Partizaniško gyvenimo fragmentai. Pasakoja ryšininkė Naktibalda | Apžvalga

Istorijos pėdomis

  • Partizaniško gyvenimo fragmentai. Pasakoja ryšininkė Naktibalda

  • Data: 2018-04-29
    Autorius: Vytautas Raškauskas

    Vitalija Juselytė-Kijauskienė, partizanams ryšininkavusi Naktibaldos slapyvardžiu, gimė 1924 m. anuometiniame Marijampolės valsčiuje, Balsupių kaimo vienkiemyje. Toje sodyboje užaugo, toje sodyboje tapo narsia Lietuvos dukterimi, iki pat suėmimo dienos (1947 m. birželio 12 d.) tėvynės labui dirbusia kartu su kovos draugais partizanais.

    Lemtingą jos suėmimo vakarą Vitalija dėl vis aktyvėjančio persekiojimo atsisakė nakvynei priimti tris partizanus. Šie patraukė į kaimyninę sodybą, iš kurios, vietovę nakčia pradėjus supti rusų kareiviams, buvo priversti sprukti. Kurį laiką bėgę rugių lauku, du iš jų sėdo ant šalimais besiganančių arklių ir buvo nušauti. Tik vienam pavyko pasprukti. Kadangi nebuvo aišku, kieno sodyboje tąnakt slėpėsi partizanai, o vietovę kariai supo ieškodami jau išduotos ir atpažintos partizanų ryšininkės Naktibaldos, kaip įtariamąją suėmė būtent ją.

    Vitalijai, kaip ir kiekvienam suimtajam, buvo ne kartą siūlyta galimybė išduoti ir šnipinėti, bet ji tardymuose laikėsi didvyriškai, nieko neįduodama. Nors pati buvo sulaikyta kaip tik dėl netoliese gyvenusios mokytojos, taip pat partizanų ryšininkės, tačiau vėliau užverbuotos, išdavystės. Būtent dėl šios moters Vitalija kartu su dar 7 žmonėmis tą naktį pateko į kalėjimą. Būtent dėl jos tąnakt Marijampolės apylinkėse žuvo 5 partizanai.

    Vitalija tarp išduotųjų atsidūrė dėl vieno vienintelio laiško, anos mokytojos kartą atnešto perduoti partizanams. Reikia pasakyti, jog ši nelaimingoji šnipinėti nenustojo ir vėliau, jau kalėjimo kamerose, kur būdavo talpinama su didesniu būriu kalinamųjų. Kokios sovietinės sistemos priešių nuotaikos, kokių uždraustų daiktų pastarosios su savimi turi – visa tai neva tardyti išvesta šnipė raportuodavo lietuvių tautos budeliams.

    Kaip viskas klostėsi prieš tai ir po to, kaip ir kodėl drąsūs lietuviai ryžosi tapti partizanais ir jų ryšininkais, toliau palieku pasakoti pačiai Vitalijai, apie save sakančiai, kad anuomet jai tekdavo daug slaptų darbų nuveikti būtent naktimis – todėl ir pasirinko Naktibaldos slapyvardį, kad daug naktį tekę keliauti, belstis. Paklausykime jos istorijos – puikaus pavyzdžio, kaip lietuviai savo šalį mylėjo konkrečiais darbais.

    Bebaimiai

    Tais metais, po karo, visi pažįstami, visi kaimo vyrai stojo į partizanus, kažkam reikėjo padėti, priimti, pas kažką jie turėjo prisiglausti, reikėjo valgyt paduot. Visi buvome jauni, beveik to paties amžiaus, visi bendravome, draugavome, žinojome, kad vienas ar kitas išeina į mišką. Nors būdavo, kad nežinodavo net šeima, kur sūnus dingsta. Dingo ir dingo, kaip toks mano kaimynas, kuriam jau būtų reikėję į rusų kariuomenę išeit. Numezgėm jam vilnones kojines, aš pasiuvau ir įdėjau nosinėlių, ir iš mūsų namų jis išėjo. Jį išleidom, išruošėm į partizanus slapyvardžiu Savanoris. Žuvo toli nuo namų, buvo pasitraukęs kovoti atokiau nuo tėviškės. Dar ir šiandien nežinau, ar jo šeima sužinojo, kur jis buvo dingęs.

    Buvo toks jaunystės momentas, kad nieko nebijojom, jokios baimės nebuvo. Būdavo, partizanai namie slepiasi po grindimis, o čia, stuboj (aut. p. – gyvenamasis namas tarmiškai), vaikščioja kariuomenė, ieško išsijuosę, kratas daro… Ir nieko nesuprasdavo! Nežinau, ar mes taip nepasikeisdavom, būdavo, kikenam prieš tuos rusus. Bet tik įsivaizduokit, kaip tuomet reikėdavo laviruoti? Rusai šmirinėja po namą, šeimininkus, aišku, pirmus visur stumia – jeigu būtų partizanų ir pradėtų šaudyt, kad patys rusai nenukentėtų – o mes visame tame taip laisvai, be jokios baimės būdavom…

    Partizanų spaustuvė

    Vokiečių laikais giedojau bažnyčios chore su tokia mergina, pas kurios tėvus jau tada slapstėsi gretimo kaimo vyrai. Vienas jų – Vytautas Gavėnas (aut. p. – vėliau tapo partizanų vadu, prisidėjo prie pirmosios Lietuvoje partizanų – Tauro – apygardos kūrimo, slapyvardžiu Vampyras). Kartą užėjau pas ją į svečius. Nuo tada ir prasidėjo pažintis, bendravimas. Tada jie pas mane vis užeidavo, jau ginkluoti. O mano tėtis irgi nebuvo prieš tokius dalykus. Būdavo, pats išvežioja po kaimus tuos jų laikraštukus, spaudą. O paskui galiausiai partizanai pas mus įsitaisė spausdinti. Būdavo, iš Amerikos gauna kažkokius lapelius spausdinimui – ir pas mus name buvo spaustuvė. Paprasčiausiai name – būdavo, langus užsidangsto ir dirba naktimis. O visus instrumentus laikydavo po grindimis. Daug ten tų laikraštukų būdavo. Tai ir aš išnešiodavau, o jei kur toliau – tėtis arklį pasikinkęs veždavo.

    Ta spaustuvė pas mus buvo maždaug pusę metų ir visą tą laiką pas mus galėjo ateiti labai mažai kas iš partizanų, dažniausiai tik vienas Vampyras, kad niekas nesužinotų apie tą spaustuvę. Čia tas buvo kokiais 1945 m. Po pusės metų spaustuvę iškėlė į bunkerius. Tiksliai kur, aš nežinojau, niekad neklausiau jų – geriau tokių dalykų kuo mažiau žinoti. Kaip ir apie pačius žmones. Nepažįstamų partizanų tikrų vardų ar pavardžių niekas neklausinėdavo, užtekdavo slapyvardžio.

    Tardymams ruošėsi dar laisvėje

    Toji mano bažnyčios choro draugė, kai jos tėvą areštavo, išėjo su partizanais slapyvardžiu Aušrelė, buvo partizanų seselė, slaugydavo sužeistuosius. Ją areštavo ir užverbavo, kad šnipinėtų partizanus, pasiūlė, ji pasirašė ir paleido su ta sąlyga, kad šnipinės. O ji, išėjusi iš kalėjimo, pradėjo slapstytis, gydė partizanus, prižiūrėjo. Vėliau ji žuvo kažkokiam bunkery. Bet kai paleista slapstėsi, dažnai pas mane ateidavo ir mes daug šnekėdavomės, jos klausinėdavau, kaip reikia elgtis, kaip laikytis, kai areštuoja, kad neišduočiau ir ištverčiau kankinimus, kaip elgtis, kad nieko neprasitarčiau. Taip aš turėjau šiokios tokios praktikos. Ir paskui, kai jau suėmė, aš įsikaliau savo versiją ir jos laikiausi, o parodymų prieš mane iš kitų areštuotųjų nebuvo.

    Man paskui rusai šitą irgi siūlė, aš išsigyniau, kad nieko apie jokius partizanus nežinau, neturiu supratimo apie juos ir neapsiėmiau. Tai mane padla visokia ir bandite, ir visokiais žodžiais išvadino. Lietuvis mane tardė. Skundų ant manęs jie neturėjo, tik kad ta mokytoja buvo dėl laiško išdavusi. Tai laišką prisiėmiau, o dėl kitų nieko nesakiau. Tai pirmas teismas kai buvo, davė man 6 metus. Tačiau po 2 mėnesių atėjo atsakymas dėl perteisimo, nes jau buvo prilipinti man tie trys partizanai, kurie mano arešto naktį išbėgo iš kaimynų sodybos. Du juos nušovė, o dar mano tėtį rado atsikėlusį – jis arklius vedė, tai tėtį dar labai sumušė, nes buvo saulėtekis, tai pamanė, kad jis partizanus prikėlė! O jie gi nežinojo, iš kur tie vyrai išbėgo, nematė, o aš žinojau, nes jie iš pradžių buvo atėję pas mane. O tada jau buvo daug suareštuotų ir pasakiau, kad pas mus jokiu būdu apsistot negali, nes šnipinėjimas vyksta. Tai jie nuėjo į šalimais esančią sodybą. O kad aš būčiau bent prasitarusi, kad iš jų išbėgo, būčiau juos kalėjiman sugrūdus ir pati sau kaltę užsidėjus – būtų plakę, mušę, kad sakyk daugiau, bandite, nes žinai daugiau.

    25 metai vietoj sušaudymo

    Tai kai atėjo dėl antro perteisimo, nuvarė mane į Marijampolės teismą, teisme nieko neklausė ir jau davė 25 metus. Suėmė mane 1947 m. birželio 12 d. Pridėjo man tuos vyrus, kad pas mus nušovė, nors per pirmą teismą jie man buvo atpuolę. Tai paskaitė, kad duoda 25 metus. O anksčiau 25 metai reikšdavo, kad reikia sušaudyt, tai kai išgirdau, savijauta buvo baisi. O pasirodo, apie tą laiką buvo išėjęs įstatymas, kad visiems be išimčių duoti vietoje 10 metų – 25, bet jau nesušaudyti. Tai politika buvo tokia – pagąsdinti, kad greičiau užsibaigtų tas jų vadinamas banditizmas. Jie manė, kad kai pradės teisti visus po 25 metus – visi išsigąs ir greičiau viskas baigsis.

    Nuvarė mus į Marijampolės kalėjimą, prikištą beveik vien vyrų, įgrūdo į purviną, dvokiančią kamerą ir paliko. Pirmą naktį bluosto nesudėjau. Po keleto dienų į tą pačią kamerą atvarė dvi mano pažįstamas iš gretimo kaimo, jos irgi buvo gavusios po 25 metus. Jau buvom keturios, nuotaika pasitaisė. Dar po dienos ir dar kitą atvarė – ir ta gavusi tiek pat. Jau mes penkios, jau visai smagu!

    Būdai susisiekti kalėjime

    Kelios iš mūsų mėgdavo morzę į sienas mušt, tai kai pagaudavo jas prižiūrėtojai – iškart už kupros ir į karcerį penkioms paroms. Kitas būdas būdavo rašinėtis rašteliais. Užrašydavo žinią ant popieriaus tabakui sukti, kurio atnešdavo kaliniams siuntiniuose, ir suvyniodavo į suminkytą duonos gabaliuką, kurį prilipdydavo kur nors, dažniausiai prie tualeto. Žodžiu, paštas buvo tualetuose, po klozetais ar radiatoriais. Tai buvo labai reikalinga, ypač susikalbėti bendrininkams, kuriuos laikydavo skirtingose kamerose ir atskirai tardydavo. Aš tuo neužsiėmiau, nes bylos reikalais nereikėdavo, o meilių nekūriau. Kitos tai meiles kūrė. Iš nuobodumo visko prisigalvoji.

    Taip gyvenome pora mėnesių, o paskui mus išvežė į tremties perėjimo punktą – Peresilką – Baltarusijoj, Oršoj. Ten buvom, kol atvažiavo pirkliai, kuriems reikia darbininkų, ir tada jau kalinius siunčia į kokią vietą – į lagerius dirbti. Iš Oršos nuvežė prie Maskvos – į Mardovskos griežtojo režimo lagerį.

    Malda su duoniniais rožančiais

    Ten dirbo kriminaliniai nusikaltėliai, bet sukišo ir mus, politinius. Man papuolė keliauti į kariškų drabužių siuvyklą. Reikėjo dirbti elektrinėmis mašinomis, kartais naktinėj pamainoj ir pasiūti tiek daug, kad su pagalba sugebėdavau įveikti pusę nustatytos normos. Jeigu normos neįvykdai – tegauni 200 g sriubos dienai. Dirbdavome po 12 valandų su valandos pertrauka. Būdavo, mėnulis šviečia, išeinam į lauką pasiėmę duoninius rožančius – pačios pasidarydavom labai gražius iš duonos – ir meldžiamės. O tie rožančiai – vyrai mokėdavo netgi spalvotus padaryti – tuos duonos rutuliukus, surištus šiaudu ar kokiu siūlu, trindavo į nudažytas sienas, kol tapdavo spalvoti. Buvau siuntiniu parsiuntusi į Lietuvą.

    Po Mordovskos nuvežė prie Baltosios jūros. Ten sutikau daugybę jaunų merginų, kurios 25 metus buvo gavusios už visiškus niekus. Pavyzdžiui, vienos kalėjo įskųstos, kad pagyrė gražią anglų karininkų aprangą. Galiausiai patekau į Komijos SSSR, Intą, nebetoli Amerikos, į ją kai kurie kaliniai pabėgdavo. Iš tos Intos mane ir paleido. Iš viso tremtyje prabuvau aštuonerius metus. ■

  • ATGAL
    Čekų ir slovakų karių odisėja
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.