Partizaniško gyvenimo fragmentai. Pasakoja Vytautas BALSYS-UOSIS | Apžvalga

Istorija

  • Partizaniško gyvenimo fragmentai. Pasakoja Vytautas BALSYS-UOSIS

  • Data: 2018-03-05
    Autorius: V. Raškauskas

    Pradėkime nuo to, kad Vytautą Balsį-Uosį paklausiau, ar, būdamas jaunas partizanas, jis nebijojo mirti. Atsakė Vytautas labai ramiai ir užtikrintai: „Baimės jausmo nebuvo – aš nieko nebijojau, ėjau kiaurai.“ Bet aš domėjausi toliau, nes pats esu partizaniško amžiaus ir noriu suprasti, kaip anuomet mąstė mano bendraamžiai – iš kur sėmėsi stiprybės ir drąsos. „Ar tikrai galima visai nebijoti mirties?“ – paklausiau Uosį, o jis taip pasakė: „Mes nebijojome. Bailiai į mišką nėjo, o nuėjo ir parsidavė. Į mišką išėjo patys geriausi vyrai ir moterys.“

    Išėjo dešimtys tūkstančių, o grįžo saujelė. Iš tos saujelės šiandien jau beturime vos keletą dešimčių. Šiemet 95-metį pasitinkantis partizanas Uosis sako, kad savo gyvenimą, jei galėtų pasirinkti, gyventų iš naujo
    ir nieko jame nekeistų, nes tai gražus, turiningas gyvenimas, kuriame padaryta daugybė teisingų pasirinkimų. Klausau šių žodžių ir dėkoju dangui už galimybę su šiuo žmogumi susipažinti.

    Todėl ir jums bent dalį jo istorijos užrašiau šitame tekste – tai vieno Lietuvos partizano kovos kelias. Kovos, kuri davė gausių vaisių, tapdama tiltu, jungiančiu tarpukario ir mūsų dienų Lietuvą. Valstybės 100-mečio minėjimas yra nuostabi proga išgirsti, ką Uosis – tikrų tikriausias laisvės ir valstybės saugotojas – turi mums papasakoti.

    Geriau žūti tėvynėje

    Sovietai okupavo Lietuvą vadovaudamiesi šūkiu: pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų. Tą jie ir darė, o mano karta mokyklose buvo auklėjama tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui. Todėl 1944 metais sovietams paskelbus jaunų vyrų mobilizaciją į armiją, visi mes, ypač kaimų jaunimas, atsidūrėme kryžkelėje: stoti į sovietinę armiją ir žūti kovose už okupanto interesus ar pradėti partizaninį karą.

    Šeimoje buvome keturi sūnūs. Šaukimą į armiją gavome dviese: aš, vyriausias sūnus, ir jaunesnis brolis Zig­mas. Tėvelis be jokio svyravimo mums pasakė: vaikai, geriau žūkite kovodami savo tėvynėje Lietuvoje negu svetimoje žemėje už okupanto interesus.

    Sodyboje, kurioje gyvenome, tėvelis padėjo išsikasti prie sklepo bunkerį, o antrą slėptuvę įtaisėme tvarte virš kiaulininko, tarp dvigubų lubų. Aš prieš tai buvau dirbęs Zapyškio valsčiuje ir traukdamasis su savimi pasiėmiau rašomąją mašinėlę, tai atsigulęs toje slėptuvėje spausdindavau atsišaukimus.

    Pirmoji žiema miške

    Jau 1944 m. pradėjo organizuotis į būrius to meto jaunimas ir kastis miškuose bunkerius. Tą žiemą jau praleidau Kazlų Rūdos miškų masyve. Mano būrio vadas buvo nepriklausomos Lietuvos puskarininkis Jonas Misevičius. Būryje mūsų buvo per 20 vyrų, tad išsikasėme didelį bunkerį.

    Atsimenu, kad kasti buvo nesunku, kadangi vietos smėlėtos, o išsikasę duobę ją išgrindėme rąsteliais, tada vėl užpylėme žemėmis, ir viską užlyginom. Ant įėjimo dangčio pritvirtinom eglaitę – būdavo, norint įlįsti į vidų reikia ją pakelti kartu su dangčiu. Greta to didelio bunkerio buvo dar vienas mažas – tai ligoninė. Dabar mūsų didysis bunkeris Kazlų Rūdos miškuose yra atstatytas ir įtrauktas į valstybės paveldą.

    Gerai atsimenu, kad 1945 m. vasario 24 d. vakarą vadas išsikvietė mane, Kazimierą Bieliauską ir Juozą Misevičių bei davė užduotį. Pažėrų kaimo pusės link buvo kita partizanų stovykla, kuriai vadovavo kapitonas Arlauskas – reikėjo nunešti jam voką. Per naktį ten nuklampojome, susiradom tą stovyklą, padaviau voką.

    Nujaučiau, kad kažkur netoliese turėtų partizanauti jau po kariuomenės du mano gimtojo kaimo vyrai. Todėl paklausiu vadą, o jis patvirtino, kad jiedu apsistoję kitoje stovykloje už pusantro kilometro. Vadas man davė vieną vietinį partizaną, kad mane ten nulydėtų, o mano bendražygiai, su kuriais čia atėjau, pasiliko.

    Brolis išdavė brolį

    Atėję radom stovyklą šlapioj vietoj, raiste, –  ant nedidelio sausos žemės plotelio partizanai buvo pasistatę tokią būdą iš rąstų. Įėjau į tą jų namuką, sutikau draugus, apsikabinom, pasibučiavom. Jau buvo rytas, švito, degė laužas. Vos nusimečiau kailinius ir pakabinau automatą, pasigirdo sargybinio šūvis ir sutratėjo kulkosvaidžiai – tai buvo pirma išdavystė Tauro apygardoje. Brolis išdavė brolį.

    Kapitono Arlausko brolis buvo studentas ir savo kaimynui papasakojo, kad jo brolis vadovauja partizanams. Tas kaimynas, pasirodo, buvo užverbuotas KGB agentas ir prispaudė kapitono Arlausko brolį, kad jį nuvestų į partizanų stovyklą, taip agentas užfiksavo visas koordinates.

    Tą rytą buvome apsupti. Sniego dar buvo iki kelių. Sutratėjus šūviams, iš tos pašiūrės pro siauras duris pirmas šoko vienas mano draugas ir jį suvarpė kryžma ugnis, paskui kitas – ir į jį pataikė. Aš dar spėjau nusikabinti automatą, bet pasirinkimo nebuvo, reikėjo išbėgti iš vidaus, nes pro sienas kulkos ėjo kiaurai. Šokau panteros šuoliu per tuos du jau gulinčius, ir man tik koją pervėrė kulka. Žiūriu – kelmas ten, kur laužas. Aš už to kelmo užlindau, ir per visą dieną vyko kova. Į vakarą, gal kokią trečią valandą, rusai, matyt, bijodami nakties, susikrovė savo užmuštus ir pasitraukė. Žuvo vadas Arlauskas ir 16 vyrų.

    Vienas kovos lauke

    Tik aš vienas likau gyvas, todėl atsisukau granatą, bet patraukti neskubu. Kaip filme: prabėgo akyse broliai, tėveliai, bendradarbiai, bendražygiai – visi. Galvoju, jeigu rusai ateis, tada ir patrauksiu – smagiau visiems kartu į anapilį.

    Sutemo. Atėjo likę gyvi partizanai ir atrado mane ten begulintį. Jų dėka aš buvau išneštas nakties metu į palaukę. Paskui su rogėm, arkliais parvežė mane į stovyklą ir tam mažam bunkeriuky pats sau buvau daktaras, gydžiausi. Kažkokia seselė atnešė rivanolio ir peroksido. Binto neturėjau, tai baltinius plėšiau ir peroksidu žaizdas dezinfekavau. Klubas buvo peršautas ir pėda begulinčiam. Kulkos buvo perėjusios kiaurai.

    Nebuvau tarnavęs kariuomenėje, nežinojau, kad gulint ir atsišaudant reikia paguldyti pėdą, o aš ant pirštų galų ją laikiau ir kulka perskrodė. Tai tam bunkeriuky vienas persirišdavau žaizdas baltinius plėšydamas. Paskui parazitai užpuolė ten begulintį, tai, būdavo, išpurtau iš bintų juos ir vėl užsirišu. Ir taip du su puse mėnesio, o paskui pradėjau su lazda vaikščioti.

    Dar viena nesėkmė

    Per tą laikotarpį į mūsų stovyklą atvyko du iš Vakarų apmokyti desantininkai ir su jais trečias – smogikas, perrengtas partizano uniforma – Markulio agentas vardu Šoferiukas. Iškalbus, du mauzeriai už diržo, jokio ilgo ginklo.

    Bėgo laikas, jau buvo gegužės mėnuo, Velykos arti. Aš labai norėjau pasirodyti mamelei. Vadui sakiau: duok man kokius keturis ar penkis vyrus – jau su lazda vaikštau, noriu namie pasirodyti. Ir prilipo tas Šoferiukas – ir jis būtinai kartu eis. Būtinai. Tada nieko blogo neįtarę, nuėjom pas mane namo, pavakarieniavom, išsiprausėm, pasikeitėm baltinius.

    Birželio mėnesį iš tos pačios stovyklos – aš jau buvau sveikas – vėl sugrįžtam į mano tėviškę, tik šįkart jau 14 vyrų – perdienavot ir kitą naktį traukt į Pavilkijį, kur buvo numatyta nauja stovykla.

    Anksti ryte, vos tik prašvitus, sutratėjo aplink kulkosvaidžiai. Šaudė padegamosiomis kulkomis, tai uždegė sodybą, kluoną, tvartus. Tose kautynėse žuvo 5 partizanai, tarp jų ir mano brolis Viktoras, kuriam buvo vos 17 metų. Jis buvo slėptuvėje su partizanu radistu ir jie nematė nieko, kas vyksta. Radistas per liepsną dar išbėgo, o brolį rado uždususį.

    Ir tąkart pavyko likti gyvam

    Man pasisekė pabėgti, bet rankovės buvo sušaudytos kulkų, iš jų likę tik siūleliai. Bet manęs nė viena kulka nelietė. Dar kartą pavyko likti gyvam. Sudegė tądien visi sodybos trobesiai, o netrukus buvo užvesti rusai ir į mūsų stovyklą – kariuomenė susprogdino bunkerį, o ten buvusį mano tėvelį paėmė gyvą ir nukankino – jo kapo vietos nežinau.

    Mes pasitraukėme sėkmingai ir pasislėpėme Novaraisčio raiste, vienoje iš jo salelių. Šunys, kai perbėgi per vandenį, pameta pėdsakus. Todėl mūsų nerado. Išgulėjome ten pusantros paros, o tada ryšininkė pranešė, kad rusai iš apylinkių pasitraukė.

    Taigi, jau buvom išduoti, mūsų pėdsakai kagėbistams žinomi. O išdavikas, savo juodą darbą padaręs, iš stovyklos dingo. Po to įvykio aš perėjau į Birutės rinktinę Kaune. Pasą pasidariau Liudo Pranieniaus vardu. Seniau buvome išplėšę mirusiųjų archyvą ir pasiėmėme pasus. Defektas buvo tik tas, kad pasai buvo su skylėmis – permušti skylamušiu. Bet taip aš, naudodamas Liudos Pranienės pasą, tapau Liudu Pranieniumi.

    Partizaniško kelio pabaiga

    Susipažinau botanikos sode su studentu, kurio brolis su manimi partizanavo. Bet kaip tik jis mane ir išdavė. Eidamas pro botanikos sodo vartus, gavau smūgį į galvą ir pabudau surakintomis kojom ir rankom visas kruvinas – ir baigėsi mano partizanavimo kelias 1948 m. sausio 13 d.

    Paskui prasidėjo tardymai. Tardė tris mėnesius. Darė jie su manim, ką norėjo. Kauno saugume buvo tie maži boksai – įstumia, uždaro, o ten negali nei kojų sulenkti, nei atsisėsti, ir visąlaik kapsi ant galvos šaltas vanduo. Ir mušimai buvo nuolatiniai – į kamerą atvilkdavo tik ryte ir neleisdavo visą dieną miegoti. Bet kadangi jie turėjo tą išdaviką, tai dėl manęs jiems viskas buvo aišku.

    Bandymas ištrūkti į laisvę

    Kauno saugume, nedidelėje kameroje, susigrūdę ant betoninių grindų sėdėjome 17 vyrų, o greta manęs – kapitonas Akelis. Išsikalbėjom, kad aš partizanas, o jis jautė, kad jį sušaudys, tai pasiūlė organizuoti pabėgimą. Kameros langas buvo į Vytauto prospektą, bet pirmiausia grotos, tada dar tokia duobė ir gyvatvorė, o šaligatviu vaikšto kareivis rusas su automatu.

    Mums reikėjo iš tų grotų du strypus horizontaliai išlupti ir du vertikaliai, kad galėtume pralįsti. Aš turėjau lįsti pirmas ir nuginkluoti sargybinį. Sutikau tai padaryti, ir vieną penktadienio vakarą, kai paprastai visi čekistai latravodavo, amžiną atilsį kunigas Našlėnas užstojo durų angą ir barškino medinį šaukštą, o mes lupome grotas ir du strypus mums pasisekė išlupti. Bet tada kiti nusigando, kad reikės bėgti, ir supasavo. Matyt, naiviai tikėjosi, kad juos paleis – kai kurie gi tikrai buvo paprasti ūkininkai, visai niekuo nenusikaltę. Sudarydavo ir visiškai nekaltiems bylas, mušimais išgaudami netikrus prisipažinimus, nes juk tardytojai gaudavo premijas už kiek­v­ienos naujos bylos sudarymą. Ir likom tik penkiese, norintys pabėgti.

    Kalėjimas ir tremtis

    Ryte atnešė duonos, bet mes neleidome niekam valgyti, o ja užmaskavom tas išlaužtas grotas. Aišku, darydami kratą, jie vis tiek atrado. O tada jau mane į Kauno kalėjimą atvežė. Keista, bet niekas netardė ir neklausė – matyt, tie budintys bijodami, kad jų pačių nesušaudytų už žioplumą, patys slapta suremontavo tą kamerą.

    Taigi, sausį mane suėmė, į Kauno kalėjimą patekau gegužės mėnesį, o netrukus iš ten – jau į Norilską, užpoliarę, dirbt anglies kasykloj. Ten buvau numeris Z-787. Paskui, 1956 m., kai dauguma jau važiavo į Lietuvą, mane už slaptą veiklą Norilske dar nutrėmė 10 metų į Kazachstaną. Iš tremties į Kauną grįžau tik 1966 m. ■

  • ATGAL
    P. V. Subačius: negali vienu metu gyventi Kristaus tikėjimu ir skendėti mele
    PIRMYN
    Lietuvos Aukščiausios Tarybos gynyba
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.