Pasaulio ekonomika lėtėja | Apžvalga

Įžvalgos

  • Pasaulio ekonomika lėtėja

  • Data: 2016-03-30
    Autorius: Edita Mieldažė

    Šių metų vasario 26–27 dienomis Šanchajuje, Kinijoje, dvidešimt (G-20) ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių ir centrinių bankų atstovų susirinko aptarti globalios ekonomikos perspektyvų. Šis ekonomikos forumas pakartojo esminę mintį, kurią šių metų sausį Davose, Šveicarijoje, Pasaulio ekonomikos forume išreiškė susirinkę pasaulio galingieji: pasaulio ekonomikai reikia struktūrinių reformų. Davose Europos centrinio banko atstovas Benoit Coeure pastebėjo, jog pagrindinis tikslas po krizės buvo atsigauti, tačiau, ,,iš tikrųjų, mes nepakeitėme savo finansinės sistemos struktūros. Todėl dabar atėjo laikas tą padaryti“. G-20 susitikimo atstovai taip pat pripažino per lėtą globalios ekonomikos proveržį, kad ,,nors globali ekonomika ir atsigauna, bet ji vis dar netolygi ir nepateisina mūsų ambicijų dėl stipraus, pastovaus ir subalansuoto augimo“. Šanchajaus forumo dalyviai pabrėžė, jog nepastovus kapitalo judėjimas, didelis kainų kritimas, eskaluojama geopolitinė įtampa, šokas dėl galimo Didžiosios Britanijos išėjimo iš Europos Sąjungos (ES), didėjantys neramumai dėl migrantų antplūdžio yra tie rizikos veiksniai, kurie trukdo tarptautinei bendruomenei pasiekti bendrus tikslus dėl globalaus augimo. Savo ruožtu, Tarptautinis valiutos fondas (TVF), dalyvavęs tiek Davoso, tiek Šanchajaus forumuose, pridūrė, jog užsitęsę neramumai išsivysčiusiose rinkose, griežtesnės finansinės sąlygos besivystančiose šalyse, ryškesnis, nei tikėtasi, Kinijos ekonomikos lėtėjimas ir naftos kainų kritimas turėjo įtakos pasaulio ekonomikos susilpnėjimui.


    Ekonominė situacija

    Kaip teigia ekonomistai J. Tomilson Hill ir Ian Morris, nėra sudėtinga įžvelgti, koks ,,lėtas ir nedrąsus“ yra pasaulio ekonomikos atsigavimas. 2015 m. trečiąjį ketvirtį JAV bendras vidaus produktas (BVP) buvo 13 proc. žemesnis negu 2007 m., t. y. 13 trln. JAV dolerių mažesnis negu prieš krizę. Situacija euro zonoje dar prastesnė: 2007–2015 m. euro zonos BVP augo 16 proc. lėčiau, negu buvo prognozuota, jau nekalbant apie atskiras ES valstybes nares, kaip antai Ispanija, kurios BVP augimas buvo 21 proc. žemesnis, negu tikėtasi. Europos Komisijos vasario mėnesį paskelbtoje ekonominėje prognozėje teigiama, kad augimas euro zonoje šiais metais tęsis, tačiau bus lėtas: 2016 m. BVP euro zonoje turėtų augti 1,7 proc., tačiau tik 0,1 proc. daugiau negu 2015 m., o visoje ES – 1,9 proc., t. y. kaip ir 2015 m. Žemas infliacijos rodiklis, fiksuotas pagrindinėse pasaulio ekonomikose, rodo žemą paklausos, o tuo pačiu ir ekonomikos skatinimo lygį: 2015 m. infliacijos lygis ES buvo nulinis, JAV – vienu procentiniu punktu aukštesnis. 2016 m. prognozuojama, kad kainų augimas ES pakils iki 0,5 proc., o JAV – iki 1,2 proc. Tačiau pagrindinė finansinė šmėkla, į kurią ir G-20 susitikime Šanchajuje atkreipė dėmesį Vokietijos finansų ministras Wolgangas Schauble, yra valstybių skolų augimas. Remiantis 2015 m. McKinsey instituto atliktu tyrimu, 2007–2014 m. bendra pasaulio skola, įskaitant viešąjį ir privatų skolinimąsi, išaugo 57 trln. JAV dolerių. Atitinkamai 2000 m. bendra pasaulio skola siekė 87 trln. JAV dolerių, 2007 m. – jau 142 trln. JAV dolerių, o 2014 m. – net 199 trln. JAV dolerių.

    Didžiausias pavojaus signalas globaliai ekonomikai tas, jog labiausiai išaugo išsivysčiusių, o ne besivystančių valstybių skolos. Taigi tarp išsivysčiusių šalių 2015 m. didžiausią valstybės skolą turėjo Japonija (245,9 proc. nuo BVP), Graikija (196,9 proc.), Italija (133,1 proc.), Portugalija (127,8 proc.), Belgija ir Kipras (po 106 proc.), Jungtinės Amerikos Valstijos (104, 85 proc.), Airija (100,63 proc.), Ispanija (98,6 proc.) ir Prancūzija (97,09 proc.). Kaip matome, beveik visos didžiausią valstybės skolą turinčios šalys – ES ir euro zonos narės. Tad Vokietijos finansų ministro W. Schauble baimė, kad skolų augimas pasiekė savo ribas ir dabar kelia didelę, ekonomiką gniuždančią riziką, yra pagrįsta.

    Silpna paklausa

    Nors daugelis turėtų džiūgauti, jog bendrai infliacijos lygis pasaulio ekonomikoje žemas, t. y. kainos nedidėja, vadinasi, galime daugiau pirkti, tačiau ekonomikoje žemas infliacijos lygis sukuria silpnos paklausos problemą. Siekdamos stimuliuoti ekonominį augimą, daugelis valstybių, tarp jų ir euro zonos narės, smarkiai susiveržė diržus, tačiau norimo ekonomikos skatinimo efekto nepasiekė. Konkrečiai euro zonoje valstybės galėjo padidinti paklausą devalvuodamos eurą, bet kadangi nė viena iš euro zonos šalių to padaryti negalėjo, 2015 m. Europos centrinis bankas nusprendė skatinti paklausą ir vartojimą, supirkdamas valstybių obligacijas. Šis planas turėjo sumažinti netikrumą dėl pasiūlos ir padidinti darbo lygį ilgalaikėje perspektyvoje. Tačiau, kaip teigia ekonomistai T. Hill ir Ian Morris, nė vienas iš indeksų, analizuojančių reformas paklausos srityje, negalėjo parodyti, kad ekonominiai pasiūlos ir paklausos ciklai euro zonoje pasistūmėjo į priekį. Tačiau finansų institucijos turi ir kitų būdų spręsti ekonomines dilemas. Štai daugelis centrinių bankų visame pasaulyje įvedė nulines ar arti nulio siekiančias palūkanų normas. Šis žingsnis turėjo paskatinti vartojimą plačiąja prasme – nuo kasdienių pirkinių iki būsto paskolų augimo. Tačiau esant nulinėms palūkanoms, egzistuoja likvidumo spąstai, situacija, kai centriniam bankui didinant pinigų injekcijas į finansų institucijas, finansinė parama nepasiekia galutinių vartotojų ir nesukelia ekonomikos skatinimo efekto. Vieni ekonomistai juokais, kiti visai rimtai kalba, kad jeigu centriniai bankai tiesiogiai iš gyventojų supirktų, pavyzdžiui, jų turimas mažai pajamingas valstybių obligacijas kiek didesne nei rinkos kaina, tokiu būdu rinkoje atsirastų papildomų pinigų, kurie tiesiogiai skatintų paklausą ir vartojimą. Kol to nėra, europiečiai ir amerikiečiai su pinigais elgiasi panašiai kaip krizės metu: daugiau taupo, mažiau leidžia ir tokiu būdu įsuka žemos infliacijos ciklą. Kinijoje ir kitose besivystančiose pasaulio ekonomikose gyventojai taupo dar didesnę savo pajamų dalį, nes abejoja valstybių garantuotu socialinių fondų dosnumu. Pavyzdžiui, Pekine gyvenanti trijų asmenų kinų šeima, uždirbanti per mėnesį apie 3 200 JAV dolerių ir atidedanti pusę sumos taupymui, teigia nepasitikinti ilgalaike valdžios politika: ,,Dauguma kinų jaučiasi nesaugiai, todėl stengiamės daryti viską, kas įmanoma dėl savo ateities“. Visgi, kaip pastebi ,,Bloomberg“ žurnalistas Dexter Roberts, Kinijoje vartojimas sudaro tik 35 proc. BVP, tačiau JAV namų ūkiai taupo tik 5–6 proc. savo pajamų, o 75 proc. pajamų išleidžia.

    Kinijos lėtėjimas

    Neseniai britų nacionalinis transliuotojas BBC paskelbė žinią, jog Pekinas pagal milijardierių skaičių aplenkė Niujorką: 100 milijardierių apsistoję Pekine, o 95 – Niujorke. Kitaip sakant, kinų paskleista žinutė iš serijos ,,mes, kinai, visgi lenkiame JAV“. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad Pekino šimtuko sąraše pirmąsias dešimt pozicijų užima amerikiečiai milijardieriai, turinys kapitalo Kinijoje. Tiesą sakant, ši žinutė iškelia daug platesnę dilemą, su kuria susiduria Kinija: ar ji įgali pralenkti JAV ir tapti pirmaujančia ekonomine pasaulio galybe? Iš tiesų, per pastaruosius du dešimtmečius (1990–2013 m.) Kinijos BVP kasmet, kaip niekur kitur, augo po 10 proc. ir šalis tapo pagrindine daugelio žemesnės kokybės prekių gamintoja pasaulyje – nuo tekstilės iki elektronikos. Ekonominio pakilimo metu Kinija užmezgė prekybos ryšius su 124 pasaulio valstybėmis, o daugeliui žaliavų turinčių valstybių tapo pagrindine eksporto kryptimi. Tačiau pastarųjų metų Kinijos augimas buvo smarkiai finansuojamas skolintu kapitalu – valstybės remiami bankai lengvai dalijo pinigus dideles ambicijas turinčioms įmonėms. Todėl Kinijos bankų sektorius išaugo 400 proc. ir bankų turtas pasiekė 35 trln. JAV dolerių. Kitaip tariant, Kinija į ekonomiką įleido dvigubai daugiau skolos nei išsivysčiusių valstybių centriniai bankai kartu sudėjus (12 trln. JAV dolerių). Tačiau lėtėjant Kinijos ekonomikai, didelė įmonių skola bankams jau dabar turi neigiamos įtakos kompanijų finansinei situacijai, o tai reiškia, kad kinų įmonės optimizuoja savo finansus ir mažina darbuotojų skaičių. Savo ruožtu atleisti darbuotojai, negalėdami įsilieti į darbo rinką, sukuria blogųjų paskolų burbulą, kuris bet kada gali sprogti. Kol kas Kinijai iki sprogimo toli, nes valstybė finansuoja dalį nuostolingų gamybos įmonių, tačiau Kinijos rezervai, kad ir sudarantys 3,5 trln. JAV dolerių, negalėtų padengti 35 trln. JAV dolerių bankų nuostolių. Iš kitos pusės, Kinijos valdžia, matydama šalies pramonės lėtėjimą, aktyviai ėmė skatinti savo gyventojus pereiti prie paslaugų ir vidiniu vartojimu paremtos ekonomikos. Kinijoje pramonė sudaro apie 35 proc. šalies ekonomikos ir yra galingas ekonomikos variklis, tačiau 2015 m. Kinijos pramonės aktyvumo indeksas buvo žemiau 50 punktų ir reiškė, kad pramonės sektorius traukiasi, mažina gamybą ir produkcijos kainas. Taigi 2015 m. Pekinas iš paslaugų sektoriaus uždirbo 8,3 proc. daugiau negu 2014 m. ir paslaugų sektorius pirmą kartą sukūrė pusę šalies bend­rojo vidaus produkto (50,5 proc. nuo BVP). Gamyba augo tik 6 proc. ir, anot Oksfordo ekonomikos mokyklos Azijos ekonomikos vadovo Louiso Kuijso, ,,jei ne paslaugų sektoriaus stiprėjimas, šiandien Kinijos ekonomika būtų daug blogesnės būklės“. Kaip pastebėjo konsultacinės įmonės, įsikūrusios Pekine, ,,Gavekal Dragonomics“ tyrimų vadovas Andrew Batsonas, ,,apie 60 proc. visų paslaugų, įskaitant nekilnojamąjį turtą, Kinijoje yra tampriai susiję su pramonės sektoriumi. Tai reiškia, kad šiais metais paslaugų augimas bus pastebimai lėtesnis negu praeitais metais. BVP taip pat kris“. Kinijos ekonomikos ekspertas prognozuoja, jog šiais metais BVP gali kristi žemiau 6 proc. (2015 m. BVP augo 6,9 proc.). Didžia dalimi šis kritimas susijęs su žaliavų kainomis.

    Žaliavų kainos krenta

    Ekonominio klestėjimo laikotarpiu smarkiai plečiantis infrastruktūrai, Kinija tapo didžiausia industrinių metalų naudotoja pasaulyje. Pekinas užmezgė glaudžius ryšius su žaliavas tiekiančiomis šalimis (Brazilija, Rusija, Čile, Pietų Afrika), tačiau ėmus silpnėti ekonomikai, žaliavų poreikis sulėtėjo. Žaliavų gamintojai pradėjo varžytis dėl susitraukiančios, tačiau vis dar didelės Kinijos rinkos. Tokiu būdu žaliavų kainos pradėjo smarkiai kristi. Paanalizuokime plieno pramonę. Kinija yra didžiausia plieno gamintoja, tačiau dėl plieno pertekliaus rinkoje, plieno gamybos pajėgumai sumažėjo iki 70 proc. Tai reiškia, kad pajėgumams susitraukus iki 80 proc. ir plieno kainai nukritus 30 proc., plieno gamintojai ir žaliavų tiekėjai prarado krūvą pinigų. Nukentėjo ir 400 tūkst. kinų darbuotojų, dėl plieno pramonės apimčių mažėjimo praradę darbo vietas. Kinijos ekonomikos lėtėjimas daro didžiulę įtaką ne tik pačiai Kinijai, bet ir žaliavas tiekiančioms šalims. Antai, Brazilija yra antra pagal dydį geležies eksportuotoja pasaulyje. Dėl sumažėjusio geležies rūdos eksporto į Kiniją, Brazilijos valiuta realas JAV dolerio atžvilgiu nuvertėjo 40 proc., ir šalies ekonomika per 2015 m. susitraukė 4 proc. Kaimyninėje Čilėje, daugiausia vario pasaulyje išgaunančioje valstybėje, pardavimai iš šio metalo sudarė 54 proc. šalies eksporto pajamų. Kritus vario suvartojimui Kinijoje, Čilės valiuta pesas JAV dolerio atžvilgiu nuvertėjo 15 proc. Taigi labai akivaizdu, kad prekybos saitais su Kinija yra susaistyta daugelis pasaulio valstybių, kurios yra jautrios Kinijos ekonomikos svyravimams.

    Šanchajaus susitikimas

    Šanchajaus forumo dalyviai – valstybių finansų ministrai, centrinių bankų vadovai, Tarptautinis valiutos fondas (TVF), Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) – vienareikšmiškai sutiko, kad ,,globalaus augimo perspektyvos artimoje ateityje miglotos“. TVF atstovai išreiškė nuomonę, kad ,,reikalingas stiprus politinis atsakas tiek nacionaliniu, tiek daugiašaliu lygiais, kad išvengtume rizikos ir pastūmėtume globalią ekonomiką labiau klestinčio kelio link“. TVF sutiko, kad besivystančios ekonomikos turėtų išnaudoti valiutos kurso lankstumą (pavyzdžiui, 2015 m. viduryje Kinija devalvavo juanį, kad stabilizuotų ekonomiką ir paskatintų eksportą) ir taip, kur įmanoma, palengvintų išorinio ekonominio šoko poveikį. EBPO paragino valstybes pačioms prisiimti daugiau atsakomybės dėl ekonomikos augimo skatinimo, didinant išlaidas investavimui ir stumiant struktūrines reformas į priekį. EBPO ekonomikos vadovė Catherine L. Mann teigė, jog valstybėms reikia peržiūrėti bankrotų teisės aktus, prekių rinkos reguliavimą bei konkurencijos politiką, kad palengvintų ekonomikos įsiliejimą į rinką. C. L. Mann įsitikinusi, kad, ypač Vokietijoje, Japonijoje ir Pietų Korėjoje, reiktų padidinti konkurenciją tarp paslaugų teikėjų, antraip paslaugų sektorius atsiliks nuo pramonės. Vokietijos finansų ministras W. Schauble paragino mažinti valstybių skolas ir imtis griežtos fiskalinės disciplinos bei kruopščiai peržiūrėti veiksnius, kurie galėtų didinti produktyvumą ir konkurenciją: „Fiskalinė politika kaip ir monetarinė pasiekė savo ribas. Jeigu norime tikro ekonomikos augimo, nėra kelio, kuris apeitų reformas“.

  • ATGAL
    Reitingų aukštumose – kairiųjų alternatyvos socialdemokratams kaip ir nebėra
    PIRMYN
    Donaldo Trumpo fenomenas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.