatytos susitikimo vietos, išdavikui pasiuntė raštelį su klausimu apie kavinę užsienyje, kurioje jie kadais buvo susitikę. Kaip tame filme pastebi J. Lukšos bendražygis, tikslų atsakymą žinojo tik pats išdavikas ir nors jis buvo akylai prižiūrimas sovietinių agentų, ir dabar Daumanto ateinant laukė būdamas jų apsuptyje, juk vis tiek galėjo atsakyti kaip nors netiksliai, gal sumaišyti vieną kitą raidę. Net iš tokios mažos klaidos tomis sąlygomis Daumantas veikiausiai būtų viską supratęs. Tačiau klaidos nebuvo, ir legendinis kovotojas, kažkada herojiškai kirtęs beveik neperžengiamą geležinę uždangą, dabar žuvo eidamas susitikti su buvusiu kovos bičiuliu. Ir net nesuspėjęs pasipriešinti.

    Kaip filme liudija dar kitas bendražygis, Daumantas prieš eidamas žūti paprastai pasakęs: jeigu mus išdavė, mes dabar žūsim, o jei ne – gyvensim. Pamenu, pagalvojau: kaip galima taip paprastai, taip lengvai kalbėti apie mirtį? Ir kaip įmanoma su tokiu nuolankumu pasitikti likimą? Atsakome sau kiekvienas savaip, bet toks dramatizmas visada pastūmėja permąstyti savą požiūrį į amžinybę bei laikinumą.

    Juozas Lukša mums paliko nemažai raštų, tačiau apie jį patį – koks jis buvo, kaip mąstė, ką kalbėjo būdamas žmonių apsuptyje – net geriau galima sužinoti šiame dokumentiniame filme, kur apie jį liudija amžininkai. Juk lengviausia žmogų pažinti tarp kitų žmonių. Tie kiti šiame filme labai asmeniškai pasakoja, koks su jais buvo ir kokią įtaką jiems padarė didis lietuvis Daumantas. O šių pasakojimų fone netikėtai gražiai suskamba Vytauto Bložės poezijos eilutės. Kokios – palieku jums patiems išgirsti.

    Agnė Zalanskaitė.

    Nepaprasta auka

    Tai pats naujausias partizanams skirtas filmas, kuriame pasakojama vieno garsiausių Dzūkijos partizanų vadų Juozo Vitkaus-Kazimieraičio istorija. Ir liūdna, ir įkvepianti. Ir tragiška, ir viltinga. Iš tikrųjų tai pasakojimas ne tiek apie asmenį, kiek apie jo šviesų palikimą – laisvą Lietuvą ir plačią Lietuvai dorai dirbančių ir ją nuoširdžiai mylinčių žmonių giminę. Juozo Vitkaus kovą čia liudija daugiausiai jo palikuonys, neslėpdami savo susižavėjimo ir padėkos. Žiūrėdamas nejučia vis pagalvoju – kokia garbė ir įkvėpimas šiandien laisvoje Lietuvoje būti tokio žmogaus artimuoju.

    Apskritai, filmas tikrai vykęs – pasakojama daug ir plačiai, bet kartu istorija pateikiama gyvai ir įdomiai. Ekranuose išvystame ir Kazimieraičio bendražygį Tigrą, kurio knygą jums anksčiau šiame tekste rekomendavau, ir Kazimieraičio vaikaitį, jėzuitą kun. Gintarą Vitkų. Filmas, nors jo centre be jokios konkurencijos visą laiką išlieka Kazimieraičio asmuo ir jo gyvenimo istorija, nejučiomis paskatina apmąstyti labai daug partizaniško gyvenimo detalių, kurios dažnai paliekamos nuošalyje: kaip sunku išgyventi miške, kaip šalta ir tvanku ilgesnį laiką išbūti bunkeryje po žeme, kokiomis sudėtingomis sąlygomis – trūko visų elementarių priemonių – ir vis dėlto su kokiu užsidegimu būdavo rengiama partizaniška spauda.

    Kazimieraitis, kaip tarpukario Lietuvos karininkas, norėjo partizanų veiksmuose ir gyvenime tvarkos, siekė iš visame krašte išsibarsčiusių būrių sukurti reguliarią kariuomenę su visais jai priderančiais atributais. Tas jo darbas, nors netikėtai ir anksti tragiškai nutrūkęs, buvo pratęstas bendražygių ir todėl nei kada seniau, nei šiandien niekas neįrodys, kad partizanų daliniai nebuvo laisvos Lietuvos kariuomenės dalinių tąsa, persikėlusi ginti šalį į apkasus miškuose. Niekas niekada, remdamasis tarptautine teise ar sveiku protu, neįrodys, kad partizanų kova už laisvę buvo neteisėta ir nereikalinga. Tai Kazimieraičio ir jo kovos bičiulių palikimas, kaip ir ta dvasia, kurios įkvėptas dabar rašau. Ačiū jums, broliai, už mūsų laisvę. Ir ačiū už galimybę iš arčiau žvilgtelėti į tikro Lietuvos vaiko pergalingą gyvenimą. Kas gali žmogų nugalėti, jeigu jis nugalėjo mirtį? ■

  • ATGAL
    Stebuklų nakties belaukiant...
    PIRMYN
    G. Statinis: „Ponas Zy“ galėtų pasitarnauti nuoširdesniam lietuvių-lenkų dialogui
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.